Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Kaip žmonės reaguoja į dvasinio laiko ir sielos egzistavimo faktą

 

Klasifikuodami laiką, galime išskirti dvi jo formas:

1. Amžinas (dvasinis) laikas. Jis pasireiškia dvasiniame pasaulyje. Jis yra dvasinis savo prigimtimi, niekada neišnyksta ir nepaliaujamai veikia.

2. Antrinis (materialus) laikas. Taip pat turi dvasinę prigimtį, bet veikia cikliškai ir pasireiškia tik materialiame pasaulyje. Vedos sako, kad materialus laikas – tai tik dvasinio, amžinojo laiko pasireiškimas materialiame pasaulyje. Šis laikas savo misiją pradeda materialios visatos atsiradimo metu ir pabaigia po jos sunaikinimo. Tuo metu, kai materiali visata yra neišreikštoje būklėje, antrinis laikas taip pat neišreikštas. Antrinis laikas turi dievišką, dvasinę kilmę, bet veikia cikliškai, tarytum būtų laikinas.

Skaitytojas: Na, to jau perdaug! “Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis, dvasinis laikas, materialus laikas, visatos kūrimas, visatos naikinimas”. Labai jau visi šitie terminai ginčytini. Jeigu jūs jais remiatės mūsų pokalbyje, tai kaip man patikėti jūsų išvadomis, kai patys postulatai absoliučiai neaiškūs?

Autorius: Iš karto sunku suprasti, kas yra dvasinis pasaulis ir  neišreikšta visatos būklė. Nors dabar mes šių temų nenagrinėsime, bet kai ką pasakyti galima.

Skaitytojas: O kodėl mes dabar negalime apie tai pakalbėti? Ar informacija apie dvasinį pasaulį yra slapta?

Autorius: Ją galima pavadinti slapta, nes daugumai žmonių ši informacija nepriimtina netgi kaip hipotezė. Jie net klausyti nenori, kai pradedama kalbėti apie sielą ir dvasinį pasaulį.

Skaitytojas: Gal toks faktas akivaizdžiai parodo, kad minimų dalykų nėra ir būti negali?

Autorius: Viskas ne taip paprasta. Dažniausiai būna kitaip: mes, matydami tik savo materialaus kūno veiklą, kuo nuoširdžiausiai tapatinam save su tuo kūnu. Kai kūnas jaunas, mes taip pat save laikome jaunu. Kūnas sensta, ir mes tikim, kad tai mes senstame. Mes tikime šitomis kvailystėmis, nepaisant to, kad giliai viduje nesutinkame su tuo, jog prisieis mirti. Mes neįžvelgiam savo dvasinės prigimties ir nesuprantam, kad siela nesensta. Todėl net užuomina į sielos egzistavimo galimybę iššaukia piktus protestus.

Kas liečia dvasinį laiką, dvasiniame pasaulyje jis veikia kiek kitaip negu materialiame. Visas gyvas būtybes dvasiniame pasaulyje irgi kontroliuoja laikas. Bet čia jo poveikis nėra cikliškas, čia laikas juda tik viena kryptimi. Kitaip sakant, visi dvasinio pasaulio gyventojai tolydžio progresuoja savo vystymesi ir niekada nemiršta, nes gyvena dvasiniuose, o ne materialiuose kūnuose. Progresavimas šiuo atveju nereiškia, kad vyksta senėjimo procesai. Vedos sako, kad dvasiniame pasaulyje visos gyvos būtybės kiekvieną savo gyvenimo akimirką jaučia vis didesnę laimę, o jų dvasiniai kūnai ne tik nesensta, bet aplamai nesikeičia.

Materialiame pasaulyje viską kontroliuoja materialus laikas, todėl jame viskas keičiasi.

Skaitytojas: Visa tai panašu į protingą ir įdomią pasaką.

Autorius: Savo laiku aš irgi taip galvojau. Bet gilindamasis į vedinius šventraščius ir mūsų dvasinę prigimtį, supratau, kad Vedos neturi nieko bendro su prasimanymais. Yra daugybė įrodymų, kad siela ir dvasinis pasaulis – realybė.

Skaitytojas: O kaip jūs patvirtinsite vedinį požiūrį?

Autorius: Jums bus prieinami visi įrodymai, jeigu jūs žiūrėsite į sielos egzistavimą bent kaip į hipotezę.

Skaitytojas: Gerai, sakykim, aš priimu tai kaip hipotezę.

Autorius: Tada nieko nebus. Šią hipotezę reikia priimti be jokių “sakykim”, tik tada mums atsivers nauji šio klausimo akiračiai.

Skaitytojas: Ir kokie gi tie nauji akiračiai?

Autorius: Supratęs, kad siela – tai realybė, anksčiau ar vėliau jūs sužinosite ir jos pažinimo metodus. Sielos neįmanoma pažinti tais metodais, kurie yra materialaus mokslo arsenale. Siela yra dvasinė, nemateriali, todėl jokioms materialioms priemonėms neprieinama. Jai negalima taikyti ir materialių dėsnių, kuriais dabar naudojasi mokslas.

Skaitytojas: Jeigu atsisakom mokslo paslaugų, kaip tada pažinti sielą?

Autorius: Sielą galima pažinti tik vienu būdu, būtent laikytis nurodymų, kuriuos duoda žmonės, Vedų ir kvalifikuotų mokytojų pagalba gerai ją išstudijavę. Reikia pačiam pasidaryti prietaisu. Mes turime dvasinę prigimtį ir užsiimdami dvasine praktika galime taip išvalyti savo sąmonę, kad atsiras reali galimybė pažinti sielą. Kiekvienas rimtas žmogus gali gauti kažkokį dvasinį patyrimą, kurio dėka materialistinė pasaulėžiūra tampa nereikalinga ir atmetama.

Skaitytojas: Kas tai yra – dvasinis patyrimas?

Autorius: Kai žmogus patiria tūkstančius kartų stipresnę laimę už tą, kurią jis kada nors patyrė, kai jis pasijunta esąs amžinas ir gerai mato skirtumą tarp savęs ir materialaus kūno, kuriame jis įkalintas, – tai ir yra dvasinis patyrimas. Jis duoda stiprų pajautimą, kad vis dėlto mes esame dvasinės, o ne materialios prigimties.

Skaitytojas: O kada atsiranda ne tik jausmas, bet ir aiškus supratimas, kad būtent taip ir yra?

Autorius: Tada, kai žmogus realiai pamato save kaip sielą. Vėliau jis pamatys, kad siela yra ne tik jo kūne, bet ir visų gyvų būtybių kūnuose. Toks žmogus įžvelgs sielą netgi vabaliukų kūnuose.

Skaitytojas: Jis tikrai pamatys sielą ar tik įsivaizduos, kad ji yra?

Autorius: Jis nieko neįsivaizduoja, jis viską mato tikrovėje, taip, kaip jūs dabar matote mane.

Skaitytojas: Tai kodėl nei aš, nei mano pažįstami niekada nematėme sielos?

Autorius: Tam reikia turėti dvasinį regėjimą, kuris neturi nieko bendro su mūsų akimis. Tik tyras ir be nuodėmės protas gali regėti dvasinius objektus, nors ir atrodo, kad toks žmogus į pasaulį žvelgia lygiai taip pat, kaip ir kiti. Kitaip sakant, visi žmonės, kurie pripažįsta sielos egzistavimo hipotezę, anksčiau ar vėliau apsivalo savo sąmonę ir stengiasi gyventi, nedarydami nuodėmių. Štai tokia išankstinė sąlyga, norint pažinti sielą. Kitaip nėra jokių šansų ją pamatyti. Ši taisyklė galioja visuose moksliniuose tyrimuose – norint atlikti eksperimentą, reikia išpildyti tam tikras sąlygas.    

Skaitytojas: Atrodo, tas mokslas, apie kurį pasakojate, labai sudėtingas. Tik pamanykite – norint juo užsiimti, reikia būti be nuodėmės. Kur jūs dabar matėte tokius žmones?

Autorius: Kas ieško, tas randa. Tokie žmonės yra, bet jų labai mažai ir surasti juos sunku. Bet Vedos nurodo, kaip ir kur juos surasti.

Skaitytojas: Ir kaip?

Autorius: Pirmiausia reikia sužinoti, kokie charakterio bruožai būdingi šventoms asmenybėms.

Skaitytojas: Argi be to aš negaliu pamatyti švento žmogaus?

Autorius: Pamatyti, žinoma, galima, bet be reikiamos kvalifikacijos jūs neatskirsite jo nuo paprasto žmogaus ir ramiai praeisite pro šalį.

Skaitytojas: Nesuprantu, kokia čia kvalifikacija reikalinga? Juk jeigu žmogus labai mokytas, jį per kilometrą pamatysi – ori išvaizda bei laikysena.

Autorius: Nepainiokite pasididžiavimą su šventumu. Pagrindinė šventojo savybė – kuklumas, todėl jį paprastai sunku pastebėti.

Skaitytojas: Dabar aišku. Taigi pakalbėkime apie šventos asmenybės savybes.

Autorius: Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar yra būtinumas siekti šventojo savybių. Kitaip mes niekada nepatikėsime, kad kažkas savo laiku labai jų siekė ir todėl tapo šventuoju. Kitaip sakant, norint turėti švento žmogaus savybes, reikia suprasti, kad jos visada daro žmogų laimingą. Tokiu būdu, pirmiausia mums reikia gerai išstudijuoti laimingo gyvenimo dėsnius.

Išvada: noras suvokti laiko ir mūsų pačių dvasinę kilmę anksčiau ar vėliau padeda susigaudyti, kokiu būdu galima pažinti sielą. Tai įmanoma tik dvasinės praktikos pagalba. Atsakingai praktikuojantis žmogus nedelsiant pajunta didžiulį entuziazmą gyventi kuo teisingiau. Visi, kurie sistemingai užsiima savo dvasinių ištakų pažinimu, ilgainiui apsivalo nuo visų nuodėmių. Tokie žmonės tampa neapsakomai laimingi ir gali įžvelgti visų gyvų būtybių dvasinę kilmę.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis