Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį


Interviu

 

 Žmonės turi tiesiog fenomenalų sugebėjimą viską gadinti, laužyti, iškraipyti. Pavyzdžiui, labai gilias žinias mes išsigudriname supaprastinti iki primityvios informacijos lygio. Kiek įdomiausių temų mes paprasčiausiai prarijome, dorai jų neįsisavinę, todėl taip ir nesuprantame, kokį ryšį su mūsų gyvenimu turi, sakykim, neatpažinti skraidantys objektai ar klonuota avis. Žinios, skirtingai nuo informacijos, kuri per vieną ausį įeina, per kitą išeina, duoda mums išmintį, o ji padeda išvengti klaidų ir tuo pačiu apsaugo nuo bereikalingų kančių.

Igorj Ivanovič Vetrov turi pašaukimą kovoti su kančiomis. Jis – gydytojas, tačiau domisi ne tik medicina, bet ir filosofija, religija, kultūra, kosmologija ir daugeliu kitų disciplinų. Gyvenimo ir mirties klausimai, senėjimo problemos ir atjaunėjimo būdai – visu tuo užsiima jo vadovaujamas Tibeto ir ajurvedinės medicinos centras „Dhanvantari“. Apart medicinos, I. I. Vetrov keturis metus pas P. Globą mokinosi astrologijos, studijavo kosmologiją, o dvasine praktika užsiima daugiau kaip dvidešimt metų. Todėl, skirtingai nuo savo kolegų, kuriems labiausiai rūpi jų akademinė reputacija, jis nesibijo kalbėti apie vaiduoklius ar kitus „nemokslinius“ dalykus. Jam taip pat nekelia jokių abejonių, kad ir kitose planetose egzistuoja gyvybė.

 

Jūs gal nustebsite, bet žodis „žemė“ nereiškia konkrečią, būtent mūsų planetą. Žemė – tai bet kokia planeta, kurioje gali vystytis biologinės gyvybės formos, ir kuri yra tam tikru atstumu nuo Saulės. Reikia pažymėti, kad po to, kai planetos susiformuoja, jos juda tam tikromis orbitomis, palaipsniui toldamos nuo savo šviesulio. Ir šis tolėjimo procesas – labai ilgas. Biologinės gyvybės formos atsiradimui reikalingi labai tikslūs geometriniai parametrai – atstumas nuo Saulės turi būti 155-195 milijonų kilometrų ribose. Kai tik planeta išeina už šių ribų, biologinė gyvybės forma darosi neįmanoma. Pavyzdžiui, Marsas kažkada buvo arčiau Saulės, ir ten klestėjo mums žinoma gyvybės forma, bet dabar ji ten jau nebegali egzistuoti.

Kas atsitinka su civilizacijomis, kai jų planetos per daug nutolsta nuo Saulės? Galimi du keliai. Pirmasis susijęs su dvasiniu tobulėjimu, antrasis – technokratinis, įgalinantys persikelti į planetas, esančias tinkamame atstume nuo Saulės. Mūsų Žemė taip pat artinasi prie tos ribos, kurią peržengus, gyvybė mums įprastose formose bus neįmanoma. Praeis dar daug milijonų metų, kol tai atsitiks, bet Veneroje jau dabar kondensuojasi vandens garai, tai yra, palaipsniui vystosi biologinei gyvybės formai palankios sąlygos. Vadinasi, mūsų civilizacija gali būti perkelta į Venerą. Tačiau gravitacinis visatos laukas nepasikeis, nes nuo Saulės atitrūks nauja planeta. Subtiliame plane tai jau įvyko, astrologai šitą planetą žino.

Žemę sanskrite vadina Mritju-loka, kas reiškia „mirties planeta“. Toks pavadinimas dėl to, kad visoje visatoje Žemėje pati trumpiausia gyvenimo trukmė, ir tai yra biologinės gyvybės formos ypatumas. Be to, dabar mes gyvename tokioje epochoje, kai gyvenimo trukmė yra trumpiausia, palyginus su ankstesniais laikais.

Dabar vyksta labai rimtas evoliucinis postūmis – prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, prasidėjo ir tam tikri pokyčiai. Tai nėra nei globalinis perėjimas į kitą lygį, nei mūsų gyvybės formos virsmas į kažkokią kitą. Tačiau vyks visos žmonijos sąmonės transformacija, todėl dabar reikia labai atsargiai viską vertinti, ypatingai vengti bet kokios religinės sistemos idealizavimo. Didžiausia nuodėme ajurveda laiko dvasingumo idealizaciją. Dėl šios priežasties mūsų širdys užsiveria, o sąmonėje atsiranda negatyvūs elementalai. Jeigu žmogus galvoja, kad jo religija geriausia, kad kitose konfesijose nėra tokių tobulų mokytojų, tai jame sukyla išdidumas. Tačiau pas Dievą veda daug kelių. Gyvos būtybės taip sukurtos, kad Jis myli kiekvieną, kaip mes besielgtume. Tai labai svarbus dalykas. Su tuo reikia susitaikyti. Juk Dievas sukūrė ir žemutines planetas, kur gyvena būtybės, kurias mes vadiname demonais. Tai nereiškia, kad jos turi kažkokias baisias formas. Jos panašios į mus.

Būtent iš šitų žemutinių planetų pas mus lankosi tie neatpažinti skraidantys objektai. Tai technokratinės civilizacijos, kurių atstovai bando mums ir visiems tiems, kurie gyvena vidurinėse planetose, įpiršti savo ideologiją. Jiems tai labai svarbu, nes visada vyksta kova tarp žemutinių ir aukštesnių planetų gyventojų. Senovės šaltiniuose ji įvardinama kaip demonų kova su pusdieviais, kova tarp asurų ir devų. Asurai nepripažįsta Dievo, juos labiausiai domina techninis progresas. Šioje srityje jie pasiekė žymiai daugiau, negu mes. Sakykim, tas pats klonavimas, kuri mums dabar atrodo labai perspektyvi. Juk nereikia laukti, kol kažkas žus, kad galėtume iš negyvo kūno paimti kokius nors organus – galime juos paprasčiausiai išsiauginti. O galima ir visą žmogų sukurti. Tačiau problema – jis bus kaip zombis, nes į dirbtiniu būdu išaugintą žmogų neįeis jokia siela.

Yra keturi gyvybę palaikantys principai, ir svarbiausias iš jų – tai sielos buvimas kūne. Antrasis – homeostazės išsaugojimas; trečiasis – energijos kaita; ketvirtas – sugebėjimas reprodukuotis. Klonavimo atveju nebus svarbiausio principo – sielos. Tikriausiai ne visi žino, kaip susiklostė tolesnis pirmos klonuotos avelės likimas. Nieko įdomaus – ją paprasčiausiai surijo antroji dirbtinė avis, kuri buvo labai panaši į pirmąją. Nors šiaip jau avys nėra mėsėdės. Kodėl ji taip pasielgė ir kaip ji gyveno be sielos? Kokia demoniška būtybė joje buvo? Po to klonavimą uždraudė, bet slapčia visa tai bus daroma, taigi gali atsirasti dirbtiniai žmonės, kurių paskirtis bus kariauti. Ačiū Dievui, tai bus negreitai, maždaug po šimto septyniasdešimt metų. Tad kas gi vyksta, kai sukuriami tokie žmonės, buveinės kitoms gyvoms būtybėms, į kurias neįeis jokia Dievo siunčiama siela?

Yra mums neprieinami dviejų išmatavimų dvasių pasauliai. Jie vadinami bhutais, o ajurvedoje yra netgi tokia juos tyrinėjanti disciplina – bhutologija. Tarp šių būtybių yra ir tokių, kurios anksčiau turėjo žmonių kūnus. Jeigu žmogus baigia gyvenimą savižudybe, kas visose religijose laikoma didele nuodėme, jis tampa bhutu, kuriuo bus tiek laiko, kiek jam dar buvo likę pragyventi žmogaus kūne po savižudybės. Natūralios mirties atveju tokiame eteriniame kūne mes būname keturiasdešimt devynias dienas.

Amerikiečių filmas „Vaiduoklis“ labai aiškiai parodo, kas darosi su būtybe, kuri užstringa erdvėje. Tarp kitko, tokio reiškinio priežastis – ne vien savižudybė. Jeigu žmogus miršta girtas ar apsvaigęs nuo narkotikų, miegodamas, jei padaro baisius nusikaltimus – tokiais atvejais jis ilgam užstringa eteriniame kūne. Ir jis būtinai ieškos kokio nors kūno, į kurį galėtų įsikraustyti. Todėl ajurveda sako, kad viena iš šizofrenijos formų – apsėdimas, kai į žmogaus kūną prasiskverbia bhutas. Tai pasireiškia kaip asmenybės susidvejinimas. Žmogus pradeda kalbėti įvairiais balsais, reikšti ne tik savo mintis, bet ir įsibrovėlės dvasios. O dabar įsivaizduokite, kad visi tie bhutai ims keltis į dirbtinius kūnus. Nes jie nori patirti materialius malonumus; prisiminkite tą vaiduoklį iš minėto filmo, kuris gyveno metro. Labiausiai jis troško patirti cigaretės skonį. Tai didelė kančia – neturėti fizinio kūno, kuris mums leidžia patirti aibę materialių malonumų. Norai, pačios juslės išlieka, o štai juslių organų nebėra. Vaiduokliai dėl to labai kenčia ir visaip stengsis užvaldyti klonuotus kūnus. Toje avyje aiškiai buvo įsikūręs bhutas. Įsivaizduokite, ką išdirbinės tokios būtybės!

Tai štai, tiems asurams, kurie pas mus atskrenda, reikia erdvės. Aš jau sakiau, kad Žemė turi vieną minusą – trumpą gyvenimo trukmę. Tačiau yra ir didelis pliusas. Mūsų planeta – tai kaip tramplinas, nuo kurio galima patekti į bet kurią visatos vietą. Toks ypatumas tos erdvės, kurioje mes gyvename.

Nežiūrint to, kad mes pasmerkti senatvei ir mirčiai, ajurvedoje yra skyrius, vadinamas Rasajana, kuriame aiškinami organizmo atnaujinimo klausimai. Tačiau pirmiausia mums reikia suprasti, kodėl mes senstame, kodėl atsiranda ligos ir galiausiai mes mirštame. Senėjimą ir ligas sukelia penkios priežastys. Pirmoji – karminė, kai ligos pasireiškia dėl mūsų neteisingų veiksmų. Antroji priežastis – giminystės ryšiai, kai pasireiškia kolektyvinė karma. Trečia – ekologinė, ir čia svarbiausią vietą užima mityba. Jeigu žmogaus maiste yra labai daug angliavandenių, kurie lengvai įsisavinami, tai organizme didės insulino kiekis, pasireiškiantis greitu nuovargiu, bendru silpnumu ir mieguistumu pavalgius. O hiperinsulinemija sukelia 70% chroniškų susirgimų ir yra ankstyvo senėjimo priežastis. Statistika sako, kad žmogus per paskutinius šimtą metų paprastųjų angliavandenių suvartoja šimtą kartų daugiau. Taip pat dabar į vakariečių organizmus patenka vidutiniškai 500 mg cholesterino per parą, kai norma neturi viršyti 150-200 mg. Gliukozės irgi vartojame per daug. Be to, geriame nevalytą vandenį, kuris tiesiog griauna mūsų organizmą. O kokiu oru mes kvėpuojame, kokius vaistus vartojame? Aš jau nekalbu apie rūkymą... Ketvirta senėjimo priežastis – metabolizmo faktorius, arba organizmo užsiteršimas, šlakai. Beje, maistinis priedas „Čavanpraš“ tuos šlakus pašalina. Ir paskutinė, labai svarbi senėjimo ir ligų priežastis – ontogenezė (individualus organizmo vystymasis nuo pradėjimo iki mirties – vert.). Postulatas, kurį suformulavo Klod Bernar, sako, kad jeigu nebūtų pažeidžiama homeostazė, tai yra, nesikeistų organizmo parametrai (temperatūra, kraujospūdis ir t. t.), žmogus gyventų amžinai. Tai štai, tas normalus organizmo vystymasis pažeidžia homeostazę. Tai vyksta, pavyzdžiui, lytinio brendimo, nėštumo metu ir kitais atvejais. Savo ruožtu yra penki organizmo atnaujinimo būdai: atvira širdis, organizmo valymas; riebalų ir angliavandenių apykaitos normalizavimas; neuroendokrininės sistemos, arba homeostazės normalizavimas; jungiamųjų audinių normalizavimas.

Ajurvedos požiūriu, liga – tai pagalbos išraiška, kai gamta stengiasi padėti žmogui pasirinkti teisingą gyvenimo būdą. Todėl mes ne šiaip sau atėjome į šį pasaulį. Mes esame visatos struktūros dalelės, ir ji labai suinteresuota, kad žmogus negadintų bendro vaizdo. Todėl energinio-informacinio lauko lygyje mes kupini taip vadinamų nadi kanalų, kurie mus jungia su visata, ir per kuriuos mes nuolatos gauname informaciją, kaip elgtis, kad atliktume tas užduotis, kurios mums numatytos šiame gyvenime. Jeigu nukrypstame nuo tų užduočių sprendimų, gauname perspėjimus – problemas bei ligas.

Klausimas: Jeigu tų kanalų tiek daug, kodėl informacija „iš viršaus“ mūsų nepasiekia, kol dar nesergame?

Atsakymas: Todėl, kad dauguma iš mūsų esame panašūs į sugedusius radijo imtuvus, kurie nesusidoroja net su maža dalimi veiksmų, kuriuos turėtume atlikti. Štai nuo tų žmogaus galimybių sugrįžimo į Kūrėjo numatytą padėtį ir prasidėjo ajurvedos mokslas. Prieš daug tūkstančių metų šias žinias atnešė žmonės, kurie dabar vadinami vaidjomis, žiniuoniais. Praktikuodami dvasinį gyvenimo būdą, vaidjos sugebėjo pažinti pasaulio harmonijos dėsnius ir išmoko gyventi santarvėje su aplinkiniu pasauliu. Žinoma, jie niekada nesirgo, todėl žmonės pradėjo į juos kreiptis patarimų, nors patys vaidjos nesiskelbė gydantys svetimas ligas. Beje, ir dabartinėje Indijoje vaidjos nebūtinai turi būti baigę aukštąsias mokyklas. Žinias galima gauti tradiciškai, pavyzdžiui, iš tėvo ar kokio kito mokytojo, ir dėlto niekas nedraus gydyti žmones. Todėl, kad ajurveda nėra vien tik medicina. Tai dvasinis kelias, susijęs ne tik su žinių gavimu, bet ir su tam tikromis praktikomis, askezėmis ir pan. Gydytojas šioje tradicijoje apsieina be prietaisų ir visokių analizių. Diagnozuojama pagal taip vadinamą „penkių veidrodžių“ sistemą – žiūrima į pulsą, liežuvį, akių raineles, ausų kaušelius, taip pat į delnus, apgamus ir kitas žymes ant žmogaus kūno. Ir svarbiausia – vaidjoms privalu turėti ne tik praktinių, bet ir dvasinių žinių, kad galėtų nustatyti pirminę ligos priežastį.

Klausimas: Sakykim, pas žmogų akmenys inkstuose. O serga todėl, kad gyvena ekologiškai nepalankioje aplinkoje. Ar galima tokiu atveju kalbėti apie tai, kad jis neatlieka kažkokių evoliucinių užduočių?

Atsakymas: Galima. Jūs pagalvokite – kodėl šia liga serga ne visi tos užterštos vietos gyventojai? Kodėl susirgo būtent jis? Žinoma, kiekvieną atvejį reikia aptarti atskirai, bet, aplamai paėmus, akmenys inkstuose gali atsirasti dėl to, kad žmogus nedirba su kažkokia baimės programa.

Ajurveda nurodo, kad kiekviena liga turi šešias stadijas. Ir kai ji pagaliau pasireiškia fiziniame kūne, tai jau penktoji stadija, po kurios seka pažeisto organo ar net viso organizmo žūtis. Tačiau toli gražu prieš tai subtiliame žmogaus kūne (psichikos lygyje) ligų užuomazgas formuoja negatyvūs stereotipai: baimė, pavydas, godumas, išdidumas, pyktis, polinkis prievartai, egocentrizmas ir t. t. Tai pati pirma stadija, kai žmogus sveikata nesiskundžia, nors senais laikais būtent tokiu metu jis eidavo pas vaidją ir sakydavo: „Aš kažkodėl jaučiu baimę, taigi sergu“. Žmogus suprasdavo, kad įsijungė jame slypinti programa, perspektyvoje žadanti ligą. Toliau – įdomiau. Vedose sakoma, kad mirties metu žmogaus psichika išlieka, ir kitas gimimas – tai tolesnis psichinių galimybių vystymasis. Ką tai reiškia? Sakykim, žmogus mirė nuo kokios nors kepenų ligos. Senąjį kūną užkasa ar sudegina, o siela gauna naują fizinį kūną. Bet psichika tai ta pati, ir joje slypi tos kepenų ligos „sėkla“. Žinome, kad palaisčius sėklą, ji sudygsta. Ir štai yra toks dėsningumas: jeigu yra ligos užuomazga, „sėkla“, „vanduo“ ją būtinai pasieks. Žmogui visada suteikiama proga atidirbti ir pašalinti negatyvias programas. Tokia kaip ir nuo savęs paveldėta problema naujame kūne gali pasireikšti jau nuo pačios vaikystės. Sakykim, praeitame gyvenime jį numarino baimės programa; ir kai tik žmogus pradeda save suvokti naujame kūne, pas jį vėl – baimė, nerimas...

Klausimas: Vadinasi, nerimas, kurį šiame nestabiliame gyvenime daugelis jaučia, nėra vien tik įprastinė reakcija į gąsdinančias aplinkybes?

Atsakymas: Žinoma, ne. Tas nerimas atsineštas iš praeitų gyvenimų. Juk reakcija gali būti ir kitokia, aktyvi! Jeigu žmogus nuolatos susirūpinęs, bijo prarasti tai, ką turi, – pinigus, artimuosius, – tai reikia suprasti tokio reiškinio esmę: baimė – tai liga, negatyvi programa. Ir aplinkybės anksčiau ar vėliau privers jį dirbti su šia problema, kol ji nebus likviduota. Reikia žinoti, kad negatyvus stereotipas, kurį mes tampome iš vieno gyvenimo į kitą, perduodamas ir giminėms, pavyzdžiui, savo vaikams. O jie perduoda jį toliau. Beje, kas dar abejoja šia ajurvedine koncepcija, įrodymų gali teirautis oficialiosios medicinos atšakoje – bioinformatikoje. Specialistai, dirbantys šioje srityje, atrado, kad pas žmogų yra ligų psichogenai. Jie net sukūrė prietaisus, galinčius juos nuskenuoti.

Klausimas: Kai kas domisi, ar ajurvediniai daktarai gydo tuos žmones, kurie vartoja gyvulinį maistą?

Atsakymas: Taip. Kai kuriems tokia mityba tiesiog būtina. Ajurvedoje pasakyta: kas vieniems nektaras, kitiems – nuodai. Kodėl, sakykim, šviesėjant sąmonei, žmonės atsisako gyvulinio maisto? Gyvūnai taip pat turi užduotį – tai kova už būvį. Jie turi mirti natūralia mirtimi. (Augalams ir vabzdžiams tokios užduoties nėra, jie paprasčiausiai palaipsniui vystosi). Jeigu gyvūno mirtis smurtinė, jis neevoliucionuoja į aukštesnį sąmonės lygį. Norint pradėti atsižvelgti į tokius dalykus, žmogus turi subręsti. Aš pacientui aiškinu, kodėl nereikėtų valgyti mėsos, bet tai, kad jis mėsėdis, man nėra kriterijus – gydyti jį, ar ne. Aš visada atsižvelgiu į pačio ligonio interesus, jo sąmonės lygį, nes mane taip mokino. Jūs tik įsivaizduokite, kad iš viso yra 8 milijonai 400 tūkstančių sąmonės lygių. Ir mes gauname tik tas užduotis, kurios atitinka mūsų galimybes. Kuo aukštesnis sąmonės lygis, tuo aukštesni gamtos reikalavimai. Todėl kartais galima pastebėti, kad kažkas nors ir netinkamai elgiasi, bet ligomis nesiskundžia.

Klausimas: Ar ajurvedinis gydytojas vis tik gali atsisakyti ką nors gydyti?

Atsakymas: Vaidja gali atsisakyti gydyti netikinčius, nedėkingus, piktus, per daug pasitikinčius ir praradusius viltį žmones, nes jie nesugeba su savo problema dirbti taip, kaip to reikalauja ajurveda. Bet tai pačiam gydytojui gali skaudžiai atsiliepti, nes jis rezonuoja su ligoniu ir tokiu būdu kaip ir žadina atitinkamas negatyvių programų „sėkliukes“, kurios gali slypėti jo paties psichikos gelmėse. Tokiu būdu problema darosi bendra. Bet jeigu gydytojas patyręs, o jo pacientas pakankamai aktyvus, tai jiedu greitai įveiks tą negatyvią programą. O jeigu ligonis pasyvus ir nelinkęs keistis, neįveikta programa liks ir pas gydytoją.

Klausimas: Nejaugi jis negalės įveikti šitaip gauto užkrato?

Atsakymas: Taigi, kad ne. Bet ta programa kaip magnetas traukia prie gydytojo žmones su ta pačia problema. Ir galų gale jis ras tokį pacientą, su kuriuo pagaliau tą problemą likviduos. Kartą ir visiems laikams. Nes sunaikinta programa daugiau pas žmogų nebegrįžta. Ir čia yra dar vienas svarbus momentas. Jeigu gydyti imasi neprofesionalas, – juk yra žmonių, kurie dirba intuityviai, neturėdami žinių, – tai ta negatyvi programa vėliau taip pradės griauti jį visuose lygiuose, kad jis pats pasidarys ligoniu. Aš žinau tokių, kurie tiesiog sudegdavo. Pavyzdžiui, kas yra tikras masažas? Ne, tai ne raumenų maigymas! Tai kontaktas su energetiniais kanalais, kuriuose užkoduota informacija apie fizinį paciento kūną. Kai kanalai užsiblokuoja, ima skaudėti įvairias kūno dalis – o gydytojas visa tai atidaro. Bet jeigu jis tam reikalui naudojasi savo energija, ji palaipsniui išsieikvoja, ir tada jis tampa invalidu arba miršta. Kad to nebūtų, mes kiekvieną dieną pradedame tam tikromis mantromis ir maldomis, kurios padeda prisijungti prie taip vadinamo „srauto“, ir iš jo gauname papildomą energiją. Su klientais dirbame, būdami tame „sraute“, ir jo energija per mus teka į ligonius – kaip vanduo, kuris išplauna visą nešvarą ne tik iš jų, bet ir iš pačių gydytojų. Teršalai išeina įvairiais būdais – per plaučius, kosint, ar per inkstus, su prakaitu... Bet valymasis vyks tik tada, kai ligonis nuolatos gaus to „srauto“ energija, ir tuo turi pasirūpinti gydytojas. Todėl jam nėra tokios sąvokos, kaip darbo laikas. Gydymas yra vaidjos gyvenimo būdas.

Klausimas: žmonės, kurie klausosi jūsų paskaitų, pasakoja, kad jūs sugebate padėti ligoniams beviltiškiausiose situacijose.

Atsakymas: Stebuklų aš nedarau ir nemačiau, kad juos darytų kiti. Neteko pastebėti, kad vieno seanso užtektų susitvarkyti su sunkia liga. Aš dažnai buvoju užsienyje, bendrauju su labai žymiais ajurvedos ir tibetietiškos medicinos specialistais, bet jie taip pat nedaro stebuklų ir jų nematė. Tai yra tik eilinių žmonių kuriamos legendos. Tačiau reikia būti realistu. Norint įveikti sunkią ligą, reikia daug ir atkakliai dirbti. Kalbant apie konkrečius rezultatus, galiu pasakyti, kad 99% moterų, kurios pas mus gydėsi nevaisingumą, pastojo. Arba atvejis, kai į mus kreipėsi moteris su sunkiausia bronchine astma. Ji naudojo hormonus. Aš mačiau, kad vargu ar galėsiu jai padėti, nes gydymo rekomendacijos jai bus per daug sudėtingos. Tačiau vis dėlto ėmiausi gydymo ir tas rekomendacijas daviau. Ji pasirodė po metų ir pasakė, kad per visą tą laiką ji nepatyrė nei vieno priepuolio, taip pat jai nebereikėjo jokių vaistų. Stebuklas? Ne. Ji tiesiog labai atsakingai dirbo, prisilaikydama gautų rekomendacijų, pakeitė save, ir liga pasitraukė. Tačiau būva ir kiti atvejai. Žmogui koks nors banalus ridikulitas ar periferinės nervų sistemos patologija, žodžiu, nieko sudėtingo, tokie dalykai visiškai ir labai greitai išgydomi. Bet jeigu pacientas yra pasyvus, efektas bus laikinas. Taip, mes pašaliname fizines kančias, atstatome laisvą energijos pratekėjimą, normalizuojame stuburo, vidaus organų funkcionavimą, – bet jeigu žmogus nesikeičia, jo subtiliame kūne, psichikoje, ligos priežastis išlieka, ir po kurio laiko viskas pasikartos.

Klausimas: Kaip reikia pasikeisti, norint galutinai pasveikti?

Atsakymas: Tai labai individualu. Kiekvienas iš mūsų į šį pasaulį atsineša savo programą ir gauna konkrečias užduotis dvasinei evoliucijai. Jeigu mes jas ignoruojame – stovime vietoje ar elgiamės kitaip, negu reikia – pasireiškia ligos. Ajurvedos požiūriu liga nėra kažkokia bausmė, o mokytojas, draugas, norintis padėti teisingai gyventi ir duodantis pavojaus signalą. Konsultacijų metu mes klientams tai aiškiname. Ne vien tik – kaip maitintis, kokias žoleles vartoti, bet ir kokia jų gyvenimo misija. O jeigu aš žmogui padėsiu, pašalindamas ligą, bet jis liks, koks buvęs, tai reiškia, kad aš nuslopinsiu tą pavojaus signalą ir tokiu būdu jam tik pakenksiu.

Klausimas: Gal tada gydymą geriau pakeisti švietimu, dvasinėmis praktikomis?

Atsakymas: Problema ta, kad ligos palaipsniui griauna kūną. Gydymui reikalinga labai sudėtinga ir darni sistema, į kurią įeina mityba, žolelės, mineralai, adatų ir praninė terapija, masažai, įvairios procedūros. Aiškindamasis karmines ir psichologines ligų priežastis, gydytojas ir pacientui duoda tam tikras užduotis. Kartais tiesiai šviesiai pastato sąlygas: jūs turite atsikratyti pykčio... Arba pernelyg didelio prisirišimo... Aš pateiksiu truputį juokingą pavyzdį. Į mane kreipėsi žmogus, kurį kamavo hemorojus (tai iš tikro labai didelė negalia). Jis jau buvo pas visokius gydytojus, ekstrasensus, žolininkus, bet niekas nepadėjo. Hemorojus – tai varikozinis tiesiosios žarnos venų išsiplėtimas. Ir tai susiję su kepenimis. Hemorojus neišgydomas, jeigu nesveikos kepenys. O kepenų darbas sutrinka, kai žmogus turi tokią problemą kaip išdidumas. Tam pacientui aš pasakiau: mes jus gydysime, bet su viena sąlyga – jūs turite tapti nuolankiu žmogumi. Jis tik pasijuokė, bet mes vis tik pradėjome gydymą. Nepasakosiu smulkmenų, bet galų gale tas žmogus išsigydė ir nuo hemorojaus, ir nuo išdidumo. Kad žmogus pradėtų kažką suprasti, jam reikalinga nurodyti atlikti tam tikrus veiksmus: sakykim, nurodytą Mėnulio dieną nueiti į mišką ir surinkti gydymui reikalingas žoles; paskui kitą Mėnulio dieną atitinkamai – taip, ir jokiu būdu ne kitaip – jas paruošti ir gerti griežtai nurodytu laiku. Ir kas vyksta, kai žmogus pradeda laikytis tokių griežtų rekomendacijų? Būtent pats, o ne kažko paprašęs, kad jam ir žoles surinktų, ir jas paruoštų. Tokių keistų, jam neįprastų veiksmų dėka žmoguje bręsta kažkoks supratimas, palaipsniui ir kapitališkai keičiantis jo gyvenimą. Aš nesakau, kad tam užtenka vienos išvykos į mišką. Tai yra tam tikras sudėtingas gyvenimo žaidimas – liga, žolės, mityba, procedūros... Mes atliekame įvairius vaidmenis, tačiau tikslas vienas – laipsniška sąmonės evoliucija. Ir ajurveda žmonėms duoda svarbiausią dalyką – ji juos nukreipia į dvasinės evoliucijos kelią. Ne iš karto, palaipsniui. Žmonės, kurie pas mus gydėsi ar lankė paskaitas, labai, tiesiog kardinaliai pasikeitė. Jie jau gyvena kitą gyvenimą.

Klausimas: O kada jus, gydytoją su tradiciniu europietišku išsilavinimu, patraukė Rytų medicina?

Atsakymas: Atvirai kalbant, Vakarų medicinos galimybėmis aš nusivyliau jau trečiame instituto kurse: ir viena liga nepagydoma, ir kita... Prasidėjo mano paieškos, mokinausi pas nelegalą korėjietį adatų terapijos, pas tokį pat nelegalą kinietį – tibetietiškos medicinos. Baigęs institutą, dirbau greitosios pagalbos skyriuje, kur aš praktiškai jau nesinaudojau injekcijomis. Jas keičiau adatomis, masažu, mitybos rekomendacijomis, žolėmis. Viršininkai mane vainojo, kad per daug laiko skiriu iškvietimams, bet aš norėjau padėti, nes mačiau, kad poliklinika padėti negali. Paskui, dirbdamas kardiologijos institute, daugiausia laiko skyriau ne savo mokslinei temai, o bendradarbių ir jų giminių gydymui, nes žmonės ėjo pas mane. Tuo metu aš jau buvau visiškai pasinėręs į tibetietišką mediciną. Numojau į karjerą, į darbą ir galiausiai išvažiavau į Indiją, kur studijavau ajurvedą, bandydamas jos principus pritaikyti mūsų žolėms ir sąlygoms. Atsirado bendraminčiai. 1992 metais Piteryje mes atidarėme ajurvedinį centrą „Dhanvantari“. Pas mus ėjo ne tik ligoniai, bet ir gydytojai. Jie mokinosi, iš pradžių asistuodavo, paskui dirbdavo savarankiškai. Centras palaipsniui plėtėsi. Dabar mes turime ir nedidelę kliniką su stacionariniu skyriumi. Kadangi pagelbėjom daugeliui įtakingų Rusijos žmonių, mes gavom palaikymą. Neseniai atsirado galimybė, kurios taip siekėme, sukurti pirmąjį europietišką valstybinį ajurvedos institutą, kuris ruoštų diplomuotus ajurvedos specialistus.

Klausimas: Nuolatiniai jūsų paskaitų ir kursų klausytojai tikriausiai jau gali ir patys susitvarkyti su savo sveikatos problemomis?

Atsakymas: Viskas ne taip paprasta. Ar žinote, kaip senovėje buvo ruošiami ajurvedos specialistai? Jie mokinosi vienuolynuose 20-40 metų, ir tik po to užsitarnaudavo aukščiausios klasės specialistų vardą. Ir šiuolaikiniai ajurvediniai gydytojai žinių siekia ne tik per savo intelektą, bet – svarbiausia! – per nuolatinę dvasinę praktiką, nuolankiai vykdydami savo mokytojo nurodymus. Aš taip pat daug metų vykdau visus mokytojo nurodymus. Ir nors neretai mes kartu su pacientais įveikiame ligas, prieš kurias Vakarų medicina bejėgė, aš išlieku realistu ir suprantu, kad šiandien man iki vaidja-kaviradžos lygio dar labai toli. O keli paskaitų ciklai žmogų nepadarys specialistu. Kokia tada mano paskaitų prasmė? Reikia pabrėžti, kad net didžiausias vaidja neišgydys žmogaus, kuris bus pasyvus ir neturės reikalingų žinių. Vienomis žolėmis ir procedūromis ligų neįveiksi. Kaip taisyklė, jas išprovokuoja gilios psichologinės priežastys ir negatyvios programos, kurias pašalinti turi pats pacientas gydytojo priežiūroje. Gydymo procesas mūsų tradicijoje – tai atkaklus dviejų vienas kito vertų partnerių – gydytojo ir paciento – darbas. Mano paskaitos – tai klientų paruošimo minimumas, būtinas jų bendradarbiavimui su gydytoju. O su ligoniais, kurie neturi jokio supratimo apie vaidjos gydymo metodus, kontaktas gali ir neužsimegzti. Kartais pas mus ateina atsitiktiniai žmonės, kurie nesiruošia keisti savo gyvenimo, tačiau trokšta kažkokio stebuklingo pasveikimo. Kai išsiaiškini ir pasakai ligą sukėlusias priežastis, jie net įsižeidžia.

Klausimas: Ar tiesa, kad sieloms, kurios neturi jokių problemų, nėra jokio reikalo įsikūnyti Žemėje, jos gyvena visai kitose visatos sferose?

Atsakymas: Taip, pagal vedinę koncepciją visi, gimę šioje planetoje, turi tam tikras ydas, kurios virsta ligomis, taip pat įvairias negatyvias programas, kurias atidirbti reikia būtent čia. Gydytojai ne išimtis. Štai, sakykim, mūsų centras. Net sunkiausių ekonominių krizių metu pas mus patekti nelengva – eilės. Taigi centras gyvuoja, jis turi savo VEIL‘ą (vieningą energinį-informacinį lauką), kurį sukuria jame dirbantys specialistai. Ir kai tik pas vieną ar kelis iš jų pasireiškia negatyvios programos (sukyla išdidumas ar atsiranda nesutarimai – maža kas gali atsitikti, visi mes žmonės), klientų srautas tuoj pat žymiai sumažėja. Neateina netgi tie, kurie jau užsiregistravę. Paskui aš klausdavau – kas atsitiko? Ir atsakymai: ruošiuosi važiuoti, bet kažkas neleidžia; aplinkybės staiga taip susiklosto, kad atvykti tiesiog neįmanoma... Tai reiškia, kad subtiliame lygyje prasideda blokavimas. Ir labai gerai, kad taip darosi, nes mes gauname signalą, kad iškrypome iš teisingo kelio, kad reikia imtis priemonių.

Klausimas: Visame tame yra kažkas paguodžiančio ir tuo pačiu grėsmingo. Žmogui neįmanoma pasislėpti nuo apvaizdos, kuri, vaizdžiai kalbant, reguliuoja eismą visose jo gyvenimo peripetijose, įjungia žalią ar raudoną šviesą ir skiria baudas – vieniems didesnes, kitiems mažesnes.

Atsakymas: Blogiausia, kad visos problemos neapsiriboja vien tik konkrečia asmenybe, šeima, miestu ar netgi šalimi. Kiekvienas žmogus yra gyvo visatos organizmo ląstelė. Žmonės, einantys dvasiniu keliu, žino, kad mūsų planeta yra gyva būtybė. Ji vadinama Bhumi. Jos sąmonės lygis aukštesnis, negu žmogaus, todėl ji kontroliuoja visas gyvas būtybes, kurios čia gimsta, ir duoda joms apsaugą. Tačiau visos mūsų problemos atsiliepia visoje visatoje, ir todėl vyksta žemės drebėjimai, stichinės nelaimės, karai ir kiti panašūs malonumai. Kas vyksta su žmonių civilizacija? Ji sensta, nes joje kaupiasi visa apimantis negatyvus potencialas, kai sveikų žmonių skaičius tolydžio mažėja. Ir tai yra viena medalio pusė. Kita – mūsų mintys. Kai tik mes apie kažką pagalvojome su meile ar bent palankiai, tokia mintis pavalo planetos VEIL‘ą. Nedoros mintys jį užteršia. O kiek dabar pas mus to negatyvo! Girdėjau sakant, kad žemelei mes dabar kaip parazitai, štai ji ir bando juos nusikratyti. Aš nesutinku su tokia nuomone, nes Žemės asmenybės sąmonės lygis pernelyg aukštas, kad ji taip galvotų. Tai supratimo ir meilės lygis. Žemė mus myli, nežiūrint to, kad mes darkome jos kūną, visa siejančių kanalų sistemą, VEIL‘ą.

Klausimas: Dabar jau visi žino vedinį principą „Laimink kliūtis“, tačiau kai rimčiau susergi, tai nors ir daug žinai, vis tiek sunku pozityviai žvelgti į ligą, ką jau kalbėti apie laiminimą.

Atsakymas: Vedinėje tradicijoje yra ne vienas kelias, padedantis žmogui susikurti teisingus santykius su pasauliu. Vienas iš tokių kelių, dvasinis, vadinamas bhakti. Tai pripažinimas, kad esi Dievo dalelė, užimanti labai nuolankią padėtį ir visada pasiruošusi susitaikyti su tuo, ką Jis duoda. Šioje praktikoje tarytum vyksta nuolatinis jūsų dialogas su Dievu. Tai nereiškia, kad jūs pradedate girdėti kažkokį balsą iš vidaus ar iš aukščiau (o aplinkiniai jus vertina kaip „pavažiavusį“). Tiesiog jūs imate įsiklausyti į pasaulį, supančią aplinką, ir pagaliau pradedate pastebėti ženklus, informaciją, kuri visada mums pasiekiama, bet dažniausiai lieka nepastebėta. Kartą aš patyriau tokį atvejį, kuris akivaizdžiai parodo, kaip tai vyksta. Tada buvau pačioje savo dvasinio kelio pradžioje. Aš susidūriau su vidine problema, tačiau pasitarti nebuvo su kuo, nes visi draugai, bendraminčiai tuo metu kažkur išsilakstė, ir aš rimtai kamavausi, nerasdamas atsakymo. Taigi sėdžiu susigraužęs parke ant suoliuko, ir čia prieina moteris, atrodanti tiesiog baisiai – nešvari, girta, įsikandusi cigaretę, keikiasi, o jau kvapas nuo jos... Staiga ji pasako keletą žodžių, pramaišiui su keiksmažodžiais, ir nueina. Aš iš karto net nesupratau, kad per šitą moterį gavau atsakymą į mane jaudinusią problemą, bet tie jos „atsitiktiniai“ žodžiai man įstrigo, ir pagaliau galvoje prašviesėjo... Paskui aš galvojau, kodėl atsakymas atėjo būtent per tą moterį. Visada maniau, kad mane turi mokyti kažkokie ypatingi žmonės, tokie labai iškilnūs, dorybingi. Bet, pasirodo, mokina pats gyvenimas, o jame yra vietos ir tai moteriai, ir nemaloniam įvykiui, ir ligai... Vėliau panašūs atvejai gyvenime man dažnai pasitaikė. Tai štai, bhakti kelias reiškia, kad jūs visą laiką esate dėmesingas ir stengiatės išvysti užduotį, kurią jums kiekvienu konkrečiu momentu pateikia visata. Imkitės jos, o išsprendę gausite naują. O paskui dar ir dar. Tai nelengva praktika, nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai jau paprasta.

Reikia pasakyti, kad, deja, dvasinė praktika kartais dingsta už mistikos, bereikalingos filosofijos ir ritualų skraistės. Ir tada žmogaus pastangos susiveda ne į dvasinį progresą, jis tiesiog nori susidaryti gerą nuomonę apie save ir padaryti įspūdį kitiems. Jis, pavyzdžiui, išdidžiai pareiškia: „Aš praktikuoju jogą“, nors iš tikrųjų užsiima niekais. O tikra dvasinė praktika – tai nuolatinis sąmonės virsmas dvasinėje evoliucijoje. Ar greitai keičiatės, ar lėtai – priklauso nuo jūsų. Niekas jūsų neskubina. Darykite pagal galimybes. Atsiverkite viskam, kas palanku, ir atmeskite tai, kas nepalanku, kas gali skatinti jūsų išdidumą. O tai neretas atvejis...

Klausimas: Teko girdėti, kas senovės išminčiai, rytietiškų mokymų kūrėjai, gyveno nepaprastai ilgai ir neseno. Kaip jūs manote, kiek galima prailginti mūsų gyvenimą, jaunystę?

Atsakymas: Aš buvau ekspedicijoje tokiose Indijos vietose, kur buvo parašyti pirmieji ajurvediniai kanonai. Aukštai kalnuose aš asmeniškai kalbėjausi su jogu-asketu, kuriam tuo metu buvo 180 metų. Jis atrodė kupinas jaunatvės! Mūsų kasdienybėje tokie faktai pritrenkia. Tačiau ir tai nėra žmogiškų galimybių riba. Neseniai ir mokslininkai pasidarė sensacingą vakarietiškai pasaulėžiūrai išvadą – kad mūsų organizmas apskaičiuotas 440 metų gyvenimo. Kodėl būtent tiek metų? Žinoma, kad mūsų kūno ląstelės, atgyvenusios savo amžių, atsinaujina dalijimosi būdu. Ir po kiekvieno tokio dalijimosi ląstelėse esanti DNR grandinėlė su užkoduota genetine informacija šiek tiek sutrumpėja – tuo ir pagrįstas senėjimo mechanizmas. O 440 metų yra tas laikotarpis, kai DNR grandinėlės ilgis dar leidžia gamintis naujoms ląstelėms. Tačiau kuo greičiau ląstelė pažeidžiama, tuo anksčiau jai reikia atsinaujinti, dalintis. Kuo dažniau vyksta dalijimosi procesas, tuo greičiau trumpėja DNR grandinėlė, tuo spartesnis senėjimo procesas.

Klausimas: Vadinasi, problemą sudaro tai, kad mūsų ląstelės pernelyg greitai praranda savo gyvybingumą?

Atsakymas: Būtent! Štai pažiūrėkite, kaip iš tikro yra. Dabar Vakaruose vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 58 metai, moterų – 73. Senti pradeda anksti, o kovoti bent jau dėl išorinių jaunatvės požymių prisireikia labai anksti – nesulaukus net keturiasdešimties metų. Dažniausiai ta kova apsiriboja kosmetinių priemonių naudojimu. Tačiau pasiaiškinkim, dėl ko sensta oda ir kas yra raukšlės. Pradėsim nuo to, kad ne tik oda, bet ir kaulai, dantys, tarpslanksteliniai diskai, sąnarių kremzlės – tai vienas ir tas pats jungiamasis audinys, kurio pagrindas – kolageno baltymas. Ir kai tas baltymas pradeda senti, odoje susidaro raukšlės. Jos liudija apie prasidėjusią aterosklerozę, o atsiradusios išoriniuose akių kampučiuose – kad senėjimo procesas palietė ir stuburą. Tarp tų, kuriems mes padedame išsikapstyti iš labai užleistų problemų, yra daug susenusio jaunimo su ryškiai išreikštais stipriai pažeisto kolageno požymiais – tai osteochondrozės, artrozės...       

Klausimas: Ką tokiais atvejais pataria ajurveda?

Atsakymas: Visų pirma – keisti požiūrį į save ir į tai, kas mus supa. Jeigu žmogus vidujai yra subalansuotas, tai visokie negatyvūs procesai jo kūne vyks daug lėčiau. Visuomenė, gamta, darbas – kuo didesnėje harmonijoje esame su šiais VEIL‘ais, tuo ramesnė mūsų reakcija į išorinius poveikius, tuo didesnė tikimybė ilgiau išsaugoti DNR molekulės grandinėlę. O reakcija priklauso nuo mūsų sąmonės lygio. Taigi jaunystės išsaugojimo paslaptis – sąmonėje. Sakykim, susidarė mums nemaloni situacija. Ir jeigu mūsų reakcija bus negatyvi – baimė, pyktis ir panašiai – mūsų vidiniai strateginiai taškai patirs triuškinantį smūgį.

Klausimas: Bet ar gali nemalonumai sukelti pozityvius jausmus?

Atsakymas: Papasakosiu vieną atvejį. Ankstų rytą turėjau važiuoti į svarbią konferenciją, todėl mašiną iš vakaro palikau po langais, o ne garaže. Ryte žiūriu – išmuštas šoninis stiklas ir pavogtas brangus magnetofonas. Aš pagalvojau, kad visa tai – ne šiaip sau, ir nuvažiavau pasikeisti stiklą pas pažįstamus meistrus į autoservisą. Ten paaiškėjo, kad mašina kritiškoje būklėje – kiauras stabdžių cilindras, skystis išbėgęs, o užpakalinės kaladėlės visiškai nutrintos. Taigi nebuvo tinkamos priežiūros. Ir tą rytą aš nebūčiau užsukęs į servisą, jeigu nebūtų pasimaišęs vagis. Faktiškai jis išgelbėjo mane nuo mirties. Tikroji daugelio įvykių prasmė paaiškėja daug vėliau. Ir kai prasideda nemalonumai, subalansuotam žmogui jie nesudaro problemų, nes dar nežinia, kuo viskas baigsis. Stresinių situacijų gyvenime pakanka, ir jeigu mes jas labai liguistai pergyvensime, jos kiekvieną kartą išbalansuos mūsų homeostazės sistemą ir skatins senėjimo procesus. Todėl bet kokiu atveju nereikia kraustytis iš proto. Visko gali atsitikti. Bet toks mūsų kelias, jis padeda mums bręsti. Tik mes to nejaučiame, nes mūsų širdys uždaros.

Klausimas: Ką tai reiškia – uždara širdis?

Atsakymas: Ajurvediniuose kanonuose pasakyta, kad jaunatviškumą žmogui suteikia tam tikra energija, odžas, susijusi su širdimi. Uždara širdis reiškia, kad uždarytas pagrindinis energetinis kanalas. Prisiminkite būklę, kai buvote įsimylėję – štai kada širdis atsiveria! Bet kur visa tai paskui dingsta? Kodėl širdis užsiveria? Dažniausiai dėl to, kad žmogus pradeda idealizuoti išaukštintus idealus. O tai yra viena iš didžiausių nuodėmių, nuo kurios prasideda visa eilė kitų. Tokio tipo idealizacija prasideda tada, kai žmogus, tapęs kokios tai partijos, religinės konfesijos nariu, ar gimęs garsioje šeimoje (variantų labai daug), pradeda galvoti, kad jis aukštesnis už kitus. Atsiranda pranašumo jausmas, savotiškas teisuolio sindromas, ir tai gali būti pasąmonės lygyje, bet žmogus į kitus jau žiūri iš aukšto. Ir štai toks net pačio nesuvoktas didžiavimasis tuoj pat uždaro širdį. Jeigu tiksliau – širdies centrą anahatu, kuris atsakingas už santykį su aplinkiniu pasauliu. Žmogus pradeda priekabiai lyginti kitus su savo idealu, kritikuoti. Tuoj pat blokuojasi hormonų reguliavimo centras – kepenys. Na, o subtiliame lygyje širdies centro užsivėrimas žmogų faktiškai paverčia negyvėliu. Ir tikrai, daug žmonių gyvena tiesiog mechaniškai, kaip robotai. Gyvenime jie pasiekia tam tikrą padėtį – baigia institutą, gauna gerą darbą, apsiveda... O toliau viskas klostosi pagal tam tikrą pasikartojantį ritmą, inertiškai. Be širdies. Žmogus su uždara širdimi praranda sugebėjimą jausti kitų žmonių išgyvenimus ir darosi savanaudžiu. Sekančiame etape atsiranda baimės programa. Tai neišvengiama. Prasideda ligos. Sakykim, daug moterų sistemingai patiria nepaaiškinamus galvos skausmus – o juk tai baimės programos palydovai. Priežastis paprasta – pažeista adaptacijos sistema, kai jūs nesugebate susitaikyti su tuo, kas skirta likimo. Tik žmogui su atvira širdimi priimtini bet kokie jį ištikę atvejai – geri ir blogi.

Klausimas: Kaipgi atverti tą širdį? Ar yra kokia nors metodika?

Atsakymas: Čia nepadės nei vaistai, nei chirurginiai metodai. Tam reikia subręsti, ir tai yra labai individualus kelias. Vieni stengiasi analizuoti žmonių elgseną, įvairius gyvenimo atvejus ir neskubėti daryti neapgalvotas išvadas, kiti taiko griežtesnes metodikas. Svarbiausia – patikėti, kad būtina atverti širdį. Tada mes patys ieškosime, mąstysime, kreipsimės pagalbos į Dievą. Taigi reikia nors truputį peržengti savo egoizmo ribas, pasistengti suvokti kitos sielos išgyvenimus ir tai, kas slypi už konkretaus žmogaus žodžių ir poelgių. Ajurvedoje yra sritis, tiesiog atskira mokslo šaka, vadinama afroditika, kuri padeda atverti širdį per vyro ir moters meilę. Pradžioje jie turi pajusti, kaip per jų širdis prateka energija – iš vieno į kitą, paskui – prisilietimų etapas, paprasčiausių prisilietimų. Abu tarytum pradeda atgaivinti tai, kas jiems iš tikrųjų duota. Tai lėtas, laipsniškas procesas. O jeigu tarp vyro ir moters iš karto atsiranda lytinis potraukis, jis gali viską sugriauti. Juk seksualinė energija labai svarbi. Ne atsitiktinai pasaulyje viskas turi savo lytį ir laikosi dviejų energijų – vyriškos ir moteriškos (in ir jan kinietiškoje tradicijoje) – tarpusavio sąveikos dėka. Kas vyksta lytinių kontaktų metu, kai širdis uždaryta? Vyras vis tik atiduoda savo energiją (jan), nes tokia jo prigimtis. Tačiau moteris savo energijos (in) atiduoti negali. Ir koks rezultatas? Vyras, duodamas ir nieko mainais negaudamas, pradeda senėti (štai kodėl vyrų amžiaus vidurkis mažesnis už moterų). O moteris ima sirgti, nes jos neatiduota energija užsistovi, todėl pasireiškia visokios moteriškos ligos. Žmonės nesupranta, kas darosi. O juk visa tai dėl to, kad nėra širdžių kontakto, taigi tarpusavio supratimo. Atstačius tą pasikeitimą energijomis, vyras ir moteris iškart atjaunėja. Štai kur pagrindinės žmogaus jaunatvės šaknys, o ne kokie nors eliksyrai.    

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis