Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

ŽMOGAUS, PASIEKUSIO BHAVĄ, SAVYBĖS

 

Mes jau kalbėjome, kad jeigu žmogus jaučia Dievui ekstatinę meilę, jo širdis darosi minkšta. Tai gali pasireikšti nesulaikomai iš akių tekančiomis ašaromis, kūno drebuliais, trūkinėjančiu balsu... Problematiška tai, kad pagal nurodytus požymius neįmanoma spręsti, ar žmogus pasiekė bhavos lygį, ar ne. Pirma, tokius požymius nesunku suvaidinti, antra, jeigu jų nėra, tai nereiškia, kad bhaktos širdyje nėra bhavos. Tas, kuris pasiekė aukštą dvasinio išsivystymo lygį, stengiasi nedemonstruoti šių požymių.

Norėdamas suteikti mums galimybę atskirti tikrąją bhavą nuo surogato, Rupa Gosvamis išvardina devynis stabilius bhavos požymius:

1) kšanti, nesudrumsčiama ramybė ir kantrumas. Maharadža Parikšitas, atsidūręs pačioje ekstremaliausioje, kokia tik įmanoma, situacijoje, neprarado savitvardos. Jis tik rūpinosi, kad nenutrūktų krišna-katha;

2) avjartha-kalatvam, kiekvieną savo gyvenimo akimirką bhakta panaudoja transcendentinei Viešpaties tarnystei;

3) virakti, abejingumas, visiškas atsižadėjimas. Pavyzdys – Maharadža Bharata, kuris paliko savo turtingus namus ir išėjo, nė karto neatsisukęs;

4) mana-šunjata, nuolankumas, visiškai nėra išdidumo;

5) aša-bandha, didžiulė viltis, kartu jaučiant, kad nėra ko tikėtis. Rupa Gosvamis sako: „Tai skausminga viltis, kadangi suprantu, jog nesu vertas netgi prisiartinti prie savo gyvenimo tikslo“; 

6) samutkantha, karštas troškimas patirti sėkmę;

7) nama-gane sada ruči, nuolatinis potraukis kartoti šventus vardus;

8) asaktis tad gunakjane, prisirišimas prie mažojo Krišnos savybių;

9) pritis tad-vasati sthale, prisirišimas prie vietų, kur vyko Krišnos žaidimai, kur bhaktos skaito Bhagavatam, prie šventyklų, kur stovi Dievybės.

Šie devyni bhavos principai gražiai derinasi su devyniomis bhakti pakopomis: kšantir pasireiškia sadhu-sangos pakopoje, avjartha-kalatvam – bhadžana-krijos, virakti ir mana-šunjata – anartha-nivriti, aša-bandha ir samutkantha – ništhi, nama-gane sada ruči – ruči, asaktis tad gunakjane – asakti, pritis tad-vasati sthale – lilos stadijoje. Bhava yra tam tikras šių savybių konglomeratas ir ateina pas žmogų palaipsniui.

Grįžkime į knygos pradžią ir prisiminkime, kas yra bhakti. Vienas iš galimų atsakymų – tai pastangos, kurias deda be galo maža dživa, kai ji stengiasi prisijungti prie begalinės Krišnos sąmonės.

Dživa gali būti vienoje iš dviejų sąmonės būklių – sąlygota arba išsivadavusi. Pastaruoju atveju ji neturi jokių materialių santykių ir susitapatinimų, upadhų, ir yra tyros bhakti pernešėja. Sąlygotoje būklėje dživa užmiršta savo ištakas, nes jos dvasinę sąmonę dengia subtilaus ir grubaus kūnų apvalkalai. Čaitanja Mahaprabhu gyvos būtybės sąmonę lygina su veidrodžiu: četo darpana mardžanam... Kai jo paviršius švarus, jame labai gražiai atsispindi visi daiktai, tačiau dulkėmis padengtas veidrodis jau negali duoti teisingo atspindžio. Tos dulkės tampa kliūtimis mūsų dvasiniame gyvenime.

Bhava – tyros širdies būklė, kai joje atsispindi dvasinės energijos. Kai sąmonė, užteršta upadhomis, priartėja prie bhavos šaltinio, ji, kad ir silpnai, bet vis tiek kažką atspindi, – priklausomai nuo užterštumo ir energijos stiprumo. Pažiūrėkime, kas atsitinka su žmogumi, kurio sąmonės veidrodis dar neapsivalė, bet juos jau apšvietė samvit ir hladini energijų šviesa.

Dživos sąmonė upadhomis pasidengia dėl abhinivešos, jos koncentracijos į mają. Vienuoliktoje Šrimadbhagavatam giesmėje yra toks posmas: bhayam dvitiyabhinivešatah syad išad apetasya viparyayo‘smritah.

Kai dživa susikoncentruoja į materialaus pasaulio dualumą, pirmiausia, ką ji pajunta – tai baimę. Dėl to jos sąmonė iškrypsta, viparyayo‘smritih, praranda sugebėjimą atspindėti, ir pirminė bhakti pavirsta į bhakti-abhas (abhas – „atspindys, šešėlis“). Ar gali gauti bhakti tie žmonės, kurie išsaugojo materialius prisirišimus? Deja, šudha-bhava juos apeis iš tolo. Apie tai kalba ir Rupa Gosvamis, ir Šryla Prabhupada: „Toks prisirišimas, kuris būdingas tyriems bhaktoms, niekada nesubręs širdyse tų žmonių, kurie dirba dėl naudos (karmių), ar užsiima spekuliatyviais filosofavimais, nes prisirišimas tyros Krišnos sąmonės lygiu labai retas atvejis, nepasiekiamas net daugeliui išsivadavusių asmenybių. Bhava, arba rati, labai retas dalykas, sudurlabha, ir jos neturi netgi pasiekusieji išsivadavimą“. Toliau Šryla Prabhupada aiškina, kodėl: „Krišna labai rūpestingai saugo šitą prisirišimą ir dovanoja jį tik Savo tyriems bhaktoms. Ji neprieinama paprastam bhaktai, jau nekalbant apie tuos, kurių širdys užterštos karmine veikla ir jos pasekmėmis, ir apie tuos, kurie susipainiojo savo filosofinėse spekuliacijose“. Tačiau mes matome, kad kai kurie požymiai (ašaros, kūno drebėjimas) pasireiškia ir pas žmones, kurių širdys užterštos, pavyzdžiui, pas mus. Kartais jaučiame, kaip akyse tvenkiasi ašaros, ir galvojame, kas čia su mumis darosi? Kartą prie Šrylos Prabhupados priėjo bhakta ir paklausė: „Guru-dži, kas yra? Aš pasidariau visiškai abejingas materialiam pasauliui, o kai tik pagalvoju apie Krišną, imu verkti“. Šryla Prabhupada atsakė: „Nesijaudink, tai praeis“.

Šitoje Bhakti-rasamrita-sindhu dalyje Rupa Gosvamis aiškina, kokiomis formomis pasireiškia tokie prisirišimai, kokiu būdu jos pereina viena į kitą, o taip pat nurodo faktorius, kurie valdo šiuos procesus. Jis kalba apie du rati-abhasų tipus: 1) pratibimba, atspindys; 2) čhaja, šešėlis.

Šryla Bhaktivinoda Thakuras išskyrė penkias rati rūšis: šudha-rati, pratibimba, čhaja-rati, materiali rati ir apsimestinė rati.

Kartą vienas Ramajanos pasakotojas bylojo apie tai, kaip Ramą ištrėmė keturiolikai metų, kaip pabalo karalius Dašaratha, pranešdamas sūnui šią žinią, kaip verkė visa Ajodhja, kai Rama įsisupo į medžio žievę ir kartu su Sita bei Lakšmanu išėjo į mišką... Staiga nuščiuvusioje klausytojų minioje garsiai užraudojo kažkokia senolė. Aplinkiniai pradėjo ją raminti, sakydami, kad Rama grįš, paklausyk toliau, į ką senolė atsakė: „Aš turėjau mylimą ožką, ji taip pat išėjo į mišką ir nebegrįžo...“ Tai materialios rati pavyzdys.

Su pirmuoju prisirišimu, šudha-rati, mes susipažinome. Paskutiniai du daugiau ar mažiau irgi aiškūs. Dabar susitelkime į bhavos formas, atsirandančias pas žmogų, kai jis susiliečia su transcendentinėmis energijomis: pratibimba rati-abhas bei čhaja rati-abhas. Pasižiūrėkime, kuo atspindys, pratibimba, skiriasi nuo šešėlio, čhaja. Objekto atspindys visada būna atskirtas nuo paties objekto ir atrodo kaip atskiras, savarankiškas objektas. Tuo tarpu šešėlis visada susietas su jį metančiu objektu. Tačiau atspindžio pasireiškimas stipresnis, negu šešėlio, jame galima išskirti spalvas, detales.

Kai žmogus praktikuoja vieną ar kitą atsidavimo tarnystės formą, siekdamas impersonalaus išsivadavimo, mukti, arba materialios gerovės, bhukti, jo patiriamos emocijos, kai jis susiduria su tyrais bhaktomis, vadinamos pratibimba rati-abhas. Tokio žmogaus atsidavimo tarnystė gali būti labai intensyvi, ir kontaktuojant su tyrais bhaktomis, jo širdis gali pradėti atspindėti jų pojūčius, tačiau, kadangi bhakti nėra jo praktikos tikslas, tai atspindimos tik svetimos emocijos. Priklausomai nuo žmogaus siekių, skiriamos trys pratibimba rati-abhasos rūšys: 1) nirvišeša-gjanavrita-bhakti-abhasa (mukti); 2) bahirmukha-karmavrita bhakti-abhasa (bhukti); 3) viparita vastu me bhakti-budhi-džanita bhakti abhasa. Žmonės, priklausantys trečiai kategorijai, bhakti įžvelgia tokiuose dalykuose, kurie visiškai jos neatitinka. Pavyzdžiui, Indijoje galima rasti daugybę bhakti formų: šiva-bhakti, durga-bhakti, ganeš-bhakti, surja-bhakti, narajana-bhakti... Žmogui, praktikuojančiam kurią nors iš šių formų, kartais gali pasireikšti ekstazės požymiai, ir tai irgi bus pratibimba rati-abhasa, iškreiptas rati atspindys. Išoriškai jis gali priminti bhava-bhakti, tačiau ten nebus tikrosios bhavos požymio – tyros motyvacijos.

Kokiu tikslu žmogus garbina Surją, Durgą, Ganešą, Šivą ir Narajaną? Šankaračarja įvedė pančopasanos formulę, kai žmogus tą visą aukščiau išvardintą panteoną garbina, norėdamas gauti išsivadavimą, o gavęs ko nori, nutraukia su jais ryšius. Šrimadbhagavatam yra gera istorija, iliustruojanti tokią bhakti formą, kai Vrikasura garbino Šivą, norėdamas jį užmušti. Žinoma, čia nėra jokios bhakti, tačiau, kai žmogus labai nori pasiekti tikslą, jo praktika gali būti tokia intensyvi, kad jam sukils tam tikros emocijos, su sąlyga, kad kažkur netoliese bus tyri bhaktos. Šryla Prabhupada rašo: „Kai žmogus nesilaiko reguliuojančių atsidavimo tarnystės principų ir nesivadovauja kokio nors bona fide dvasinio mokytojo nurodymais, jo demonstruojamas prisirišimas yra vadinamas atspindžiu. Būna, kad žmogui, prisirišusiam prie materialių malonumų ar impersonalaus išsivadavimo, nusišypso laimė bendrauti su tyru bhakta. Viešpaties malonės dėka toks žmogus gali pradėti kartoti šventus vardus, ir tada, bendraujant su bhaktomis, jame atsispindi jų dvasinė energija ir gali pasireikšti kažkas panašaus į prisirišimą, skatinamą smalsumo“.

Įsivaizdavimas, kad pratibimba bhakti-abhas ilgainiui virsta šudha bhakti-abhas, yra visiškai neteisingas. Tik tuo atveju, jeigu žmogus iš pagrindų pakeis savo motyvaciją, jo praktika bus sėkminga.

Mes pažymėjome, kad, palyginti su pratibimba, atspindėtu prisirišimu, čhaja abhas, šešėlinis prisirišimas, yra silpnesnis, bet labiau susijęs su bhava. Kartais žmogus gali užsiimti atsidavimo tarnyste, vedinas smalsumo ar dėl kokių nors socialinių aplinkybių. Palyginus su pratibimba-rati-abhas, tokia tarnystė mažiau intensyvi, bet ir jos motyvacija ne tokia užteršta. Neofitams gali pasireikšti kažkokie jausmai, turintys blankų ekstatinių požymių pavidalą, ypatingai kirtanų ar didelių festivalių metu, lankant šventas vietas ar bendraujant su tyrais bhaktomis. Mes taip pat užsiimame atsidavimo tarnyste, kuri turi pakankamai pašalinių motyvų, ir vis tik kartais patiriame kažką panašaus į bhavą.

Rupa Gosvamis aiškina, kad jeigu žmogus bhakti praktikuoja tik todėl, kad gimė bhaktų šeimoje, ar kaip nors kitaip kontaktuoja su viskuo, kas perneša bhava-bhakti – Šrimadbhagavatam, šventu vardu, sadhu – tai jo širdyje gali pasirodyti bhavos šešėlis. Tai čhaja-rati-abhas. Kai tik objektas, metęs šešėlį į tokio žmogaus širdį, išnyksta, jo bhava irgi dingsta.

Yra dvi bhava-abhasa rūšys: 1) svarupa-gjana-bhava-džanita-bhakti-abhasa, pasireiškianti dar prieš tai, kai žmogus gauna tikrąjį žinojimą; 2) bhakti-udipaka-vastu-šakti-džanita-bhakti-abhasa – tai bhava, stimuliuojama vietos, laiko ir aplinkybių, susijusių su Bhagavanu.

Čhaja-bhava virsta šudha-bhakti, kai žmogus gauna svarupa-gjaną. Šryla Prabhupada sako: „Šešėlinis prisirišimas vystosi, bendraujant su tyrais bhaktomis arba lankant šventas vietas – Vrindavaną ar Mathurą. Jeigu toks prisirišimas prie Krišnos atsiranda paprastam žmogui, ir jam nusišypso laimė praktikuoti atsidavimo tarnystę tyrų bhaktų draugėje, jis gauna galimybę pasiekti tyros atsidavimo tarnystės lygį“.

Išaiškinęs, kaip bendravimas su sadhu įtakoja atsidavimo tarnystę, Rupa Gosvamis pasakoja apie tyrų Viešpaties bhaktų įžeidimų pasekmes.

Šudha-rati turi keletą pakopų, priklausomai nuo to, kiek stiprus prisirišimas prie Krišnos: šanta, dasja, sakhja, vatsalja ir madhurja. Sakoma, kad jeigu įžeidimas bus nežymus ar padarytas nejučiomis, tai bhaktamadhurjos lygio gali smuktelėti, sakykim, į vatsaljos lygį. Iš ten į vatsalją ir taip toliau. Kai įžeidimas didelis, bhaktos šudha-rati tampa čhaja-rati. Dar didesnis įžeidimas jį nusmukdo į pratibimbos lygį. Bet koks įžeidimas atitolina žmogų nuo tarnystės Krišnai, silpnindamas jo prisirišimą prie atsidavimo tarnystės ir atimdamas potraukį santykiams su Krišna.

Mes matome, kaip tai vyksta. Jeigu žmogus atsidavimo tarnystę praktikuoja neatidžiai, jo prisirišimas silpsta, o atsidavimo tarnystė praranda savo tyrumą. Žmogus palaipsniui ima galvoti, kad visa tai – butas, žmona, seksas – ne taip jau ir blogai. Kuo daugiau įžeidimų žmogus padaro, tuo žemesnė darosi jo vertybių skalė.

Jeigu įžeidimą padaro žmogus, esantis pratibimba-rati lygyje, jis paprasčiausiai tampa materialistu. Šryla Prabhupada rašo: „Nieko nėra liūdniau, kaip regėti žmogų, prarandantį dvasinius prisirišimus dėl to, kad jis įžeidė sadhu“.

Čaitanja Bhagavatoje pasakojama istorija apie tai, kaip Mahaprabhu kartą užpyko ant Mukundos už tai, kad tas, būdamas bhakta, impersonalistų kompanijoje propagavo majavadą. Jis pasakė: „Kaip Aš galiu duoti Savo malonę tam, kuris viena ranka laikosi už Mano pėdų, reikšdamas nuolankumą, o kita – Man už gerklės, propaguodamas impersonalizmą ir taip įžeisdamas Bhakti-devi?“ 

Baigdamas ekstatinio prisirišimo temą, Rupa Gosvamis perspėja: bhakta gali prarasti bhavą dėl neatidumo, dėl neteisingo bendravimo arba dėl įžeidimų. Šryla Prabhupada rašo: „Pastovus progresas atsidavimo tarnystėje pasiekiamas, tik bendraujant su tyrais bhaktomis, o įžeidinėjant juos, galima prarasti paskutines užsilikusias mūsų širdyje atsidavimo kruopeles“.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis