Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Žmogau, kas tu?

 

Žmogus visada siejamas su jo darbais ir pagal juos vertinamas. „Kas tu?“ reiškia „kuo tu užsiimi?“ „Kas tu? – Darbininkas. O tu? – Generolas. – O, atleiskite!“

Visus žmones galima klasifikuoti pagal jų veiklos pobūdį. Tie, kurie visą gyvenimą dirba, siekdami materialios naudos, vadinami karmiais. Siekiantys pažinimo vadinami gjaniais. Žmonės, besidomintys mistinėmis galiomis, vadinami jogais. Gaištantys laiką savo juslių tenkinimui vadinami bhogi. Niekas iš jų nėra laisvas nuo karminių pančių, nes visi turi materialius norus.

Štai, pavyzdžiui, bhogiai. Jų devizas – „Gyvename tik vieną kartą, taigi linksminkimės!“ Jų manymu, gyvenimo prasmė – patirti kuo daugiau malonumų. O tų malonumų šaltiniai – valgis, miegas ir seksas, todėl jie nori maksimaliai, iki pat gilios senatvės, išsaugoti juslių organų potenciją. Iš principo tokių žmonių gyvenimas nesiskiria nuo gyvūnų gyvenimo, nes aniems taip pat būdingos šios funkcijos – mityba, miegas, seksas ir saugumo užsitikrinimas.

Taigi bhogiai užsiėmę ta pačia veikla, kaip ir gyvūnai, ir gyvena tik kuo didesniam savo pasitenkinimui, įsitikinę, kad tai ir yra gyvenimo prasmė ir tikslas. Kai kurie gyvūnai anksčiau buvo žmonėmis, kurie štai šitaip ir gyveno. Pavyzdžiui, beždžionė mėgsta vagiliauti ir seksą, karvė – dieną naktį gromuliuoti, nieko negalvodama, o žiurkė – nešti į savo urvelį ką tik gali. Kiaulė ėda nesirinkdama ką, drambliui patinka dirbti ir gerti alkoholį, o meškai – daug miegoti. Visi gyvūnai daug pilniau patiria kūniškus malonumus, negu žmogus.

Nors bhogiai ir nemėgsta apriboti savo malonumus, juos vistik kažkiek prilaiko moraliniai principai, sąžinė ir gėda prieš kitus. Todėl jiems daug geriau ir patogiau būti gyvūnų kūnuose, kai protas neišvystytas ir netrukdo daryti tai, kas patinka, tiesiog viešumoje.

Karmiai yra organizuoti žmonės. Jie sugeba vystyti civilizaciją. Jiems patinka daug dirbti, nes tiki, kad darbas padarys juos laimingais. Dėl šviesaus rytojaus jie gali didvyriškai darbuotis, tačiau galutinis jų pastangų tikslas – tas pats malonumų ieškojimas. Todėl jų sukauptais turtais naudojasi bhogiai. Galiausiai ir jie patys nusirita į gyvulišką egzistenciją, tapdami hedonistais.

Jeigu bhogių gyvenimas grindžiamas geismu, tai karmių – pavydu ir gobšumu. Jie pavydi tiems, kurie turtingesni ir geriau susitvarkę gyvenimą. Jų tikslas – gyventi ne blogiau už kitus. Tačiau kai jiems sekasi, jie vistiek nejaučia pasitenkinimo – trukdo aplinkinių žmonių pavydas. Karmiai yra šykštūs, todėl, nieko nežinodami apie aukščiausią gyvenimo tikslą, neteisingai naudojasi savo turtais. Jie stengiasi juos išsaugoti ateičiai. Ir kadangi karmiai nežino, kam iš tikro skirti turtai, šių žmonių norai niekada neišsipildo ir jie patiria nusivylimą. Taip jie kuria civilizaciją be ateities, kuri galų gale žūsta. Kažkas panašaus į gyvatę, kuri ryja savo uodegą. Toks veiklos neišmanymo būsenoje rezultatas.

Gjaniai – mąstytojai, siekiantys kažkokio progreso filosofiniais išmąstymais. Jie remiasi savo protu ir tuo panašūs į baroną Miunhauzeną, kuris pats save už plaukų traukė iš pelkės. Jie negali pasiekti didesnės pažangos, nes protas nėra žinių šaltinis. Tai tik mąstymo aparatas. Pasinėręs į gilius apmąstymus, žmogus tampa statiškas ir negali užsiimti aktyvia veikla. Todėl gjaniai  atmeta karmių gyvenimo būdą ir atsižada norų bei prisirišimų, ypatingai vengdami ryšių su pinigais ir moterimis. Galiausiai jų apmąstymai apsivainikuoja išvada: „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Toks jų protinės veiklos rezultatas. Tiesos negalima išgalvoti, ją reikia įsisąmoninti.

Didieji išminčiai, mąstydami apie visatos dėsnius, Absoliučią Tiesą bei Dievą, atsižadėdavo karminės veiklos ir gyvendavo vienatvėje. Pavyzdžiui, Diogenas gyveno statinėje. Kiti, ieškodami Dievo, eidavo į vienuolynus. Nes gjaniai – tai tie patys karmiai, kuriuos visiškai apvylė jų norai. Žodis „vienuolis“ kilęs iš lotyniško „mono“, reiškiančio „vienas“. O žodis „mono“ kilęs iš sanskritiško „muni“ – „mąstytojas, išminčius“.

Kiekvienas munis turi savo požiūrį. Diogenas galvojo vienaip, Sokratas kitaip, o Pitagoras, Jungas, Hegelis ar Nicšė – vėlgi saviškai. Kitaip mes apie juos nieko nežinotume. Kiekvienas žmogus pasikliauja savo protu, nesgi „kiek žmonių, tiek nuomonių“. Nors visi galvoja apie vieną ir tą patį, tačiau mintys visų skirtingos. Taip viena Tiesa pasidalina į daugybę dalių ir tampa labai sunkiai suvokiama. Todėl, atsidūręs savo paties protu susikurtoje aklavietėje, žmogus priverstas ieškoti naujų kelių.

Sekantis žmonių tipas – jogai. Pats šis žodis kilęs iš sanskrito šaknies „judž“, kas reiškia „ryšys“. Yra įvairūs ryšiai – telefoninis, telegrafinis, televizijos, dar – psichofizinis, o taip pat transcendentinis, dvasinis – joga.

Kokio ryšio pagalba galima pamatyti Dievą? Kaip jį užmegzti? Pirmiausia jogas turi nuraminti savo jusles ir protą, o paskui ir visai sustabdyti jų veiklą. Jam reikia sustingus sėdėti kažkokioje pozoje ir visiškai užgniaužti savo materialius troškimus. Ir kai visa psichofizinė veikla bus galutinai sustabdyta, jogas pajus, kad jis yra siela, pajus savo būtį už materijos ribų, ir galės nukreipti žvilgsnį į Dievą, kurį atras savo širdyje Supersielos pavidale. Ir kai jis betarpiškai mato Dievą, jam dingsta visos abejonės dėl Jo egzistavimo. Tokia būklė vadinasi samadhi, ekstatiniu transu, ir yra logiškai neįrodoma.

Kiekvienas žmogus turi antgamtinius sugebėjimus, kurių paskirtis – užmegzti ryšį su Dievu. Todėl jogai jų neeikvoja karminei veiklai ar begaliniams samprotavimams. Jie visiškai atsižada kūniškų malonumų. Norint būti jogu, reikia turėti labai aukštą moralinį lygį ir tvirtą tikėjimą į Dievą, esantį kiekvienos gyvos būtybės širdyje.

Jeigu jogas neturi pakankamai vidujinės švaros, jis tampa ekstrasensu, burtininku arba mistiku, darančiu stebuklus. Visa tai yra šalutiniai jogos praktikos produktai, ir žmogus neturėtų prie jų prisirišti. Nuolatos medituodami į Dievą, jogai nesibijo palikti kūną, nes sekantį gimimą jie pasirenka patys.

Ir galiausiai yra dar vienas, ypatingas žmonių tipas. Tai – bhaktos. Žodis „bhakti“ verčiamas kaip „meilė, didelis prisirišimas prie Dievo“. Bhaktos kupini atsidavimo energijos. Tai visiškai laisvi žmonės. Juos betarpiškai kontroliuoja Viešpaties meilė, o ne karmos dėsniai, todėl jie gali daryti, ką nori, ir tai nebus nuodėminga veikla. Jie gali dirbti ar filosofuoti, medituoti ar net mėgautis kūniškais malonumais, bet visa tai jie daro, norėdami patenkinti Viešpatį. Bhaktai  visiškai pasikliauna Jo valia, todėl jiems nerūpi, kaip atrodys jų sekantis gyvenimas, nes tokių santykių su Dievu, kokius jie turi, negali nutraukti net mirtis.

Kartą keliavo vienas išminčius. Sutikęs karalių, palaimino jį, pasakęs, kad geriau jam niekada nemirti. Paskui jis sutiko žmogų, kuris buvo davęs įžadą niekada nevesti, ir palinkėjo jam nedelsiant numirti. O kai sutiko mėsininką, pasakė: „Tau geriau negyventi ir nemirti“. Ketvirtas sutiktasis buvo bhakta. Apsidžiaugė piligrimas ir tarė: „Tu gali gyventi, gali numirti – tau tas pat“.

Kiekvienas išminčiaus palinkėjimas turėjo savo prasmę. Karalius, turėdamas neribotą valdžią ir didžiulius turtus, naudojasi geros karmos vaisiais. Bet kai tik ji baigsis ir jis numirs, prisieis keliauti žemyn. Todėl jam geriau nemirti. Šalies valdovas gauna šeštadalį savo pavaldinių karmos – geros ir blogos. Dabartiniais laikais žmonės linkę į nuodėmingus poelgius, todėl juos valdyti – labai didelė rizika.

Žmogus, davęs įžadą nevesti, lengvai gali jį užmiršti, sukilus atitinkamiems jausmams. Tada jis praranda visą savo askezės įdirbį. Todėl jam geriau numirti dabar, kol dar nespėjo sulaužyti įžado.

Mėsininko gyvenimas jau dabar panašus į pragarą, nes jis žudo kitas gyvas būtybes. Po mirties jam bus dar blogiau, nes atsidurs tikrame pragare. Todėl jam vienodai blogai ir gyventi, ir mirti. O bhakta tarnauja Dievui dabar, tarnaus ir po mirties, todėl jam nėra skirtumo, gyvenimas ar mirtis – ir taip, ir taip gerai.

Yra žmonių, kurie neatitinka nei vieno aukščiau paminėto tipažo, kurie vadovaujasi tik savo norais. Jie nepatirs sėkmės nei asmeniniame gyvenime, nei Dievo ieškojimuose, nepasiseks ir turtus susikrauti. Jie net negali džiaugtis gyvenimu, nes iš prigimties kupini blogų savybių: perdaug tingūs, kad gerai dirbtų, perdaug kvaili, kad pagalvotų apie gyvenimo prasmę, ir perdaug egoistiški, kad būtų naudingi kitiems.

Ši žmonių kategorija vadinama rogi. Jie laikomi nesveikais, nes turi vieną ypatybę – jiems visada reikalinga pagalba. Jie nelaimingi ir patys nesugeba padaryti ką nors gero. Jie tik skundžiasi, kritikuoja ir laukia permainų. Tokia būsena – tai nuodėmingų poelgių praeituose gyvenimuose rezultatas. Šiame gyvenime jie galėjo ir neprisidaryti didelių nuodėmių. Kai Jėzus išgydė žmogų, aklą nuo pat gimimo, mokiniai jo paklausė, dėl kieno nuodėmių jis toks apsigimė. Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai nebuvo nuodėmingi, bet tai buvo reikalinga, kad jis gautų Dievo malonę“. Jeigu Jėzus būtų pasakęs, kad aklumas buvo to žmogaus nuodėmių pasekmė, tai visi galvotų, kad jis pats kaltas. Jeigu Jėzus būtų pasakęs, kad kalti jo tėvai, tai atsakomybė už jo luošumą tektų jiems. Bet Jėzus leido suprasti, kad tokiems žmonėms reikia padėti iš gailestingumo, nesigilinant į jų karmos analizę.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis