Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Dievas glūdi ne tik žmonių,

bet ir kačių bei šunų širdyse.

(Šryla Prabhupada)

 

Jošimathe mūsų grupė pasidalina. Vieni nori keliauti neskubindami, kiti (taip pat ir aš) jaučiasi kaip lobių ieškotojai užburtoje šalyje. Mes norime surasti kuo daugiau aukso grynuolių, tai yra, aplankyti kuo daugiau šventų vietų. Todėl šiandien abipusiu šalių sutarimu mes pasidaliname į dvi grupes. Atmananda ir Bharata vyks į Vrindavaną, o aš, daktaras Aurelijus, Bala Gopalas ir Lakšmanas keliausime toliau, šį kartą į Kedaranathą, vieną iš svarbiausių Šivos buvimo vietų Himalajuose.

Kelias tolimas, todėl išvykstame septintą valandą ryto. Gatvėmis važiuoti čia pavojinga. Tolydžio prisieina manevruoti tarp didžiulių akmenų, kuriuos pažeria kalnai. Baisu net įsivaizduoti, kas būtų, jeigu bent vienas toks akmenėlis užkristų ant mūsų džipo stogo...

Mus aplenkia autobusas su užrašu „Panic Travels“ – „Paniškos kelionės“. Tokius pavadinimus galima stebėti tik dvejose vietose – Indijoje ir kokiame nors avangardistiniame filme.

Labai pavargę privažiuojame nedidelį kaimelį ir apsistojame mažuose nakvynės namuose su keturiais kambariais ir skambiu pavadinimu – „Viešbutis „Himalajai“. Be jėgų suvirstame į lovas. Kartais man atrodo, kad vaikščioti šiais gatvių surogatais būtų lengviau, negu važinėti.

Staiga mane pribudina smarkūs ir linksmi riksmai. Prieinu prie lango, ir nuo to, ką pamatau, man pasišiaušia plaukai. Aikštėje stovi žalia geležinė dėžė, o aplink ją, atrodo, susirinko visas kaimas. Kiekvieną kartą, kai tik savininkas atidaro dėžę, iš jos liuokteli žiurkė ir, apimta siaubo, stengiasi kuo greičiau perbėgti plačią aikštę. Žmonės azartiškai spiegia, o šeši ar septyni su ilgomis lazdomis prisiveja žiurkę ir ją užmuša. Aikštėje jau guli gal dešimt negyvų žiurkių, tačiau minia dar tebetrokšta pasimėgauti žiaurumu, ir baisus žaidimas tęsiasi.

Aš norėčiau įsikišti, tačiau vietiniai papročiai nepajudinami labiau, negu Himalajų kalnai. Šio papročio paskirtis – matyt, išleisti susikaupusią agresiją. Bet kaip galima, kad visas kaimas džiaugtųsi tokia niekšybe? Matyt, bet koks bjaurus veiksmas turi savotišką trauką – man taip pat. Minioje pastebiu mažą berniuką – jis kaip pakerėtas žiūri į tai, kas čia darosi: garsiai rėkaujantys vyrai pasiveja žiurkę, daužo ją lazdomis, bet iš karto neužmuša, palaukia, kol ji dar atsigaivalios, leidžia dar kiek pasikankinti, ir tik po to ją pribaigia. Berniukas verkia ir nusisuka, bet paskui vėl žiūri.

Iš dėžės išlenda eilinė žiurkė. Ji tikriausiai supranta, kas bus toliau. Galbūt praeitame gyvenime ji buvo vienu iš šitų niekšų. Ji vikriai pribėga prie vieno vyriškio ir dantimis įsikabina jam į koją. Tas rėkia iš skausmo, bet kiti jam negali padėti – paleidus į darbą lazdas, gali nukentėti pats nelaimėlis. Tuo laiku žiurkė, pasinaudojusi bendru sąmyšiu, praslysta tarp žmonių kojų ir dingsta. Šanuolė!

Pasibjaurėjęs nueinu nuo lango ir galvoju, kaip mes panašūs į tuos nelaimingus gyvūnėlius. Mums atseikėta tiek mažai laiko, o paskui – siaubinga mirtis. Argi mes nepasmerkti mirčiai? Mūsų gyvenimas, neturintis dvasinių tikslų, panašus į kaliniui likusį laiką iki bausmės vykdymo. Kas mums trukdo dėti visas pastangas, kad eitume dvasiniu keliu? Štai aš ir vėl grįžtu prie tos pačios temos.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis