Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Žinojimo, nešančio laimę, kriterijai

 

Bhagavadgytoje labai tiksliai apibrėžti tikrojo žinojimo kriterijai:

Šis žinojimas – mokslų valdovas, paslapčių paslaptis. Jis – tyriausias, o kadangi per patyrimą leidžia tiesiogiai suvokti savąjį „aš“, jis yra religijos tobulybė. Jis amžinas ir įgyjamas su džiaugsmu (Bg. 9.2).

Taigi čia kalbama, kad tikrasis žinojimas yra tobulybė. Visose religijose ir filosofinėse sistemose tobulumas traktuojamas vienodai, kaip aukščiausios laimės pasiekimas. Todėl Vedų išvada vienareikšmė – religijos ir filosofijos veda į tobulybę tik tada, kai jos remiasi žinojimu, vedančiu į aukščiausią laimę. Ir štai tokio žinojimo kriterijai:

1. Jo ištakos – Aukščiausias Dievo Asmuo. Pavyzdžiui, Bhagavadgytoje jį pateikia Pats Viešpats.

2. Tikrasis žinojimas turi būti pats tyriausias.

3. Jis suteikia gyvai būtybei galimybę užsiimti dvasine praktika ir per ją pažinti savo tikrąją, dvasinę prigimtį.

4. Tikrasis žinojimas yra amžinas.

5. Jo pažinimas yra džiaugsmingas.

Pirmasis punktas nedviprasmiškai tvirtina, kad žinojimas negali atsirasti iš niekur, kad už jo visada yra asmenybė, kuri jį perteikia kitiems. Savaime suprantama, kad patį tobuliausią, be jokių iškraipymų žinojimą žmonės gali gauti tiktai iš pačios tobuliausios asmenybės – Aukščiausio Dievo Asmens.

Antras punktas: tas, kuris naudojasi bent kiek iškraipytu žinojimu ir turi neteisingą supratimą apie tiesą, negalės apsivalyti. Jis bus paženklintas neišmanymo antspaudu, kol negaus tikrojo žinojimo. Yra daug žmonių, perteikiančių vienas ar kitas žinias, bet neturinčių supratimo apie savo amžinąją dvasinę prigimtį. Bet jeigu mums pasisekė susidurti su žinojimu, kurio dėka milijonai žmonių pasiekė tobulumą (suvokė savo dvasinę prigimtį, atmesdami kūniškąją koncepciją), tai jį reikia kuo nuodugniausiai studijuoti, stengiantis įsisąmoninti tų žmonių didybę ir žinojimą, kuriuo jie naudojosi.

Trečias punktas sako, kad jeigu žmogus pažinimo procese pradeda suvokti save kaip sielą, tai reiškia, kad jis naudojasi tyru ir nenuodėmingu žinojimu. Pamačius tokius rezultatus, galima drąsiai tvirtinti, kad tos žinios pasitvirtina gyvenime. Priešingu atveju, kai žmogus deda dideles pastangas, tačiau neprogresuoja, jis greičiausiai susidūrė su nepakankami tyru žinojimu, kuris neperteikia tikrosios laimės supratimo.

Ketvirtas punktas: mums bus sunku nustatyti, kuris žinojimas amžinas, o kuris ne. Bet mes galime peržvelgti jo vystymosi istoriją ir pamatyti, kada jis atsirado. Materialiame pasaulyje pati galingiausia jėga – laikas, todėl išbandymas laiku yra pats patikimiausias. Vadovaudamiesi tokia logika, mes galime pasidaryti išvadą, kad jeigu koks nors žinojimas teikia žmonėms gėrį ne vieną tūkstantį metų, tai jis pretenduoja į tikrojo žinojimo statusą. Priešingu atveju, tai yra, laiko nepatikrintą žinojimą rizikinga traktuoti kaip tikrąjį ir vienintelį.

Patyrus tikrąjį žinojimą, galintį mus padaryti laimingais, mes tuoj pat tai pajuntame, nes atsiranda didelis entuziazmas iš pagrindų keisti savo gyvenimą.

Taigi pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiu žinojimu naudotis, ir tik įsitikinus, kad susiradai tą vienintelį ir tikrąjį, reikia stengtis jį perprasti.

Skaitytojas: O kas nustatė, kad Vedoms jau penki tūkstančiai metų?

Autorius: Vedoms daug daugiau, negu penki tūkstančiai metų. Prieš tiek metų jas pirmą kartą užrašė Šryla Vjasadeva. Šį faktą patvirtina daugybė istorinių kronikų. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad Vedose pasakojami įvykiai atsitiko prieš šimtus tūkstančių ir net prieš milijonus metų. Dar daugiau, pateikdamos tokius senus įvykius, Vedos dažnai daro nuorodas į tuo metu buvusius vedinius tekstus. Pavyzdžiui, Bhagavadgytoje Pats Viešpats sako, kad keturios Vedos atsirado iš visatos kūrėjo lūpų, kai tik ji buvo sukurta. Tokiu būdu, nepaprastą vedinės išminties senumą įrodyti ne taip jau ir sunku.

Skaitytojas: Jūsų paklausius, peršasi išvada, kad Vedos buvo sudarinėjamos daugelį tūkstantmečių.

Autorius: Taip, Vedose sudėta visa išmintis, kurią žmonėms perdavė Pats Dievas ir praeities išminčiai. Todėl vedinės žinios yra daugiaplanės ir surašytos į šimtus tomų. Kiekvienas vedinis kūrinys tiesiogiai arba netiesiogiai nurodo laiką, kada jis buvo sudarytas. Antruoju atveju laiką galima nustatyti, išanalizavus aprašomų įvykių chronologiją.

Skaitytojas: Sakykim, kad šitas klausimas aiškus. O kaip suprasti, kad tai tyras žinojimas?

Autorius: Jeigu per daugelį amžių kokio nors žinojimo dėka tūkstančiai žmonių pasiekė tobulumą, tai toks žinojimas, be jokių abejonių, yra tyras. Daugiau sužinoti apie tokius žmones galima iš jų autobiografijų, kurių labai daug pateikta Vedose.

Skaitytojas: Man istorinių faktų nepakanka, aš noriu sugebėti pats nustatyti, ar žinojimas yra tikras, ar ne.

Autorius: Tam reikalinga, kad jūs su tuo žinojimu turėtumėt nematomą, spontaniškai atsiradusį kontaktą.

Skaitytojas: Kaip tai atrodo praktiškai?

Autorius: Stiprėjant tikėjimui į tikrąjį žinojimą, automatiškai stiprėja ir kontaktas su juo. Tai, savo ruožtu, teisinga kryptimi orientuoja mūsų intelektą, kuris darosi švarus, stiprus ir stabilus. Toks intelektas įgalina ugdyti savyje teisingus norus ir atitinkamai elgtis.

Skaitytojas: Bet aš nesuprantu, kam visa tai reikalinga ir kaip tai pakeis mano gyvenimą?

Autorius: Toks žinojimas greitai apvalo žmogų nuo susikaupusių nuodėmių ir gyvenimas prašviesėja. Tyras žinojimas ryžtingai pakreipia visą gyvenimą tikros laimės link, ir tuo pačiu žmogui neprireikia taikyti sau jokios prievartos. O tie, kurie naudojasi daugiau ar mažiau suterštu žinojimu, dažnai negali greitai ir lengvai pakeisti savo likimą. Tai susiję su tuo, kad toks žinojimas neduoda mums laimės tiek, kiek jos reikia, norint kardinaliai pakeisti savo intelektą, tuo pačiu ir charakterį.

Skaitytojas: O kodėl užterštas žinojimas negali mūsų apvalyti? Koks jis bebūtų, vis tiek turėtų duoti kažkokią naudą.

Autorius: Bet kuris netobulas žinojimas yra materialių gunų įtakoje ir todėl negali padėti žmogui iš jų išsivaduoti. Jis negali atsikratyti savo kvailų įpročių, todėl nėra ir garantijos, kad jis nedegraduos. O tyras žinojimas be vargo padeda išsivaduoti iš pačių bjauriausių įpročių.

Skaitytojas: Vadinasi, jeigu žinojimas padeda lengvai atsikratyti žalingų įpročių, tai jis yra tyras?

Autorius: Teisingai. Tiktai didžiausias pastangas žmogus turi skirti ne kovai su jį kamuojančiais įpročiais, o tyro žinojimo įsisavinimui.

Skaitytojas: Dabar atsakykite: ar vedinė išmintis gali išgydyti narkomaną?

Autorius: Narkomanija – tai intelekto liga. Todėl tokiu atveju padėti gali tik dvasinis žinojimas. Jis pasiūlo intelektui daug didesnį laimės pojūtį, kuris traukia daug stipriau, negu narkotikai, ir tai padeda narkomanams atsikratyti pražūtingos priklausomybės.

Skaitytojas: Aš asmeniškai kol kas nejaučiu, kad dvasinis žinojimas labai mane trauktų ir viliotų.

Autorius: Vadinasi, jūsų kontaktas su juo dar labai silpnas.

Skaitytojas: Ir kaipgi jį sustiprinti?

Autorius: Tiktai kiekvieną dieną nuolankiai ir su giliu tikėjimu kartojant šventus Dievo vardus. Jų dėka net labiausiai puolę žmonės tampa šventaisiais.

Skaitytojas: Būtų gerai, kad tokias keistas tiesas jūs pailiustruotumėt pavyzdžiais.

Autorius: Amerikoje ir Europoje dešimtys tūkstančių žmonių metė narkotikus tik dėl to, kad pradėjo kartoti šventus Dievo vardus. Apie tai daug rašė septyniasdešimtųjų metų spauda. A.C.Bhaktivedanta Svami Prabhupada atnešė iš Rytų Vedų mokymą, kurį priėmė daug jaunuolių, radę savyje jėgų atsisakyti kvaišalų ir eiti savęs pažinimo keliu. Anksčiau tokių dalykų nebuvo, nors Vedos ir prieš tai buvo pristatytos ir amerikiečiams, ir europiečiams. Reikalas tame, kad Prabhupada supažindino vakariečius su tikrąja šių šventraščių prasme.

Man pačiam teko stebėti, kaip narkomanai, labai rimtai atsidėję dvasinei praktikai, atsikratė pomėgio narkotikams, net nepajutę tų kančių, kurios paprastai lydi taip vadinamą abstinencijos sindromą, pasireiškiantį, kai narkotikai kurį laiką nevartojami. Žmonėms, kurie jau buvo praradę viltį sugrįžti į normalų gyvenimą, tokia jiems atsivėrusi perspektyva buvo kaip stebuklas. Dvasinis žinojimas, keisdamas intelekto orientaciją, greitai išvaduoja iš prisirišimo prie žalingų įpročių, ir aš tai ne kartą įsitikinau savo praktikoje.

Skaitytojas: Man vis tiek sunku patikėti jūsų žodžiais. Aš pats ne kartą susidūriau su tuo, kad narkomanui praktiškai neįmanoma padėti visiškai mesti narkotikus. Gal paaiškintumėt, kaip veikia tas dvasinio pažinimo mechanizmas, kodėl jis toks galingas.

Autorius: Taip, mano žodžiai gali būti ne visai įtikinami. Paskutiniu metu dauguma žmonių daugiau pasikliauna materialiuoju progresu, ir tik retas gali reikiamai įvertinti dvasinių žinių galią. Šiaip jau dvasinės žinios dabar prieinamos visiems, bet daugumai žmonių jas dengia paslapties skraistė. Taip yra todėl, kad mažai kas tiki, jog su jų pagalba galima ką nors pasiekti. Kita priežastis – daug žmonių tiesiog negali užsiimti dvasine praktika dėl to, kad jų sąmonė per daug užteršta pavydo Dievui.

Skaitytojas: Aš, sakykim, visai nepavydžiu Dievui, bet šventų vardų kartoti nenoriu dėl kitos priežasties. Tiesiog tai neatitinka mano skonio.

Autorius: Daugelis irgi taip galvoja, bet pasiteisinimui galima sugalvoti ką tik nori. Ir vis tik priežastis, dėl kurios nesinori kartoti šventus vardus, yra būtent pavydas Viešpačiui.

Skaitytojas: Nieko panašaus savyje aš nematau. Man tik įdomu sužinoti, kuo pranašesni dvasiniai metodai, gydant narkomaniją.

Autorius: Pirma pasižiūrėkime, kokiais metodais gydosi dauguma narkomanų.

1. Pradeda vartoti silpnesnius narkotikus, tai yra, didelį malonumą keičia į mažesnį. Problemos toks gudravimas neišsprendžia, nes potraukis išlieka, ir anksčiau ar vėliau žmogus pradės ilgėtis stipresnio poveikio. Dažniausiai jis neatsilaiko, ir viskas prasideda iš naujo.

2. Kartais jie izoliuojasi nuo įprastos gyvenimo aplinkos. Šis metodas efektyvesnis, bet ir čia išlieka potraukis ankstesniam gyvenimo būdui. Taigi vėl nėra jokios garantijos.

3. Dabar labai populiarus narkomanų gąsdinimas visokiais kodavimais ir nuodingų kapsulių įsiuvimais. Gydytojai, taikantys šį metodą, grąžina į gyvenimą degradavusį intelektą ir taip pasiekia tam tikrų rezultatų.

Žinoma, žmoną irgi galima įbauginti, kad ji nesivalkiotų pašaliais. Bet jeigu vyras su ja nesielgs švelniai ir rūpestingai, tai argi ji užmirš savo meilužius? Tas pat ir su tais gydymo metodais, kai narkomaną nuo buvusio „laimės“ šaltinio saugo tik baimė. Tai tik laikina priemonė, nes intelektas negauna jokios alternatyvos, jokio pakaitalo. Jeigu narkomanas pats nepradės ieškoti stipresnių, negu narkotikai, išgyvenimų, tai su laiku jis paprasčiausiai atkris.

Kartais narkomanams siūloma pakentėti ir nevartoti narkotikų, bet į tokį patarimą net nėra prasmės gilintis. Argi kantrybės pagalba galima atsikratyti laimės potraukio?

Taigi matome, kad visi dabar naudojami narkomanų gydymo metodai yra mažai efektingi. Tai susiję su tuo, kad jie žmogui nepasiūlo kokios nors kitos, labiau viliojančios laimės.

Skaitytojas: Jūs atmetate šiuos metodus, bet aš žinau, kad jie nors ir nelabai, bet vis tik efektingi. Argi tai blogai, jeigu nėra nieko geresnio?

Autorius: Aš tikrai nesmerkiu tokius kilnius norus – padėti įveikti šį blogį. Tiesiog aš atkreipiu dėmesį, kad pasiekti šioje srityje didesnių laimėjimų nepavyko.

Skaitytojas: Kam tada iš viso kalbėti šia tema? Galbūt jūs pats naudojatės efektyvesniais metodais?

Autorius: Aš negaliu tvirtinti, kad jais naudojuosi, bet Vedose šis dalykas išaiškintas gana suprantamai. Aš jau sakiau, kad šventų vardų kartojimas gali visiškai išvaduoti žmogų nuo bet kokios narkotikų priklausomybės.

Skaitytojas: Gerai, tada smulkiai išaiškinkite vedinę šio metodo koncepciją.

Autorius: Pasistengsiu. Potraukis narkotikų sukeltai euforijai lokalizuotas žmogaus intelekte, kurio laimės supratimas yra neišmanymo gunos poveikyje. Kiekvieno individo intelektas gyvena vienu tikslu – siekti laimės. Jeigu tokio tikslo nėra, žmogui dingsta bet koks entuziazmas ką nors daryti, ir tada intelekto funkcijos palaipsniui sunyksta.

Intelektas kontroliuoja proto bei juslių veiklą, o taip pat atsakingas už tai, kad į mūsų kūną patektų gyvybinė energija. Kitaip sakant, jis kontroliuoja visą organizmo veiklą. Pajutęs, kad yra dar didesnė laimė, negu jis jautė iki šiol, intelektas nedelsiant mus verčia jos siekti. Kadangi visi seni įpročiai taip pat yra intelekte, tai atsiradus naujam, stipresniam potraukiui, jiems paprasčiausiai nebelieka vietos.

Pakeitęs savo orientaciją ir siekdamas aukštesnio tipo laimės, intelektas keičia mūsų požiūrį į gyvenimą ir įpročius. Palaipsniui gerėja charakteris, kitaip sakant, keičiasi proto darbas. Žmogus pradeda užsiimti kita veikla, tai yra, savo gyvybinę energiją panaudoja kita kryptimi. Nurimsta protas, kas labai pagerina psichinę ir fizinę sveikatą. Kai žmogus pasijunta laimingesnis ir sveikesnis, jis lengvai išsivaduoja iš narkotikų priklausomybės.

Tokiu būdu, kai intelektas pradeda jausti potraukį šventiems Dievo vardams, žmogus pasijunta laimingesnis ir sveikesnis. Jeigu jis narkomanas, tai sulig kiekviena diena jaučia vis mažesnį potraukį kvaišalams.

Skaitytojas: Jeigu narkomaną išgydo šventi vardai, ar jis gali vėl pradėti vartoti narkotikus?

Autorius: Viskas priklauso nuo žmogaus ryžto ir jo karmos. Jeigu dėl jo nuodėmingos praeities bei nepakankamai rimtos dvasinės praktikos žmogų vėl patrauks laimė neišmanyme, pablogės jo kūno ir proto būklė, ir tada vėl gali atsirasti potraukis narkotikams. Tačiau, turėdamas dvasinės laimės patirtį, žmogus neišvengiamai grįš į atgimimo kelią.

Skaitytojas: Nesuprantu. Kaip intelektas gali atsisakyti aukščiausios laimės vardan jos surogato, kuris, be to, dar kenkia sveikatai?

Autorius: Sutinku – šie mano žodžiai gali atrodyti nevykę, deja, taip vis dėl to būna. Taip atsitinka tada, kai žmogų pasiveja jo bloga karma, kurios jis dar nespėjo atidirbti. Kartais dvasinės praktikos metu žmogus gali nesąmoningai padaryti ką nors blogo, pavyzdžiui, savo kalbomis ar nepasitikėjimu įžeisti šventus žmones. Dėl to jis degraduoja, bet tik laikinai.

Dėl savo nuodėmingų poelgių žmogus automatiškai patenka į žemutinių gunų veiklos sferą, kuri atima iš jo potraukį aukštesnio lygio laimei. Taip jis praranda sugebėjimą teisingai vertinti tai, kas su juo vyksta ir palaipsniui degraduoja. Tai labai skausmingas procesas, ir patiriamos kančios vėl iššaukia dvasinės laimės potraukį.

Skaitytojas: Ar būna kokios nors išimtys šiuo atveju?

Autorius: Svarbu žinoti, kad žmogus, apleidęs dvasinį kelią, anksčiau ar vėliau grįžta į jį. Einantiems dvasiniu keliu galimi tik laikini nuopuoliai, bet pralaimėjimo šitame kelyje negali būti. Taip sako Bhagavadgyta.

Skaitytojas: Vadinasi, niekas nėra apdraustas nuo degradacijos, tegu ir laikinos?

Autorius: Taip, su mumis gali atsitikti kas tik nori. Bet tie žmonės, kurie ieško šventųjų prieglobsčio, vis dėl to yra apdrausti. Šventieji vien tik savo buvimu palaiko mumyse potraukį dvasinei laimei. Todėl bendravimas su jais mus gelbsti ir nuo degradacijos, ir net nuo blogos karmos.

Žmogų išmintingu galima laikyti tik tada, kai jis supranta šią gilią tiesą. Atkakliai siekdami bendrauti su šventaisiais, mes, veikiami jų spinduliuojamos laimės ir malonės, sugebame išlaikyti savo intelektą neužterštą. Žmogus, kuris neįsivaizduoja savęs be tokio bendravimo, turi visas garantijas iškilniam gyvenimui, jis bus apsaugotas nuo bet kokio nuopuolio.

Skaitytojas: Jūs įdomiai apibrėžėte intelekto funkcijas. Jis kontroliuoja visą mūsų gyvenimą, o jį patį kontroliuoja laimė.

Autorius: Teisingai, tik čia dar yra kai kurių subtilumų. Pavyzdžiui, vien tik pokalbiai apie dvasinę laimę gali nuostabiai pakeisti žmogų, nes ji pradeda kontroliuoti intelektą. Bet taip bus tik tuo atveju, jeigu jau mes turime žinojimą apie aukščiausią dvasinį skonį, kitaip jis mumyse sužadins tik nieko neįpareigojantį smalsumą. Norint, kad susidomėjimas virstų potraukiu, reikia sistemingai, prižiūrint autoritetingam mokytojui, gilintis į dvasines žinias. Jų įsisavinimas priklauso nuo to, kaip intelektas suvokia dvasinę laimę. Kai tik intelektas prisipildo dvasinių žinių, jis savaime linksta į dvasinius dalykus ir atsiriboja nuo visko, kas materialu. Tokioje sąmonės būklėje žmogus be vargo susitvarko su bet kokia jam pasireiškusia bloga karma. O intelektas, iki kraštų užpildytas materialios laimės poreikio, orientuoja žmogų į pernelyg aktyvią materialią veiklą, kurią nuolatos lydi vienokios ar kitokios kančios.

Skaitytojas: Vadinasi, intelektą ir trokštamą laimę jungia žinojimas apie tos laimės skonį. Neturint tokio žinojimo, yra didelė galimybė patekti į aistros ir neišmanymo gunas.

Autorius: Teisingai, todėl pats didžiausias turtas yra žinojimas apie dvasinį skonį. Niekas negali suteikti tokios laimės, kaip dvasinis pažinimas.

Skaitytojas: Jeigu narkomano intelektas jau degradavęs, tai kaip jame gali atsirasti potraukis dvasinėms žinioms? Juk tam reikia turėti pakankamai dorybingumo ir vidinės švaros. Anot jūsų, tikrasis žinojimas gali užgimti tiktai intelekte (net ne prote), tačiau jeigu jis neturės potraukio toms žinioms, tai nepajus jokios laimės. Taigi, kaip narkomanui, turinčiam didelį potraukį narkotikams ir nusilpusį intelektą, atsiranda potraukis dvasingumui, pakankamai stiprus, kad prasidėtų pozityvūs pokyčiai jo sąmonėje? Manau, kad tokiam žmogui dvasinės žinios turėtų per vieną ausį įeiti, per kitą – išeiti, niekuo jam nepagelbėdamos.

Autorius: Jūsų žodžiuose jaučiasi sveika nuovoka. Taip, savo jėgomis narkomanas neišsivaduos iš žalingo įpročio, bet galų gale viskas ne taip jau blogai, kaip jums atrodo. Kažkokiais atvejais, sakykim, kai ateina geros karmos laikotarpis, narkomano intelektas savaime sustiprėja ir pradeda progresuoti.

Skaitytojas: O ką daryti tiems bėdžiams, kuriems artimiausiu metu nenusimato jokie karmos pagerėjimai?

Autorius: Jūsų žiniai, gamtoje yra tokios jėgos, kurios gali apvalyti net paties nuodėmingiausio žmogaus intelektą, bet tik tuo atveju, kai jis pats panorės pakeisti savo gyvenimą.

Skaitytojas: Kaip narkomanui gali atsirasti toks noras – turėti nesuterštą intelektą?

Autorius: Mes apie tai jau kalbėjome, aiškindamiesi, kas tai yra laimė neišmanymo gunoje. Tik nuoširdi atgaila padeda atsirasti norui keisti gyvenimą.

Skaitytojas: O kaip žinoti, ar ta jo atgaila nuoširdi?

Autorius: Labai paprastai. Reikia tik pažiūrėti, ar po atgailos jis bando kaip nors keisti savo gyvenimą. Pagal tai, kiek jėgų narkomanas įdės šiam tikslui pasiekti, galima spręsti apie atgailos nuoširdumą. Tačiau daugeliu atveju vien atgailos nepakanka, reikalinga papildoma pagalba.

Skaitytojas: Ir vis dėl to, kokia ta jėga, kuri gali apvalyti net labai degradavusio ir pesimistiškai nusiteikusio žmogaus intelektą?

Autorius: Dar kartą pabrėžiu, kad tai – nuoširdi atgaila. Būtent ji parodo, kad žmogus pasirinko aktyvią poziciją ir pasiruošęs eiti atgimimo keliu.

Skaitytojas: Gerai, tegu jis atgailauja, bet su savuoju, nuodėmingos veiklos išsekintu intelektu jis nieko negalės pakeisti – jūs pats tik ką tai pareiškėte. Tad kokia papildoma pagalba jam gali padėti?

Autorius: Švento žmogaus gailestingumas. Pats savaime jis negali paveikti narkomano intelekto, jis tik nutiesia tiltelį, kuriuo šventojo dorybingumas persiduoda narkomanui, bet tik tuo atveju, kai pastarasis nuoširdžiai atgailauja.

Skaitytojas: Jūs vėl propaguojate metodą, kai reikia dalintis tuo, kas tau reikalingiausia – dvasinėmis žiniomis. O ar šventasis, perduodamas savo žinias ir dorybingumą narkomanui, nepraras savo skaistumo?

Autorius: Pati gailestingumo sąvoka reiškia, kad puolusio žmogaus sąmonės valymas šventam žmogui yra svarbiau netgi už jo pačio vidinę švarą.

Skaitytojas: Nejaugi mūsų laikais dar yra tokių žmonių?

Autorius: Įsivaizduokite, mažai, bet yra.

Skaitytojas: O ar gali toks šventasis, atidavęs savo dorybingumą kitiems, pats pradėti degraduoti, jeigu susiklosto kokios nors nepalankios aplinkybės?

Autorius: Ne, Bhagavadgytoje pasakyta, kad blogis niekada neįveiks to, kuris kuria gėrį. Nors jums gal ir keista bus girdėti, bet žmogus, dalindamasis savo dorybingumu, jo ne tik nepraranda, bet darosi dar labiau dorybingesnis.

Bet būna atvejų, kai žmogus, su kuriuo šventasis pasidalino savo dorybingumu, jį panaudoja neteisingai. Tada nukenčia ir pats šventasis. Bet jam tai būna pamoka – kam galima padėti nedelsiant, o kam tik reikiamai jį paruošus – ir neužilgo šventasis greitai atsistato savo dvasines jėgas.

Skaitytojas: Ar yra kokie nors metodai, kurių pagalba šventasis gali įsitikinti, kad savo dvasinę energiją jis perduos tinkamam žmogui?

Autorius: Taip, vedinė išmintis numato ir tam tikrus metodus, kurių pagalba galima įsitikinti, ar labai žmogus trokšta dvasinių žinių. Svarbiausias kriterijus – tvirtas žmogaus nusistatymas dvasiškai atgimti. Vedos rekomenduoja savo dvasine energija dalintis tik su tais žmonėmis, kurie praėjo tam tikrą patikrinimą. Todėl šventasis kiekvienam, trokštančiam jo malonės, duoda specialias užduotis, kuriomis patikrina jų ketinimų rimtumą. Esant teigiamiems rezultatams, žmonės, norintys pakeisti savo gyvenimą, tampa jo mokiniais.

Skaitytojas: Nesupratau, kuriuo metu šventasis jiems perduoda savo dvasinę energiją?

Autorius: Dvasinių įšventinimų, taip vadinamos iniciacijos metu.

Skaitytojas: Tai tikriausiai koks nors religinis ritualas?

Autorius: Taip, tai ritualas, kurio paskirtis – perduoti dvasines žinias. Jo metu dvasinis mokytojas taip apvalo mokinio intelektą, kad jis darosi tinkamas vesti žmogų dvasinio atgimimo keliu.

Skaitytojas: Įdomi tema. Gal būtų galima smulkiau apie tai?

Autorius: Ne dabar. Tai pernelyg rimta tema, ir jums prieš tai reikia dar daug ką sužinoti.

Skaitytojas: Na, ir pokalbis, vienos intrigos. Tada aš paklausiu. Kiek supratau, gailestingumas – tai kelias į atgailaujančio žmogaus intelektą?

Autorius: Teisingai, be gailestingumo neįmanoma perduoti dvasinio žinojimo. Todėl, norėdamas mokyti kitus, žmogus turi išsiugdyti gailestingumo jausmą. Bet vien gailestingumu, be dvasinių žinių niekam negalima padėti. Kaip gailesčio apimtas narkomanas padeda savo draugui, besigaluojančiam abstinencijos sindromo metu? Jis jam duoda narkotikų, tokiu būdu suteikdamas jam meškos paslaugą.

Skaitytojas: Vadinasi, narkomanams gali padėti tiktai šventi žmonės, turintys dvasinių žinių?

Autorius: Taip. Kol mes neturime dvasinių žinių, tol neturime jokių galimybių padėti kam nors išsivaduoti iš blogos karmos.

Skaitytojas: Tai daugelis žmonių, norintys padėti kitiems, tik be reikalo gaišta laiką?

Autorius: Ne, jeigu jų tikslai tikrai nesavanaudiški, tai jie palaipsniui progresuos ir ilgainiui taps šventaisiais. Kiekvienas žmogus gali padėti kitam. Ir kuo labiau jis persiima dvasine energija, tuo efektyvesnė jo pagalba. Tai žinodamas, žmogus daug rimčiau žiūri į ketinimą užsiimti dvasine praktika. Jeigu už nugaros siena, tai nori nenori turi eiti pirmyn. Reikalinga informacija, akivaizdžiai demonstruojanti, kad be dvasinių žinių tu niekam nepadėsi.

Skaitytojas: Atrodo, kad jūs teisus, vienok labai nesinori pripažinti, kad tu esi absoliučiai niekam nereikalingas.

Autorius: Toks prisipažinimas parodo, kad jūs nesate nereikalingas. Neabejoju, kad jūs galite pasidalinti su kitais pačiu svarbiausiu charakterio bruožu, kuris vadinamas nuolankumu.

Skaitytojas: Turiu dar vieną svarbų klausimą. Jūs paminėjote, kad kai kurie nuodėmingi poelgiai gali kuriam laikui atriboti žmogų nuo dvasinio pažinimo ir duoti jam neteisingą laimės supratimą. Taigi kokiomis aplinkybėmis žmogus linkęs užsiimti tokia nuodėminga veikla?

Autorius: Paskui, paskui, dabar reziumuokime mūsų pokalbį.

Išvada: dvasinis žinojimas žmogui suteikia begalinę laimę. Pažinimo metu sunaikinamos visos per daugelį gyvenimų susikaupusios nuodėmės, ir žmogus pasijunta be galo laimingas. Tokioje būklėje jis mato savo dvasinę prigimtį, tai yra, suvokia save kaip sielą, ir supranta, kad didžiausia laimė – tai niekuo nesuteršta, visiškai nesavanaudiška tarnystė Dievui.

Tokį žinojimą galima gauti tiktai iš Aukščiausio Dievo Asmens ir Jo atsidavusių tarnų. Jų malonės dėka žmogus gauna retą progą pažinti savo dvasinę prigimtį ir savo amžinus santykius su Viešpačiu.

Kad visa tai taptų realybe, reikia žinoti vieną sąlygą, kurią būtina išpildyti, norint gauti dvasinį žinojimą – tai pasiaukojanti tarnystė šventam žmogui, kuris turi ir pilną dvasinį žinojimą, ir gailestingumą.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis