Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Žingsnis arčiau tikslo

 

Atvažiavau į Maskvą gegužės mėnesį pradėti pamokslavimo turo Rusijoje. Neseniai lankiausi Jungtinėse Valstijose, ir kai bhaktas vežė mane į butą, kuriame apsistosiu, mačiau, kad Rusiją taip pat stipriai paveikė pasaulinė krizė. Stipriai kritusios naftos kainos, senos skolos, staigus pramonės gamybos apimties sumažėjimas, šimtai tūkstančių žmonių prarado darbus – visa tai sukėlė dramatišką nuosmukį šalyje. Desperatiškai bandydamas atgaivinti ekonomiką, prezidentas Medvedevas į finansų sektorių paleido 250 milijardų eurų.

Pakeliui mačiau tuos pačius didžiulius fabrikus, kuriuos buvau matęs anksčiau, tačiau komusnistinio režimo metu dūmai virto iš kaminų. O dabar niekas iš jų nekilo.


- Ekonominė padėtis prasta, - pasakiau Utama-šlokai das, - bet ne tokia bloga, kokia buvo komunistiniais laikais. Tomis dienomis nebuvo laisvos rinkos.


- Tai tiesa, - pasakė jis.


- Prisimeni praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį? – paklausiau. – Tą propagandą, kai buvo išpieštos geležinkelio stoties sienos Sibire? Ten buvo parodyta, kaip komunistinėje visuomenėje laipsniškai didėja gerovė. Iš pradžių nupieštas urvinis žmogus, tada žemdirbiai, po to šeimos, kurios meldėsi bažnyčiose, ir galiausiai tobulumas: vyrai ir moterys laimingai dirbantys fabrikuose.


Utama-šloka linktelėjo.

- Taip, - pasakė jis, - tačiau kapitalizmas ir laisva rinka įnešė godumo ir korupcijos. Aplink Maskvą statomas žiedinis kelias , kurio kiekvienas kilometras kainuoja septynis milijonus dolerių, dukart daugiau nei Jungtinėse Valstijose, o didžioji dalis sumos išleidžiama kyšiams. Būtent dėl to taip brangu. Medvedevas ir Ministras Pirmininkas Putinas bando apriboti korupciją Rusijoje, tačiau ji čia endeminė.

- Vakaruose dažnai girdime neigiamų dalykų apie Putiną, - pasakiau.


- Didžioji dalis tai politika, - pasakė Utama-šloka, - tačiau namuose į jį žiūri kaip į veikėją, kuris stengiasi vėl paversti šalį galinga tarptautine žaidėja, po to, kai ji kentėjo nuo komunistinio palikimo. Rusai labai didžiuojasi.


- Girdėjau, kad jis gerbia mūsų judėjimą, - tęsė jis. – Bent jau jis gerbia mūsų principus ir jis negeria. Jis pajuokavo apie tai prieš keletą metų per svarbų susitikimą. Kažkas jam pasiūlė išgerti, o jis atsakė: „Ne, ačiū, aš krišnaitas“.


- O Medvedevas kiekvieną dieną praktikuoja jogą. Per interviu televizijoje kažkas jo paklausė, ar jis labai domisi joga, ir jis atsakė, kad išmoko atmintinai visas Patandžalio sutras. Nesakau, kad jie bhaktai, tačiau jie prieš korupciją.


Kitą rytą nuvažiavome į Vladimirą, trys valandos kelio į rytus, ten gyvena 400 tūkstančių žmonių.


Vakare dalyvavome programoje salėje kartu su keturiais šimtais bhaktų. Jie atidžiai klausėsi mano paskaitos ir pabaigoje palaimingai šoko kirtane. Grįždamas į butą, pagalvojau, kaip Krišnos sąmonė nepaprastai greitai plečiasi Rusijoje.


Mačiau tai Amerikoje praeito amžiaus 8 ir 9 dešimtmečiuose, tačiau Rusijoje ji tiesiog toliau plečiasi. Tai turbūt taip pat susiję su tuo, kad gyvenimas Rusijoje dažniausiai būdavo sunkus. Dabar, esant nuosmūkiui, viskas dar labiau pablogėjo. Tai tinkama dirva auginti bhaktus, kadangi žmonės pasirenka įvairius tikėjimus ar judėjimus, kuriais linkę sekti.


Kitą dieną paprašiau Utama-šlokos suruošti pasivaikščiojimą po mišką už miesto. Mano grafikas Rusijoje toks įtemptas, paskaitos, patarimai bhaktams ir el.pašto laiškų atsakinėjimas, kad retai tenka galimybė išeiti į lauką. Apsirengėme šiltai ir nuvažiavome su keletu kitų bhaktų į miškingą rajoną netoli kaimo. Vaikščiojome ir kartojome mantrą keturiasdešimt penkias minutes, tada pažvelgiau aukštyn ir nustebęs pamačiau didžiulės pilies griuvėsius.


Stovėjome spoksodami į tai, kas anksčiau buvo turtingas dvaras.

- Vakaruose, - pasakiau, - kažkas panašaus į tai būtų restauruota prieš daugybę metų.

- Gerai, kad tai vis dar čia, - pasakė Utama-šloka. – Per revoliuciją komunistai sugriovė daugybę pastatų, susijusių su buržuazija.


Vietinis bhaktas prakalbo.

- Tai prieš du šimtus metų priklausė kilmingam Rusijos didikui, - pasakė jis. - Pilyje buvo aštuoniasdešimt kambarių su tekančiu karštu vandeniu ir centriniu šildymu. Buvo netgi privatus geležinkelis, vedantis į pilį.

- Šioje vietoje turėjo vykti daug istorinių įvykių, - pasakiau.


- Iš tikrųjų taip ir buvo, - pasakė Utama-šloka. – Vladimiras buvo vienas iš seniausių Rusijos miestų, jį 990 mūsų eros metais įkūrė karalius Vladimiras Sviatoslavičius Didysis. Istorikai sako, kad jis buvo pagonių karalius, vėliau priėmęs krikščionybę ir pastatęs mieste pirmąją bažnyčią. Kai kas sako, kad taip vadinama pagonių kultūra buvo vedinės kultūros likučiai, kuri kažkurį laiką buvo stipriai paplitusi Rusijoje.


- Įdomu, - pasakiau.


- Yra daugybė ženklų, kad vedinė kultūra čia egzistavo, - tęsė Utama-šloka. – Keletas upių Rusijoje vadinamos vediniais vardais, pavyzdžiui Indra, Kama ir Mokša.


- O 2007, - pasakė Mahavanas das, - archeologai Staroje Mainoje, senoviniame Volgos regiono mieste, atkasė Višnu dievybę. Jie sako, kad kiekvienas kvadratinis centimetras šioje vietoje pilnas senovinių daiktų.


Utama-šloka tęsė:

- Istorikai, kurie palaiko Vladimiro vedinės kultūros idėją, sako, kad užkariavęs Khersono miestą pietų Ukrainoje, Vladimiras paprašė imperatoriaus Bazilijaus II sesers Anos rankos. Tačiau ji buvo atsidavusi krikščionė ir sutiko tekėti tik tuomet, jei jis priimtų krikščionybę. Beprotiškai įsimylėjęs, jis sutiko ir buvo pakrikštytas Khersone.

- Po santuokos Ana įtikino jį atversti visą karalystę į naująjį tikėjimą. Tiems, kurie atsisakydavo, buvo nukertamos galvos. Kai kurie istorikai sako, kad Vladimiras galiausiai sunaikino visus vedinės kultūros likučius, įskaitant ir Višnu šventyklą, toje vietoje jis pastatė didelę bažnyčią, ir iki šios dienos ši bažnyčia laikoma viena iš švenčiausių vietų Rusijos stačiatikiams.


- Nuostabus pasakojimas, - pasakiau.


- Tai istorija, - pasakė Utama-šloka, - nors daug istorikų ginčijasi dėl to.


- Na, - pasakiau, - Šrila Prabhupada tikrai sakė, kad vedinė kultūra kažkada buvo pasklidusi po pasaulį. Kitą dieną per paskaitą mes perskaitėme apie tai Čaitanja-čaritamritoje, Madhja-liloje, 25 skyriuje. Ten minima, kad vedinė kultūra kažkada dominavo žemėje, tačiau laipsniškai sunyko, nes atsirado religinis ir kultūrinis nevieningumas.


Utama-šloka tęsė.

- Yra dar daugiau liudijimų, kad Rusijoje seniau buvo paplitusi vedinė kultūra, - pasakė jis.

- Kokių liudijimų? – paklausiau.


- Arkaimo miestas, - pasakė jis. – Jis buvo atrastas Urale 1987. Archeologai tą vietą vadina Svastikos miestu arba Mandalos miestu, ir jie sako, kad tai senovinė arijų civilizacijos sostinė, aprašyta Vedose.  Jie rado daugybė dalykų, susijusių su vedine kutūra. Svastikos pavadinimas nurodo miesto išsidėstymą, jis panašus į svastiką, palankų simbolį vedinėje kultūroje, ir yra dar kitas įrodymas, labiau įtikinantis.


- Kas tai galėtų būti? – paklausiau.


- Rusiška Veda, - pasakė jis.


- Taip, - atsakiau, - girdėjau apie tą knygą. Prieš keletą metų susitikau Uralo regiono religinių reikalų komiteto vadovą, profesorių Aleksandrą Medvedevą, kuris man papasakojo, kad Rusijos mokslininkai sutaria, jog vedinė kultūra seniau buvo paplitusi Rusijoje, ypač Volgos upės regione. Ir jis patvirtino rusiškos Vedos egzistavimą. Jis pasakė, kad ji tokia pat sena kaip Rusija, o istorijos yra tokios pat, kaip ir Vedų šventraščių.


- Prieš keletą metų savo dienoraštyje aš užsiminiau, kad pagrindinė rusiškos Vedos asmenybė vadinama Krišen. Jis dvasinių tiesų palaikytojas ir daugybės demonų žudikas. Jis užmušė raganą ir gyvatę lygiai taip, kaip Krišna užmušė demonus Putaną ir Aghasurą Šrimad-Bhagavatam.


- Gurudeva, - pasakė Mahavanas, - jūsų mokinys Džananivasa das neseniai gavo rusiškos Vedos egzempliorių.


- Oho! – pasakiau. – Paskambinkite jam.


- Norite pasakyti dabar? – paklausė Mahavanas.


- Taip, - atsakiau, - dabar.


Po kelių akimirkų Mahavanas prisiskambino Džananivasui.


- Džananivasa, - pasakiau, - man smalsu išgirsti ką nors iš rusiškos Vedos. Gal galėtum išversti kelis pirmus sakinius, kad galėčiau susidaryti vaizdą, į ką ji panaši?


- Žinoma, - pasakė jis. – Ji priešais mane ant stalo.


Įjungiau mobiliojo telefono garsiakalbį, kad ir kiti bhaktai galėtų girdėti, o Džananivasas pradėjo skaityti: „Šios didžios žinios, Vedos, buvo perduotos rusams, Dazbogo [lietaus dievo] vaikaičiams paties Visagalio. Rusai rūpestingai saugojo šias žinias, kurias Jis davė. Tai visa ko esmė. Tai Rusijos kraujas ir tai atskleidžia dieviškąjį kelią“.


Po skambučio Džananivasui, Utama-šloka pasisuko į mane ir atsiduso.

- Gurudeva, - paklausė jis, - ar nebūtų nuostabu, jei kažkaip galėtume atgaivinti vedinę kultūrą Rusijoje?

- Būtent tai mes ir darome, - pasakiau.


- Tai atrodo neįmanoma, - pasakė kitas bhaktas, - bent jau tokiu mastu, kaip tai buvo anksčiau.


Nusišypsojau.

- Yra tokia patarlė, - pasakiau. – Sunkūs dalykai padaromi iš karto; neįmanomiems reikia truputį daugiau laiko.

- Tačiau, - pasakė bhaktas, - kaip mums žinoti, ar nors kiek pasistūmėme į priekį žengdami link to tikslo?


- Kai tik atsiranda naujas bhaktas, - pasakė jis, - mes esame vienu žingsniu arčiau tikslo. Atminkite tai: vienu žingsniu arčiau tikslo.


Po dviejų dienų grįžome į Maskvą skrydžiui į Jekaterinburgą, ten mokiniai rengė mano vjasa-pudžą. Po bilietų patikrinimo laukėme tolėliau nuo išvykimo vartų, kol bus pranešta apie įlaipinimą.


Po keletos minučių jauna moteris greitu žingsniu ėjo pro mus, norėdama laiku pasiekti išvykimo vartus. Kai ji pastebėjo mus, atrodė nustebusi. Ji akimirką sustojo ir atidžiai ištyrinėjo. Tada nusišypsojo ir nuskubėjo toliau. Atsisėdusi dar keletą kartų pažvelgė į mus.


- Utama-šloka, - pasakiau, - gal paprašytum jaunos moters, sėdinčios prie išvykimo vartų, ateiti čia? Norėčiau su ja pasikalbėti.


- Taip, Guru Maharadža, - pasakė jis. Nuėjęs ir pradėjo su ja kalbėtis. Maždaug po minutės jie abu atėjo prie tos vietos, kur aš sėdėjau.


- Harė Krišna, - pasakiau. – Mano vardas Indradjumna Svamis.


- Harė Krišna, - pasakė ji. – Aš esu Tania.


- O? – paklausiau. – Tu pažįsti mus?


- Truputį, - pasakė ji. – Prieš keturis mėnesius, kai gavau filosofijos daktaro laipsnį, mano profesorius padovanojo man jūsų dvasinio mokytojo knygų komplektą.


- Tikrai? – paklausiau aš.


Ji šypsojosi.

- Tuo metu man nebuvo tai labai įdomu, - pasakė ji, - taigi pastačiau jas į lentyną savo bute. Po dviejų mėnesių iš smalsumo pasiėmiau Bhagavad-gitą ir pradėjau skaityti. Pradėjusi negalėjau sustoti. Baigusi supratau, kad ką tik perskaičiau tobuliausią filosofiją.

Šypsojausi.

- Tai tikras įvertinimas žmogaus, turinčio filosofijos daktaro laipsnį, - pasakiau.

Ji linktelėjo.

- Tai taip pat pažadino manyje troškimą praktikuoti jogą, - pasakė ji, - taigi radau artimiausią jogos mokyklą ir įsirašiau į ją. Pasirodė, kad mokytojas buvo Krišnos bhaktas. Kai kursai baigėsi, jis su savo šeima persikėlė į Indiją, Majapurą. Man prireikė dviejų savaičių, kol pavyko palikti dėstytojos vietą universitete ir nuvykti jų aplankyti.

- Nuostabu, - pasakiau.


- Dabar aš grįžtu namo, - pasakė ji. – Man labai patiko Majapuras. Prieš pat man išvykstant jūsų mokiniai pakvietė mane į jūsų gimtadienio vakarėlį, jie ruošėsi švęsti po keletos dienų. Tačiau man reikėjo išvykti.


- O? – pasakiau. – Tai tu mane pažįsti?


- Susitikau jūsų mokinius Majapure, - pasakė ji, - ir jie man papasakojo apie jus. Jų namuose mačiau jūsų nuotraukas. Būtent todėl taip nustebau, kai prieš keletą minučių eidama pro šalį pamačiau jus.


- Gimtadienio vakarėlį vadiname vjasa-pudža, - pasakė Utama-šloka. – Važiuojame į Jekaterinburgą, ten bus toks pat šventimas. Kodėl tau neprisijungus prie mūsų rytoj?


- O, labai norėčiau! – pasakė ji.


Utama-šloka papasakojo kaip rasti salę Jekatetinburge, kur turėjo būti mūsų programa, ir mes įlipome į lėktuvą.


Vėlai naktį atskridome į Jekaterinburgą ir nuėjome miegoti. Kitą rytą salėje mus pasitiko penki šimtai bhaktų, giedančių pašėlusį kirtaną. Jie nulydėjo mane prie vjasasanos, atsisėdau ir tęsiau kirtaną, grodamas harmonija. Mes ilgai giedojome.


Vienu momentu atmerkiau akis ir staiga pamačiau į salę įeinančią Tanią. Kai ji pamatė kirtaną, abstulbusi sustojo. Po keletos akimirkų viena iš moterų stumtelėjo ją ir ji iš karto su didžiausiu džiaugsmu pradėjo šokti.


Kai baigiau kirtaną ir sakiau prema-dvani maldas, pamačiau, kaip Tania lenkiasi su visais bhaktais, kartodama „Džaja!“ po kiekvienos eilutės. Kai ji galiausiai atsisėdo, jos veidas spindėjo.


Kaip įprasta per vjasa-pudžą, bhaktai po vieną lipo ant scenos skaityti sveikinimų. Kiekvieną kartą prisimindavau savo dvasinio mokytojo, Šrilos Prabhupados, lotosines pėdas ir meldžiau jo malonės, kad galėčiau vesti savo mokinius prie jo lotosinių pėdų.


Praėjo valanda ir mes jau ruošėmės baigti, kai staiga pamačiau Tanią, laipteliais lipančią ant scenos. Paklausiau Utama-šlokos, kas nutiko.


- Ji nori perskaityti sveikinimą, - pasakė jis.


„Šlovė Viešpačiui Čaitanjai, - pagalvojau. – Vien jo nepriežastinės malonės dėka ši mergina taip toli pasistūmėjo per tokį trumpą laiką“.


Tania priėjo prie mikrofono ir pradėjo kalbėti.

- Prašau atleisti, truputį jaudinuosi, - pasakė ji.

Tuomet ji pradėjo skaityti sveikinimą:


„Brangus Maharadža,


Po to, kai vakar oro uoste pasikalbėjome, bhaktas pasiūlė šią ypatingą dieną atnešti Jums gėlių. Praeitą vakarą galvojau, kokių gėlių Jums atnešti, ir nusprendžiau įteikti Jums savo širdies lotosą. Praeitą mėnesį perskaičiusi Bhagavad-gitą meldžiau Viešpaties Krišnos padėti man tapti Jo bhaktu. Dabar Jis aiškiai parodė man kelią, ir aš meldžiu, kad būčiau verta Jam tarnauti. Labai ačiū už vakar parodytą dėmesį ir už tai, kad tapote svarbia mano likimo dalimi.


Šią ypatingą dieną jaučiu, kad būtų tinkama pašlovinti Jūsų dvasinį mokytoją, Šrilą Prabhupadą. Pažįstate jį daug geriau, nei aš, tačiau norėčiau šiandien pasidalinti jausmais apie jį. Beveik prieš keturis mėnesius susidūriau su jo knygomis. Suvokiau, kad jis yra asmenybė, kurios prieglobstį galėčiau priimti ir apsivalyti. Nuo tada susitikau daug bhaktų, o svarbiausia, susitikau Jus.


Šis procesas veikia nuostabiai. Sužinojau apie Jus per piligrimystę Indijoje. Labai norėjau dalyvauti tokiame šventime Majapure, tačiau reikėjo išvykti. Tuomet susitikau Jus ir kitus bhaktus Maskvoje ir dabar kažkokiu būdu dalyvauju Jūsų vjasa-pudžoje šiame nuošaliame Uralo kalnų mieste. Galiu paaiškinti tai tik Viešpaties Krišnos malone ir dėkoju Jam ir visos širdies.


Kiekvieną dieną mokau filosofijos. Niekuomet netrūksta žodžių. Tačiau šią ypatingą dieną negaliu iki galo išreikšti savo jausmų. Leiskite tik pasakyti, kad meldžiuosi, jog vieną dieną tapčiau bhaktų lotoso gėlės žiedlapiu, kurie padeda Jums atlikti atsidavimo tarnystę Šrilai Prabhupadai.


Su didžiausia pagarba,

Tania.“

Vos galėjau sulaikyti ašaras. „Kaip man pasisekė! – galvojau. – Esu šio judėjimo dalis, kuris tarnaudamas Viešpačiui užlieja pasaulį meilės jausmais.“

Per paskaitą padėkojau bhaktams už jų nuoširdžius sveikinimus ir nulipau nuo scenos. Laiptų apačioje manęs laukė didžiulė grupė bhaktų. Staiga Tania prasibrovė į priekį ir atsistojo priešais mane.

- Atsiprašau, - pasakė ji. – Prašom suteikti man dar vieną Jūsų brangaus laiko akimirką.


Minia nustūmė mane į priekį ir aš pamečiau ją iš akių. Po keletos akimirkų miniai judant toliau ji vėl pasirodė.


- Prašau, - pasakė ji, - žinau, tai gali atrodyti per anksti, bet viskas, ko išmokau, verčia mane nepreleisti progos ir paklausti Jūsų paties svarbiausio klausimo mano gyvenime.


Pabandžiau sustoti.

- Taip, žinoma, Tania, - pasakiau. – Koks klausimas?

Jis akimirką patylėjo ir giliai įkvėpė.

- Ar Jūs..., - pradėjo ji, - ar Jūs priimtumėte mane kandidate į savo mokinius. Pažadu laikytis visų principų ir kasdieną kartoti šešiolika ratų mantros.

Nebuvau tam pasiruošęs. Bhaktai susibūrė aplink, trokšdami išgirsti mano atsakymą.


- Tačiau tu ką tik prisijungei, - pradėjau sakyti.


Ji stovėjo suglaudusi delnus tiesiai priešais mane.


- Tau reikia daugiau pastudijuoti filosofiją... – tęsiau aš.


Ji šypsojosi.


- Yra daugiau dvasinių mokytojų, - pasakiau.


- Gerbiu juos visus, - atsakė ji.


Minutėlę pagalvojau.

- Gerai, - pasakiau, - priimu tave.

Iš bhaktų pasigirdo pritarimo šūksniai.


Kai ėjome tolyn, Utama-šloka pasisuko į mane.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - buvote jai labai maloningas.

- Taip, Utama, - pasakiau laimingas, - ir mes vienu žingsniu priartėjome prie tikslo.


Šrila Prabhupada sako:

„Buvau ir Rusijoje. Jie nėra bedieviai. Žmonės geri kaip ir kitose šalyse, tačiau valdžia slopina. Tačiau tai kita tema. Yra keletas bhaktų Rusijoje, jaunų vaikinų. Jie labai domisi Krišnos sąmone ir jie gieda, nors ir tyliai, kad vyriausybė neišgirstų. Taigi Krišnos sąmonė tokia nuostabi ir tai didis mokslas. 

[Paskaita meno galerijoje, balandžio 16, 1972, Oklandas, Naujoji Zelandija]

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis