Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Kartą Radharanė labai įsižeidė ant Krišnos.

Jinai Jo laukė visą vakarą. Jų susitikimui viskas buvo paruošta – Višakha, kaip visada, pasistengė, bet Krišnos vis nebuvo. Radharanė tiesiog nerado sau vietos, vaikščiojo po kambarį ir galvojo, kas Jam galėjo atsitikti. Greitai atėjo mergaitė, pasiųsta sužinoti, kas nutiko, ir pranešė, kad tas vėjavaikis Krišna Kundoje smaginasi su Čandravali, o apie Radhę greičiausiai suvisai užmiršo.

Višakha įniršo. Įėjusi į Radharanės kambarį, ji pasakė;

– Dieve mano, kaip Tu gali Juo tikėti? Kaip Tu gali leisti, kad su Tavimi taip elgtųsi! Kiek kartų aš Tau sakiau neturėti jokių reikalų su šituo plevėsa! Bet ne, Tu neklausai manęs, Tu vis tiek Jo lauki, nors Jis nevertas Tavo kojos pirštelio. Viskas, man jau užtenka. Daugiau čia Jo nė kojos nebus!

Radharanė atsakė:

– Tu teisi, Višakha, kaip visada. Nenoriu daugiau Jo matyti. Niekada! Kai tik Jis pasirodys, vyk lauk, kitaip Aš už save neatsakau.

Šrimati Radharanė žymi tuo, kad vis supyksta ant Krišnos. Ji priklauso kairiajam ­gopių sparnui, kurios gali sau leisti taip elgtis. O dešiniojo sparno gopės su Čandravali priešakyje visada nuolankios. Bet Radharanė ne tokia. Nepaisant savo švelnaus būdo, Ji niekada neleis elgtis su savimi nepagarbiai, ir todėl dabar Ji sutrepsi:

– Nenoriu Jo matyti!

Kai tik Ji ištarė šiuos žodžius, kambaryje atsirado Krišna. Jis taip skubino pamatyti savo mylimiausiąją, kad net Jo kakta nurasojo prakaitu. Sunkiai kvėpuodamas, Jis pranešė;

– Mano meile, Aš taip skubinau pas Tave, taip svajojau pamatyti Tave!

Radharanė net galvos nepasuko į Jo pusę, o Višakha nuvėrė Jį tokiu žvilgsniu, kad Krišnai visas kūnas pagaugais nuėjo.

– Nėr čia Tau ką veikti. Tu turi išeiti, ir suvisam. Tu tiek kartų apgavai mano ponią, tiek skausmo jai suteikei, kad dabartinis Tavo vizitas tiesiog įžeidžiantis...

– Mieloji Višakha, ką gi Aš padariau?

– Viešpatie, Jis dar klausia! Tu privertei Ją laukti. Vargšelė vos iš proto neišsikraustė, įsiklausydama į kiekvieną menkiausią garsą. Tereikėdavo sušlamėti šios palmės lapams, ir Ji šaukdavo: „Tai Jis, Jis ateina!“ Bet Tu neatėjai laiku, Tu tik ir žiūri, kaip įskaudinti mano ponią. Na, nieko, ateis laikas, kai Tu vaikščiosi nuo durų prie durų ir prašinėsi, ir verksi, verksi, verksi... Ateis toks laikas, pamatysi.

Sielvarto prislėgtas Krišna, žinodamas ūmų Višakhos charakterį ir matydamas Radhikos abejingumą, suprato, kad bet kokie įkalbinėjimai dabar nepadės.

Jis ėjo, nesirinkdamas kelio, kol atsidūrė ant Jamunos kranto. Praradęs bet kokią viltį atgauti savo Numylėtinės palankumą, Krišna išsitiesė minkštoje jaunoje žolėje ir ėmė žiūrėti į vandenį, mąstydamas apie amžinybę. Staiga Jis išgirdo pažįstamus balsus.

– Krišna, kas atsitiko? Tavo toks veidas... – šalia Jo stovėjo Paurnamasi ir Vrindadevi. Jos atrodė labai susijaudinusios.

– Aš niekšas, – atsakė Krišna. – Ji Mane taip mylėjo, taip laukė... O Aš savo lengvabūdiškumu viską sugadinau. O dar ta Višakha... Aš neturiu jokios vilties, kol ji bus šalia Radhės.   

– Taip, padėtis rimta, – susirūpinusios sutiko gopės – tokia rimta, kad, regis, Tau reikės su ja susitaikyti. Nors...

Krišnos akys viltingai sušvito.

– Aš kai ką sugalvojau – pasakė Vrindadevi – Tu turi nusimesti visus savo drabužius, nusiskusti savo puikiuosius plaukus, palikdamas tik šikhą, ir, žinoma, išmesti šią povo plunksną. Paskui užsidėk šafraninius sanjasio drabužius, pasiimk lazdą ir tada žygiuok pas Radhę. Galbūt Ją tai kiek pralinksmins... Bet kokiu kitu atveju Ji į Tave net nepažiūrės, net jeigu pasirodytum Jai Šjamasundaros pavidalu.

Kai tik Vrindadevi baigė kalbėti, Krišna neatpažįstamai pasikeitė. Mergaitės prieš save pamatė nuostabiai gražų sanjasį aukso spalvos oda, su šikha ir lazda. Jos pamokino Krišną vieną dainą, kuri, jų nuomone, turėjo sujaudinti Radharanę, palaimino Jį, ir taip įsikvėpęs Jis patraukė atsiimti savo pozicijas Radharanės širdyje.

Krišna basas šlepsėjo dulkėtu keliu ir niūniavo dainą, kuria meldė supykusią Radhiką, mergelę su lydyto aukso spalvos oda, duoti Jam truputį krišna-premos:

– Ji paniurusi, Ji susinervinusi, Ji supykusi, nenori nieko matyti, tačiau Ji pasipuošusi tokiu gražiu mėlynu sariu, ir nuostabios spalvos oda... Lia-lia-lia... O Aš, vargšas sanjasis, einu dulkėtu Vrindavano keliu ir prašau pas Ją krišna-premos.

Taip Jis priėjo Radharanės namus, kur prie durų stovėjo Lalita ir Višakha. Joms labai patiko jaunasis sanjasis ir Jo daina. Gopės pasiteiravo:

Svami-dži, kas Tave išmokino tokią gražią dainą?

– Vienas guru, vardu Gandharvika, - atsakė „sanjasis“.

– Niekada tokio guru negirdėjau – papūtė lūputes Višakha. Šis panditas vis labiau ją žavėjo. – Sakyk, svami-dži, tu, kaip ir visi mokyti brahmanai, tikriausiai moki burti iš delno? Mano ponią ištiko didelė bėda, ir mes dabar jaudinamės, kaip susiklostys jos likimas.

– Jokių problemų. Aš visą gyvenimą tiek ir teveikiu, kad buriu iš delno, ir chiromanto, geresnio už mane, nerasi visoje Vaikunthoje. 

Ir tada Lalita su Višakha įpuolė į Radhės kambarį ir, viena kitą pertraukdamos, ėmė pasakoti, koks nuostabus panditas stovi prie Jos namo, kaip puikiai Jis dainuoja, ir svarbiausia – Jis chiromantas, geriausias visoje Vaikunthoje!

Radhika sėdėjo prie lango ir klausėsi dainos, kuri sklido iš gatvės. Ji rūgojo save, kad taip žiauriai apsiėjo su Krišna ir liejo gailias ašaras, o tas jaunuolis savo gražiu dainavimu Jos sielvartą darė nepakeliamu.

– Dabar Jis Tau išburs, nusakys visą Tavo likimą, visą tiesą.

Jos išvedė Radhą lauk, ir Ji ištiesė sanjasiui savo ranką.

– Aš sanjasis! – sušuko Krišna. – Aš negaliu paimti Tave už rankos, Aš aplamai negaliu prisiliesti prie moters. Tačiau, jei nori, aš galiu paburti iš kaktos raukšlių.

Radharanė niekada nepasirodo prieš kitus vyrus atidengtu veidu. Ji visada prisidengia sario krašteliu.

– Ji negali parodyti savo veido, nes Ji – dorybinga moteris, – paaiškino gopės.

– O Aš – dorybingas sanjasis,atšovė Krišna. – Argi nematote, kokios spalvos Mano drabužiai? Ir Aš aplamai nežiūriu į moteris. O jeigu žiūriu, tai pilnutinai save kontroliuoju. Taigi – jokių problemų. Tegu Ji tik atidengia veidą.

Kai po ilgų įkalbinėjimų Radharanė pagaliau nusileido, Krišna, išvydęs Jos veidą, nesusivaldė ir atvirto į save Patį, jaunuolį su povo plunksna plaukuose ir su fleita rankose.

Visi labai juokėsi.

***

Tas sanjasis, kuris vaikšto nuo namo prie namo ir prašo krišna-premos, yra Viešpaties Čaitanjos prototipas. Višakha prakeikė Krišną, sakydama: „Ateis laikas, kai Tu vaikščiosi nuo durų prie durų, prašinėsi krišna-premos ir verksi...“ Tas laikas atėjo, kai Viešpats Čaitanja atvyko į Nilačalą, kur kiauras dienas ir naktis liejo ašaras, nepakeldamas išsiskyrimo su mylimuoju. Jis vis kartojo: „Kur Krišna? Aš nematau Krišnos...“

O Džaganatha – ypatinga forma, kurioje Viešpats kenčia išsiskyrimo skausmą su savo mylimąja ir galvoja: „Kur Tu, kur Tu, kur Tu, Radha?“ Tačiau Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu pavidale Jis svajoja apie Krišną ir be paliovos kartoja Jo vardą.

Kai Jie susitikdavo Viešpaties Džaganathos šventykloje ir žiūrėdavo vienas į kitą, vienas galvodavo: „Kur Radha?“, o kitas: „Kur Krišna?“ Ir abu jausdavo begalinį išsiskyrimo sielvartą. Tokie buvo Jų susitikimai.

Purušotama-Kšetra dar vadinama Vipralambha-Kšetra, kas reiškia „išsiskyrimo žemė“. Jeigu Vrindavana-dhama yra susitikimo žemė, nes ten Krišna susitinka su Radha, tai čia Radha ir Krišna nuolatos patiria išsiskyrimo jausmą.

Visi šie transcendentiniai jausmai, kuriuos Viešpats Čaitanja patyrė Puryje, nesuvokiami nei pusdieviams, nei žmonėms. Ir tik savo tyriems bhaktoms Krišna gali atkelti kraštelį uždangos, slepiančios dieviškosios poros žaidimus. Kai tai atsitiks, nemirtingumas ir dvasinė palaima mums nebeatrodys iliuziniais dalykais, jie įgaus visiškai konkrečius bruožus, bet tai ilgas kelias, kurį mums dar reikia praeiti. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis