Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Brangioji mama, Mano bhaktos visada regi

Mano besišypsantį veidą su tekančios saulės spalvos akimis.

Susižavėję jie žvelgia į Mano nesuskaičiuojamus

transcendentinius pavidalus, kurie išpildo visus norus,

ir kreipiasi į Mane klausą glostančiais žodžiais.

(Šry Kapiladeva, „Šrymadbhagavatam“, 3.25.35)

 

Ketvirtą valandą ryto prasibundu nuo baisių smūgių į duris. Atrodo, lyg į mano kambarį veržtųsi visa armija. Apsimiegojęs nebežinau, ko ir griebtis. Už durų pasigirsta balsas: „Garam pani, garam pani (karštas vanduo)“. Aš atidarau duris. Prieš mane stovi nesiprausęs kuli.

„Puiku! Karštas dušas pačiu laiku!“ – su tokiomis mintimis aš vedu jį į vonią, kur jis pripila vandens į kibirą. Mažas kambarėlis prisipildo garų. Dabar jam reikia duoti pinigų – keblus momentas. Įkalbinėju jį ateiti vėliau, nes kas žino, kaip jis elgsis, pamatęs mano markes ir dolerius, kol aš iškrapštysiu tas penkias rupijas.

Šiandien rytinėje paskaitoje mes kalbame apie Krišnos ir Ardžunos įsikūnijimus, kurie apsireiškė kaip dvynukai Nara (Ardžuna) ir Narajana (Krišna) truputį aukščiau tos vietos kalnuose, kur dabar stovi Badarikašramo šventykla. Nara-Narajana Riši, atlikdami rūsčias askezes savo dvasinio mokytojo Šry Narajanos pavyzdžiu, visam pasauliui parodė, kaip mokinys turi sekti savo mokytoju.

Yra daug pasakojimų apie tai, kaip dangaus gyventojai pavydėdavo paprastiems vienuoliams, atsižadėjusiems vedybinio gyvenimo. Bandydami sulaužyti jų celibato įžadus, pusdieviai pas juos siųsdavo meilės dievo draugužes. Taip pasielgė ir Indra, pastebėjęs, kad Nara-Narajana dvyniai vengia bet kokių nuodėmingų malonumų. Pirmiausia jis į tą vietovę pasiuntė žydintį pavasarį. Padvelkė gaivus vėjelis, ir kartu su juo atsirado mergaitės, savo nežemišku grožiu galinčios išvesti iš proto bet kurį mirtingąjį. Bet kai tik jos prisiartino prie dvynių, tie, tik probėgomis pažvelgę į jas, tuoj pat sukūrė milijonus dar gražesnių dangiškų mergelių, tokiu būdu pademonstruodami, kad niekas pasaulyje jų negali suvilioti, nes visa ko pradžia yra juose.

Šryla Prabhupada komentuoja: „Sakoma, kad tas, kuris kasdien kepa pyragėlius, vargu ar labai nori juos skanauti. Taip ir Viešpats, galintis iš Savo vidinės palaimos energijos sukurti be galo daug nuostabiausių gražuolių, visai nesižavi apgaulingu materialių tvarinių grožiu“.

Tačiau materialiame pasaulyje visas gyvas būtybes priešinga lytis veda iš proto. Lyčių tarpusavio trauka įsuka visą pasaulį, užveržia savotišką mazgą gyvų būtybių širdyse ir pavergia jas. Apsvaiginti nuodėmingų malonumų, vyrai ir moterys gyvena kartu, be paliovos atakuojami begalinių materialių troškimų. Šiuos norus daigina lytinio potraukio sėklos, jie kaip vijokliai apipina ir pavergia žmogų.

Kol mes svarstome šias temas, pakyla saulė ir nežemiška šviesa nutvieskia Nilakanto viršukalnę. Mus taip pakeri jos grožis, kad paskaitą prisieina nutraukti. Kalno viršūnėje yra amžina Šry Narajanos buveinė, ir kai tekanti saulė nušviečia jo šlaitus, galima aiškiai pajusti Jį ten esant – toks neapsakomas Nilakanto grožis. Vietiniai gyventojai šią viršukalnę kartais vadina spindinčia piramide arba Himalajų karaliene. Nenuostabu, kad ji tokia patraukli, juk kiekvienas čia gali pajusti Dievo buvimą.

Prisimenu tekstą, kuriame kalbama apie vieną asketą. „Jis apkabino nuostabią atsižadėjimo karalienę“, – šiuose žodžiuose slypi pilnaverčio dvasinio gyvenimo paslaptis, gyvenimo, kuriame taip lengva atsižadėti materialių pagundų. Kaip ir viskas materialiame pasaulyje, lytinis potraukis yra tik atspindys, meilės Dievui šešėlis. Kai ši tyra ekstatinė meilė nukreipiama į kenčiančią žmoniją, ji virsta gailestingumu; nukreipta į pinigus, virsta gobšumu, o nukreipta į priešingą lytį, virsta geiduliais. Nesvarbu, kokia forma pasireiškia ši meilė – pasipriešinti jai beveik neįmanoma. Tačiau savo pirminėje formoje ji pasireiškia daug intensyviau, negu jos materialūs atspindžiai, kaip ir bet koks šviesos šaltinis visada yra ryškesnis už savo atšvaitus. Vedos mus kviečia išeiti iš tamsos į šviesą, iš mirties į nemirtingumą, iš laikino pasaulio į amžiną, bet ne kamuojant save, kaip dažnai būva, atsižadant materialių dalykų, o per vertingesnį patyrimą, rafinuotesnį skonį. Štai patarimas tiems, kurie nori atsisveikinti su prisirišimais – lavinkite aukščiausią skonį.

Akimirkai prisimenu Nicšės žodžius, kai jis atsakė į klausimą, kodėl gyvena nevedęs: „Aš myliu ją, madam Amžinybę!“ Negi jis taip pat buvo išvystęs aukščiausią skonį? Vargu bau, jeigu spręsime pagal jo gyvenimą.

Bhaktos, kurie nori išvystyti savyje tokį skonį, kartais taip meldžiasi:

– O Krišna! Kaip jauna moteris ieško malonios jauno vyro draugijos, kaip jaunas vyras ieško malonumų jaunos moters draugijoje, prašau, leisk ir mano protui ieškoti pasitenkinimo Tavyje.

Atmananda sako, kad daugelis jogų, užsimanę pažinti Nilakanto paslaptį, bandydavo pasiekti jo viršūnę, bet nesėkmingai. Pusiaukelėje juos pačiupdavo kažkieno nematomos rankos, pernešdavo kelis kilometrus žemyn ir atsargiai paleisdavo. O kai anglų alpinistai sumanė užkariauti Himalajų karalienę, visi jie žuvo. Teisybė, vienas liko gyvas, bet grįžęs į bazę, nieko dorai prisiminti negalėjo, nes jo psichinė būklė buvo tiesiog apverktina.

Šiuose kalnuose Šry Narajana ir Nara-Narajana Riši mums rodė visiško atsižadėjimo pavyzdį. Keliaujantys į Badrinathą turi būti pasiruošę sekti jų pavyzdžiu ir daug ko atsižadėti. Tai sąlygoja materialios ir dvasinės priežastys.

Materialios priežastys – tai pati vietovė, kuri beveik ištisus metus padengta sniegu ir ledu, o trumpą vasarą čia dažnai būva griūtys ir kalnų upokšniai užlieja kelius. Žmogus dar ne šeimininkas šiose vietose ir vargiai kada nors juo bus. Net dabartiniais laikais, kai čia galima patekti džipu ar autobusu, tokioje kelionėje pakanka rizikos ir nemalonių siurprizų.

O dvasinė priežastis ta, kad Badrinathas yra viena iš keturių dhamų, Dievo karalysčių Žemėje. Šios dhamos – tai tam tikrų dvasinių planetų projekcijos. Kadangi kelias į dvasinį pasaulį susijęs su kruopščiu vidiniu apsivalymu, kelyje į šias vietas prisieina įveikti nemažai vidinių problemų.

Praėjusiais amžiais čia pabuvojo nemažai didžių šventųjų, ir vienas iš jų – Šankara, aplankęs Badrinathą 770 metais. Būtent jo dėka mes dabar turime galimybę susipažinti su šventomis vietomis bei relikvijomis. 1040 metais čia lankėsi garsusis Šry Ramanudžačarja, o Madhvačarja čia buvo tris kartus, ir paskutinio vizito metu jis paliko savo kūną. 1500 metais, keliaudamas po Indiją, Badrinathe lankėsi Šry Nitjananda Prabhu, amžinasis Šry Čaitanjos Mahaprabhu palydovas. Jis aplankė Vjasadevą jo oloje (Vjasadeva – tai Krišna, kuris šitaip įsikūnijo Žemėje, norėdamas užrašyti Vedas) ir išreiškė jam savo pagarbą. Šiandien mes taip pat norime jį aplankyti.

Lyja, bet mes kupini entuziazmo. Brahmanas iš Rudraprajago liepė savo mokiniui, sanskrito mokytojui, mus lydėti. Mokytoją aš jau mačiau šiandien ryte – jis mokino vaikus nuo vėjo pakrypusioje, bet gražiai sutvarkytoje lūšnelėje.

Pėsčiomis einame į Mana (mana – rūkas) kaimą. Tikiuosi, indų kareiviai praleis mus pro savo postus. Svetimšalių čia nemyli, bet mūsų palydovas žino slaptus takus.

Lietus stiprėja – tikriausiai, tai tik į gera. Gal po valandos mes įeiname į Maną. Laukuose, atitvertuose akmenimis, ganosi kalnų jakai, kurie niūriai mus stebi pro savo suveltus plaukus. Retkarčiais tarp jų prabėga aviganis.

Žmonės čia gyvena žemose, pajuodusiose nuo suodžių lūšnelėse. Gatvelėje ant išsimėčiusių akmenų matosi žalios dėmės – tai vietiniai gyventojai ant jų trina Himalajų žoles ir daro vaistus.

Pirmiausia užeiname į Ganešos olą. Šį pusdievį su dramblio galva žino ne tik Indijoje, bet ir toli už jos ribų. Jo atsiradimo istorija tikrai stebuklinga, rodanti, kad pusdieviai, būtybės iš aukštesnių planetų, visiškai nepavaldžios žemiškiems gamtos dėsniams.

Kartą Parvati, Šivos sutuoktinė, sugalvojo išsimaudyti ežere. Norėdama, kad jai niekas netrukdytų, iš dulkių nuo savo kūno ji sukūrė gražų jaunuolį ir liepė jam saugoti, kad niekas nė iš tolo neprieitų prie ežero, kuriame ji maudysis. Tačiau jai besipliuškenant, ten atsirado jos vyras ir baisiai perpyko, kai jam kelią pastojo nepažįstamas jaunuolis. Žiauriose grumtynėse Šiva ėmė ir nukirto jam galvą.

Kai Parvati tai sužinojo, ji irgi labai supyko ir pasakė Šivai, kad jis tik ką nudaigojo savo sūnų. Šiva nuliūdo. Jis tuoj pat nusiuntė kelis savo tarnus į mišką, liepęs atnešti jam pirmos pasitaikiusios būtybės su aukštesnio lygio sąmone galvą. Tarnai miške sutiko dramblį ir, neilgai galvoję, – galų gale, tai buvo išskirtinis atvejis, – jie nupjovė jam galvą ir atnešė savo valdovui. Šivą pridėjo ją prie jaunuolio kūno ir grąžino jam gyvybę.

Įdomu, kaip Vakarų chirurgai pakomentuotų šį pasakojimą? Žinoma, tai padaryti mūsų trijų matavimų pasaulyje neįmanoma. Tačiau yra kitų išmatavimų erdvės, kuriose gyvenančios būtybės sugeba apeiti mus valdančius gamtos dėsnius. Kaip atsilikusios gentys su nuostaba žiūri į kompiuterinę techniką, taip ir mes stebimės, klausydamiesi apie aukštesnių išmatavimų pasauliuose gyvenančių būtybių galimybes.

Stačiai kylančiu taku mes vos paspėjame eiti paskui mūsų rūpestingąjį palydovą, kuris atsargiai, bet labai greitai kyla laipteliais, vedančiais į olą. Jam netrukdo išretintas oras. Kai mes pagaliau, vos atgaudami kvapą, pasiekiame olą, jis jau sėdi šalia geraširdiško Ganešos šventyklos šventiko. Jie pažįstami, ir šventikas neslepia savo džiaugsmo mūsų apsilankymu. Jis tuoj pat, pasinaudodamas nežinia iš kur atsiradusio vertėjo paslaugomis, pradeda pasakoti įvairias istorijas. Man jo pasakojimai žinomi, tačiau malonu jų klausytis šioje aplinkoje, įsivaizduojant, kaip viskas buvo iš tikrųjų.

Šventikas pasakoja, jo akys švyti.

Kai Vjasadeva mūsų epochos pradžioje sumanė užrašyti visas Vedas, tapo aišku, kad vienas su šiuo darbu jis nesusidoros. Jam reikėjo sekretoriaus. Bet kas galėtų užrašyti Vedas, pirmapradį visos žmonijos žinojimą? Tik jau ne kokios nors kontoros raštininkas. (Nuo tokios minties šventikas užkrečiančiai juokiasi). Vjasadeva su maldomis kreipėsi į Brahmą, pasaulio kūrėją, ir tas pasiūlė Ganešos kandidatūrą. Tada Vjasadeva savo maldas nukreipė į jį, ir tuoj pasirodė Ganeša, gaubiamas švytinčios aureolės.

– Tu mane kvietei, ir štai aš čia. Ko nori?

– Noriu, kad tu užrašinėtum tai, ką aš diktuosiu, Ganeša.

– Tačiau aš gyvenu kituose pasauliuose, ir laikas, kai aš miegu ir valgau, skiriasi nuo tavojo. Jeigu aš laikysiuosi tavo dienotvarkės, tai numirsiu iš nuobodulio.

– Gerai, kad tu nori taip greitai ir daug užrašinėti. Aš netrukdysiu tau savo poreikiais. Bet yra viena sąlyga – užrašyk mano žodžius tik po to, kai suvoksi jų prasmę.

(Šventikas džiaugsmingai juokiasi – jis, be abejo, šią istoriją pasakojo tūkstantį kartų, bet jam nuo to ji nei kiek neprarado savo žavesio).

Tai štai, Ganeša sutiko. O Vjasadeva kiekvieną kartą, kai norėjo numigti ar pavalgyti, savo mintis išreikšdavo taip sudėtingai, kad Ganeša prašydavo palaukti, kol jas perpras. Vjasadeva tuo metu ramiai valgydavo ar miegodavo.

Sužavėtas tokios dieviškos gudrybės, šventikas iš džiaugsmo ploja sau per kelius.

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Vjasadeva sėdėjo su Ganeša, kaip koks nors direktorius su savo sekretoriumi. Ganeša, atsilaužęs gabalą savo ilties, sėdėjo šitoje vietoje, o Vjasadeva sėdėjo štai ten, – ir šventikas rodo į uolą maždaug už 400 metrų, po kuria matosi Vjasadevos ola. 

– Kaip jie susikalbėdavo per tokį atstumą? – Šventiko akys sublizga. – Labai paprastai – telepatiniu būdu. – Ir užbaigia pasakojimą tokiais žodžiais: – Vjasadeva ir Ganeša nėra eilinės asmenybės.

Išklausę šventiko pasakojimo, einame prie Vjasadevos olos. Aš pirmas užsikariu stačia uola ir, dusdamas nuo greito ėjimo, bet patenkintas, kad neužsišokom ant kareivių, įeinu į olą. Ten prieblanda, pro kurią vos prasimuša lampadų šviesa, ir kol aš dairausi, ieškodamas altoriaus, staiga pasijuntu, tarytum į mane kažkas žiūrėtų. Paeinu į šalį, bet jausmas nedingsta. Mane lydi tas žvilgsnis, tik niekaip negaliu suprasti, kas į mane taip žiūri. Darosi nejauku. Pagaliau tolimame olos gale įžvelgiu didingą Šrylos Vjasadevos statulą. Jo ranka pakelta palaiminimui, o raudono rubino spalvos akys rūsčiai ir tiriamai žvelgia į mane. Apima įsitikinimas, kad jos mane stebės ir už šios olos ribų.

Staiga man paaiškėja: nežiūrint to, kad mes laikome save visa matančiais ir viską pertvarkančiais stebėtojais, iš tikrųjų tai mus stebi. Visą gyvenimą mus stebi kažkas visagalis, ir kai tik mes suvokiame Jo egzistenciją ir pradedame eiti Jo nurodytu, o ne pačių susigalvotu keliu, mūsų gyvenime atsiveria naujas kryptingų veiksmų puslapis. Tas aukščiausias liudininkas, Supersiela, prižiūri, kad pūstų vėjas ir planetos nenuklystų iš savo orbitų. Jo duotų dėsnių niekas negali atšaukti. Tačiau nereikia baimintis, nes mums duota pasirinkimo laisvė ir įvairūs savęs pažinimo metodai. Krišna stebi, koks bus sekantis mūsų žingsnis.

Šryla Vjasadeva yra vienas iš Krišnos įsikūnijimų žmogaus pavidale. Jis apsireiškė, norėdamas užrašyti Vedas. Jis yra pirminis dvasinis mokytojas, o visi kiti dvasiniai mokytojai – Jo atstovai. Staiga suvokiu, kad įšventinimai, kuriuos aš gavau iš Šrylos Prabhupados, mane amžinai susiejo su Šryla Vjasadeva, užbaigė mano begalinius persikūnijimus ir davė pradžią kelionei į dvasinį pasaulį.

Išgąstis palaipsniui praeina; žiūrėdamas į skvarbias Vjasadevos akis, matau begalinę virtinę veidų. Jie pasirodo iš praeities ir nusidriekia į nebūtį – tai mano paties veidai. Matau vienuolius, keliaujančius per tolimas stepes; vienas iš jų, giliai susimąstęs, man labai pažįstamas. Po to beprotiškos aistros scenos – glėbyje susilieję vyras ir moteris, tėvas ir sūnus, piktai žvelgiantys vienas į kitą. Vaizdai iš praeitų šimtmečių: viską atiduoti vardan svajonės ir nusivilti pasiekimais. Šias scenas padengia iliuzijos miglos. Bet štai aš susitinku dvasinį mokytoją ir gaunu jo įšventinimus. Laimingas ir dėkingas aš klaupiuosi ir nebenoriu atsikelti. Iliuzija išsklaidyta, bet ne mano pastangomis – tai padarė dvasinis mokytojas. Šiuo tikslu jis ir atėjo. Meldžiuosi, kad daugiau niekada nepasiduočiau iliuzijos kerams. Širdyje jaučiu dėkingumą, akyse tvenkiasi ašaros. Aš gavau galimybę pradėti dvasinį gyvenimą, bet iki šiol pilnai ja nepasinaudojau. Besikartojančių gimimų ir mirčių ratą suka materialūs norai, palaikantys mūsų netikrą ego, o jų šaltinis – tai mūsų įsigyvenimas į įvairius vaidmenis – šventiko, meilužio, tėvo, sūnaus... Tačiau kaip paprasta sustabdyti tą ratą – reikia tik pripažinti save Krišnos tarnu ir visus savo norus nukreipti į Jį.

Praeina daug laiko, aš atsistoju ir vėl pažvelgiu į Vjasadevos akis. Jose jau nebematyti ankstesnio griežtumo, greičiau klausimas: „Ar supratai? Tu pasiruošęs atsižadėti savo netikro „aš“ ir materialių norų?“

Girdžiu triukšmą prie olos angos. Tai šventikas su mano pakeleiviais. Ačiū, kad galėjau čia pabūti vienas.

Palikę Vjasadevos olą, leidžiamės žemyn, tenai, kur iš kalno paslaptingu būdu išsiveržia Sarasvati upė. Prieiname kiek galima arčiau. Purslai virsta dulksna, Sarasvati putoja ir kunkuliuoja. Tiltas, kuriuo mes turime praeiti – tai tik uola, kurią čia įmetė Bhima, vienas iš galingųjų Pandavų, kad jo broliai su jų bendra žmona Draupadi galėtų pereiti upę. Sarasvati čia įpuola į samanomis apaugusią griovą. Kalbama, kad šioje vietoje upės dugne būva Šiva, ir Sarasvati vandenys krenta jam ant galvos. Nusileidžiame į šią griovą ir matome dvi iš kalno ištekančias vandens sroveles. Viena iš jų, pagal padavimą, prasideda stebuklingame ežere Mana Sarovara ir po žeme nuteka į Tibetą. Jos vanduo labai rekomenduojamas – labai palanku protui, mintys darosi skaidrios ir džiaugsmingos. Mes jo išgeriame gal po litrą.

Toliau einame griova, klausydami Sarasvati šniokštimo. Šį garsą neįmanoma apsakyti, jis beveik ant girdimumo ribos, labai aukšto dažnumo srityje. Netikėtai prieš save išvystame jogą; norėtume jo kai ko paklausti, bet jis paniręs į meditaciją ir mūsų nemato.

Jau pusiaudienis, ir mes einame atgal į Badrinathą. Kaimo pakraštyje guli didžiulis akmuo, ant jo aiškiai matosi kažkokių akių atvaizdas. Mums aiškina, kad tai Anantašešos, Dievo pavidalo, akys, kuriomis Jis nuo neatmenamų laikų viską ir visur stebi. Dabar aš ir pats pažįstu šį atidų ir atjaučiantį žvilgsnį. Po pietų mes vėl keliaujame į Badrinatho šventyklą. Šį kartą aš pirmiausia išsimaudau karštame šaltinyje. Tiems, kurie įpratę maudytis savo namų voniose, tai kiek neįprasta – mirkti kartu su šimtine svetimų žmonių. Tačiau visi draugiški ir mandagūs – juk jie maudosi šventame šaltinyje, ruošdamiesi į šventyklą. Tokioje dvasinėje atmosferoje visi lygūs – ir vargšas, ir generolas.

  Vanduo karštas, vos ne verdantis. Eiti į jį reikia labai atsargiai. Tačiau jame tiek daug sieros, kad oda beveik nieko nejaučia.

Po maudynės, jausdamiesi kaip virtos bulvės, kartu su Lakšmanu einame prie sraunios ir šaltos Alakananda Gangos. Vanduo iš tikro ledinis, tačiau ir mes pakankamai įkaitę. Mes vėl atsiduriame nepaprastai maloniame Motinos Gangos glėbyje. Laikomės už geležinių grandinių, kad srovė nenuneštų atgal į Hardvarą, ir stebimės jos stiprybe. Akimirkai į galvą ateina mintis duotis nešamam tos srovės – kas tada būtų su manimi?

Greitai apsirengiame. Šalia mūsų brahmanas monotoniškai kartoja savo maldas. Kiek toliau ant garbaus sadhu karštą šaltinio vandenį lieja jo tarnas; jogas džiovinasi plaukus, ilgumo iki žemės. Girdisi kaimiečių šnekta – šventuose šaltiniuose jie skalbia savo drapanas – su muilu, žinoma. Paprasti žmonės ir šventieji Indijoje gyvena vieni šalia kitų.

Žengiame į šventyklą. Ir vėl tas pats jausmas, jau tapęs įprastiniu: kai tik prisiartini prie altoriaus, visi gyvenimo rūpesčiai kažkur dingsta. Šry Badrinatha sėdi lotoso pozoje. Nugara tiesi, o rankos padėtos ant kelių. Tiesa, šiuo momentu mes tematome tik Jo karūną ir prabangų auksinį kupolą virš galvos; visa kita dengia užuolaida ir tulasi girliandos. Gerai įsižiūrėję, altoriaus dešinėje pastebime Nara ir Narajanos statulas. Šalia jų nulenkta galva stovi šventasis Narada Munis (dabar jo nematyti), kitoje pusėje – Kuvera, dangiškasis iždininkas, ir sidabrinis Ganeša. Čia ir Garuda, sparnuotasis Višnu nešiotojas, lenkia galvą Badri-Narajanos kairėje.

Kol aš meldžiuosi, pro šalį begaline kolona eina maldininkai. Jų veidai pažymėti kelyje patirtų sunkumų. Daugelis jau visai seni. Tokiai sunkiai kelionei jie pasiryžo, tikėdamiesi gauti palaiminimą, kurį Šry Badrinathas davė „Narada Puranoje“: „Tas, kuris atvyks į Badrinathą ir nuolatos Mane atmins, būtinai sugrįš pas Mane į dvasinį pasaulį – nesvarbu, geras jis ar blogas“.   

Išeidami iš šventyklos, matome indų armijos generolą, supamą iki dantų ginkluotos apsaugos. Generolas lipa laiptais ir dalina vargetoms pinigus. Jis taip pat tikisi gauti Šry Badri-Narajanos malonę ir išsivaduoti iš karmos gniaužtų.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis