Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

 -11 -

 

Aš vis tiek negaliu suprasti, kam Tau reikalingas pragaras. Man jis – kažkoks visiškai beprasmis nesusipratimas.

Paprasčiausiai tai vieta, kur patiriamos didžiausios kančios. Todėl tavo klausimą galima pakeisti kitu – kokiu tikslu Dievas sukūrė kančias. Kančios, savo ruožtu, yra neišvengiama netobulumo pasekmė. Taigi teisingai klausimas turėtų skambėti taip – kodėl Dievas sukūrė netobulumą? Ir atsakymas į šį klausimą atskleidžia meilės paslaptį.

Atsakymas į klausimą, kam reikalingas pragaras, gali būti įvairiuose lygiuose?

Taip, ir vienas iš jų – Absoliuto lygis. Jeigu perprasi šį atsakymą – tu pažinsi Dievą!

Tu sakei, kad Tau reikalingos visos realybės. Pragaras – viena iš jų. Galimas daiktas, ji kažkokiu būdu palaiko kitas realybes. Tačiau argi tam, kad vienoje realybėje Dievas būtų visa mylintis, reikalinga kita realybė, kurioje Dievas – piktavalis?

Nėra tokios realybės, kurioje Dievas būtų piktavalis.

Man nepasiekiamos Absoliuto aukštumos, todėl vis tiek negaliu suprasti, kaip Dievas gali nusmukti iki primityvaus keršto tiems, kurie neypatingai Jį gerbia.

Tam tikrame matymo lygyje atsakymas gali būti toks – kančios būtinos tam, kad tavo netobulumas nepasidarytų amžinas.

„Pokalbiai“ irgi taip sako – Dievas niekada nesuteiks man didesnio skausmo, nedavęs prieš tai didesnės išminties. Aš sutinku, kad kančios reikalingos, taip sakant, auklėjimo tikslais. Dabar aš netgi pripažįstu karmos dėsnio būtinumą, nes jis duoda man galimybę išgyventi tą patį skausmą, kurį aš suteikiau kitiems. Manau, kad tai visiškai normalus dalykas. Tačiau pragaras man niekaip nesiderina su dieviška meile. Aš vis tiek galvoju, kad jis negali būti Dievo tvarinys. Galiu tai paaiškinti pavyzdžiu iš savo vaikystės.

Kartą, kai man buvo septyni metai, pas mus atvyko dėdė. Pas mus jis prabuvo savaitę, ir per tą laiką aš jį, taip sakant, galutinai pribaigiau. Negaliu paaiškinti, kodėl aš taip elgiausi, bet aš nuolatos dariau jam visokias eibes. Atsimenu, kaip tvirčiausiais mazgais surišau jo batų raištelius. Jam prireikė gero pusvalandžio, kad juos išpainiotų. Kitą kartą paslėpiau jo kojines jo paties palto kišenėse. Jis aptiko jas tik po ilgų paieškų... Kiek džiaugsmo man buvo!

Iš pradžių tai juokino ir mane, ir jį. Jis linksmai vaikėsi mane po visą namą, o aš spiegdama bėgau. Tačiau greitai jo kantrybė išseko, kaip tik tada, kai aš dar tik įsivažiavau su savo išdaigomis. Kartą aš jam į batus prikrėčiau uogienės. Dėdė ilgai barėsi, mama taip pat netylėjo, ir aš apsiraminau – dviem dienom. O paskui... Aš vėl valgiau uogienę, o dėdė sėdėjo ant kėdės, ir kai jis kilstelėjo kažką pasiimti nuo stalo, aš užmečiau šaukštą uogienės ant jo kėdės. Dėdė atsisėdo... Jo pykčiui nebuvo ribų. Jis pasigavo mane, nutraukė kelnaites ir gerai įkrėtė.

Teisingai, Aš irgi būčiau taip padaręs.

Įsivaizduok – mergaitę!

Jis mušė tave nelabai skaudžiai.

Gal jam taip atrodė. Bet žiūrint  septynių metų vaiko akimis... o dar mergaitės!..

Ko tu taip akcentuoji moterišką savo kūno prigimtį? Ar tai ką nors keičia?

Mergaitės kūnas jautresnis, kaip berniuko. Svarbiausia – jos psichika. Dėdė man sudavė gal penkis kartus. Atsimenu, man pasirodė, kad visas pasaulis sprogo... Man labai skaudėjo, net akyse patamsėjo. Ir jis dar ilgai būtų mane mušęs, bet į kambarį įėjo mama.

Neperdėk. Tavo dėdė ne sadistas. Kaip ir Dievas – manai, kad mama į kambarį įėjo atsitiktinai?

Kaip ten bebūtų, aš pateikiau bausmės pavyzdį. Bausmė – tai dirbtinai sudaryta pasekmė, kurią aš patiriu dėl to, kad kažkieno vertybių sistema nesutampa su manąja. Tai nenatūrali pasekmė.

Dėdės reakcija buvo nenatūrali?

Baikim pagaliau juokus! Natūralu tada, kai man grįžta tas blogis, kurį aš padariau kitiems. Aš užmušu – mane užmuša. Aš vagiu – mane apvagia. Bet ne daugiau. Argi ne taip?

Taip. Tu labai teisingai paaiškinai, kas yra natūralūs dėsniai. Tu visada atsiimi tiek pat kančių, kiek per tave patyrė kiti. Nei kiek ne daugiau.

Minėtu atveju nuo dėdės aš gavau žymiai didesnį atpildą, negu užsitarnavau.

Suprantu, jam taip pat reikėjo sutepti tavo kelnes.

Na, baik, pagaliau! Argi nematai, koks man tai rimtas klausimas. Juk sprendžiasi klausimas, kokiu keliu man eiti toliau.

Žinoma, matau! Todėl Aš visai nejuokauju.

Tai buvo kerštas, o ne natūrali pasekmė! Dėdė jautėsi įžeistas ir pažemintas, todėl jis keršijo. Po pylos aš verkiau, kaip pamišusi. Jeigu ne mama...

Aš atsimenu, nesijaudink. Ir vis tik tu truputį perdedi. Dėdė juk myli tave.

Tuo metu jis buvo įsiutęs. Mamai pasakė, kad ji pasiimtų savo pusprotę dukrą.

Na, taip, tada jis tikrai parado savitvardą.

Tai rodo jo netobulumą. Bet Dievas neturi elgtis taip primityviai. Dievui neįmanoma pakenkti, o jeigu taip ir būtų, Jis niekada neįsižeistų ir nekeršytų.

Suprantu, ką nori pasakyti. Tikrai, tavo dėdė toli gražu ne tobulas. Ir tu nuo jo nukentėjai daugiau, negu jis nuo tavęs. Tačiau tai neperžengia natūralių dėsnių ir jų pasekmių ribų. Bet užtat Aš – tobulas, todėl tikrai žinau, kiek skausmo tu turėjai patirti. Juk tu atsiėmei ne tik už paskutinį pokštą, bet ir už ankstesnius.

Aš puikiai žinau tavo dėdės charakterį. Ir kaip jis reaguos į tam tikrus tavo veiksmus. Todėl Aš organizavau jūsų susitikimą ir pakursčiau tave išdrėbti uogienę ant jo kėdės. Žinok, jis tave nuskaudė nei kiek ne daugiau, negu tu užsitarnavai, patikėk Manimi! Aš netgi juntamai palengvinau tavo dalią, nes tavo mama turėjo pasirodyti kur kas vėliau. Be to, Aš vykusiai pasinaudojau tavo jaunumu. Tokiuose metuose netgi visai nežymus skausmas vaikui tampa didžiausia tragedija. Jeigu Aš būčiau norėjęs, kad tokį stiprų išgyvenimą tu patirtum vėliau, sakykim, po dvidešimties metų, tu būtum turėjusi patirti žymiai didesnį skausmą.

Sakau tau – bet kokia bausmė, jeigu jau tau taip patinka šis žodis, bet koks skausmas yra natūrali kompensacijos dėsnio pasireiškimo pasekmė. Tai liečia ir pragarą.

Žinoma, aš suprantu, kad tas susitikimas su dėde nebuvo atsitiktinis. Taip pat suprantu, kad gavau kompensaciją ne tik už tą nelemtą uogienės šaukštą. Kai kalbama apie artimą žmogų, tai lengva suprasti, bet štai pragaras...

Jamadutai tau ne giminės. Aš nejuokauju, tik konstatuoju faktą. O Jamaradžas – ne tavo dėdė, bet kas nuo to keičiasi?

Tie baisūs kankinimai pragare – irgi natūralios pasekmės?

Žinoma.

Na, jau ne! Tai kerštas! Būtent! Ir dabar aš Tau tai įrodysiu. Nei vienas žmogus negali taip ilgai ir baisiai kankinti kitą, kaip tai vyksta pragare. Tai jokiu būdu ne lygiavertė kompensacija, o būtent kerštas. Todėl aš niekada nepatikėsiu, kad panašūs dalykai vyksta su Dievo palaiminimu. Ir man nepriimtinas joks mokymas, kuris teigia, kad yra būtent taip.

Dabar apsiginkluok kantrybe, ir išklausyk Mane.

„Pokalbiuose“ sakoma, kad sielos pasirenka gyvenimą iliuzijoje vardan kažkokio aukščiausio tikslo. Ir tai iš tikrųjų taip. Tiesa, priklausomai nuo realybės, kurią pasirenki, sielos pasinėrimas į mają gali būti aiškinamas įvairiai. Bet apie tai vėliau.

Matydamas sielos norą panirti iliuzijon, Aš sukūriau mechanizmą, kuris sudaro galimybę sielai patenkinti šį norą. Koks tai mechanizmas ir kaip jis veikia, tu gerai žinai. Apie tai ne kartą skaitei „Bhagavadgytoje“ ir „Pokalbiuose“.

Aš sukūriau materiją – dvasinio pasaulio antipodą. Iš materijos Aš sukūriau dirbtines jusles, sugebančias reaguoti tik į įvairias jos apraiškas. Kai siela pasidengia materialiomis juslėmis, ji nustoja suvokti save ir kontaktuoja tik su materija.

Kelias žemyn – tai kelias į materialių juslių pasulį. Kelias aukštyn – kelias į savo vidinį pasaulį. Pažymėtina, kad bet kuriuo laiko momentu tu gali eiti tik viena kryptimi. „Jeigu tu neini į save, tu eini į išorinę realybę“. Rask tą vietą „Pokalbiuose“.

Pirmiausia nutildykite save. Sustabdykite išorinį pasaulį, kad galėtumėte įsigilinti į vidinį pasaulį. Šio vidinio žvilgsnio jums labiausiai reikia, bet jis neįmanomas tol, kol esate užgožti išorinės tikrovės. Todėl iš visų jėgų stenkitės pasinerti į save. o kai to nedarote, bendraukite su pasauliu iš vidaus. Atsiminkite: jei ne vidun, vadinasi, išorėn

Jūs veržiatės išorėn visą savo gyvenimą, bet iš tikrųjų jums to niekados nereikėjo daryti ir jūs to niekados nepadarėte.

Puiku. Taigi viskas prasideda nuo to, kad materialias jusles traukia išorinio pasaulio objektai. Paskui atsiranda prisirišimas. Dar vėliau – geismas, pyktis ir proto netektis. Kai žmogus praranda intelektą, jis virsta gyvūnu, kuris sugeba tik bet kokia kaina tenkinti kūno poreikius.

Juslės, traukiančios tavo sąmonę į išorinį materijos pasaulį, veikia be sutrikimų. Jos nuolatos, kiekvieną akimirką automatiškai stumia tave žemyn. Nereikia jokių pastangų – tereikia paprasčiausiai atsipalaiduoti. Degradacija tau visada „garantuota“.

Kadangi Aš nutiesiau kelią žemyn, turėjau nutiesti jį ir į viršų, kitaip mūsų išsiskyrimas būtų amžinas. Norint nustoti ristis žemyn ir pradėti kilti, reikia pažadinti miegantį intelektą. Tam tikslui Aš sukūriau kompensuojančią energiją, kuri pasireiškia kančių pavidalu.

Dievas pasirūpino, kad būtų ir diskomfortas, davęs materialioms juslėms – grubioms ir subtilioms – savybę jausti skausmą. Šiuo tikslu kiekvienai juslei Jis davė taip vadinamą pojūčių skalę, kurios vidurinėje dalyje juslės patiria komfortą ar palaimą, o kraštinėse padėtyse – skausmą ir kančias.

Pavyzdžiui, temperatūros poveikį vidurinėje pojūčių skalės dalyje jūs apibūdinate kaip malonią vėsą, o skalės kraštuose jau kaip baisų šaltį ir nepakeliamą karštį. Jeigu poveikis nuo vidurio tolsta link vieno ar kito krašto, atsiranda pojūtis, kurį jūs vadinate velnišku skausmu.

Įvairūs kūnų tipai skiriasi juslių charakteristikomis ir pojūčių skalėmis. Žmogaus kūno oda liepsnos poveikyje sukelia jam skausmą, o bakterijai, gyvenančiai įkaitusiose ugnikalnių dujose, tai tik maloni vėsa.

Visi materijos pasaulyje patiriami pojūčiai – tai tik įvairių mechanizmų, su kuriais jūs save tapatinate, funkcionavimo apraiškos.

Visa tai Aš sukūriau, norėdamas pakylėti tave aukščiau. Nes, jeigu tam tikroje degradacijos stadijoje meilė jau nebeprisibeldžia į žmogaus širdį ir nebegali pribudinti intelekto, labai tikėtina, kad tai padarys skausmas... arba jo baimė.

Kančios (nepriklausomai nuo to, kaip jos atsiranda) – visada kompensuoja negatyvą, kuris sklinda nuo žmogaus. Tai savotiškas Archimedo dėsnis visatos mąsteliu: kuo didesnę disharmoniją tu sukeli, tuo didesnį kompensuojančios energijos pasipriešinimą jauti. Kuo daugiau nuodų palieji aplink save, to didesnį skausmą jauti.

Būtų neteisinga iš Mano pusės, sukūrus tokį lengvą kelią žemyn, užmaskuoti kelią aukštyn ar padaryti jį sunkiai praeinamu. Todėl Aš daviau jums šių procesų aprašymus Savo dėsniuose, kurie prieinami kiekvienam, net primityviausiam sąmonės lygiui (kalbu apie žmogaus sąmonę). Dėsniai mums leidžia realizuoti bet kokius savo norus, vėlgi, net primityviausius, ir tuo pačiu neišvengiamai kilti aukštyn.

Šie dėsniai vadinasi dharma, o aprašymai bei instrukcijos apjungti veikaluose, vadinamais Vedomis. Suformuluoti tokias tobulas taisykles galėjo tik būtybė, kuo išsamiausiai žinanti visatos sąrangą. Bet kokios kitos taisyklės, sukurtos žemesnės išminties, negalėjo taip visko numatyti ir pilnutinai realizuoti savo užduoties. Tokia būtybe gali būti tik Dievas.

Šios nuostabios instrukcijos, sudarančios galimybę tiems, kurie jomis naudojasi, tobulėti, yra visa apimančios. Aš numačiau viską. Todėl bet kokia degradacija galima tik tuo atveju, jeigu tos instrukcijos bus pažeidinėjamos.

Dabar detaliau pasiaiškinkime kompensacijos mechanizmą.

Jeigu tu, sakykim, nudobei žmogų, kokia, tavo manymu, turėtų būti normali šio eksceso pasekmė? 

Kitame gyvenime mane užmuš.

O jeigu tu pribaigei tris?

Tikriausiai, mane užmuš tris kartus.

Tu dėl to nesipiktini? Tai normalu?

Taip, man tai yra normali pasekmė.

Puiku. Tačiau gyvenime tave gali užmušti tik vieną kartą. Štai kur problema. Turėsi tris kartus gimti, ar ne? O jeigu tu tapai daugybės žmonių mirties priežastimi? Be to, kankinančios mirties.

Aš turėsiu gimti tūkstančius kartų.

Teisingai. Ir ką tai reiškia? Tu gimsi tūkstančius kartų tik tam, kad tave kiekvieną kartą vienaip ar kitaip užmuštų. Kaip tau tokia perspektyva – tinka?

O ar manęs kas nors atsiklaus?

Ir vėl teisingai. Tavęs niekas neklaus, tau padarys malonę ir taip.

Malonę?

Žinoma. Visos kančios, kurias žmonės patyrė dėl tavo veiksmų, bus susumuotos ir grąžintos tau iš karto.

Tai jau tikrai „malonė“!

Tai neginčijama malonė, priešingu atveju tu amžių amžiams pasiliktum pasekmių vandenyne. Tavo būtis prarastų bet kokią prasmę. Štai dėl šios priežasties tavęs niekas neatsiklaus. Alternatyvos paprasčiausiai nėra.

Kodėl?

Kai tu vėl ir vėl gimsi Žemėje, kiekvienas tavo gyvenimas baigsis prievartine mirtimi, ir tai kartosis tūkstančius kartų. Tu įsivaizduoti negali, kiek naujų pasekmių sukursi per tiek laiko. Kur jas įsakysi dėti?

Kažkoks siaubingas žiaurumas!

Viskas labai normalu. Tu patirsi lygiai tiek skausmo, kiek jo patyrė kiti per „tavo malonę“. Nei daugiau, nei mažiau. Nors... kartais Aš galiu žymiai sumažinti tavo kančias ar net visai jas pašalinti, norėdamas tau paruošti kelią pas Mane. Nes Aš esu Tas, kuris gelbsti iš šitos sistemos, išgirdęs net silpniausią šauksmą. Net šauksmo parodiją!

Tačiau mes dabar kalbame apie atvejį, kai Manęs nesišaukia. Paaiškinsiu, kaip veikia kompensacijos mechanizmas.

Tu pati nustatai, kiek džiaugsmo ar skausmo patirsi ateityje, darydamasi jų priežastimi kitiems. Tačiau sukurti situaciją, kurioje kažkas kentės, žymiai lengviau, negu patirti kompensaciją už tai – kiekybiškai ir kokybiškai.

Iš kur man žinoti, ką pajaus kiti? Tas pats mano poelgis vieniems gali sukelti juoką, kitiems – skausmą.

Teisingai. Tau sunku tai žinoti, bet štai Jamaradžui – nei kiek.

O kokiu būdu aš galėčiau žinoti?

Labai paprastai – pasinaudodama Mano instrukcijomis. Jose numatyti absoliučiai visi atvejai. Visada laikykis dharmos, ir tu niekada neturėsi problemų.

Nori patekti į dangų – laikykis atitinkamo Vedų skyriaus nurodymų, ir bus tau rojus.

Būtent taip. Tu pateksi į rojų, ir niekas tau nei pusės žodžio nepasakys. Argi čia galima rasti ką nors tokio, kas būtų nors iš tolo panašu į nuoskaudą ar kerštą iš Mano pusės? Gali Man netarnauti, kiek širdis geidžia, tik, prašau, daryk tai, neperžengdamas Mano įstatymų. Aš juk neverčiu tave tarnauti. Dharma numato daugybę visiškai saugių būdų, kaip netarnauti Man. Argi tau bus blogai rojuje? Ar begaliniame beasmeniame Brahmane?

Aš nesu šioje „pyragėlio ir botago“, rojaus ir pragaro sistemoje. Šventraščiai choru šaukia apie tai visai visatai. Bhakti yra toli už karma-kandos, ir netgi gjana-kandos ribų. Aš nustebęs, kad tu šito nežinai.

Žinok, kai tu rimtai kreipiesi į Mane, visi šio pasaulio malonumai ir kančios išnyksta, ir tu atsiduri vienintelėje Mano meilės realybėje. Pas tave nelieka nieko, išskyrus meilę.

Mano įstatymai puikūs tuo, kad net tada, kai tu, jais pasinaudodama, pildai savo materialius norus, tu neišvengiamai patirsi dvasinį augimą, palaipsniui pradėdama jausti potraukį malonumams, nesusijusiems su materialiomis juslėmis. Štai tokia Dievo malonė – Aš daviau jums neišvengiamo progreso garantiją.

Mano įstatymams nereikia specialių saugos priemonių, baudžiant tuos, kurie jų nesilaiko, nes jie patys save nubaus. Nenorėdama naudotis žemėlapiu, tu ir pati sėkmingai nuklysi į pelkę. Nieko nereikia gąsdinti. Gyvenime ir taip užtenka baisumų. Įstatymai – tai tiesiog išaiškinimai, kodėl būna taip ar kitaip.

Galima pagalvoti, kad Dievas yra įžeidus ir baudžia už Jo įstatymų ignoravimą pragaro kančiomis. Tačiau taip nėra. Aš tiesiog sukūriau kompensacijos mechanizmą. Štai ir viskas.

Ignoruodamas savo dharmą, tu prarandi žinojimą, kaip teisingai elgtis. Teisingai – reiškia nedaryti nieko, kas kitiems sukeltų kančias. Praradęs žinojimą, tu nenorom verti kitus žmones kentėti. O jų kančios kris ant tavo galvos.

Mes kalbėjome apie tūkstančius užmuštų žmonių. Bet mažai tikėtina, kad tai galėtų padaryti vienas žmogus. Nebent jis paleistų branduolinę raketą.  

Visų pirma, kenčia ne tik žmonės. Sakykim, vėžys kenčia ne mažesnį skausmą. Jeigu tu juos virei kilogramais ir dar ne vienus metus, sunku įsivaizduoti, kiek skausmo tu sukūrei. Ką tokiu atveju daro Jamaradžas? Jis suskaičiuoja visus vėžius, kuriuos tu išvirei, paskui paskaičiuoja, kokio dydžio skausmas tavo kūnui atitinka tą skausmą, kurį patyrė kiekvienas vėžys ir padaugina tavo kūno skausmą iš vėžių skaičiaus. Gautą skausmo dydį jis tau ir „atmatuoja“.

Aš nesutinku su tokiu žiaurumu!

O kai tu ramiai meti vėžius į verdantį vandenį – tai ne žiaurumas?

Bet kiekvienas vėžys skausmą patyrė tik vieną kartą! O aš turėsiu kęsti daug kartų didesnį skausmą? Tai neteisinga! Juk kompensacijos tikslas, kiek supratau, parodyti, ką būtent aš priverčiau iškentėti kitą gyvį. Argi aš to nesuprasiu, jeigu patirsiu tik vieno vėžio skausmą, o ne visų?

Ir jeigu aš kažkaip nugalabijau tūkstančius žmonių, tai ar neužtenka mane nužudyti tik vieną kartą, kad aš suprasčiau, ką jiems prisiėjo iškentėti? Juk kiekvienas iš jų patyrė tą skausmą tik vieną kartą.

Jeigu Aš padarysiu taip, kaip tu sakai, ir apie tai bus parašyta šventraščiuose, kaip pasielgs banditas, nužudęs žmogų? Jis greitai susivoks, kad gali žudyti kiek nori, nes bausmė bus ta pati – ar už vieną, ar už tūkstančius. Tai baigsis visiška jo sąmonės degradacija.

Bet jeigu jis žinos, jog turės iškentėti sumą tų kančių, kurias patyrė jo nužudyti žmonės, jį tai bent kiek sulaikys. Taip baimė tampa draugu.

Sutinku, bet vis tik mažai tikėtina, kad aš galiu pribaigti tūkstančius žmonių. O gal tai liečia tik vėžius?

Mieloji, šiame pasaulyje visi ir viskas taip glaudžiai susiję! Norint tapti tūkstančių žmonių mirties kaltininku, tau visai nebūtina užmušti kiekvieną asmeniškai. Tu ir nepastebėsi, kaip nuspausi tam tikrą jungtuką. Lavinos prasideda nuo mažo akmenėlio. Kartais užtenka tik garsiai surikti, o kokią griūtį tai iššaukia! Mažiausias nukrypimas gali baigtis kančių vandenynais.

Ignoruodamas savo dharmą, vienintelę galimybę dvasiniam pakilimui tu atimi ne tik iš savęs, bet ir iš tų, kurie nuspręs pasekti tavo pavyzdžiu. Kiekvienas iš jų susijęs su savo šeima, draugais, turi daug kitų pažįstamų žmonių. Kiekvienas iš tų draugų ir pažįstamų turi savo artimųjų ratą, tie – savo, ir taip toliau.

Jeigu žmogus nesiropščia į viršų, jis ritasi žemyn, į neišmanymą. Neišmanymas – tai visokeriopos kančios. Ir štai tos daugybės žmonių kančios bus susumuotos ir užgrius ant tavo galvos.

Šį mechanizmą apsako Ardžuna pirmoje „Bhagavadgytos“ dalyje, pradedant 39 tekstu. Kai giminėje sunyksta religinės tradicijos, jos moterys ištvirksta, ir tada pasaulį išvysta negeidžiami palikuonys, kurie, neturėdami reikiamų žinių, patiria kančias patys ir verčia kentėti kitus, o taip pat rodo neteisingą pavyzdį, tuo pačiu sudarydami sąlygas atsirasti augančiai kančių lavinai. Todėl tie, kurie išprovokavo giminės dharmos sunykimą, patenka į pragarą, nes tik ten gali atsiimti visas tas kančias, kurias jie sutvėrė.

Ta porelė viso labo tik bučiavosi miške. Jie mylėjo vienas kitą, kaip mokėjo, niekam nelinkėdami blogio. Tačiau juos pamatė Adžamila, kuris vėliau pradėjo tiesiog plėšikauti. Kiek žmonių ašarų, o kartais ir kraujo, jis praliejo! Štai tau ir bučiniai – kokie netikėti rezultatai!

Tu nežinai, kokias pasekmes turės kiekvienas tavo žingsnis. Todėl vadovaukis Mano įstatymais, ir būsi apsaugotas nuo visų taip vadinamų atsitiktinumų. Jeigu tu juos ignoruosi, kažkas pastebės: „Aure, ji netiki nei į Dievą, nei į velnią, bet kuo puikiausiai gyvena!“ Jį išgirs kiti – „O juk teisybę sako!“ O paskui sunku net įsivaizduoti, kas bus.

Tu piktiniesi, kad žmonės į pragarą patenka, kaip tau rodosi, dėl visai „nekaltų“ poelgių, todėl reikia atmesti tokį Dievą, kuris visa tai sukūrė.

Sakykim, kas čia tokio, jeigu brahmanas kartais išlenkia taurelę (Bhagavatam 5.26.29)? Jeigu tai kam nors ir kenkia, tai tik jam. Galų gale, tu sutinki, kad jį galima pamėginti sugėdinti, bet ne daugiau. O ką daro piktavalis Dievas, į kurį tai tiki vaišnavai? Jis lieja išlydytą metalą į gerklę tam niekuo nekaltam varguoliui!

Tu teisi, sakydama, kad blogio ir gėrio sąvokos yra labai sąlyginės. Tačiau neužkibk ant šitos meškerės, nes skausmas – realus. (Malonumai taip pat realūs, bet mes dabar kalbame apie pragarą). Todėl Dievas nėra koks nors senas ir nuobodus moralizuotojas, kuris lenda prie visų ir grasina pirštu – ai-ai, kaip negerai! Ir dharma nėra gero tono taisyklės, paimtos „iš lubų“. Tai yra teisingi realių kūrinijos dėsnių išaiškinimai.

Kaip nors pakenkti Dievui neįmanoma. Bendrai paėmus, kenkimo sąvoka taip pat labai sąlyginė, nes sielos visais atžvilgiais yra amžinos ir nepažeidžiamos. Tačiau, įsivilkusios į materialius kūnus, jos ima jausti materialius malonumus ir kančias. Būtent tais pojūčiais karma ir pasinaudoja.

Todėl Dievas niekada ir nieko nebaudžia, tik visada grąžina žmogui tuos pojūčius, kuriuos dėl jo veiksmų patyrė kiti.

Pasekmių milijonai, ir jos taip persipynę, kad tu negali atsekti įvykių eigos, negali įžvelgti kančių lavinos, kuri tave užgrius, sakykim, po kelių gyvenimų. Kol kas tylu, ramu... Bet ar skausmas bus kitoks, jeigu tu jį patirsi vėliau?

Jeigu brahmanas, kuris privalo būti dharmos įsikūnijimu, patyliukais gėrinėja, ką žmonės pagalvos apie visus brahmanus? Ką jie pagalvos apie dharmą? Kaip jie elgsis po tokių pamąstymų?

Niekas tau neduos nei vienos karčios piliulės daugiau, bet lygiai tiek, kiek tu jų išdalinai kitiems. Ir turėsi jas praryti vienu prisėdimu.

Kodėl aš turiu atsakyti už kitų žmonių poelgius? Aš sutinku atsiimti už savo pačios veiksmus ir jų motyvaciją, bet kiti turi savo motyvus ir pasirinkimus. Kuo aš čia dėta?

Įsivaizduok gilią prarają, nubertą aštriais akmenimis. Tu padarai mažą judesiuką – ir žmogus, stovėjęs šalia tavęs, virsta lavonu tos prarajos dugne. Kas kaltas – ar žmogus, kuris krisdamas daužėsi į uolas, ar Dievas, sukūręs gravitacijos dėsnį?

Šiame pasaulyje yra „traukos jėga“, kuri kiekvieną sielą traukia žemyn. Mes jau kalbėjome apie ją. Žmogui, kontaktuojančiam su juslių objektais, atsiranda prisirišimas prie jų. Prisirišimas gimdo geismą, geismas – pyktį, paskui prarandamas intelektas, ir žmogus krenta į bedugnę. Jeigu tu nustumsi žmogų į samsaros prarają, jis pats daužysis į uolas, bet kiekviena jo žaizda bus įrašyta į tavo sąskaitą.

Jeigu pateiktame pavyzdyje aš specialiai nustumsiu žmogų į prarają, tada sutinku, kad atsakyti už tai turėsiu aš. Bet jeigu aš neturiu nei mažiausio noro kam nors pakenkti, tai ar turiu už tai atsakyti?

Jūs turite tokį terminą, kaip saugumo technika. Ir jūs baudžiate tuos, kurie pažeidžia jos taisykles. Ypač, kai dėl tų pažeidimų nukenčia kiti žmonės.

Elementarus pavyzdys. Tu dirbi gamykloje, ir pietų pertraukos metu nori užsivirti arbatos. Tačiau pasirodo, kad patalpoje kažkodėl nėra elektros. Eini ieškoti priežasties ir atrandi, kad išjungtas pagrindinis elektros skydas. Ką gi, tu jį įjungi ir grįžti prie savo arbatos. Kiek vėliau sužinai, kad du elektrikai, tvarkę gedimą, virto nuodėguliais.

Sutinkamai su saugumo technikos taisyklėmis, niekas neturi teisės išjungti ar įjungti pagrindinį elektros skydą, išskyrus keletą specialistų. Tu pažeidei šią taisyklę. Žinoma, tu nelinkėjai tiems žuvusiems elektrikams nieko blogo, paprasčiausiai norėjai papietauti, bet atrodo, kad tau gresia kalėjimas.

Savaime aišku, saugumo techniką privalo žinoti kiekvienas darbuotojas. Bet jeigu kalbame apie sudėtingiausius šio pasaulio dėsnius, kai kiekvienas nežymus poelgis visiškai nenusakomu būdu gali iššaukti baisias pasekmes, tai neteisinga ir žiauru.

Tai būtų neteisinga ir žiauru, jeigu Aš nebūčiau paruošęs saugumo technikos taisykles Savo sukurtam pasauliui. Bet jos yra ir vadinasi Vedomis. Ten surašyti visi įstatymai, nusakytos visos galimos pasekmės. Jeigu tu dėl kažkokių savo tikslų tas taisykles ignoruoji, tai tuo pačiu prisiimi atsakomybę už visas kančias, kurias gali sukelti tavo veiksmai kitiems žmonėms. Ir tada savo laiku Aš tau jas grąžinu. Tuo atveju, kai kančių būva tiek, kad jų neįmanoma atkentėti Žemėje, tu patenki į specialią vietą, kur viską atsiimi pačiu trumpiausiu laiku.

Taip, kiekvienas žmogus sprendimus priima pats. Tačiau, pažeisdamas Mano įstatymus, tu sukuri tam tikrą situaciją kitam žmogui ir sudarai jam galimybę neteisingai apsispręsti. Žinoma, kiekvienas sprendimas priklauso nuo daugybės faktorių, ir tu negali tapti vienintele kažkieno kančių priežastimi. Bet tu gali pasirinkti – būti vienu iš tų faktorių, ar ne. Ir jeigu tavo pasirinkimas – būti, tu kada nors atsiimsi procentus nuo savo įnašo.

Aišku. Jeigu aš neskaitau tų taisyklių arba jomis nesivadovauju, tai yra mano problema. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo bausmės.

Kaip matai, Dievas nekerštauja už tai, kad Jo įstatymai ignoruojami. Jeigu tu nusprendi būti kitos gyvos būtybės kančių priežastimi, tos kančios kažkada tau sugrįžta.

Todėl Jamaradžas nėra Mano asmeninis budelis, o tik didis matematikas. Jis paskaičiuoja kiekį kančių, kurias dėl tavo veiksmų patyrė kiti, ir parenka geriausią būdą, kaip jas grąžinti tau: kažkiek pačioje Žemėje, kažkiek tolimesnėse vietose. Geriausias būdas reiškia, kad, jį parenkant, atsižvelgiama į aukščiausią sielos tikslą.

Juk tu suinteresuota, kad kompensacija užtruktų kuo mažesnį laiko tarpą, kiek tiktai įmanoma. Ir šia prasme Jamaradžas yra tavo geradarys. Jeigu ne jo paskaičiavimai, tavęs lauktų begaliniai gyvenimai, kupini vien kančių.

Į pragarą, kiek žinau, patenkama ne porai dienų, o Tu kalbi apie mažą laiko tarpą...

Daug kas paaiškėja lyginant. Pragaras – tai vieta, kur patiriamos maksimaliai koncentruotos kančios. Jeigu reikėtų patirti tiek skausmo Žemėje, prireiktų daugybės gyvenimų. Todėl laikas, praleistas pragare – tik akimirka, palyginus su laiku, kurio prireiktų Žemėje.

Tačiau didžiausias pragaro privalumas tas, kad, jame būdamas, tu nesukuri naujų pasekmių, bet gauni galimybę anuliuoti senas. Tau tai didelė malonė ir didelis patogumas. Kai tavęs nebeslėgs senasis bagažas, galėsi ramiai viską apgalvoti, pasverti ir galbūt nutarsi pradėti gyvenimą be pasekmių.  

Jamaradžo malone tu galėsi atkentėti ir užmiršti. Ir gausi naują tuščio popieriaus lapą, kuriame galėsi rašyti, ką tik nori, tam tarpe ir laišką Man. O Aš jį perskaitysiu dar iki to, kai tu pradėsi rašyti. Aš atsirasiu greičiau, negu tu prasižiosi, norėdama pašaukti Mane. Aš ištiesiu tau ranką, ir tavo „pragaras“ užsibaigs visiems laikams.

Atrodo, aš pradedu suprasti pragaro logiką. Po Tavo aiškinimų viskas kažkaip susidėliojo į savo vietas.

Aš nepasakiau nieko naujo.

Kažkokia mistika! Juk Tu iš tikrųjų nepasakei nieko naujo. Bet anksčiau viskas skendėjo tamsoje, o dabar pradedu matyti tam tikrą harmoniją.

Tavo intelektas išdėliotas prieš Mane kaip kortos ant stalo. Matau, kokios tavo kortos, ir naujų Aš nepridedu, tik padedu tau jas tvarkingai susidėlioti ir reikiamu momentu „eiti“ teisinga korta.

Kaip gerai Tau viskas gaunasi! Logiška, tikslu ir aišku.

Tik todėl, kad tu nori to aiškumo. Tik todėl, kad išsirinkai būtent šitą realybę. Bet jeigu tu išsirinksi dar kažką, viskas tuoj pat pasikeis. Aiškūs žodžiai pasidarys nesuprantami, o logika virs absurdu.

Man visai nesunku įrodyti, kad tai, ką Aš dabar pasakiau, yra netiesa. Nori?

Jokiu būdu! Aš ir taip vos gyva.

Gerai, vardan to Dievo aspekto, kurį tu pasirinkai, Aš to nepadarysiu. Bus atvirkščiai, tu gausi dar didesnį supratimą ir visiškai pasveiksi. Ir pažadu, labai greitai mes būsime kartu. Žinoma, jeigu tu neapsigalvosi.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis