Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

VEGETARAS – NEBŪTINAI BHAKTA

 

Po to, kai Rupa Gosvamis mums pristatė vaidhi-sadhana-bhakti, jis pateikia kitas praktikos formas, kurios nepriklauso minėtai kategorijai, todėl jų rezultatai kitokie. Jis kalba apie aropa-sidha-bhakti, tai yra, apie varnašramą, gjaną, vairagją, pinigus, pasekėjus, ir apie jogos principų laikymąsi – sanga-sidha-bhakti. Pateikdamas argumentus, įrodančius, kad nei viena iš šių praktikų nėra sudėtinė bhakti dalis, Rupa Gosvamis aiškina, kaip jas galima panaudoti Krišnos sąmonėje.

Kas yra varnašrama? Tikinčio žmogaus gyvenimas, laikantis moralinių elgesio normų. Žinoma, tai liečia ne tik moralinį visuomenės gyvenimo aspektą. Kadangi varnašrama yra teistinė sistema, moralinės normos susijusios ir su dvasiniu gyvenimo aspektu. Tai kodėl Rupa Gosvamis atmeta varnašramą?

Jos pagrindą sudaro keturių tipų taisyklės, susijusios su: 1) kūnu; 2) protu; 3) visuomeniniu gyvenimu ir 4) siela, todėl visiškai atsiriboti nuo varnašramos būtų neteisinga. Ji padeda mums praktikuoti bhakti. Jeigu žmogus yra fizinis ar psichinis ligonis, jeigu jis gyvena degradavusioje visuomenėje, jam bus labai sunku užsiimti atsidavimo tarnyste. Bhaktivinoda Thakuras sako, kad tokioje visuomenėje visada vyksta kokios nors revoliucijos, o tai, savo ruožtu, labai palanku atsirasti asat-sangai. Todėl varnašrama laikoma labai svarbiu paruošiamuoju elementu atsidavimo tarnystės praktikai. Kitaip sakant, varnašrama nepriešpastatoma Krišnos sąmonei, kai tuo tarpu visos kitos visuomeninės santvarkos tik trukdo Krišnos sąmonės vystymuisi. Nors dabartinė visuomenė ir atmetė varnašramos principus (dabar nėra nei sveikos visuomenės, nei sveiko proto, nei sveiko kūno, nei dvasinių žinių), mes vis tiek naudojamės alopatinės medicinos, psichologų ir psichiatrų paslaugomis.

Įdomi situacija susiklostė mūsų judėjime. ISKCON‘as atsirado visuomenėje, kur varnašramos nebuvo, ir norėdami kompensuoti atsidavimo tarnystei būtinų elementų trūkumą, savo praktikoje mes bandome naudotis svetimos kultūros principais. Blogiausia tai, kad ši svetima kultūra visą laiką kertasi su atsidavimo tarnystės principais, tuo metu, kai varnašramos sistema ne tik kad neprieštarauja Krišnos sąmonei, bet atvirkščiai, padeda ją lavinti. Kadangi mes nežinome, kas ta varnašrama, ir, kas nuostabiausia, netikime ja, tai neturime mūsų praktikai reikalingos atramos. Teisingiausia būtų ne atmesti varnašramą, o naudotis ja, palaipsniui, aktyvios atsidavimo tarnystės dėka atsisakant vienų ar kitų jos elementų, neatitinkančių bhakti principų. Idealios socialinės kultūros principais reikia naudotis tiek, kiek tai įmanoma mūsų sąlygomis: prižiūrėti kūną senovinių ajurvedinių žinių pagalba; lavinti protą; kurti teisingus visuomeninius santykius; turėti dvasinių žinių pagrindus ir praktikuoti bhakti-jogą. „Pareigos, kurias nurodo varnos ir ašramai, atliekamos tol, kol atsiranda spontaniškas noras klausytis apie Mano žaidimus ir darbus“. Kai tik žmogui išsivystys spontaniškas prisirišimas prie tarnystės Krišnai, jis gali atsisakyti tapusių nereikalingais varnašramos principų ir taisyklių, bet tai turi būti natūralus procesas.

Bhaktivinoda Thakuras sako, kad norint praktikuoti bhakti, varnašrama nereikalinga. Įrodymui jis pateikia Haridaso Thakuro, Jėzaus Kristaus ir medžiotojo Mrigario pavyzdžius. Visi jie sėkmingai pasiekė tikslą, praktikuodami bhakti, ir visi jie, deja, tapo visuomenės, kurioje pamokslavo, aukomis. O varnašramoje žmogus gali praktikuoti bhakti, nekonfliktuodamas su visuomene. Ir vis tik varnašrama neįeina į sadhana-bhakti priemonių arsenalą, nes ji pati savaime negali išvesti žmogų į sadhana-bhakti tikslą – bhavą.

Komentuodamas Bhagavadgytos trečio skyriaus devintą tekstą, Šryla Prabhupada cituoja žinomą posmą iš Višnu-puranos, kur kalbama apie tai, kad vykdydamas savo pareigas varnašramos sistemoje, žmogus garbina Višnu (višnur aradhjate), tai yra, mes sakome, kad varnašrama nėra sudėtinė bhakti dalis, ir tuo pačiu štai šitame tekste dedamas lygybės ženklas tarp pareigų vykdymo ir Dievo garbinimo. Kaip suprasti? Paprastai: Višnu-puranos žodžiai skirti tiems žmonėms, kurie negali praktikuoti vaidhi-sadhana-bhakti. Tai panašiai atitinka mūsų išsireiškimą, kad iš bado ir varškė gerai.

Mes jau kalbėjome, kad yra keletas žmonių sąmonės lygių. Panagrinėkime religingo ir dorybingo žmogaus, gyvenančio varnašramos sistemoje, lygį. Jis nesitenkina ateistine morale, nes turi tam tikrą Dievo supratimą. Jo sadhana – karma, pareigų atlikimas, o tikslas – svarga, rojaus planetos, kur nėra kančių.

Po karmos ir varnašramos Rupa Gosvamis iš vaidhi-sadhana-bhakti sistemos išeliminuoja ir gjanius, filosofus, suvokusius arba bandančius suvokti vieningą visos būties prigimtį ir praktikuojančius gjaną arba vairagją. Tai aukštesnis lygis. Jų sadhana – vairagja ir gjana, atsižadėjimas ir pažinimas, o tikslas – mokša. Tai irgi bėgimas nuo kančių, bet ne į rojų, o į Brahmaną.

Atsidavimo nektaro keturiolikto skyriaus pradžioje Šryla Prabhupada rašo: „Kai kurie mokslo žmonės teigia, kad žinojimas ir atsižadėjimas – labai svarbūs veiksniai atsidavimo tarnybos lygiui pasiekti. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Žinojimo ir atsižadėjimo puoselėjimas padeda žmogui įsitvirtinti Krišnos sąmonėje ir pradžioje gali būti naudingi, tačiau, galų gale, galima apsieiti ir be jų, nes atsidavimo tarnybai tereikia vieno dalyko – noro tarnauti“. Tai yra, kai mes sakome, kad gjana ir vairagja nėra vaidhi-sadhana-bhakti, mes darome tą pačią išlygą, kaip ir tada, kai sakėme, kad karma ir varnašrama nereikalingos atsidavimo tarnystei. Iš principo visa tai nėra blogi dalykai, todėl Rupa Gosvamis sako, kad ir atsižadėjimas, ir filosofavimas pačioje atsidavimo tarnystės pradžioje padeda atsispirti pasaulio pagundoms ir susitelkti į bhakti.

Dabar pažiūrėkime, kas yra gjana. Kai kas sako, kad tai – šastrų studijos. Bet šastrų studijos – tai bhakti-gjana. O Rupa Gosvamis kalba apie brahma-gjaną, materialaus ir dvasinio pasaulio skirtumų pažinimą. Šio pažinimo objektas yra dvasia ir sąmonė. Yra keturi Upanišadų teiginiai, išsamiai apibūdinantys brahma-gjaną: 1) tat tvam asi – tu esi tai (žodis tat nurodo kažką toli, tai yra, ne kūną); 2) aham brahmasmi – aš Brahmanas (aš – ne kūnas, aš – dvasia); 3) sarva khalv idam brahma – viskas yra dvasia; 4) pradžananam brahma – dvasia yra sąmonė.

Prieš išvystydamas savyje meilę Dievui, žmogus turi suprasti, kuo jis pats skiriasi nuo materijos, kas yra siela ir kokie santykiai jį riša su Supersiela. Šia prasme bhakti-gjana padeda atsidavimo tarnystei. Tai kodėl mes jos nepriskiriame vaidhi-sadhana-bhakti? Todėl, kad toks pažinimas sutelkia žmogaus dėmesį į save, o tai toli gražu nepadeda atminti Krišnos. Dargi atvirkščiai, netgi gali trukdyti.

Kai Rupa Gosvamis sako, kad vairagja padeda žmogui pačioje kelio pradžioje, jis turi galvoje žmogaus gebėjimą atsiriboti nuo visko, kas trukdo užsiimti dvasine praktika. Tačiau jeigu jis pats laiku neatsiribos nuo vairagjos ir gjanos, tai ir viena, ir kita jam taps rimtomis kliūtimis. Priežastis – širdies surambėjimas, o tai darosi dėl mūsų egoizmo ir išskirtinio dėmesio sau. Toks žmogus pasiruošęs bet kam vardan savo tikslo. Gjaniai yra kaip apakę nuo savo teisumo jausmo. Būtent todėl Šankaračarja tokius žmones vadina kvailais ginčininkais.

Mes visi galime tapti gjanos arba vairagjos aukomis, tai yra, imti didžiuotis. Jeigu žmogus užsiima bhakti-šastri studijomis, ir jo širdis sukietėja, vadinasi, bhakti-šastri jam tik priemonė pasiekti tikslą (ištirpti Brahmane), tuo tarpu mūsų praktikos tikslas – bhakti.

Bhakti praktikos tikslas – švelni širdis, nes tik tokia širdis leidžia susižavėti kažkuo kitu ir jį garbinti. Galiausiai mes į ją įsileidžiame Krišną, nes tik minkštoje širdyje užtenka vietos begalinei meilei, skirtai Viešpačiui. Bet jeigu mes savyje kultivuojame gjaną ar vairagją, nėra jokios vilties sulaukti, kada mūsų širdyje pasireikš bhakti.

Minkštaširdiškumą nereikia painioti su sentimentalumu. Aš asmeniškai ne kartą stebėjau, kokie sentimentalūs būna žiaurūs žmonės. Pavyzdžiui, Hitleris mylėjo gėles ir naminius gyvūnus. Savo laiku buvau artimai pažįstamas su viena labai žiauria moterimi, kuri amžinai ašarodavo, žiūrėdama telefilmus. Bhakti – tai meilė Krišnai, kuri apima ir visa kita, o sentimentalumas – tai dažniausiai raudulinga meilė pačiam sau. Sanskrito žodis bhavuka reiškia „sentimentalumas“, bet tai dvasinis sentimentalumas, dvasinės emocijos, nukreiptos į Krišną.

Ir taip, vairagjos rezultatas – gjana, o jos rezultatas – mokša. Bhakti rezultatas yra tiktai bhakti.

Toliau Rupa Gosvamis nurodo skirtumą tarp tikrosios, jukta-vairagjos, ir netikros. Jis aiškina, kaip žmogus gali praktikuoti vairagją, išvengdamas širdies surambėjimo: anasaktasya višayan yathartham-upayunjatah nirbandhah krišna-sambandhe yuktam vairagyamučyate. Jukta-vairagja – harmoninga vairagja, ji nesukietina žmogaus širdies. Grubiai kalbant, jukta-vairagja – tai mėgavimasis viskuo, kas susiję su Krišna. Žmogus negali nesimaitinti, tačiau, norėdamas patenkinti šį poreikį, jis valgo prasadą.

Bet yra ir povandeniniai jukta-vairagjos akmenys: 1) nirbandha – žmogus nei prie nieko neprisirišęs, bet 2) krišna-sambandhe – jis turi būti prisirišęs prie Krišnos. Šiuo posmu Rupa Gosvamis nori pasakyti, kad jeigu mes einame bhakti keliu, turėdami kažkokius prisirišimus, tai nieko baisaus, ateis laikas ir jie išnyks, atsiradus prisirišimui prie Krišnos. Nereikia jokio dirbtinumo, ir tuo pačiu nereikia naudotis jukta-vairagja kaip pretekstu pasinerti į materialius malonumus. Esminis jukta-vairagjos elementas yra skonis. Būtent nuo jo ir prasideda atsidavimo tarnystė. Neturint skonio, neįmanoma praktikuoti jukta-vairagją. Jeigu žmogus praranda potraukį atsidavimo tarnystei, jukta-vairagja tampa patogia dingstimi pasiduoti materialaus pasaulio pagundoms.

Dar blogiau – mėgautis atsidavimo tarnyste, prisidengus jukta-vairagja. Potraukio, skonio atstatymui yra penkios galingos atsidavimo tarnystės formos. Galima rasti žmones, kurie turi tą potraukį, klausytis Šrimadbhagavatam, tarnauti Dievybėms, dalyvauti kirtanuose... Blogiausiu atveju, kai nepadeda jokie metodai, galima nuvykti į Vrindavaną ir pamėginti ten atstatyti prarastą skonį.

Toliau Rupa Gosvamis kalba apie turtus ir pasekėjus. Jis aiškina, kokie pavojai tyko tų, kurie, eidami bhakti keliu, praturtėja ir susilaukia daugybės pasekėjų. Toks žmogus visa tai gali pavadinti bhakti, padėdamas lygybės ženklą tarp pasekėjų skaičiaus ir bhakti, esančios jo širdyje. Todėl Rupa Gosvamis sako, kad turtai ir pasekėjai – ne tas kriterijus, kuris leistų tvirtinti, kad pas žmogų yra bhakti. Deja, ši liga labai paplitusi ISKCON‘e. Ypatingai po Šrylos Prabhupados išėjimo vyravo neteisinga nuomonė, kad turtai ir pasekėjai yra tiesioginis bhakti požymis. Žmogus galvoja: „Krišna man visa tai duoda, nes aš esu Jam atsidavęs“. Nebūtinai, Krišna gali būti toks dosnus ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad mes viso to norime. Tik bhakti iš Jo sunku gauti – visa kita Krišna duoda nesunkiai, tereikia kartoti šventą vardą.

Ryšium su tuo Atsidavimo nektare Šryla Prabhupada rašo: „Dvasinis mokytojas neturi susivilioti turtų ar pasekėjų skaičiaus didinimu. Tikras dvasinis mokytojas niekada to nedarys. Tačiau būna, kad žmogus apsiskelbia dvasiniu mokytoju, neturėdamas tam jokio pagrindo. Tada jį užvaldo potraukis didinti turtus ir mokinių skaičių, ir tai liudija, kad tokio „mokytojo“ atsidavimo tarnystė yra žemame lygyje. Todėl labai svarbu griežtai laikytis mokinių sekos principų“.

Turtai ir mokiniai gali būti pražūtingi žmogaus bhakti. Per daug susižavėjus tais dalykais, jo bhakti silpsta. Netgi esant tokiame aukštame lygyje, kai žmogus turi savo mokinių, jis nuolatos turi galvoti apie savo dvasinį mokytoją, turi žinoti: virš manęs kažkas yra. Mokinių sekos esmė ta, kad žmogus niekada nelaiko savęs mokytoju. Tegu kiti į jį kreipiasi kaip į guru, bet jis pats turi jaustis tik mokiniu. Pas tokį žmogų dar gali atsirasti jausmas, kad jis gyvenime pasiekė viską, ir tada jo dvasinis progresas galutinai sustoja. Jis pradeda nepaisyti griežtos bhakti praktikos. Todėl Dživa Gosvamis visa tai priskiria adi kategorijai. Mūsų bhakti gali būti padengta karma, gjana, turtais ar pasekėjais.

Baigdamas Rupa Gosvamis išvardina visus jogoje esančius draudimus, jamas ir nijamas, kurie iš tikrųjų nėra jau tokie blogi dalykai, tačiau bhakti praktikai nepriskiriami. Kokius jamos ir nijamos elementus mes žinome? Aparigraha – gobšumo nebuvimas, ahimsa – neprievarta, satja – teisingumas, asanga – vienatvė, stharja – susivaldymas... Kas juose blogo? Kodėl Rupa Gosvamis sako, kad visa tai nesusiję su sadhana-bhakti? Todėl, kad žmogus kartais galvoja, jog išsiugdęs ahimsą, jis automatiškai gauna bhakti. Tačiau Rupa Gosvamis sako, kad bhakti atsiranda tiktai praktikuojant bhakti, ir kad tik tai, kas mums padeda atminti Krišną ir pasirinkti Jį savo tikslu, yra bhakti. Kai žmogus gauna bhakti, visos jamos ir nijamos pačios atsiranda jo širdyje. Vegetaras dar nebūtinai bhakta, tačiau bhakta – būtinai vegetaras.

Galutinai šią temą Rupa Gosvamis užbaigia, primindamas devynias bhakti formas: šravanam kirtanam višnoh-smaranam pada-sevanam arčanam vandanam dasyam sakhyam atma-nivedanam. Jose yra visos mūsų jau išnagrinėtos šešiasdešimt keturios atsidavimo tarnystės formos. Žmogus gali praktikuoti tik vieną iš jų ar visas kartu – nesvarbu, jis vis tiek pasieks aukščiausią tikslą. Tokiu būdu Maharadžai Parikšitui tikslą pasiekti padėjo šravanam, Šukadevai Gosvamiui – kirtanam, Prahladai Maharadžai – smaranam, Lakšmanui – pada-sevanam, Prithu Maharadžai – arčanam, Akrurai – vandanam, Hanumanui – dasjam, Ardžunai – sakhjam, Bali Maharadžai – atma-nivedana. Terminas ekanga-bhakti nurodo, kad žmogus praktikuoja tik vieną bhakti formą, bet yra ir kitas žodis – aneka, daug. Anekanga-bhakti pavyzdys – Maharadžas Ambariša, kuris praktikavo visas atsidavimo tarnystės formas.

Šrimadbhagavatam prasideda Maharadžos Parikšito klausimu: „Ką turi daryti žmogus, stovintis ant mirties slenksčio?“ Atsakymą į šį klausimą Šukadeva Gosvamis pradeda aiškindamas, kuo užsiima materialistai, grihamedhi. Jūs tikriausiai būsite nustebinti, bet šio žodžio reikšmė – „tas, kuris namuose rūpestingai atlieka visus aukojimus“ (griha – namas, medhi – švarus). Ir vis tik Šukadeva Gosvamis apie juos atsiliepia toli gražu ne palankiai. Kodėl? Todėl, kad grihamedhiai nežino religijos paskirties. Jie galvoja, kad religija – tai metodas gražiai ir laimingai gyventi šiame pasaulyje. Tačiau apie grihamedhius negatyviai atsiliepia tik Šrimadbhagavatam pasekėjai. Indijoje taip pavadintas žmogus jaučiasi pagirtas. Šukadeva Gosvamis smerkia tokį gyvenimo lygį, kai žmogus ir dorybingas, ir religingas, bet tik tam, kad vartytųsi materialiame pasaulyje kaip inkstas taukuose. Jis sako, kad toks santykis su pasauliu nepadės žmogui mirties valandą. Mirtis jam lips ir lips ant kulnų.

Toliau Šukadeva Gosvamis ištaria žinomą tekstą iš Antros giesmės, kuris nurodo, dėl ko žmogus pradeda užsiimti vaidhi-sadhana-bhakti: tasmad bharata sarvatma / bhagavan išvaro harih / šrotavyah kirtitavyaš ča / smartavyaš čečhatabhayam – o karaliaus Bharatos aini, tas, kuris nori išsivaduoti iš visų kančių, turi klausytis pasakojimų apie Aukščiausią Viešpatį, atminti ir šlovinti Jį – Supersielą ir visos kūrinijos valdovą, dovanojantį išsivadavimą iš visų vargų.

Visa kita Šukadeva Gosvamis jau pasmerkė ir dabar sako tasmad („todėl“). Tavo žmona, vaikai, namas neapgins tavęs mirties valandą, todėl, jeigu nori atsikratyti baimės, turi garbinti Paramatmą, Bhagavaną ir Išvarą, išvaduojantį iš kančių. Religingas grihamedhio gyvenimas išsivadavimo neduoda, todėl Rupa Gosvamis jį atmeta. Jis kalba apie trijų rūšių praktiką, teikiančią išsivadavimą. Tai meditacija į Dievą: į Supersielą (gjana-mišra-bhakti), į Išvarą, Tą, kuris vaduoja iš kančių, ir į Bhagavaną, Aukščiausią Dievo Asmenį. Visos trys formos – tai viena ir ta pati praktika – pasakojimų apie Krišną klausymasis, šventų vardų giedojimas ir nuolatinis Jo atminimas. Bet jeigu žmogus Supersielą garbina dėl to, kad bijo mirties, o Išvarą – bijodamas patirti Viešpaties iliuzinės energijos poveikį, tai Bhagavaną jis garbina, bijodamas užmiršti Krišną. Laikantis vaidhi-sadhana-bhakti principų, galima atsikratyti visų baimių. Giedodamas, klausydamasis ir atmindamas paramatmą, žmogus gauna vieną iš penkių išsivadavimo formų. Vaidhi-sadhakos, medituojančio į Išvarą, praktikos rezultatas – vaikuntha-prema. Galiausiai, raganuga-sadhaka – žmogus, kurį veda raga, prisirišimas prie Viešpaties. Jo praktikos rezultatas – Vrindavano Goloka.

Visa tai reikalinga žinoti tam, kad suprastume vieną labai svarbų dalyką: dvasinio gyvenimo kelyje yra įvairūs etapai, tačiau sadhana juose vienoda – tai šravanam, kirtanam, smaranam. Tačiau yra ir skirtumai. Pavyzdžiui, vaidhi- ir raganuga-sadhana-bhakti skiriasi praktikuojančio žmogaus sąmonės užterštumu, ar švara, kuri pasireiškia tuo, kiek jis suvokia Viešpaties valią. Kai žmogaus prisirišimas prie Viešpaties nedidelis, Jo valią jis patiria iš šventraščių, iš savo guru ar iš sadhu, tačiau raganuga-sadhakas vadovaujasi savo širdies nurodymais.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis