Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

 

Užsiimdamas veikla, atitinkančia jam būdingas savybes, kiekvienas žmogus gali tapti tobulas (BG, 18.45)

 

 

Galbūt kas nors skaitė 70-aisiais populiarią R. Bacho apysaką-sakmę „Žuvėdra, vardu Džonatanas Livingstonas“? Primenu, kad ten pagrindinis veikėjas, nusivylęs pasaulietiško gyvenimo tuštybe, priverstas palikti savąjį paukščių būrį vardan dvasinių ieškojimų. Tas paukščių būrys – tai šiuolaikinė visuomenė, pasinėrusi į kovą už būvį ir abejinga, kartais ir priešiška dvasiniams individo poreikiams. Apysakos mintis aiški: ten, kur vyksta tokia kova, dvasinis augimas neįmanomas. Tačiau socialiniame vedinės visuomenės modelyje svarbiausią vietą užima būtent kolektyvinis dvasinis progresas, kuris dabar tapo vienišių dalia.

Kodėl žmonės aplamai buriasi į įvairius kolektyvus? Todėl, kad jie turi bendrus interesus ir bendrus tikslus. Kuo daugiau tokių interesų ir tikslų, tuo stabilesnė visuomenė. Kai tik atsiranda separatizmas, visuomenė skyla. Jeigu žmones vienija tik materialūs interesai, problemos irgi neišvengiamos, nes materija nuolatos kinta. Ją sucementuoja dvasinė energija. Kūnas laikosi, kol jame yra dvasinė siela, ir suyra, kai jinai išeina. Visuomenė – taip pat kūnas, kur įvairios klasės – tai skirtingos kūno dalys. Kaip kūnas negali egzistuoti be sielos, taip ir visuomenė pakrinka, kai joje sunyksta dvasinė kultūra. Tai patvirtina dabartinė visuomenės būklė.

Vedos nurodo idealios visuomenės prototipą – tai dvasinis pasaulis, kur tyros sielos, kupinos žinojimo, su nesavanaudiška meile amžinai tarnauja Aukščiausiam Viešpačiui. Dievas, kaip visa ko šaltinis, yra natūralus šios amžinos meilės karalystės centras. Toks dievocentrinis visuomenės modelis buvo perkeltas į materialų pasaulį, ir vediniais laikais tapo pirmine socialinės santvarkos forma. Tai buvo epocha, kai Vedas žmonės laikė autoritetingiausiu žinių šaltiniu visose gyvenimo sferose. Žinoma, tiems, kurie buvo auklėjami istorinio materializmo pagrindais ir įsitikinusiems, kad žmogus išsivystė iš beždžionės, sunku patikėti, kad kažkada egzistavo labai išsivysčiusi dvasinė visuomenė.

Taigi Dievas, visų sielų šaltinis, yra visa apimanti, natūrali jėga, apjungianti visas gyvas būtybes, todėl Jo užimama centrinė vieta visuomenei suteikia maksimaliai stabilią padėtį. Kai K. Marksas tyrinėjo įvairių sociumų vystymosi istoriją, jis stebėjosi, kad Indijoje niekada nebuvo klasinės kovos. Pažindamas tik vakarietišką religiją, jis nežinojo, kad ji nėra vien tiktai tikėjimas, po mirties žmogui žadantis rojų, bet dar ir taikomoji dvasinė technologija, jau dabar duodanti rezultatus. Jis nežinojo, kad tikroji religija nėra kažkokia reakcinga jėga, varžanti žmogaus tobulėjimą, o kaip tik yra progreso šaltinis. Dvasingas žmogus nelaiko pasaulį vieta, kurią reikia užkariauti, jam tai mokykla, kurioje galima apvalyti savo būtį. Taigi dėl savo problemų jis nieko nekaltina, kaip tik pats save, ir todėl jam nė minties nekyla apie kažkokią klasinę kovą.

Vedinė visuomeninė santvarka buvo pritaikyta padėti žmogui pasiekti gyvenimo tikslus. Jeigu žmogus – materijos ir dvasinės sielos konglomeratas, vadinasi, jo gyvenime yra du tikslai: realizuoti savo materialius planus, laikantis Dievo nurodymų, ir grįžti į dvasinį pasaulį. Šiems tikslams pasiekti buvo vienas procesas – aukojimai, arba ritualai. Bhagavadgytoje (3.9) pasakyta: „Savo veiklos rezultatus aukodamas Viešpačiui, žmogus laimingai gyvena žemėje ir pasiekia dvasinį išsivadavimą“. Norint suprasti, ką tai reiškia, reikia atmesti nuo seno susiformavusį įvaizdį apie aukavietes, kur galabijami avinėliai. Šios kruvinos apeigos jau tebuvo liūdna ritualinės kultūros pabaiga tolimuose postvedinės civilizacijos pakraščiuose. Aukojimas, arba ritualas – tai savo veiklos pašventimas Dievui. Tokiame procese žmogaus veikla sudvasinama, panašiai kaip metalas, atsidūręs ugnyje, įgauna ugnies savybes. Lotyniškas žodis „ritualas“ kilęs iš sanskrito šaknies „rita“ (tiesa). Vadinasi, ritualas yra toks procesas, kurio dėka atsiveria tiesa.

Dabar grįžkime prie žmogaus kūno ir sociumo palyginimo. Vedos sako, kad pagal profesinę priklausomybę žmonės dalinami į keturias pagrindines klases: 1) brahmanai – intelektualai ir dvasiškiai; 2) kšatrijai – kariškiai ir valdininkai; 3) vaišjės – verslininkai ir žemdirbiai; 4) šudros – darbininkų klasė ir aptarnavimo sfera.

Intelektualai laikomi socialinio organizmo galva. Jie nurodo dvasinę gyvenimo kryptį. Karių ir valdininkų klasę, kuri kontroliuoja ir gina liaudį, galima lyginti su rankomis. Verslininkai ir žemdirbiai tenkina ekonomines žmonių reikmes, jie yra kaip skrandis organizme. Darbininkai, kurie palaiko visą struktūrą, yra tarytum kojos. Dvasingoje visuomenėje visos klasės harmoningai bendradarbiauja kaip vieno organizmo dalys, siekiančios bendrų materialių ir dvasinių tikslų.

Tas faktas, kad šitos keturios socialinės grupės yra bet kurioje visuomeninėje santvarkoje, rodo, kad čia veikia tam tikras gamtos dėsnis, kurį nustatė aukščiausias kūrėjas. Bhagavadgytoje (4.13) Krišna sako: „Pagal tris materialios gamtos gunas ir su jomis susijusią veiklą Aš sukūriau keturis žmonių visuomenės skyrius“.

Idealiu atveju visuomenė turi sugebėti aprūpinti žmones viskuo, kas būtina normaliam gyvenimui, apsieinant be ekonominių krizių ir socialinių konfliktų. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai akcentuojamas aukščiausias gyvenimo tikslas – savęs pažinimas, kada žmogus suvokia, kad jis yra amžinas Viešpaties tarnas. Savo dvasinės prigimties pažinimas natūraliai suvaldo nereikalingus materialius poreikius. Neturėdami tokio suvokimo, žmonės darosi egoistais, todėl visuomeninės klasės, užuot bendradarbiavusios, pradeda konfliktuoti.

Dvasinių žinių trūkumas – didžiausia dvejų svarbiausių valstybinių santvarkų, kapitalizmo ir komunizmo, problemų priežastis. Kadangi kapitalizmas skatina vartotojiškos sąmonės vystymąsi, stimuliuodamas neribotus materialius norus, tai tarp įvairių grupuočių ir individų vyksta nuolatinė kova dėl valdžios, turtų ir prestižo. Sukuriama nepasitikėjimo, nepasitenkinimo, nelygybės, pavydo ir baimės atmosfera, kuri periodiškai išprovokuoja maištus, streikus ir kitas protesto akcijas. Ši sistema dažnai žmones verčia užsiimti veikla, kuri neatitinka jų prigimtinių savybių, o daugelis iš viso praranda darbą.

Komunizmas, naudodamasis galingomis represinėmis priemonėmis, prievarta visus apjungia bedvasei tarnystei valdžios aparatui. Dabartinis komunizmo krachas akivaizdžiai parodo jo idėjų nenatūralumą ir negyvybiškumą. Niekam vertas pasirodė ir komunistų bandymas panaikinti verslininkų bei dvasiškių klases, nes tai buvo panašu į mėginimą gyventi be galvos (dvasininkija) ir be pilvo (verslininkai). Taigi visai nenuostabu, kad tokia visuomenė ilgai netvėrė. O žlugus komunizmui, šios dvi klasės tuoj pat vėl užėmė savo vietą visuomenėje.

Vedinės visuomenės modelis apibūdinamas nelabai suprantamu, bet užtat labai talpiu terminu – varna-ašrama-dharma, arba tiesiog varnašrama. Varna reiškia klasę, luomą. Kiekviena klasė vienijo žmones priklausomai nuo jų realių savybių ir polinkių, nežiūrint į tai, kokioje šeimoje jis gimė. Ašramas – gyvenimo būdas, susijęs su žmogaus amžiumi. Dharma – nurodytos pareigos, kiekvienai klasei skirtingos. Taigi varnašrama yra tokia visuomenė, kurioje žmonės atlieka savo pareigas, atitinkančias jų polinkius ir socialinę padėtį.

Bet kaip suprasti, kas kokiai klasei priklauso? Bhagavadgytoje Krišna išskaičiuoja visas savybes ir polinkius, pagal kuriuos galima nustatyti klasinę priklausomybę.

Brahmanų savybės: rimtis, savitvarda, asketizmas, švara, kantrybė, sąžiningumas, žinojimas, išmintis bei religingumas. Tokie yra vediniai inteligentai – mokytojai, dvasiškiai, juristai, gydytojai, astrologai ir pan.

Kšatrijų savybės: didvyriškumas, jėga, ryžtingumas, sumanumas, drąsa, dosnumas ir sugebėjimas vesti žmones. Toks turi būti bet kuris žmogus, užimantis vadovaujančias pareigas – nuo karaliaus iki žemiausio valdininko.

Vaišjės – žmonės, turintys polinkį į žemdirbystę, karvių globą, prekybą ir pinigines operacijas.

Šūdros linkę į paprastą fizinį darbą ir tarnauti kitiems.

Po viso šito gali sukilti mintys apie klasinę nelygybę ir išnaudojimą, bet vedinėje visuomenėje šitų gražumų nebuvo, nes aukštesnės klasės rūpinosi žemesnėmis, ir jau tikrai jų neengė. Natūralu, kad galva rūpintųsi kojomis, nes jos priklauso tam pačiam kūnui, ant kurio laikosi galva. Jeigu kojom iškils kažkokios problemos, galvai ir nebus labai smagu. Rūpinimasis žmonėmis pirmučiausiai reiškėsi per dvasinę švietimo sistemą, kuri duodavo tikrovišką pasaulio supratimą ir skiepijo dvasines vertybes. Tai rūpinimasis siela, kuri suteikia gyvybę mūsų laikinajam kūnui. Esant būtinumui, žmonės gaudavo ir materialią pagalbą.

Vedinėje visuomenėje net pačios žemiausios kilmės žmonės palaipsniui dvasiškai tobulėdavo, nes jie buvo neatsiejama tos dvasinės sistemos dalis. Jeigu žmogus įsės į reikiamą autobusą ir susimokės už bilietą, jis pasieks norimą tikslą, net nežinodamas kelionės maršruto.

Vedinė visuomenė buvo monarchija su ryškiai išreikšta vertikalia hierarchija, tačiau be jokių išnaudojimo žymių. Lotyniškas žodis „hierarchija“ reiškia „šventa tvarka“. Ir tai reiškia, kad nežiūrint savo dvasinės lygybės su Dievu, materialiame aspekte visada išlieka tam tikra nelygybė, nes pas visus žmones yra skirtinga guna-karma (psichofizinės savybės). Neformaliais visuomenės vadovais buvo labiausiai išaukštintos asmenybės – brahmanai, kuriems bet koks išnaudojimas buvo visiškai svetimas dalykas. Nežiūrint aukštos socialinės padėties, brahmanai visada rodė nuolankumo, paprastumo ir asketizmo pavyzdį, todėl žemesnės klasės juos labai gerbė ir laikė didžiausiais autoritetais.

Karaliai turėjo vykdomąją valdžią, bet jeigu jie nukrypdavo nuo Dievo įstatymų, brahmanai juos perspėdavo. Karaliai nedrįsdavo jiems prieštarauti, nes gerai žinojo jų dvasines ir mistines galias. Ir pasitaikydavo atvejų, kai brahmanai jas sutelkdavo į kolektyvinį prakeikimą, kuris nugalabydavo nepataisomus tironus. Mokesčiai būdavo renkami tik iš vaišjų – prekijų ir gamintojų. Tai buvo vienintelė klasė visuomenėje, kuri užsiėmė ekonomine veikla. Mokesčiai neviršijo 25%, todėl paprasčiau buvo juos sumokėti, o ne visaip išsisukinėti. Infliacija ir finansinės krizės neegzistavo, nes pinigai buvo ne popieriniai, o tikri – auksiniai ir sidabriniai.

Šudros, neturėdami tokio intelekto, kaip brahmanai, neturėdami kšatrijų galybės ir vaišjų sumanumo imtis kokio nors verslo, buvo samdoma darbo jėga.

Nežiūrint į regimą nelygybę, niekada nekildavo jokių problemų su teisėmis, nes varnašramoje labai akcentuojamas pareigų atlikimas. O kai visi sąžiningai atlieka savo pareigas (juk tai tarnystė Dievui, kurią visi mato!), automatiškai užgarantuojamos visos teisės, nes kas yra vieno teisės, tai kito – pareigos. Jeigu kažkas pamato, kad jo teisės pažeidžiamos, tai reiškia, kad kažkas neatlieka savo pareigų.

Vediniais laikais visuomenė nebuvo pasaulietinė, kai patys aukščiausi, Pačio Dievo įstatymai paliekami laisvai savo piliečių valiai (noriu – tikiu, noriu – ne). Tai taip pat kvaila, kaip ir netikėti traukos ar energijos išsaugojimo dėsniais, kai yra technologijos, kurios dirba šių dėsnių pagrindu ir tuo pačiu praktiškai patvirtina tų dėsnių buvimą. Brahmanai irgi dvasinėmis technologijomis – ritualais – praktiškai demonstruodavo aukščiausios realybės egzistenciją. Šių ritualų dėka planeta gaudavo Viešpaties malonę, kuri visas gyvenimo sferas palaikė nematoma, tačiau visiškai realia dvasine energija. Žinomas matematikas, Kolorado universiteto profesorius Džagadiš Šrivastava taip pasisakė šiuo klausimu: „Dvasinė realybė – tai nematomas mūsų būties fonas. Fizinis pasaulis yra dvasinės realybės viduje“. Tai, ką mokslininkai dabar tik pradėjo pažinti teoriniame lygyje, vediniais laikais jau dirbo praktiškai. Brahmanai sekė, kad aukščiausi įstatymai būtų vykdomi nepriekaištingai, ir būtent todėl vedinėje visuomenėje niekada nebuvo jokių krizių.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis