Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Būti bhakta, reiškia būti juo širdyje.


Nuolankumas – tai nenoras ieškoti pasitenkinimo tau reiškiamoje pagarboje.


Kol mes esame materialiame pasaulyje, žaidimas vadinsis kova.


Mokslas gydo pavieniui, užtat žudo urmu.


Pasiryžimas – tai tarnystė Krišnai, nepaisant jokių kūniškų nepatogumų.


Šiam pasauliui reikalinga ne šviesa, o šiluma, nes mus išmarins šaltis, o ne tamsa.


Sėkmė dvasiniame gyvenime nereiškia būti geresniu,tai reiškia viską daryti geriau.


Malonė – tai kai tu gauni, ko nenusipelnei.


Tikrasis intelektas nereiškia sugebėjimą kuo geriau paaiškinti materialius reiškinius, tai sugebėjimas skirti tiesą nuo iliuzijos.

Jūs esate ten, kur yra jūsų protas.


Krišnos sąmonė – tai ne pasiekimas, o apdovanojimas.


Kiekvieno sprendimo priėmimas turi būti suderintas su tikruoju gyvenimo tikslu.


Tikroji nepriklausomybė – tai priklausomybė nuo Krišnos.


Progresas Krišnos sąmonėje priklauso nuo mokinio sąmonės.


Mes gauname prieglobstį, kai Viešpats būva patenkintas mūsų pastangomis ir tarnystės dvasia.


Jeigu mes keisime aplinkybes ar tarnystės pobūdį, tai gausime tik laikiną pasitenkinimą, bet ne globą.


Mes čia ne tam, kad būtume laimingi materialiame gyvenime, o tam, kad nesavanaudiškai tarnautume ir ieškotume globos.


Kiekvienas žodis ar poelgis – tai auka arba Krišnai, arba mūsiškiam ego.


Tikrasis žinojimas nėra teorinis.


Sunkumai pagilina mūsų suvokimą ir apvalo širdis, kad galėtume geriau tarnauti Šrylai Prabhupadai.


Blogiausias potraukis tas, kuris mums suteikia pasitenkinimą.


Viskas, ką mes darome Krišnos sąmonėje, mums nėra ritualas.mes tai darome, norėdami sustiprinti savo norą tarnauti Viešpačiui.


Tarnystės nuotaika leidžia išgyventi dvasines realizacijas.


Tai, ką mes darome be noro tarnauti, menkai apvalo mūsų širdis, nes Viešpats visada atsako tuo pačiu.


Mes trokštame klausytis apie Krišną ne dėl pramogos, o kad apsivalytume.


Ramananda Raja pasakė Čaitanjai Mahaprabhu: „Vienintelė man žinoma kančia – nebūti bhaktų draugėje“.


Kūniškas grožis – tai apvalkalas, kurio viduje yra išmatos, šlapimas ir gleivės... tai juslių patenkinimas.


Kas mato kitų trūkumus, pats yra jų pilnas.


Kas kritikuoja kitus, parodo savo pavydą Dievui.


Tai, ką mes matome materialiame pasaulyje, yra mūsų sąmonės atspindys.


Mylėti – reiškia tarnauti.


Jeigu jūsų nepuola materialistai, reiškia, jūs kažką darote ne taip.


Mes pradedame pavydėti tam, kuris lenkia mus ten, kur esame pripažinti geriausiais.


Bedradarbiavimas – tai noras pasiaukoti kitų labui.


Geriausias draugas yra tas, kuris neprisirišęs prie tavęs.


Vaikunthos nuotaika – kai kitus mes pastatome aukščiau už save.


Norėdami tobulėti dvasiškai, turime įdėmiai stebėti, kaip mes elgiamės su savo protu.


Dvasinis tobulėjimas be proto kontrolės – iliuzija.


Didžiausias priešas – nekontroliuojamas protas, bet dauguma žmonių juo pasitiki.


Atleisdami kaltes vieni kitiems, mes pasiekiame harmoniją.


Vaišnavas atleidžia įžeidėjui, dar nesulaukęs įžeidimo pabaigos.


Jūs atsakysite už kiekvieną žodį, veiksmą ir žingsnį, nesvarbu, bhaktos jūs, ar ne.


Grubūs žodžiai nepraranda savo jėgos, net jeigu jūs už juos atsiprašėte.


Pyktis panašus į ugnį – jeigu jo neužgesinsi pradžioje, jis sudegins visas geras savybes.


Mes galime pamiršti mums pasakytus malonius žodžius, bet niekada neužmiršime piktų žodžių.


Savo veiksmuose mes turime vadovautis ne godumu, o noru atvesti kitus pas Krišną.


Turėdami daug materialių vertybių, jūs pradedate galvoti, kad esate nusipelnę gauti viską, ką tik panorėsite.


Tapasja – reiškia gyventi, atliekant savo pareigas, bet tai niekada neturi kirstis su dvasiniu augimu.


Materiali gamta užfiksuoja kiekvieną detalę – kiekvieną būdvardį, daiktavardį, veiksmažodį, mūsų ketinimus – ir po to kuria pasekmes.


Žmogui reikės atsiskaityti už kiekvieną gyvenimo akimirką.


Kad ir kaip Krišna su mumis pasielgtų – visa tai tik tam, kad mūsų meilė Jam būtų kokybiškesnė.


Krišna atsiveria mums tiek, kiek mes esame Jam atsidavę.


Reikia keisti ne aplinkybes, o sąmonę.


Atsidavimas – tai veikla be geismo priemaišų ir nesitikint ką nors už tai gauti.


Maja viską sutvarko taip, kad atitolintų mus nuo Krišnos.


Tikrasis turtas, kurį mums duoda Krišna – tai sėkmė, kai Jis leidžia Jį patenkinti, Jam tarnauti ir būti su Jo bhaktomis.


Bhakti – tai reiškia neturėti besimėgaujančios sąmonės.


Krišnos sąmonėje viskas ypatinga. Viskas antgamtiniu būdu užkrauta Viešpaties energija.


Savo sąlygota prigimtimi mes pradedame vertinti tik prarasdami.


Galbūt labai sunku būti griežtam Krišnos sąmonėje, bet taip praktikuoti yra lengviau.


Lengva būti tingiu, bet tada bus sunkumai su Krišnos sąmone.


Kuo daugiau mes pataikaujame proto tinguliui, tuo jis darosi stipresnis.


Kuo labiau mes nenorime klausytis ir kartoti šventus vardus, tuo labiau mums šito reikia.


Mūsų progresas priklauso ne nuo pastangų, o nuo Krišnos malonės, kurią Jis, matydamas mūsų išdidumą, pasiima atgal.


Tikėjimas ateina, reguliariai kalbant apie Krišną nuoširdžių bhaktų draugėje.


Bendravime mus gali įtikinti bet kuo.


Juslės turi būti užpildytos Krišna.


Juslių tenkinimas – tai instrumento (žmogaus kūno) panaudojimas vergovei, nors jis skirtas išsivadavimui.


Tas, kurio sąmonė transcendentiška, kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje mato pozityvias galimybes.


Mes negalime kontroliuoti aplinkos, bet galime pilnai kontroliuoti jos suvokimą.


Jeigu mes ieškome Dievo ar galimybės praturtinti savo gyvenimą kiekvienoje situacijoje, tai susitelkdami į savo kančias ir malonumus, būsime amžinai nusivylę.


Bhaktai mirtis atveria duris į išsivadavimą, ne bhaktai mirtis yra visa ko pabaiga.


Požymis, kad jūs progresuojate – tai vis didesnis noras klausytis ir kalbėti apie Krišną, ir vis mažesnis noras dalyvauti pokalbiuose pasaulietinėmis temomis.


Kiekvienu gyvenimo momentu, priklausomai nuo mūsų bendravimo, esame sąlygojami, pratinami ir traukiami proto vergovėn.


Šryla Prabhupada: „Labai svarbu pamokslauti mokyklose. Nors ten yra daug sąlygotumo, tačiau mokiniai dar nepasirinkę konkrečios gyvenimo krypties. Dabar jie yra atviri bei smalsūs, tačiau, įgiję profesiją, jie pripras prie tam tikro gyvenimo būdo, elgesio ir kitų dalykų.


Kitas organizacijas stebina mokinių atsidavimas Šrylai Prabhupadai – tai, kaip jie vardan dvasinio progreso trokšta eiti bet kur, daryti bet ką, kad tik galėtų pamokslauti apie Krišną ir patenkinti bhaktas.


Bhaktos gyvenimas turi būti toks, kad jo pavyzdys sustiprintų kitų bhaktų tikėjimą.


Kuo daugiau galių turime, tuo didesnė atsakomybė tinkamai jomis pasinaudoti.


Jeigu lyderis elgiasi nuodėmingai, tai tampa standartu; jeigu jis griežtas, tai irgi tampa standartu.


Jeigu prisiimate atsakomybę už kitus, jūs turite būti labai nesavanaudiškas.


Mes esame prisirišę prie to, už ką mus gerbia kiti.


Visi malonumai šiame pasaulyje – tai kančių šaltinis.


Šryla Prabhupada: „Jūs suvokiate Krišną tiek, kiek prisiimate atsakomybės“.


Atsakomybė – tai tinkamas savo tarnystės atlikimas su teisinga sąmone, elgsena ir žodžiais.


Kuo didesnė jūsų įtakos sfera, tuo didesnė atsakomybė.


Kuo jūs didesnis, tuo labiau tarnausite Majai.


Jeigu jūs puikiai atliekate tarnystę ir tuo giriatės, tai nieko už tai negausite, gal tik dvasinėje plotmėje, bet kol esate sąlygotame būvyje, jūs negausite šios veiklos rezultatų.


Koks jūsų požiūris į bhaktas, toks ir į Krišną. Atitinkami ir rezultatai.


Vienintelis tikslas, dėl kurio Dievas sukūrė žmogiškąjį gyvenimą – kad jis galėtų išsivalyti širdį.


Krišna rimtai vertina mūsų tarnystę tada, kai mato, kad esame dėkingi didžioms sieloms, paaukojusioms savo gyvenimą tam, kad galėtų padėti mums.


Mūsų dvasinis progresas priklauso nuo 1) sąmonės, su kuria atliekame tarnystę ir 2) šventų vardų kartojimo nuoširdumo.


Krišnos vardo garsinė vibracija paveiks mūsų sąmonę, atsižadėjimą ir bhakti tiek, kiek mes būsime įsisąmoninę, kad materialus pasaulis yra pavojingas, kad tai ašarų pakalnė ir kad mes nedelsiant turime ieškoti Krišnos globos.


Dvi pagrindinės bhakti kliūtys 1) bhaktų įžeidimas ir 2) reguliuojančių principų nesilaikymas.


Kali jugoje gyvenimo trukmė taip stipriai sutrumpinta ne dėl maisto trūkumo, bet dėl neteisingų įpročių.


Kali jugoje visa atmosfera yra pripildyta netikėjimo (civilizacijos standartas yra materialių juslių tenkinimas).


Kali juga yra taip pripildyta blogais įpročiais, kad dėl mažiausio nesutarimo kyla tikras karas.


Bhaktos turi padėti ir atleisti.


Tikrasis dvasinis judėjimas turi būti kupinas atlaidumo ir palaikyti jame dalyvaujančius žmones.


Familiarumas priveda prie nedėkingumo.


Bhakta turi būti pasiruošęs rizikuoti, prisiimdamas atsakomybę, pagrįstą pasitikėjimu Krišna.


Atsidavimo tarnystė nepridės kitiems atsidavimo, bet savyje būsime į ją pasinėrę.


Sunkumai, kurie ateina pagal karmą, duoda mums samskaras, kurios vėliau pastūmės mus į nuodėmingus veiksmus, bet sunkumai, kurie ateina iš Krišnos, mus apvalo.


Gailestingumas be atsižadėjimo - tai prisirišimas prie kūniškos koncepcijos.


Tarnauti su meile reiškia išreikšti savo dėkingumą.


Tarno sąmonė + entuziastingas klausymasis   = dvasinis progresas.


Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis