Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Užslėptas palaiminimas


Birželio pradžioje atvykau į Sankt Peterburgą, vieną iš paskutinių vietų Rusijos pamokslavimo ture. Sankt Peterburge vyko daug istorinių įvykių, šis miestas taip pat turi didelį kultūrinį palikimą. Jį 1703 įkūrė caras Petras I ir jis buvo Rusijos imperijos sostinė daugiau nei 200 metų. 

Tai viena iš mano mėgstamiausių vietų buvosioje Sovietų Sąjungoje, ir mūsų judėjimas čia yra gana stiprus. Bhaktai nuolat rengia harinamas ir išeina platinti knygų, o taip pat jie kiekvienais metais organizuoja Ratha-jatros festivalius. Dėl kliūčių praeito amžiaus devintame dešimtmetyje bhaktai prarado gražią šventyklą, tačiau jie kiekvieną savaitę susitinka salėje netoli miesto centro ir tikisi vieną dieną nusipirkti savo pastatą.

Kai važiavome per miestą į programą, negalėjau nesižavėti architektūra ir parkų bei vandens kelių ramybe. Tačiau žinojau, kad didžioji grožio dalis, kurią mačiau, yra atstatyta. Per Antrąjį Pasaulinį karą Sankt Peterburgas, vadintas Leningradu, patyrė vokiečių kariuomenės blokadą, trukusią devynis šimtus dienų. Daugiau nei milijonas žmonių mirė, dauguma nuo bado ir nuo bombardavimo iš oro. Yra daug paminklų, pagerbiančių karius ir gyventojus, kurie žuvo gelbėdami miestą. Man šie paminklai primena, kad reikia kuo skubiau skleisti Krišnos sąmonę, nes istorija linkusi pasikartoti.

Dauguma mano pirmųjų mokinių Rusijoje yra iš Sankt Peterburgo, ir kiekvieną kartą, kai lankausi, klausiu apie jų gerovę. Praėjo daug metų nuo mano paskutiniojo vizito, ir aš su Utama-šloka ir bhaktu, atsakingu už jatrą, Ačjutatma das, skaitėme bhaktų sąrašą, kai priėjome prie vardo Krišna-dživani dasi.

- Nieko negirdėjau iš Krišna-dživani šešerius metus, - pasakiau Ačjutatmai. – Ji buvo mano sekretorė Rusijoje praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Ji ir jos mama, Dhara dasi, yra mano mokinės, 2003 per kartikos mėnesį pasikviečiau jas abi į parikramą Indijoje. Tuo metu Krišna-dživani vos galėjo vaikščioti, nes ankstesniaisiais metais pasigavo ligą. Kaip ji laikosi dabar?

- Kartais jos mama ateina į programas, - pasakė Ačjutatma, - tačiau mes niekuomet nematėme Krišna-dživani. Ji ir jos mama gyvena bute, tačiau Krišna-dživani dabar negali vaikščioti, taigi ji niekada neišeina į lauką. Kartais bhaktai ją aplanko, tačiau ji gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą. Jos gana vargingos, gyvena iš nedidelės valstybinės pensijos.

Kaip tik tuo metu mes atvykome į salę. Mus su kirtanu pasitiko didelė grupė bhaktų. Pamojavau lipdamas iš automobilio ir nustebau pamatęs, kad prie manęs eina Dhara.

- Sveiki atvykę į Sankt Peterburgą, Guru Maharadža, - pasakė ji, paduodama puokštę gėlių ir voką.

- Dhara! – sušukau. – Mes kaip tik apie jus kalbėjomės.

Perdaviau dovanas Utama-šlokai.

- Kaip laikotės? – paklausiau.

- Na, - pasakė ji, - jau esu sena. Jei tiksliau, man aštuoniadešimt treji.

- O kaip Krišna-dživani? – paklausiau. – Praėjo tiek daug laiko, o aš apie ją nieko negirdėjau.

Dhara surimtėjo.

- Jai dabar penkiasdešimt ketveri, - pasakė Dhara, - ir ji šešerius metus nekėlė kojos iš buto.

Stovėjau priblokštas.

- Šešerius metus? – paklausiau.

Dhara linktelėjo, jos akys sublizgo nuo ašarų.

- Taip, - atsakė ji, - šešerius metus, dabar ji visiškai nepaeina.

- Man taip gaila, - pasakiau ir parodžiau Utama-šlokai, kad sužinotų buto adresą.

- Aplankysime jus rytoj po pietų, - pasakiau.

Dharos veidas nušvito.

- Labai jums ačiū, - pasakė ji.

Programa salėje buvo nuostabi. Daugiau nei penki šimtai bhaktų klausėsi paskaitos ir po to entuziastingai šoko kirtane. Buvau laimingas sugrįžęs atgal, tačiau tą vakarą važiuodamas į butą negalėjau galvoti apie nieką kitą, išskyrus Dharą ir Krišna-dživani.

“Joms turbūt labai sunku, - pagalvojau. – Jos gyvena vargingai, viena iš jų sena, o kita neįgali, ir jos abi įkalintos mažame butuke. O Dieve!”

Kaip tik tuomet prisiminiau voką.

- Utama-šloka, - pasakiau, - prašau, išversk laišką nuo Dharos ir Krišna-dživani.

Jis atplėšė voką.

- Guru Maharadža! – sušuko jis. – Čia keletas tūkstančių dolerių!

- Kaip tai įmanoma? – paklausiau. – Juk jos beveik neturi pinigų.

Utama-šloka papurtė galvą.

- Nežinau, - pasakė jis. – Paklauskite jų rytoj.

Kitą popietę ruošėmės aplankyti Dharą ir Krišna-dživani.

- Paimk šį stiklainį medaus, - pasakiau Utama-šlokai, - ir šiuos saldžius rutuliukus, kuriuos man bhaktai davė vakar. Šaldytuve yra pakelis pieno ir jogurto. Ir dar paimk rašiklių rinkinį, kurį gavau vakar.  Viską gražiai supakuok.

Pakeliui į jų butą pasiruošiau rimtai patirčiai. Buvau sukrėstas pirmą kartą, kai privažiavome pastatą.

- Pažvelkite į šią vietą, - pasakė Mahavanas das. – Šis namas beveik sugriuvęs.

- Na, vaikinai, žiūrėkite, - pasakiau, - noriu, kad būtumėte tikrai pozityvūs, kol lankysimės čia. Nepasiduokite jų prislėgtai nuotaikai. Mes esame čia, kad pradžiugintume jas.

- Taip, Guru Maharadža, - pasakė Mahavanas.

Liftas buvo sugedęs, tad užlipome nešvariais, dvokiančiais laiptais į penktą aukštą, laiptinės sienos buvo išpieštos grafiti. Kai priėjome prie durų, susiėmiau ir pasibeldžiau. Dhara atidarė duris, jos veidas buvo rimtas.

- Įeikite, - pasakė ji.

Nusiavėme ir stovėjome blankiai apšviestame koridoriuje.

- Kur Krišna-dživani? – sušnabždėjau.

- Eime su manimi, - pasakė Dhara.

Kai pasukome už kampo į vieno kambario butuką, akys priprato prie menkos šviesos, sklindančios pro langus, kurią sulaikė baltos užuolaidos. Kambarys buvo menkai apstatytas, matėsi tik keletas baldų, tačiau buvo nepriekaištingai švarus. Didžiulės vazos su gėlėmis atrodė prabangiai paprastoje aplinkoje, jos stovėjo prie mažo altorėlio, ant kurio matėsi tik Viešpaties paveiksliukai. Galiausiai mano akys aptiko vienišą figūrą, sėdinčią ant grindų ir pasinėrusią į šventųjų vardų kartojimą.

- Krišna-dživani? – paklausiau tyliai. – Ar tai tu?

Krišna-dživani pasuko veidą į viršų, tada atsimerkė ir spindinti šypsena nušvietė veidą. Akimirką stovėjau abstulbęs. To aš nesitikėjau. Ji atrodė susikaupusi, ramiai sėdėjo apsirengusi paprastą sarį, be papuošalų ir makijažo. Jos plaukai buvo nukirpti trumpai.

- Ji negali nusilenkti, - pasakė Dhara. – Jos kojos.

- Mama, viskas gerai, - pasakė Krišna-dživani, džiaugsmingai nukreipdama Dharos susirūpinimą.

Ji suglaudė delnus ir nulenkė galvą, tokiu būdu man nusilenkdama.

- Man taip liūdna, kai išgirdau, kokia tavo padėtis, - pradėjau.

- Nėra dėl ko liūdėti, Guru Maharadža, - pasakė ji taip pat spindulingai šypsodamasi. – Jaučiuosi gerai.

- Tačiau matau, kad esi stipriai suluošinta, - pasakiau.

- Tai ne bėda, - pasakė ji. – Dėl to turiu daugiau laiko kartoti mantrą.

- Na, - pasakiau, ieškodamas tinkamų žodžių tęsti pokalbį, - ką tu daugiausia veiki?

- Kartoju mantrą, - pasakė ji.

- Turiu galvoje, kai pabaigi šešiolika ratų, ką tada darai?

- Kartoju toliau, - atsakė ji.

- Ji kartoja dieną ir naktį, - pasakė Dhara. – Ji miega tik dvi ar tris valandas per naktį. Jei ji nekartoja, tai skaito Šrilos Prabhupados arba Šivarama Svamio knygas.

- Aišku, - pasakiau. Buvau apstulbintas, kaip ji nelaimę pavertė laime.

Krišna-dživani truputį nuraudo.

- Mama, - paprašė ji, - prašau, daugiau nieko nesakyk.

- Jis mūsų gurudeva, - atsakė Dhara, - jis privalo žinoti, kuo tu užsiimi.

Krišna-dživani nulenkė galvą sutikdama.

- Ji labai asketiška, - pasakė Dhara. – Ji valgo tik kas dvi dienas ar panašiai, ir ne daugiau kaip dubenėlį avižinės košės.

Mano antakiai pakilo.

- Ji visuomet tokia buvo, - tęsė Dhara. – Kai ji buvo maža mergaitė, jai ir jos seseriai siūlydavau sausainių. Sesuo tiesiog griebdavo juos, o Krišna-dživani? Ji tiesiog norėdavo avižinės košės, ir be cukraus. Dažnai ji tiesiog valgydavo sausas avižas ar grikius. Mano maža mergaitė!

Krišna-dživani šypsojosi.

- Jai nereikėjo žaislų, - tęsė Dhara, - ir ji nenešiojo nieko, išskyrus jau dėvėtus kitų drabužius. Kai jai buvo treji, ji pradėjo dainuoti dainas, kurių žodžių mes nesupratome. Vieną dieną kalbų profesorius iš vietinio universiteto aplankė mus ir labai nustebo, išgirdęs jos dainavimą. “Ji cituoja sanskrito posmus! – sušuko jis”.

- Ji visuomet keldavosi anksti, prieš aušrą, ir maudydavosi šaltu vandeniu. Ir iki šiol ji prausiasi po šaltu dušu, netgi žiemą. O kai suserga, prisileidžia vonią ledinio vandens ir valandomis guli joje.

- Ji buvo neįprasta mergaitė. Niekada nebendravo su berniukais ir labai rūpestingai rinkdavosi draugus. Kai ji paaugo, vienu metu mokėsi trijuose universitetuose ir baigusi gavo tris skirtingus laipsnius: medicinos, ispanų kalbos ir anglų kalbos.

- Ji nebuvo ištekėjusi, o kaip kvalifikuota gydytoja ji dirbo keturiolika metų. 1991 ji vaikštinėjo lauke ir susitiko bhaktą, platinantį Šrilos Prabhupados knygas. Ji norėjo vieną nusipirkti, tačiau neturėjo pinigų. Ji parėjo namo, pasiėmė pinigų ir grįžo atgal nusipirkti knygų, tačiau vaikinas jau buvo nuėjęs. Ji tris dienas iš eilės jo ieškojo, bet negalėjo rasti.

- Vieną dieną jos brolis iš savo draugo gavo keletą Šrilos Prabhupados knygų. Jis atnešė jas namo, o ji tiesiog išplėšė jas iš rankų ir tuoj pat pradėjo skaityti. Nuo kito ryto ji kiekvieną dieną pradėjo kartoti šešiolika ratų. Po savaitės ji persikėlė iš mūsų buto ir apsigyveno šventykloje, visą tą laiką tęsė savo darbą.

- Po šešerių mėnesių į Sankt Peterburgą atvykote jūs, ir ji gavo iniciaciją. 1993 ji atsisakė savo medikės karjeros ir tapo jūsų sekretore Rusijoje, versdavo jūsų laiškus mokiniams iš Rusijos.

- Tai nuostabu, - pasakiau. – Nežinojau šių dalykų apie Krišna-dživani gyvenimą prieš jai tampant bhaktu.

- Jai nepatinka kalbėti apie save, - pasakė Dhara. – Ir apskritai, kam ji galėtų pasakoti? Ji tiesiog sėdi čia ir kartoja dvidešimt valandų per parą jau šešeri metai. Būtent tai mes visi norėtume daryti vieną dieną, tačiau aš jaudinuosi dėl jos. Jos kojos negalavo, kai pasiėmėte mus į Indiją, tai žinote, bet padėtis labai labai pablogėjo po to, kai mes grįžome.

Pažvelgiau į Krišną-dživani.

- Didžiuojuosi ja, - pasakiau. – Dauguma bhaktų dėl tokio pasikeitimo pasinertų į liūdesį ir neišmanymą. O tai virto savotišku palaiminimu. Ji naudoja savo laiką protingai, kartodama šventuosius vardus. Vieną kartą Šrila Prabhupada aplankė sergančią mokinę Mumbajaus ligoninėje. Jauna moteris sirgo tropine liga ir sėdėjo lovoje, visą laiką kartodama mantrą. Kai atvyko Šrila Prabhupada, ji atsiprašė, kad negali atlikti jokios tarnystės ir gali tik kartoti. Šrila Prabhupada atsakė: “Iš tiesų tai ir yra mūsų tikslas – nuolatos kartoti. Tai geriausiais Viešpaties šlovinimas. Tačiau kadangi jūs, vakariečiai vaikinai ir merginos, esate tokie neramūs, aš sugalvojau daug įvairios tarnystės jums”. 

Išsitraukiau voką su jų paaukojimu. Pagalvojau, kaip jos turėjo sumažinti išlaidas ir taupyti, daugybę metų rinkti rublį prie rublio, taigi norėjau tai grąžinti.

Kai Dhara pamatė voką, ji sunerimo ir pažvelgė į mane tarsi klausdama: “Jūs juk nesiruošiate to grąžinti? Tai mūsų atsidavimo tarnystė jums”.

Vėl įsikišau voką į kišenę. Mintyse nusprendžiau išleisti paaukojimą ypatingai pamokslavimo programai.

Darėsi vėlu, ir man jau reikėjo važiuoti į kitą programą.

- Mums dabar reikia jus palikti, - pasakiau su liūdesiu, - tačiau šis vizitas įkvėpė mane. Niekas taip nepatenkina dvasinio mokytojo, kaip tai, kai jis mato, kad jo mokiniai sparčiai tobulėja žengdami Krišnos sąmonės keliu. Krišna-dživani, tu rodai nuostabų pavyzdį visiems mums. Ar yra kas nors, ką galėčiau dėl tavęs padaryti?

- Jūs jau viską darote dėl manęs, - pasakė ji. – Prašau, tiesiog palaiminkite mane, kad galėčiau tyrai kartoti  šventuosius vardus. Tai viskas, ko aš noriu.

Kai susiruošėme išeiti, jos ranka jau buvo džapos maišelyje, ji užsimerkė ir tyliai pradėjo kartoti šventuosius vardus, sutelkdama visą dėmesį. Kai jau ėjau pro duris, ji pakėlė sulankstytą popieriaus lapą.

- Gurudeva, - pasakė ji, - šis laiškas jums.

Išėjome iš buto į laiptinę ir atsidūrėme kitame pasaulyje. Lipant tamsiais laiptais žemyn, Utama-šloka pasisuko į mane.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - nepažįstų daug bhaktų, kurie galėtų daryti tai, ką ji daro. Iš kur ji semiasi ryžto?

Akimirką pagalvojau.

- Na, - pasakiau, - Bhagavad-gitoje Krišna pasakoja, kaip nenusisekusiam jogui tenka vėl gimti. Tada Jis sako:

tatra tam buddhi samyogam
labhate paurva-dehikam
yatate ca tato bhuyah
samsiddhau kuru-nandana

 “Gimus vėl, jam atgyja dvasinė praeitų gyvenimų sąmonė ir jis vėl bando tobulėti, kad pasiektų visišką sėkmę, o Kuru sūnau”.

- Jos ryžtas greičiausiai kyla iš praeito gyvenimo ir stipraus troškimo šį gyvenimą grįžti atgal namo, atgal pas Dievą.

Kai įlipome į automobilį, Mahavanas pasisuko į mane.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - kaip manote, ar jai pasiseks?

- Ji turi labai gerą galimybę, - atsakiau.

Kai važiavome tolyn, išlanksčiau jos laišką, peržvelgiau jį, ir nusprendžiau perskaityti garsiai.

- Vaikinai, - pasakiau, - klausykitės ir įsidėmėkite. Tai nuoširdumas, kurio reikia siekiant aukščiausiojo gyvenimo tikslo.

Pradėjau skaityti:

“Mano brangus dvasinis mokytojau,

Prašom priimti mano nuolankius nusilenkimus. Šlovė Šrilai Prabhupadai. Šlovė Jums.

Esu laiminga būdama Krišnos sąmonės. Su kiekvienu saulės pakilimu ir nusileidimu artėju prie savo gyvenimo tikslo. Nuolatos dėkoju Krišnai, kad šį gyvenimą leido susidurti su Šrilos Prabhupados knygomis ir susitikti mano amžiną dvasinį mokytoją. O svarbiausia, kad šiame paskutiniame gyvenimo etape Jis panaikino visus nereikalingus dalykus ir suteikė man sąlygas nuolatos kartoti Jo šventuosius vardus. Meldžiu, kad šį kartą neprarasčiau galimybės ir mano gyvenimas būtų iki galo sėkmingas.

Harė Krišna.

Jūsų amžina tarnaitė,

Krišna-dživani dasi.

 

Užslėptas palaiminimas

Birželio pradžioje atvykau į Sankt Peterburgą, vieną iš paskutinių vietų Rusijos pamokslavimo ture. Sankt Peterburge vyko daug istorinių įvykių, šis miestas taip pat turi didelį kultūrinį palikimą. Jį 1703 įkūrė caras Petras I ir jis buvo Rusijos imperijos sostinė daugiau nei 200 metų. 

Tai viena iš mano mėgstamiausių vietų buvosioje Sovietų Sąjungoje, ir mūsų judėjimas čia yra gana stiprus. Bhaktai nuolat rengia harinamas ir išeina platinti knygų, o taip pat jie kiekvienais metais organizuoja Ratha-jatros festivalius. Dėl kliūčių praeito amžiaus devintame dešimtmetyje bhaktai prarado gražią šventyklą, tačiau jie kiekvieną savaitę susitinka salėje netoli miesto centro ir tikisi vieną dieną nusipirkti savo pastatą.

Kai važiavome per miestą į programą, negalėjau nesižavėti architektūra ir parkų bei vandens kelių ramybe. Tačiau žinojau, kad didžioji grožio dalis, kurią mačiau, yra atstatyta. Per Antrąjį Pasaulinį karą Sankt Peterburgas, vadintas Leningradu, patyrė vokiečių kariuomenės blokadą, trukusią devynis šimtus dienų. Daugiau nei milijonas žmonių mirė, dauguma nuo bado ir nuo bombardavimo iš oro. Yra daug paminklų, pagerbiančių karius ir gyventojus, kurie žuvo gelbėdami miestą. Man šie paminklai primena, kad reikia kuo skubiau skleisti Krišnos sąmonę, nes istorija linkusi pasikartoti.

Dauguma mano pirmųjų mokinių Rusijoje yra iš Sankt Peterburgo, ir kiekvieną kartą, kai lankausi, klausiu apie jų gerovę. Praėjo daug metų nuo mano paskutiniojo vizito, ir aš su Utama-šloka ir bhaktu, atsakingu už jatrą, Ačjutatma das, skaitėme bhaktų sąrašą, kai priėjome prie vardo Krišna-dživani dasi.

- Nieko negirdėjau iš Krišna-dživani šešerius metus, - pasakiau Ačjutatmai. – Ji buvo mano sekretorė Rusijoje praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Ji ir jos mama, Dhara dasi, yra mano mokinės, 2003 per kartikos mėnesį pasikviečiau jas abi į parikramą Indijoje. Tuo metu Krišna-dživani vos galėjo vaikščioti, nes ankstesniaisiais metais pasigavo ligą. Kaip ji laikosi dabar?

- Kartais jos mama ateina į programas, - pasakė Ačjutatma, - tačiau mes niekuomet nematėme Krišna-dživani. Ji ir jos mama gyvena bute, tačiau Krišna-dživani dabar negali vaikščioti, taigi ji niekada neišeina į lauką. Kartais bhaktai ją aplanko, tačiau ji gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą. Jos gana vargingos, gyvena iš nedidelės valstybinės pensijos.

Kaip tik tuo metu mes atvykome į salę. Mus su kirtanu pasitiko didelė grupė bhaktų. Pamojavau lipdamas iš automobilio ir nustebau pamatęs, kad prie manęs eina Dhara.

- Sveiki atvykę į Sankt Peterburgą, Guru Maharadža, - pasakė ji, paduodama puokštę gėlių ir voką.

- Dhara! – sušukau. – Mes kaip tik apie jus kalbėjomės.

Perdaviau dovanas Utama-šlokai.

- Kaip laikotės? – paklausiau.

- Na, - pasakė ji, - jau esu sena. Jei tiksliau, man aštuoniadešimt treji.

- O kaip Krišna-dživani? – paklausiau. – Praėjo tiek daug laiko, o aš apie ją nieko negirdėjau.

Dhara surimtėjo.

- Jai dabar penkiasdešimt ketveri, - pasakė Dhara, - ir ji šešerius metus nekėlė kojos iš buto.

Stovėjau priblokštas.

- Šešerius metus? – paklausiau.

Dhara linktelėjo, jos akys sublizgo nuo ašarų.

- Taip, - atsakė ji, - šešerius metus, dabar ji visiškai nepaeina.

- Man taip gaila, - pasakiau ir parodžiau Utama-šlokai, kad sužinotų buto adresą.

- Aplankysime jus rytoj po pietų, - pasakiau.

Dharos veidas nušvito.

- Labai jums ačiū, - pasakė ji.

Programa salėje buvo nuostabi. Daugiau nei penki šimtai bhaktų klausėsi paskaitos ir po to entuziastingai šoko kirtane. Buvau laimingas sugrįžęs atgal, tačiau tą vakarą važiuodamas į butą negalėjau galvoti apie nieką kitą, išskyrus Dharą ir Krišna-dživani.

“Joms turbūt labai sunku, - pagalvojau. – Jos gyvena vargingai, viena iš jų sena, o kita neįgali, ir jos abi įkalintos mažame butuke. O Dieve!”

Kaip tik tuomet prisiminiau voką.

- Utama-šloka, - pasakiau, - prašau, išversk laišką nuo Dharos ir Krišna-dživani.

Jis atplėšė voką.

- Guru Maharadža! – sušuko jis. – Čia keletas tūkstančių dolerių!

- Kaip tai įmanoma? – paklausiau. – Juk jos beveik neturi pinigų.

Utama-šloka papurtė galvą.

- Nežinau, - pasakė jis. – Paklauskite jų rytoj.

Kitą popietę ruošėmės aplankyti Dharą ir Krišna-dživani.

- Paimk šį stiklainį medaus, - pasakiau Utama-šlokai, - ir šiuos saldžius rutuliukus, kuriuos man bhaktai davė vakar. Šaldytuve yra pakelis pieno ir jogurto. Ir dar paimk rašiklių rinkinį, kurį gavau vakar.  Viską gražiai supakuok.

Pakeliui į jų butą pasiruošiau rimtai patirčiai. Buvau sukrėstas pirmą kartą, kai privažiavome pastatą.

- Pažvelkite į šią vietą, - pasakė Mahavanas das. – Šis namas beveik sugriuvęs.

- Na, vaikinai, žiūrėkite, - pasakiau, - noriu, kad būtumėte tikrai pozityvūs, kol lankysimės čia. Nepasiduokite jų prislėgtai nuotaikai. Mes esame čia, kad pradžiugintume jas.

- Taip, Guru Maharadža, - pasakė Mahavanas.

Liftas buvo sugedęs, tad užlipome nešvariais, dvokiančiais laiptais į penktą aukštą, laiptinės sienos buvo išpieštos grafiti. Kai priėjome prie durų, susiėmiau ir pasibeldžiau. Dhara atidarė duris, jos veidas buvo rimtas.

- Įeikite, - pasakė ji.

Nusiavėme ir stovėjome blankiai apšviestame koridoriuje.

- Kur Krišna-dživani? – sušnabždėjau.

- Eime su manimi, - pasakė Dhara.

Kai pasukome už kampo į vieno kambario butuką, akys priprato prie menkos šviesos, sklindančios pro langus, kurią sulaikė baltos užuolaidos. Kambarys buvo menkai apstatytas, matėsi tik keletas baldų, tačiau buvo nepriekaištingai švarus. Didžiulės vazos su gėlėmis atrodė prabangiai paprastoje aplinkoje, jos stovėjo prie mažo altorėlio, ant kurio matėsi tik Viešpaties paveiksliukai. Galiausiai mano akys aptiko vienišą figūrą, sėdinčią ant grindų ir pasinėrusią į šventųjų vardų kartojimą.

- Krišna-dživani? – paklausiau tyliai. – Ar tai tu?

Krišna-dživani pasuko veidą į viršų, tada atsimerkė ir spindinti šypsena nušvietė veidą. Akimirką stovėjau abstulbęs. To aš nesitikėjau. Ji atrodė susikaupusi, ramiai sėdėjo apsirengusi paprastą sarį, be papuošalų ir makijažo. Jos plaukai buvo nukirpti trumpai.

- Ji negali nusilenkti, - pasakė Dhara. – Jos kojos.

- Mama, viskas gerai, - pasakė Krišna-dživani, džiaugsmingai nukreipdama Dharos susirūpinimą.

Ji suglaudė delnus ir nulenkė galvą, tokiu būdu man nusilenkdama.

- Man taip liūdna, kai išgirdau, kokia tavo padėtis, - pradėjau.

- Nėra dėl ko liūdėti, Guru Maharadža, - pasakė ji taip pat spindulingai šypsodamasi. – Jaučiuosi gerai.

- Tačiau matau, kad esi stipriai suluošinta, - pasakiau.

- Tai ne bėda, - pasakė ji. – Dėl to turiu daugiau laiko kartoti mantrą.

- Na, - pasakiau, ieškodamas tinkamų žodžių tęsti pokalbį, - ką tu daugiausia veiki?

- Kartoju mantrą, - pasakė ji.

- Turiu galvoje, kai pabaigi šešiolika ratų, ką tada darai?

- Kartoju toliau, - atsakė ji.

- Ji kartoja dieną ir naktį, - pasakė Dhara. – Ji miega tik dvi ar tris valandas per naktį. Jei ji nekartoja, tai skaito Šrilos Prabhupados arba Šivarama Svamio knygas.

- Aišku, - pasakiau. Buvau apstulbintas, kaip ji nelaimę pavertė laime.

Krišna-dživani truputį nuraudo.

- Mama, - paprašė ji, - prašau, daugiau nieko nesakyk.

- Jis mūsų gurudeva, - atsakė Dhara, - jis privalo žinoti, kuo tu užsiimi.

Krišna-dživani nulenkė galvą sutikdama.

- Ji labai asketiška, - pasakė Dhara. – Ji valgo tik kas dvi dienas ar panašiai, ir ne daugiau kaip dubenėlį avižinės košės.

Mano antakiai pakilo.

- Ji visuomet tokia buvo, - tęsė Dhara. – Kai ji buvo maža mergaitė, jai ir jos seseriai siūlydavau sausainių. Sesuo tiesiog griebdavo juos, o Krišna-dživani? Ji tiesiog norėdavo avižinės košės, ir be cukraus. Dažnai ji tiesiog valgydavo sausas avižas ar grikius. Mano maža mergaitė!

Krišna-dživani šypsojosi.

- Jai nereikėjo žaislų, - tęsė Dhara, - ir ji nenešiojo nieko, išskyrus jau dėvėtus kitų drabužius. Kai jai buvo treji, ji pradėjo dainuoti dainas, kurių žodžių mes nesupratome. Vieną dieną kalbų profesorius iš vietinio universiteto aplankė mus ir labai nustebo, išgirdęs jos dainavimą. “Ji cituoja sanskrito posmus! – sušuko jis”.

- Ji visuomet keldavosi anksti, prieš aušrą, ir maudydavosi šaltu vandeniu. Ir iki šiol ji prausiasi po šaltu dušu, netgi žiemą. O kai suserga, prisileidžia vonią ledinio vandens ir valandomis guli joje.

- Ji buvo neįprasta mergaitė. Niekada nebendravo su berniukais ir labai rūpestingai rinkdavosi draugus. Kai ji paaugo, vienu metu mokėsi trijuose universitetuose ir baigusi gavo tris skirtingus laipsnius: medicinos, ispanų kalbos ir anglų kalbos.

- Ji nebuvo ištekėjusi, o kaip kvalifikuota gydytoja ji dirbo keturiolika metų. 1991 ji vaikštinėjo lauke ir susitiko bhaktą, platinantį Šrilos Prabhupados knygas. Ji norėjo vieną nusipirkti, tačiau neturėjo pinigų. Ji parėjo namo, pasiėmė pinigų ir grįžo atgal nusipirkti knygų, tačiau vaikinas jau buvo nuėjęs. Ji tris dienas iš eilės jo ieškojo, bet negalėjo rasti.

- Vieną dieną jos brolis iš savo draugo gavo keletą Šrilos Prabhupados knygų. Jis atnešė jas namo, o ji tiesiog išplėšė jas iš rankų ir tuoj pat pradėjo skaityti. Nuo kito ryto ji kiekvieną dieną pradėjo kartoti šešiolika ratų. Po savaitės ji persikėlė iš mūsų buto ir apsigyveno šventykloje, visą tą laiką tęsė savo darbą.

- Po šešerių mėnesių į Sankt Peterburgą atvykote jūs, ir ji gavo iniciaciją. 1993 ji atsisakė savo medikės karjeros ir tapo jūsų sekretore Rusijoje, versdavo jūsų laiškus mokiniams iš Rusijos.

- Tai nuostabu, - pasakiau. – Nežinojau šių dalykų apie Krišna-dživani gyvenimą prieš jai tampant bhaktu.

- Jai nepatinka kalbėti apie save, - pasakė Dhara. – Ir apskritai, kam ji galėtų pasakoti? Ji tiesiog sėdi čia ir kartoja dvidešimt valandų per parą jau šešeri metai. Būtent tai mes visi norėtume daryti vieną dieną, tačiau aš jaudinuosi dėl jos. Jos kojos negalavo, kai pasiėmėte mus į Indiją, tai žinote, bet padėtis labai labai pablogėjo po to, kai mes grįžome.

Pažvelgiau į Krišną-dživani.

- Didžiuojuosi ja, - pasakiau. – Dauguma bhaktų dėl tokio pasikeitimo pasinertų į liūdesį ir neišmanymą. O tai virto savotišku palaiminimu. Ji naudoja savo laiką protingai, kartodama šventuosius vardus. Vieną kartą Šrila Prabhupada aplankė sergančią mokinę Mumbajaus ligoninėje. Jauna moteris sirgo tropine liga ir sėdėjo lovoje, visą laiką kartodama mantrą. Kai atvyko Šrila Prabhupada, ji atsiprašė, kad negali atlikti jokios tarnystės ir gali tik kartoti. Šrila Prabhupada atsakė: “Iš tiesų tai ir yra mūsų tikslas – nuolatos kartoti. Tai geriausiais Viešpaties šlovinimas. Tačiau kadangi jūs, vakariečiai vaikinai ir merginos, esate tokie neramūs, aš sugalvojau daug įvairios tarnystės jums”. 

Išsitraukiau voką su jų paaukojimu. Pagalvojau, kaip jos turėjo sumažinti išlaidas ir taupyti, daugybę metų rinkti rublį prie rublio, taigi norėjau tai grąžinti.

Kai Dhara pamatė voką, ji sunerimo ir pažvelgė į mane tarsi klausdama: “Jūs juk nesiruošiate to grąžinti? Tai mūsų atsidavimo tarnystė jums”.

Vėl įsikišau voką į kišenę. Mintyse nusprendžiau išleisti paaukojimą ypatingai pamokslavimo programai.

Darėsi vėlu, ir man jau reikėjo važiuoti į kitą programą.

- Mums dabar reikia jus palikti, - pasakiau su liūdesiu, - tačiau šis vizitas įkvėpė mane. Niekas taip nepatenkina dvasinio mokytojo, kaip tai, kai jis mato, kad jo mokiniai sparčiai tobulėja žengdami Krišnos sąmonės keliu. Krišna-dživani, tu rodai nuostabų pavyzdį visiems mums. Ar yra kas nors, ką galėčiau dėl tavęs padaryti?

- Jūs jau viską darote dėl manęs, - pasakė ji. – Prašau, tiesiog palaiminkite mane, kad galėčiau tyrai kartoti  šventuosius vardus. Tai viskas, ko aš noriu.

Kai susiruošėme išeiti, jos ranka jau buvo džapos maišelyje, ji užsimerkė ir tyliai pradėjo kartoti šventuosius vardus, sutelkdama visą dėmesį. Kai jau ėjau pro duris, ji pakėlė sulankstytą popieriaus lapą.

- Gurudeva, - pasakė ji, - šis laiškas jums.

Išėjome iš buto į laiptinę ir atsidūrėme kitame pasaulyje. Lipant tamsiais laiptais žemyn, Utama-šloka pasisuko į mane.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - nepažįstų daug bhaktų, kurie galėtų daryti tai, ką ji daro. Iš kur ji semiasi ryžto?

Akimirką pagalvojau.

- Na, - pasakiau, - Bhagavad-gitoje Krišna pasakoja, kaip nenusisekusiam jogui tenka vėl gimti. Tada Jis sako:

tatra tam buddhi samyogam
labhate paurva-dehikam
yatate ca tato bhuyah
samsiddhau kuru-nandana

 “Gimus vėl, jam atgyja dvasinė praeitų gyvenimų sąmonė ir jis vėl bando tobulėti, kad pasiektų visišką sėkmę, o Kuru sūnau”.

- Jos ryžtas greičiausiai kyla iš praeito gyvenimo ir stipraus troškimo šį gyvenimą grįžti atgal namo, atgal pas Dievą.

Kai įlipome į automobilį, Mahavanas pasisuko į mane.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - kaip manote, ar jai pasiseks?

- Ji turi labai gerą galimybę, - atsakiau.

Kai važiavome tolyn, išlanksčiau jos laišką, peržvelgiau jį, ir nusprendžiau perskaityti garsiai.

- Vaikinai, - pasakiau, - klausykitės ir įsidėmėkite. Tai nuoširdumas, kurio reikia siekiant aukščiausiojo gyvenimo tikslo.

Pradėjau skaityti:

“Mano brangus dvasinis mokytojau,

Prašom priimti mano nuolankius nusilenkimus. Šlovė Šrilai Prabhupadai. Šlovė Jums.

Esu laiminga būdama Krišnos sąmonės. Su kiekvienu saulės pakilimu ir nusileidimu artėju prie savo gyvenimo tikslo. Nuolatos dėkoju Krišnai, kad šį gyvenimą leido susidurti su Šrilos Prabhupados knygomis ir susitikti mano amžiną dvasinį mokytoją. O svarbiausia, kad šiame paskutiniame gyvenimo etape Jis panaikino visus nereikalingus dalykus ir suteikė man sąlygas nuolatos kartoti Jo šventuosius vardus. Meldžiu, kad šį kartą neprarasčiau galimybės ir mano gyvenimas būtų iki galo sėkmingas.

Harė Krišna.

Jūsų amžina tarnaitė,

Krišna-dživani dasi.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis