Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

TYROS ATSIDAVIMO TARNYSTĖS APIBŪDINIMAS

 

Anyabhilašita-šunya jnana-karmady-anavritam / anukulyena krišnanu vilanam bhaktir utama – tyra atsidavimo tarnystė – tai nesavanaudiška, niekada nesibaigianti veikla, neturinti jokių karmos, gjanos bei jogos požymių ir siekianti kuo labiau patenkinti Krišną.

Šiame vienuoliktame Rytinės bangos tekste Rupa Gosvamis tiksliai apibūdina tyrą atsidavimo tarnystę. Bet kuri mokslo šaka reikalauja tikslių apibrėžimų, ir bhakti – ne išimtis. Kiekvieną knygos dalį Rupa Gosvamis pradeda nuo konkretaus apibrėžimo, parodančio jos temą. Vienuoliktas tekstas nurodo visos knygos tematiką, todėl jis laikomas Bhakti-rasamrita-sindhu   knygos  paribhasa-sutra.  Yra  šešios  sutrų rūšys – samgja-sutra, paribhasa-sutra, vidhi-sutra, niyama, atideša ir adhikara. Paribhasa-sutra (anijame-nijama-karini – netiesioginis apibūdinimas) nurodo kūrinio temą, formuluodama bendrą principą, tuo metu kai visi kiti tekstai paribhasa-sutrą išaiškina detaliai. Pavyzdžiui, Šrimadbhagavatam paribhasa-sutra laikomas Pirmos giesmės trečio skyriaus 28-as tekstas: ete camša-kalah pumsah / krišnas tu bhagavan svajam / indrari-vyakulam lokam / mridayanti yuge yuge – visos išvardintos inkarnacijos yra arba Viešpaties pilnavertės dalys, arba pilnaverčių dalių dalys, tuo tarpu Viešpats Šry Krišna – tai Pats pirmapradis Dievo Asmuo...

Kai mes bandome apibūdinti kokį nors daiktą, turime reikalą su dviem kategorijomis: svarupa-lakšana ir tatastha-lakšana. Pirmoji, svarupa-lakšana, apibrėžia dalyko esmę. Antroji, tatastha-lakšana, nurodo antrinius požymius, kurie gali pasireikšti arba ne, kai tuo tarpu pagrindiniai požymiai išreikšti visada. Tokiu būdu, tatastha-lakšana padeda išskirti unikalias daikto savybes, o svarupa-lakšana pabrėžia pagrindines savybes, galimai praleisdama jo unikalumą. Mūsų tekste svarupa-lakšana nurodo pozityvią charakteristiką, būtent kokia turi būti bhakti, o tatastha-lakšana kalba apie tai, ko neturi būti bhakti. Tokiu būdu, pirmoji teksto eilutė yra tatastha-lakšana: anyabhilašita... – karma, gjana ir joga nesuderinama su tyra atsidavimo tarnyste. Svarupa-lakšana: anukulyena... – tyra atsidavimo tarnystė nesavanaudiška, nepertraukiama ir siekianti patenkinti Krišną.

Kadangi šis tekstas užima ypatingą vietą Bhakti-rasamrita-sindhu knygoje, pamėginkime išanalizuoti kiekvieno jame esančio žodžio reikšmę. Pirmasis būtų – krišna.

Rupa Gosvamis tvirtina, kad utama-bhakti, tyras atsidavimas, susijęs su Krišna. Ar tai reiškia, kad bhakti, susijusi su kita Dievo forma, jau nebebus tyra atsidavimo tarnystė? Jeigu aš, pavyzdžiui, rama-bhakta, ar mano bhakti bus utama-bhakti? Atsakymą į šį klausimą Atsidavimo nektaro įvade duoda Šryla Prabhupada: „Kalbėdami apie Krišną, mes nurodome Aukščiausią Dievo Asmenį drauge su daugybe Jo ekspansijų. Jis aprėpia viską“. Iš čia atsiranda kitas klausimas: ar tai reiškia, kad dabar bet kuri bhakti, pavyzdžiui, meilė Maiklui Džeksonui, bus tyra, juk minėtas asmuo – taip pat Krišnos dalelė?

Šryla Prabhupada atsako ir į šį klausimą: „...žodis krišna paprastai reiškia Krišną ir Jo asmenines ekspansijas: Baladevą, Sankaršaną, Vasudevą, Anirudhą, Pradjumną, Ramą... jų neįmanoma suskaičiuoti. Taigi Krišna apima visas tas ekspansijas, taip pat Savo tyrus bhaktas“. Todėl jeigu Maiklas Džeksonas yra tyras bhakta, tai bhakti jo atžvilgiu yra utama-bhakti. Kodėl nutrūksta ryšys tarp šio pasaulio, tarp eilinių žmonių ir Krišnos bei Jo bhaktų? Dėl neišmanymo ir užmaršumo. Bet tie, kurie betarpiškai susiję su Krišna, kurie visada Jį atmena, yra dar aukštesnis garbinimo ir meilės objektas, negu Pats Krišna, ir šiuo atveju galima kalbėti apie tyrą atsidavimo tarnystę. Todėl Šryla Prabhupada ir kiti komentatoriai tvirtina, kad žodžiai krišnanu šilanam apibūdina Krišną, tyrus bhaktas ir viską, kas susiję su Krišna.

Sekantis žodis – anušilanam.

Anu reiškia, kad mes turime eiti ačarjų pėdomis. Bet argi tai būtina? Kodėl negalima pačiam praktikuoti tyrą bhakti?

Norint, kad bhakti užsimegztų mūsų širdyje, ji būtinai turi ateiti iš Krišnos. Mes žinome, kad dvasinis žinojimas perduodamas paramparos būdu – žmogus turi prisijungti prie linijos, kuria perduodama Krišnos svarupa-šakti. Kuo aukštesniame dvasinio vystymosi etape žmogus yra, tuo glaudesnis jo ryšys su parampara. Bhavos lygyje jį visiškai užlieja dvasinės energijos srautas. Bet netgi mūsų lygyje, kol yra anu, ačarjų ir savo dvasinio mokytojo (jeigu jis priklauso paramparai) nurodymų vykdymas, jau galima kalbėti apie betarpišką ryšį su parampara ir apie tyrą atsidavimo tarnystę sadhana-bhakti lygyje.

Žodis šilanam reiškia „veikla“. Prieš jį stovi krišna, o tarp jų anu. Tam, kad mūsų veikla atsidavimo tarnystėje būtų susijusi su Krišna, ji turi būti charakterizuojama ačarjų nurodymų vykdymu – anu. Šryla Prabhupada apie tai rašo Atsidavimo nektaro įvade: „Viešpats valdo tris svarbiausias energijas – išorinę, vidinę ir ribinę. Gyvosios esybės vadinamos ribine energija. Materialus kosmosas išreiškiamas išorinės, materialiosios energijos dėka. Dar egzistuoja ir dvasinis pasaulis, kuris yra vidinės energijos manifestacija. Gyvosios esybės, kuri vadinama ribine energija, veikla yra materiali, kai ji yra žemesniosios, arba išorinės energijos įtakoje, o kai ji veikia vadovaujama vidinės, arba dvasinės energijos, jos veiksmai vadinasi Krišnos sąmonės veikla“. Kita žodžio anu reikšmė – nepertraukiamumas. Norint, kad bhakti neužsiterštų, ji būtinai turi būti nenutrūkstama. Šios dvi charakteristikos – sekimas ačarjų pėdomis ir nenutrūkstamumas – palaiko atsidavimo tarnystės neužterštumą.

Žodžio šilanam šaknis sanskrite taip pat reiškia „charakteris, savybė“. Vadinasi, kalbama apie veiklą, kurios tikslas – išsiugdyti tam tikras savybes. Šryla Prabhupada pabrėžia, kad žodis šilanam sustiprina aktyvųjį pradą, atsidavimo tarnystę apibūdinant kaip veiklą Krišnos sąmonėje.

Bet kuri veikla, šila, visada turi du aspektus. Pirmasis – pats veiksmas; antrasis – rezultatai, kurių tuo veiksmu siekiama, tai, dėl ko žmogui patinka ta veikla. Iš vienos pusės, pastangos, iš kitos – emocijos, rezultatas. Sanskrite šie aspektai vadinami češta-rupa ir bhava-rupa. Češta – pastangos, bhava – emocijos, skonis. Kadangi šiuo atveju mes kalbame apie atsidavimo tarnystę kaip apie veiklą, reikia pažymėti dvi pastangų rūšis: praktikos, sadhanos, lygyje ir tobulumo, bhavos, lygyje. Sadhanos lygyje pastangos dedamos, siekiant tikslo, ir čia jos pasireiškia dviem kryptimis: vienos nukreiptos į tikslą, kitomis siekiama išvengti nemalonumų. Sanskrite jos vadinamos pravriti ir nivriti. Pravriti – taisyklės, reguliuojančios mūsų veiklą, nivriti – draudimai ir apribojimai. Negana to, sadhanos lygyje yra dar trys veiklos klasifikacijos: fizinė (kūnas), intelektualinė (protas) ir žodinė (kalba). Emocijos, kurias žmogui sukelia jo veikla, būna pozityvios ir negatyvios, nuolatinėmis ir laikinomis. Tai – sadhana-bhakti visu savo grožiu.

Kokia veikla užsiims žmogus, pasiekęs bhavos lygį? Yra įvairių bhavų: vibhava, anubhava, sthai-bhava, satvika-bhava, vjabhičari-bhava. Jeigu sadhana-bhakti lygyje žmogus laikosi sadhanos – taisyklių ir apribojimų, skirtų kūnui, protui ir kalbai, tai pasiekęs tikslą, jis jų nepaiso. Jis myli Krišną, ir tai pasireiškia tuo, kad jis bendrauja su Krišna anubhavoje, o jo kūne atsiranda satvika-bhavos požymiai. Reikia pažymėti, kad sthai-bhava būna bhavos ir premos lygiuose. Tokiu būdu, žodžių derinys krišnanu šilanam nurodo didžiulį spektrą tos veiklos, kuria galima užsiimti atsidavimo tarnystėje. Sekančiuose skyriuose Rupa Gosvamis detaliau paaiškins visas bhavų rūšis, o dabar jis tik sako krišnanu šilanam, teigdamas, kad pirmiausia mes turime nusižymėti tikslą ir išvysti visą tą kelią, kuris mus nuo jo skiria.

Sekantis žodis, anukuljena, reiškia, kad veiklą turi lydėti noras patenkinti Krišną. Gali atrodyti, kad šis žodis tekste nereikalingas, nes ten jau yra pavartotas terminas krišnanušilanam, nurodantis, kad Krišna jau patenkintas mūsų veikla.

Komentuodamas šį tekstą, Dživa Gosvamis sako, kad žodis anukuljena tekste būtinas, kitaip tyra atsidavimo tarnyste būtų galima pavadinti ir Kamsos veiklą. Pastarasis nuolatos galvojo apie Vrindavano Krišną. Tačiau jo veiklos niekaip negalima įvardinti tyra atsidavimo tarnyste, nes jis norėjo užmušti Krišną, o ne suteikti Jam malonumą. Iš kitos pusės, Jašoda baudžia Krišną, ir Jis ant jos pyksta. Ji maitina Krišną, o paskui meta Jį nuo kelių ir bėga į virtuvę prie verdančio pieno. Krišna pyksta: „Kas čia dabar? Kodėl ji mane nustūmė?“ Ar tokį elgesį galima laikyti atsidavimo tarnyste? Nes ir Krišna, atrodo, nepatenkintas, ir ryšis su Juo nutrauktas, nėra anušilanam. Ir vis tik, tai – tyra atsidavimo tarnystė, nes pagrindinis tos veiklos motyvas – anukuljena, noras patenkinti Krišną.

Šis žodis mums yra tikslo sinonimas. Galima susižavėti veikla, atliekant sadhaną, bet jeigu pamiršime mūsų pastangų tikslą, pamiršime, kad šioje veikloje svarbiausia patenkinti Krišną, tai jos jau nebus galima pavadinti tyra atsidavimo tarnyste. Vėlgi, jeigu žmogus galvos, kaip patenkinti Krišną, bet nesilaikys sadhanos, jo veikla irgi praras tyros atsidavimo tarnystės statusą, nes prarandamas anu, tai yra, nesilaikoma ačarjų nurodymų.

Reikia atkreipti ypatingą dėmesį, kad anukuljena – sąmoningas noras. Vadinasi, netgi tada, kai mes klystame, noras patenkinti Viešpatį išaukština mūsų veiklą iki tyros atsidavimo tarnystės, utama-bhakti.

Visa, ką mes dabar kalbėjome, lietė svarupa-lakšanam, pozityvų atsidavimo tarnystės aprašymą. Dabar pereisime prie tatastha-lakšanam. Ne visai teisinga vadinti šiuos požymius antriniais, – vis tik jie nurodo unikalias atsidavimo tarnystės savybes. Kažkuria prasme jos mums netgi svarbesnės.

Anjabhilašitašunjam – tokiais žodžiais Rupa Gosvamis pradeda savo apibrėžimą. Žodis anja reiškia „kiti, pašaliniai“. Abhilašita – „noras“. Kalbama apie nereikalingus norus, kurių reikia atsikratyti – šunjam, išsaugant vienintelį norą – gauti bhakti, nes ji – mūsų tikslas ir kartu priemonė jam pasiekti.

Ar tai reiškia, kad mes neturime puoselėti jokių norų jau sadhana-bhakti lygyje? Mes kalbėjome, kad sąvokoje krišnanušilanam yra sadhana nuo pačių pirmųjų atsidavimo tarnystės etapų, pradedant šradha. Ar tai reiškia, kad jau šradhos lygyje mes turime atsisakyti bet kokių norų?

Ketvirtas Šikšaštakos tekstas apsako būklę, kai dvasiniai potraukiai viršija materialius. Kai žmogus yra ruči lygyje, svarbiausias jo noras – patenkinti Krišną. Na dhanam na džanam na sundarim / kavitam va džagad-iša kamaye / mama džanmani džanmanišvare / bhavatad bhaktir ahaituki tvayi – o visagali Viešpatie, aš nesivaikau turtų, nereikia man nei gražuolių moterų, nei būrių pasekėjų. Tenoriu vieno – nuo gimimo iki gimimo be jokių išskaičiavimų su atsidavimu Tau tarnauti. Kodėl? Nes iš to aš gaunu daug didesnį pasitenkinimą, negu iš ko nors kito. Ar tai reiškia, kad tyra atsidavimo tarnystė prasideda tiktai nuo ruči lygio? Ne. Nors grubūs materialūs troškimai pradingsta tiktai ruči lygyje, atsidavimo tarnystė šradhos lygyje gali būti ir utama-bhakti.

Esmė priesagose. Abhilaš – noras. Bet Rupa Gosvamis prie to žodžio prideda dvi priesagas – in bei ta, ir taria abhilašita. Anjabhilašita verčiama kaip „motyvas, kuris nurodo tikslą, kryptį“, tai yra, gilus noras, apsprendžiantis antrąją žmogaus natūrą.

Tokiu būdu, tardamas anjabhilašita, Rupa Gosvamis apibrėžia griežtesnį ir tuo pačiu paprastesnį veiklos utama-bhakti lygyje reglamentą. Nepakanka atsikratyti paviršutiniškų norų, reikia atsisveikinti ir su įsisenėjusiu savanaudiškos veiklos įpročiu. Štai tada retkarčiais atsirandantys norai nesuterš mūsų atsidavimo tarnystės.

Ko reikia, kad žmogus atmestų savanaudiškus motyvus? Aš pažįstu vieną bhaktą, kuris po kiekvieno džapos rato vietoj įprastinio šry krišna čaitanja prabhu nitjananda kartoja ketvirtą Šikšaštakos tekstą.

Susitvarkyti savo gyvenimą taip, kad Krišna būtų patenkintas, įmanoma. Tereikia nuolatos atminti tarnystės tikslą ir atsikratyti savanaudiškų įpročių. Kitaip mūsų dvasinėje praktikoje nebus utama-bhakti.

Gjana-karmadi-anavritam. Adi – „ir taip toliau“, anavritam – „neuž-  dengta“.

Kodėl anjabhilašita atveju Rupa Gosvamis naudoja terminą šunjam, o karmos, gjanos ir adi atžvilgiu sako anavritam? Ar ne per daug švelnus žodis? Gal ir čia būtų geriau sakyti šunjam? Bet tada tuoj po to reikėtų atsisakyti knygų skaitymo, nes gjana šunjam ir karma šunjam reiškia, kad visiškai nėra nei gjanos, nei karmos.

Rupa Gosvamis naudoja kitą žodį – anavritam. Gjana ir karma neturi užstoti bhakti. „Norint neužsiteršti Krišnos sąmonės veikloje, – rašo Šryla Prabhupada, – reikia atsisakyti materialių norų ir polinkio tuščiai filosofuoti“. Kitaip sakant, priimtina tiktai bhakti-gjana ir karma-gjana. Be jų neapsieisime. Tai gjana, vedanti mus į bhakti, ir karma, susijusi su Krišna. „Daugeliui labai imponuoja ritualiniai veiksmai, apie kuriuos kalba Vedos. Bet jeigu žmogų traukia tik patys ritualai, o Krišna lieka nesuvoktas, jo veiksmai nėra palankūs Krišnos sąmonei“. Gjana ir karma mūsų atsidavimo tarnystę daro pilnavertiškesne, tik reikia atminti, kad jos turi vieną trūkumą, vieną savybę – polinkį nustumti bhakti į šoną. Kai Rupa Gosvamis sako gjana karmadi anavritam – „neturi uždengti bhakti“, jis perspėja, kad nei karma, nei gjana neturi virsti mūsų tikslu. Tikslas visada turi išlikti tas pats – bhakti.

Mes kalbėjome, kad žmonės prisigalvoja visokių tarnystės formų, kurias įvardina kaip bhakti. Taip būna tada, kai tyrą atsidavimo tarnystę nustumia į šalį karma, gjana ar adi-sidhi, kurios gali atsirasti dvasinės praktikos procese. Vėliau mes dar kalbėsime apie tai, kaip karma ir gjana sunaikina atsidavimo tarnystę.

Sarvopadhi-vinirmuktam tat-paratvena nirmalam / hrišikena hrišikeša sevanam bhaktir-učyate – tyra atsidavimo tarnystėtai juslių tarnystė savo šeimininkui Krišnai, neužteršta jokiais norais, kylančiais iš neteisingo susitapatinimo.

Rupa Gosvamis deda lygybės ženklą tarp tyros atsidavimo tarnystės apibrėžimo, duoto Narada-Pančaratroje, ir savojo apibūdinimo aukščiau pateiktame tekste. Pamėginkime palyginti abiejų tekstų elementus.

Ką reiškia sarvopadhi-vinirmuktam? Vienuoliktame tekste šiuos žodžius atitinka anjabhilašita šunjam. Upadhi yra tas pats įprotis tapatinti save su kūnu, protu, juslėmis bei naudotis kategorijomis „aš“ ir „mano“. Pavyzdžiui, žmogus save laiko vyriškiu ne todėl, kad pas jį atitinkamas kūnas, o todėl, kad nori patirti tam tikro pobūdžio laimę. Įpročiai – tai giliai užslėpti mūsų norai, vidinė prigimtis, upadhi.

Sekantys žodžiai – tat-paratvena, noras tarnauti Dievui. Vienuoliktame tekste – anukuljena. Nirmalam, absoliučiai švarus, reiškia, kad atsidavimo tarnystė neturi būti užteršta karmos ir gjanos.

Hrišikena-sevanam; vienuoliktame tekste – krišnanušilanam.

Sevanam, tarnystė, tas pat, kaip anu, sekimas ačarjų pėdomis. Hrišikeša hrišikena-sevanam – Pats Krišna, būdamas juslių šeimininku, rodo kelią Savo bhaktoms.

Rupa Gosvamis pateikia dar keletą tekstų, patvirtinančių, kad tyrai atsidavimo tarnystei niekas neprilygsta. Skyrelyje „Savybės, apibūdinančios tyrą atsidavimo tarnystę“ Šryla Prabhupada cituoja tekstą iš trečios Šrimadbhagavatam giesmės: „Mokydamas Savo motiną, Šryla Kapiladeva šitaip apibūdino tyrą atsidavimo tarnystę: „Brangioji mama, Mano tyri bhaktos, kurių nedomina materialios gėrybės ir filosofinės spekuliacijos, taip susikaupę Man tarnauja, kad jiems net mintis nekyla Manęs ko nors prašyti, išskyrus nebent tai, kad jiems nebūtų atimta galimybė tarnauti. Jie net neprašo, kad paimčiau juos į Savo buveinę gyventi kartu su Manimi“.

Kaip jau nagrinėti tekstai, taip ir šitas patvirtina, kad bhakti yra pati sau pakankama ir visiškai nuo nieko nepriklausoma. Bhaktos Krišnos teprašo vieno dalyko – leisti Jam tarnauti. Kai Devahuti Kapiladevos paprašė nurodyti bhakti požymius, Jis atsakė, kad bhakti pirmiausia pasireiškia noru klausytis transcendentinio vardo ir pasakojimų apie Krišną.

Toliau Rupa Gosvamis cituoja tekstą iš Šrimadbhagavatam, kur kalbama apie penkias išsivadavimo formas, kurios yra ne kas kita, kaip iškreiptos mukhja-rasos: sajudžja-mukti (šanta-rasa), susiliejimas su Viešpačiu; sarupja-mukti (sakhja-rasa), turėti Viešpaties pavidalą; salokja-mukti (dasja-rasa), gyventi vienoje planetoje su Viešpačiu; samipja-mukti (madhurja-rasa), būti Viešpaties palydovu, ir sarišti-mukti (vatsalja-rasa), valdyti tokius pat turtus, kaip ir Viešpats.

Pirmapradė gyvos būtybės prigimtis – turėti su Viešpačiu vieną iš rasų. Bet jeigu žmogus nors truputį užsiteršia, jis gauna išsivadavimą, tai yra, galės gyventi vienoje planetoje su Viešpačiu, galės turėti Jo pavidalą, tetruks vieno – santykių, rasos. Tokiu būdu, Rupa Gosvamis pabrėžia, kokia nuostabi, nuo nieko nepriklausoma, pati sau pakankama ir visa apimanti yra bhakti, kuri atmeta netgi išsivadavimą.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis