Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

- 13 -

 

Dabar aš negaliu suprasti, koks vaišnava aparadhos mechanizmas? Kodėl nežymus vaišnavo įžeidimas susilaukia tokių baisių pasekmių? Arba koks nors pokštas, panašus į tą, kai Gopal Čapala ant Šrylos Šryvaso Thakuro namų slenksčio padėjo padėklą su parafernalija, skirtą Durgai, ir už tai iš karto susirgo raupsais.

Gopal Čapala tam vaišnavui nesukėlė jokios nuoskaudos. Mes žinome, kad šventieji yra tobuli, todėl jie neįsižeidžia, tuo labiau dėl tokio menkniekio. Tačiau visas Gopal Čapalo kūnas paėjo baisiomis žaizdomis, ir jam labai skaudėjo. Kokiu būdu čia suveikė kompensacija?

Kalbant apie dharmą, tai šventieji vaišnavai yra už jos ribų, nes laikosi sarva dharman parityadžya principo. Savo poelgiu Gopal Čapala niekam nesumažino tikėjimo dharma, nes ji numato Durgos ir kitų devų garbinimą. Už ką jį reikėjo bausti tokia baisia liga?

Bet tai dar ne viskas. Čaitanja Mahaprabhu pasakė, kad po mirties Gopal Čapalo laukia baisios pragaro kančios už vaišnavo įžeidimą. Susidaro įspūdis, kad Dievas paprasčiausiai kerštauja.

Ir antra klausimo pusė. Tu pateikei pavyzdį su gopėmis, kurios sutiko, kad dulkės nuo jų pėdų būtų panaudotos gydyti Krišną, nors visi kiti taip ir nepasiryžo šiam žingsniui. Nejaugi Dievas taip užpyksta, kad negailestingai baudžia tuos, kurie nelabai Jį gerbia? Juk tobulume nėra pykčio nei nuoskaudos. Tai netobulumo požymiai. Kaip tobulas Dievas gali būti toks piktavalis? Juk tai net ne įžeidimas kokio nors Tavo atsidavusiojo, už kurį Tu galėtum „teisingai nubausti“. Dulkės skirtos Tavo galvai, ne kieno nors kito. Kaip dirba kompensacija, kai būva aparadha?

Šventas vaišnavas turi savybę visam laikui pašalinti kiekvieno žmogaus kančias. Jį įžeisdama, tu pakerti jo autoritetą kitų akyse ir griauni jų tikėjimą jo žodžiais.

Tas pat ir su Šry Murti. Minėtame pavyzdyje buvo kalbama apie šventyklos Dievybes. Šventraščiuose pasakyta, kad niekinantis elgesys su Dievybėmis veda tiesiai į pragarą. Apie tai ir žinojo tie, kurie atsisakė duoti savo dulkių. Netinkamai elgiantis su murti, kitiems gali susidaryti įspūdis, kad Dievybės nėra kažkas labai svarbaus. Praradę tikėjimą, labai daug žmonių nepasinaudos švento vaišnavo galimybėmis ir Dievybių malone. Ar gali įsivaizduoti, kokią didžiulę kančių naštą galėjo nusimesti žmonės, tačiau dėl tavo netikusio poelgio ji liko ant jų pečių.

Net jeigu tik vienas žmogus negaus išsigelbėjimo dėl tavo poelgių, visos jo kančios, patirtos būsimuose gyvenimuose, kurių galėjo ir nebūti, kris ant tavo galvos. Kokia kompensacija tavęs už tai laukia?

Net mažiausia abejonė, kurią tu sukelsi kito žmogaus širdyje, privers jį patirti kančias, kurių jis galėjo išvengti, bet neišvengė. Nes abejonės įtakoja pastangas, kuriomis žmogus vykdo šventųjų nurodymus ar garbina Dievybes.

Bet jeigu dėl mano poelgių niekas nenukentės? Jeigu aš padariau įžeidimą, kai mes buvome dviese? Sakykim, tai įvyko negyvenamoje saloje.

Viena ar kita forma tu visada įtakoji kitus, įtakoji supančią erdvę. Nes glaudžiausi ryšiai jungia visus ir viską, persmelkdami kiekvieną visatos atomą. Kaip plaukikas negali nesiliesti su vandeniu ir visaip jį judina, taip ir siela, iš visų pusių supama majos, negali išvengti grubių ir subtilių energijų sąveikos su tavimi. Kiekvienas tavo širdies dūžis pasiekia mažiausias tolimiausių erdvių daleles, ir kiekviena tavo mintis keičia visatos energetiką.

Dar kartą tau sakau – tas, kuris nesistengia gyventi vardan Manęs, stabdo kiekvieno žmogaus pastangas siekti Manęs. Todėl jis daugiau ar mažiau atsakingas už visų visatos gyvų būtybių kančias.

Kompensacijos tikslas – pašalinti disharmoniją, panaudojant priešingos krypties ir to paties stiprumo jėgą.

Ignoruodamas murti ir įžeidinėdamas šventus žmones, tu paneigi Dievą ir kelią pas jį, skleisdamas destruktyvias vibracijas, kurios negali nedaryti poveikio kitoms gyvoms būtybėms. Tai yra tavo indėlis į visuotinių kančių pratęsimą. Šio indėlio poveikis didžiulis, nes tu esi arti Gyvenimo Šaltinio, kurį bandai užnuodyti.

Atrodo, kažką pradedu suprasti... Kaip atrodo tas mano subtilus poveikis?

Kam tau reikalingos šitos schemos? Kodėl toks stiprus tavo noras paversti Dievą mechanizmu? Tu vėl bandai išsiaiškinti Jo technines charakteristikas ir detales, išjudinančias supantį pasaulį.

Kas čia blogo, jeigu aš noriu suprasti kūrinijos dėsnius?

Geriau pažvelk į savo širdį. Tavo noras gali turėti skirtingus atspalvius, priklausomai nuo to, koks tavo ieškojimų tikslas. Galima mėginti pažinti tą, kurį myli, norėdama žinoti, kaip jam suteikti kuo daugiau džiaugsmo, kaip geriau pildyti jo norus. O galima bandyti pažinti tą, kurio bijaisi, kad prisivaidinusi galėtum išvengti jo rūstybės.

Jeigu tave gena egoistinė koncepcija, verčianti gyventi baimėje ir skatinanti kovoti už būvį, tu stebi pasaulį, norėdama išmokti juo manipuliuoti. Būtent, gauti tai, ko tau reikia, ir sumaniai išvengti to, kas gali sugriauti tavo komfortą. Ir kai šitaip gyvendama, tu staiga sužinai, kad dar yra Dievas, nuo kurio taip pat daug kas priklauso, tu supranti, kad nuo šiol turėsi skaitytis su šiuo faktu. Tu gyveni tik dėl savęs, todėl atsiradęs tikėjimas panašus į pavojaus signalą: „Būk atsargi, yra Dievas!“

Dabar tau reikia kuo geriau pažinti šį Dievą, kad žinotum, kokiu būdu Jo buvimas gali įtakoti tavo planus. Kas Jis? Ko Jam čia reikia? Ar Jis turi kokius nors ketinimus tavo atžvilgiu, ar tu Jam visai nerūpi?

Tu panaši į katiną, kuris įtemptai stebi įsibrovėlį į savo valdas.

Dievas yra! Ko dabar iš Jo tikėtis?

Galiausiai katinas nusprendžia – jeigu anas nėra labai stiprus, tai jį galima paprasčiausiai pravyti; priešingu atveju su jo ketinimais reikės skaitytis.

Tau aišku, kad Dievo greičiausiai neatsikratysi, todėl reikės išsiaiškinti, ko Jis nori. Ir jeigu pasirodys, kad Dievas – tai tik ilgas algoritmų sąrašas, tavo užduotis žymiai palengvės. Tada, perkandusi tuos algoritmus, galėsi sėkmingai naudoti Dievą savo tikslams.

Bet jeigu Dievas – asmenybė...

Gyvas žmogus nebūtinai kiekvieną kartą, kai tu paliesi jo kairį kelį, pakels dešinę ranką. Kaip išsiaiškinti dėsningumus? O jeigu dėsningumų nėra, kaip juo galima pasinaudoti?

Mechanizmo paieškos visada rodo tavo norą gyventi dėl savęs.

Jeigu Dievas – tik mechanizmas, arba ne mechanizmas, tik elgiasi, kaip mechanizmas, tada viskas gerai, tada Jis yra mylintis Dievas. Nes Jis leidžia Savimi naudotis, nekeisdamas nusistovėjusios tavo gyvenimo tėkmės. Tu vis dar ieškai būtent tokios mechaninės meilės. Bet jeigu kartais pasirodo, kad tai kažkokia kita meilė, tave apima baimė.

Taip, Aš myliu tave! Ir todėl duosiu tau mechanizmą, jeigu tu jo taip ieškai. Jeigu negali priimti visą Mano meilę, pajusk ją bent jau tokiu būdu. Nesvarbu kaip – bet pajausk!

Viską užmiršęs, Uolšas kiauras naktis užrašinėjo Dievo žodžius. Geltoname jo bloknote vėrėsi didelė paslaptis. Paslaptis, kurią įminti svajojo daugelis – kaip iš aplinkybių aukos persikvalifikuoti į savo likimo šeimininką. Kaip pagaliau išmokti teisingai tampyti spenius, kad kartas nuo karto tau neįspirtų.

Sėdėti prie geltono bloknoto, jaučiant besiveržiančias ašaras... Žinoma, tai toks jausmas! Žinoma, tai meilė. Jausti didžiulį dėkingumą už tai, kad Aš bet kokį tavo norą paversiu realybe. Žinoma, tai santykiai.

Tačiau tarp mūsų gali būti kai kas nepalyginamai daugiau.

Vaišnavai gyvena dvasiniame pasaulyje, o ne jo adaptuotoje versijoje. Ateidami iš dvasinės buveinės, jie atsineša ir jos dalelę. Jie nepalieka jos ribų, kad ir kur begyventų. Todėl, suartėdamas su vaišnavais, netgi turėdamas visai primityvius tikslus, tu neišvengiamai patenki į dvasinio pasaulio sferą. O ten nėra jokių taisyklių. Tiesa, kad vaišnavų neliečia pasaulietiška dharma. Dharmos taisyklės leidžia tau saugiai gyventi dėl savęs, tačiau galutinė jų paskirtis – palaipsniui atvesti tave prie pat dvasinio pasaulio ribų. Suartėdamas su vaišnavais, tu neišvengiamai peržengsi tas ribas ir atsidursi Didžiausios Meilės buveinėje. O jeigu tu būsi taip arti Manęs – tai kokios dar taisyklės gali būti! Aš paprasčiausiai čiupsiu tave ir nusitempsiu namo!

Tu manai, kad Dievas mato, kaip vienas „ne šventasis“ skriaudžia šventąjį? Vienas „ne savas“ skriaudžia savą? Kuris iš jūsų Man labiau savas? Patikėk, jūs abu savi ir abu šventi! Tiesa, vienas jūsų miega, o kitas – ne. Bet argi motinos meilė sumažėja, kai jos vaikas užmiega? Argi ji nesėdi prie jo lovelės, su meile žiūrėdama į šnarpščiantį vaikelį? Štai taip ir į tave žiūri Dievas. Tačiau yra skirtumas – Jis laukia, kad tu greičiau pabustum.

Aš myliu tave ir noriu, kad mes kuo greičiau būtume kartu. Ar galiu Aš ramiai žiūrėti, kaip tu šaltu veidu praeini pro atvertas duris, vedančias pas Mane?

Retas atvejis, kai iliuzijos pasaulyje aptinkamos tokios durys. Kaip muša Mano širdis, kai Aš matau tave stovintį prie tų durų! Ir kaip jai skauda, kai tu apsisukęs nueini!

Šventi vaišnavai tobuli, tačiau tavo įžeidžiamas elgesys sukelia jiems didžiulį skausmą. Tai ne nuoskauda, tai meilės skausmas. Nes šventasis mato taip pat, kaip Aš, ir jaučia tą patį.

Įžeidinėdama šventąjį ar netinkamai elgdamasi su murti, tu tuo pačiu jiems parodai, kad dar ilgai neprabusi. Ir ką jie daro? Šventasis ima prašyti, kad Aš tave pribudinčiau, ir Mano noras tai padaryti dar labiau sustiprėja.

Ir tada Aš pašauksiu tave. Jei neišgirsi, Aš tave pajudinsiu. Jeigu ir tai nepadės, Aš smogsiu tau! Kai tu po nokdauno atsipeikėsi, galbūt pagalvosi, kas nutiko.

Bendraudama su šventuoju ar įėjusi į šventyklą, tu patenki į dvasinę erdvę, todėl viskas taip konkretu.

Labai įdomu, juk mes dabar nuo mįslingos subtilių poveikių mechanikos, kuri sukuria kompensaciją, perėjome prie meilės.

Tačiau mechanika irgi niekur nedingsta, ji yra. Ir jeigu tu ieškai mechanikos, Aš tau ją parodysiu, o jei ieškai meilės, Aš atvesiu tave pas Ją.

Mes galime pasikelti dar aukščiau, kur mūsų santykiai bus dar paprastesni.

Noriu! Keliamės!  

Tada Aš turiu prisipažinti, kad esu labai kerštingas ir įžeidus. Taip sako tie, kurie gerai Mane pažįsta. Daug kas taip sako, todėl greičiausiai tai teisybė.

Panašu, kad mes atsidūrėme Vradžoje!

Kol kas ne. Aš tik aiškinu, kad didžiausias Dievo tobulumas yra... Jo netobulume! Ir jeigu koks nors nenaudėlis įžeidinėja tuos, kuriuos Aš myliu, tai ką, Aš turiu tai praleisti pro ausis? Aš būtinai jam atkeršysiu!

Čia tai bent!

Vienus ir tuos pačius įvykius galima matyti iš įvairių sąmonės lygių, bet visi jie – tik skirtingi kelio į Aukščiausios Meilės buveinę etapai. Kelio į Aukščiausią Netobulumą, Aukščiausią Paprastumą, Aukščiausią Klastą... gudraus Bernužėlio... Nerašyk iš didžiųjų raidžių, kiek galima! Akis rėžia... Ne Bernužėlio, o bernužėlio.

Dievo pažinimas pasiekia savo apogėjų tada, kai siela suvokia, kad Dievas nenori būti Dievu iš didžiosios raidės. Net iš mažosios. Jis aplamai nenori būti Dievu. Jis nori būti...

Tu klausei, ar gali įsižeisti Dievas su visu Savo tobulumu? Atsakau – gali, ir dar kaip! Ar gali toks tobuliausias Dievas, būdamas visur ir viskuo, jausti išsiskyrimo kartėlį... ar tokį primityvų dalyką, kaip alkis? Gali, nes Jis nori patirti tuos jausmus.

Kas yra tobulumas? Kaip tu nustatai vienos ar kitos asmenybės tobulumo lygį? Ir kas yra netobulumas? Ar tu tikra, kad pilnai supranti šiuos du terminus?

Ar tobulas žmogus, neturintis jokių problemų? O kitas, turintis problemų – netobulas?

Tu matai būtent taip: tobulumas tada, kai nėra jokių suvaržymų; o netobulumas – tai nesugebėjimas įveikti kliūtis. Kitaip sakant, tobulumas tau asocijuojasi su galybe, ir Dievas šiuo požiūriu tobulas dėl to, kad Jis yra visagalis.

Toks supratimas teisingas, bet tuo pačiu ir pats primityviausias. Nes Dievo meilė nepalyginamai platesnė, turtingesnė, gilesnė ir nuostabesnė, negu Jo galybė.

Kelias į tobulumą, prasidedantis nuo pastangų atsiriboti nuo visko, kas netobula, kartais gali nuvesti toliau savo galutinio tikslo... Bet kur? Kas gali būti aukščiau tobulumo? O štai kas – aukščiau tobulumo yra netobulumas!

Matau, kad ne visai supranti, taigi paaiškinsiu.

Taip, Meilė taip myli tave, kad net gali tau leisti virsti pačia Meile! Ir tai yra tobulumas. Ji praneša tau apie tokią galimybę ir pakalba su tavimi apie ją.

Tai buvo nuostabus pokalbis. Uolšas verkė kaip vaikas, nes Aš tikrai jį myliu. Ir tave. Tačiau tikroji meilė turi savybę augti, didėti ir šis procesas yra amžinas.

Vieną kartą tu panorėsi Mane apkabinti, bet Aš pasakysiu: „Atleisk, tai neįmanoma, nes Aš esu beasmenis“. Tu norėsi pamaitinti Mane, bet Aš pasakysiu: ‚Dėkoju, Aš niekada nesu alkanas“. Tu norėsi paguosti Mane, bet Aš pasakysiu: „Atleisk, bet Aš esu tobulas, todėl Man nereikia paguodos, kaip ir bet ko kito“. Man nieko iš tavęs nereikia, ir tai tiesa.

Žinoma, tu gali tobulinti pati save, kad pagaliau patirtum vienovę su Manimi, ir daryti tai vardan Manęs. Dar daugiau, tu gali išplėsti pamokslavimą po visą pasaulį, pašvęsti tam visą gyvenimą, ir visa tai – vardan Manęs. Tačiau tu nieko negali padaryti su Manimi, nes „...problemą sudaro tai, kad jūs norite įasmeninti Mane, kai tuo tarpu Aš esu beasmenis“ (Draugystė su Dievu).

O juk būtent to vieną kartą panorės tavo širdis. Ateis laikas, kai tavęs nebetenkins Dievo bučiniai šiltais saulės spinduliais, Dievo glamonės vasaros vėjeliu, Dievo atsakymai atsitiktiniuose pirmo sutikto žmogaus ar netyčia nugirstos dainos žodžiuose... Net Jo atsakymai šventraščių tekstuose. Ir net vidinio balso šnabždėjime.

Vieną kartą tu panorėsi kažko neišmatuojamai didesnio. Ir tada beasmenis tobulumas tau pasidarys kliūtimi, trukdančia išreikšti savo meilę, ir tu Mane maldausi įgauti pavidalą, ir kad Jis nebūtų tobulas.

Kažko daugiau vieną kartą panorėsiu ir Aš. Iš tikrųjų Aš visada to noriu – noriu mylėti, glamonėti, saugoti, gelbėti... Noriu bėgioti Savo mamos namuose, šaudyti iš lanko, erzinti beždžiones, vagiliauti, važnyčioti kovinį važį... Noriu, noriu, noriu...

Aš visada noriu kažko daugiau, ir ne tik noriu. Aš visa tai jau turiu, kitaip nebūčiau Dievas. Todėl didžiausias Dievo stebuklas – ne tai, kad Nedalomas tapo daugybe, o tai, kad Jis tapo vienu iš daugybės. Didžiausias stebuklas ne tai, kad Dievas jus sukūrė – tokius silpnus ir netobulus, – bet tai, kad Jis tapo vienu iš jūsų, tuo pat metu nesuvokiamu būdu išlikdamas Nedalomu.

Aš esu Aukščiausias Asmuo, bet taip pat – vienas iš jūsų. Dar daugiau, Aš esu vienas iš jūsų tūkstančiais įvairiausių būdų vienu metu. Aš turiu galybę įvairiausių pavidalų, ir kiekvienas iš jų yra individualybė, bet visi yra Aš.

Būdamas visa apimančiu, Aš galėčiau pasitenkinti pojūčiais ir jausmais, patiriamais per jus. Ir taip yra – Aš juos patiriu.

Tai nebloga koncepcija, kaip ir visa, ką Aš sumąsčiau, bet ji nėra paskutinis Mano sumanymas. Netgi ne priešpaskutinis. Nes kaip asmenybė Aš sugebu daugiau. Galiu mylėti, erzinti, kovoti... ne tik žiūrėti, kaip tai darote jūs (kitaip būtų tik jūsų žaidimai, o apie Manuosius reikėtų užmiršti).

Ir štai jums didysis Dievo stebuklas – Aš esu viskas, įskaitant ir jus, bet tuo pat metu Aš esu individuali asmenybė. Atmink – Aš esu asmenybė, pasireiškianti begaliniais būdais. 

To negali suprasti monistai – kokiu būdu apsiribojimas sustiprina meilę! Ar gali Dievas būti toks primityvas, kad apribotų Save asmenybės rėmais, atsisakydamas tokios palaimingos ir Jam įprastos būsenos – būti beribiu?

Tai sunkiausiai įmenama mįslė! Atsisakymas būti beribiu sustiprina meilę!

Norėdamas tai patirti, Dievas susiduria su problema, kurios nepajėgtų išspręsti... Kaip tu galvoji, ar gali Dievas turėti problemų? Teisingas atsakymas toks – Aš vėl ir vėl noriu patirti aukščiausius jausmus, todėl kas kartą sukuriu Sau problemas. Šiam tikslui tam tikrai Savo Esybės daliai Aš suteikiu galimybę riboti Mane, trukdyti Man, kurti visokias kliūtis ir atimti Man atmintį.

Visa tai tikra tiesa, ir Aš žinau Save tokį, kuris nežino apie Save, ir menu Save tokį, kuris panorėjo užmiršti Save.

Ir Aš ilgiuosi Savęs, būdamas visa apimančia nedaloma Visuma.  

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis