Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

TRUMPA ATSIDAVIMO NEKTARO ATSIRADIMO ISTORIJA

 

Mirus abiejų brolių tėvui, juos pasiėmė senelis, gyvenantis Ramakelio mieste (tuometinėje Bengalijos sostinėje) ir užimantis neblogą postą musulmoniškoje Huseino Šacho vyriausybėje. Jis nusiuntė brolius mokytis į Navadvipą, pas Sarvabhaumą Bhatačarją. Jie greitai perkando logiką ir perėjo į Sarvabhauma Bhatačarjos brolio Vidjavačaspačio, šventraščių žinovo, mokyklą. Su laiku jis tapo jų mokytoju. Tiksliai nežinoma, ar Vidjavačaspatis davė dikšą Rupa Gosvamiui, bet Sanatana Gosvamiui jis buvo dikša-guru. Vėliau, reikšdamas pagarbą savo mokytojams, Sanatana Gosvamis niekada neužmiršdavo savo pirmojo dvasinio mokytojo Vidjavačaspačio ir pagerbdavo jį lygiai su kitais.

Kai abu broliai gavo klasikinį išsilavinimą, senelis išsiuntė juos mokytis persų bei arabų kalbų. Po kurio laiko jie jau turėjo tam tikrą padėtį vyriausybėje, tačiau jų laukė nusivylimas.

Kai Huseinas Šachas išsiruošė į karo žygį prieš Orisą, karalystės valdymą jis patikėjo Sanatana Gosvamiui. Užkariaudamas vis naujas žemes, Huseinas griovė visas ten esančias šventyklas, ir kai Sanatana Gosvamis sužinojo apie tokias savo pono piktadarybes, suprato, kad tapo turtų bei garbės įkaitu ir labai gailėjosi, užėmęs šį postą. „Vardan ko aš tarnauju žmogui, kuris griauna šventyklas!?”

Dar prieš tai, kai jis galutinai suprato savo tikrąją padėtį, jam prisisapnavo nepaprasto grožio sanjasis. Jis pasakė Sanatana Gosvamiui: „Tu veltui eikvoji laiką. Esi mano amžinas tarnas, taigi keliauk į Vrindavaną ir pasišvęsk Krišnos tarnystei“. Ryte Sanatana Gosvamis papasakojo šį sapną broliui, ir tas prisipažino, kad prieš kelias dienas matė lygiai tokį pat sapną. Ir broliai ėmė laukti sekančio ženklo. Bet jo vis nebuvo, tada jie paklausė motinos patarimo ir parašė laišką Čaitanjai Mahaprabhu. Po ilgo laiko jie pagaliau gavo trumputį atsakymą: „Kai vedusi moteris įsimyli kitą vyrą, namų ruošą ji atlieka žymiai geriau, negu paprastai, tokiu būdu norėdama išvengti įtarimų. Tačiau jos širdis priklauso meilužiui“. Broliai suprato, kad jie turi atlikti savo pareigas kaip ir anksčiau, puoselėdami viltį susitikti su Viešpačiu Gauranga.

Ir tikrai, Gauranga atėjo į Ramakelį. Tai atsitiko, kai Čaitanja Mahaprabhu pirmą kartą iškeliavo į Vrindavaną. Bet prieš tai Jis turėjo gauti leidimą iš Sarvabhauma Bhatačarjos ir Ramananda Rajos, kadangi jie buvo už Jį vyresni. Gauranga jiems pasakė tiesiai šviesiai: „Aš noriu keliauti į Vrindavaną“. Tačiau praėjo ištisi du metai, kol Jis gavo leidimą išeiti. Pradžioje jie įkalbėjo Mahaprabhu palaukti iki Ratha-jatros, paskui liepė laukti lietaus sezono pabaigos. Paskui reikėjo pralaukti šalčius, o dar vėliau – karščius. Čaitanja Mahaprabhu nuolatos kartojo: „Išleiskite, prašau, Mano širdis veržiasi į Vrindavaną“. Sulaukęs eilinio liūčių sezono pabaigos, metinių dieną, kai Viešpats Ramačandra su pergale grįžo į Ajodhją, Viešpats Čaitanja gavo leidimą iš Savo mokytojų ir iškeliavo į Vrindavaną. Jis aplankė Navadvipą, kur susitiko su Šačimati, paskui Kuliją, kur atleido nuodėmes Savo įžeidėjams, o tada pasuko į Ramakelį. Kurį laiką čia Jo niekas nepažino, bet Jo švytėjimas ir nuostabus giedojimas galiausiai pritraukė gausybę žmonių. Jie rinkosi apie Čaitanją, skanduodami Viešpaties Hari vardus, kurie taip veikė Mahaprabhu, kad Jis nuolat alpo. Žmonės Jį pakeldavo, tačiau šauksmai „Hari!“ nesiliovė, ir Viešpats Čaitanja vėl krisdavo.

Toks reginys patraukė pro šalį einančio policininko dėmesį. Pamatęs Viešpatį Čaitanją, kuris buvo ekstazės būklėje, jis nedelsdamas prisistatė Huseinui Šachui ir papasakojo apie sanjasį, kurio kūnas savo spalva buvo panašus į šviežiai sumuštą sviestą. „Aš mačiau daug jogų, daug mistikų ir daug išminčių, bet tokio regėti neteko. Žmonės, Jį susitikę, praranda protą – musulmonai šaukia „Hari! Hari!”, o Jis atsako tuo pačiu ir vis alpsta“. Vos spėjęs papasakoti apie nuostabųjį sanjasį, policininkas pats prarado sąmonę, o Huseino Šacho, šventyklų grioviko, neapkentusio indų religijos, širdyje prasidėjo kažkokie pokyčiai. Jis pasišaukė savo sekretorių Kešavą ir paklausė: „Kas tas sanjasis?“ Sekretorius atsakė, kad tai eilinis elgeta, prašinėjantis išmaldos, ir neverta į Jį kreipti dėmesio. Huseinas Šachas užriko: „Kaip tu drįsti vadinti elgeta Tą, kuris valdo visą pasaulį!?“ Dabar jis pasišaukė Rupa Gosvamį ir paklausė jo apie švytintį jaunuolį, apie sanjasį, kurį supa minios žmonių. Kadangi Rupa Gosvamis labai bijojo, kad Huseinas gali areštuoti Viešpatį Čaitanją, jis atsakė: „Aš nežinau, kas Jis, geriau paklausk savo širdies. Tu – valdovas, o tave veda Pats Aukščiausias Dievas. Jis tau atsakys“. Huseinas trumpam susimąstė, o paskui pasakė: „Mano širdis man sako, kad tai ir yra Aukščiausias Viešpats“. „Vadinasi, taip ir yra“, - atsakė Rupa Gosvamis.  

Huseinas Šachas išleido dekretą, draudžiantį trukdyti Gaurangai, ir štai, pačioje musulmoniškos Bengalijos širdyje Čaitanja Mahaprabhu nekliudomas propagavo švento vardo šlovę.

Sužinoję, kad Viešpats Čaitanja Pats atėjo į Ramakelį, Rupa ir Sanatana Gosvamiai naktį Jį susiieškojo, krito ant žemės ir ėmė melsti: „Palyginus su mumis, Džagajus ir Madhajus – angelai, mes daug blogesni už juos. Jie gyveno šventoje vietoje, Navadvipoje, o mes gyvename Ramakelyje. Džagajus ir Madhajus niekada netarnavo mlečhoms ir javanams“. Viešpats Čaitanja pakėlė brolius ir tarė: „Jūs – Mano amžini tarnai, ir Aš atėjau jus išvaduoti, bet viskas įvyks savo laiku“.

Po kurio laiko broliai paliko savo postus vyriausybėje. Rupa Gosvamis susitiko su Viešpačiu Čaitanja Prajagoje, kur susilieja trys upės: Ganga, Jamuna ir Sarasvati. Dabar iš jų liko tik dvi – Sarasvati dingo po žemėmis. Ten Viešpats Čaitanja dešimt dienų mokino Rupa Gosvamį prema-tatvos. Tačiau ne tik Viešpaties nurodymai leido jam parašyti Bhakti-rasamrita-sindhu. Sakoma, kad tuo metu, kai Gauranga apkabino Rupa Gosvamį, prema-tatva savaime perėjo į jo širdį. Panašiai, kaip Krišna įdėjo dvasinį žinojimą į Brahmos širdį, taip ir Viešpats Čaitanja mokslą apie bhakti įdėjo Rupa Gosvamio širdin tokiu būdu, kad pastarasis galėjo grąžinti į materialų pasaulį užmirštą ir prarastą dvasinį Vrindavaną ir atkurti jame Krišnos žaidimus.

Tiksli Atsidavimo nektaro parašymo data nežinoma. 1530-iais metais Rupa Gosvamis atėjo į Vrindavaną, ir maždaug 1532-1533-iais metais galėjo būti parašyta Bhakti-rasamrita-sindhu.

Nors Rupa Gosvamis ir laikė Sanatana Gosvamį savo dvasiniu mokytoju, o pastarasis, kai kuriais duomenimis, dalyvavo sudarant minėtą knygą, vis tik Rupa Gosvamis tarp kitų Vrindavano Gosvamių užima ypatingą vietą. Yra žinoma, kad dvasiniame pasaulyje jis – mandžari. Rupa Mandžari – tai švytinčio Šrimati Radharani grožio įsikūnijimas. Priya-svarupe dayita-svarupe / prema-svarupe sahadžabhirupe / nidžanurupe prabhur eka rupe / tatana rupe sva-vilasa-rupe (ČČ, Madhya-lila, 19.121). Čia aiškinama, kodėl būtent Rupa Gosvamiui teko toks vaidmuo. Priya-svarupe – jis labai brangus Svarupa Damodarai, dayita-svarupe – yra asmeninis Viešpaties Čaitanjos draugas, prema-svarupe – jis įkūnija premą. Būdamas Šrimati Radharani grožio įsikūnijimu, jis taip pat yra gyvas meilės Krišnai įkūnijimas. Sahadžabhi rupe – išsiskiriantis natūraliu grožiu, už kurį nėra nieko gražesnio. Nidža-anurupe – jis niekuo nesiskiria nuo Paties Viešpaties Čaitanjos, ta pati forma. Prabhur eka rupe – iš esmės, tai Pats Viešpats Čaitanja. Jie nesiskiria vienas nuo kito. Būtent todėl Rupa Gosvamis tapo Viešpaties Čaitanjos misijos tęsėju ir gavo iš Jo žinias apie Krišną. Ir būtent per Rupa Gosvamį mes gauname tą energiją, kuri mums padeda atsižadėti pasaulio. Todėl mus vadina rupanugomis, Rupa Gosvamio pasekėjais. Bhakti-rasamrita-sindhu mums padeda suprasti Dživa Gosvamis, kuris paruošė šios knygos išaiškinimus, ir Šryla Prabhupada, specialiai dėl mūsų parašęs Atsidavimo nektarą – suprantamą Bhakti-rasamrita-sindhu išdėstymą.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis