Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Trumpai pakartosiu tai, apie ką mes kalbėjome ankstesnėse paskaitose.

Pirmoje paskaitoje buvo kalbama apie tai, kad vedinė kultūra pastato žmogų į sociumo, su kuriuo jį sieja daugybė gijų, centrą. Jeigu jo santykiai su tuo sociumu teisingi, tai jis palaipsniui išsivaduos iš savo sąlygotumo ir sugrįš pas Krišną. Žmogaus ryšiai su visuomene vedinėje kultūroje pagrįsti jo pareigomis, dharma. Tas, kuris atlieka savo dharmą, būna laimingas, nes dharma jį saugo. Čia kalbėjome ir apie tai, kad pareigos – tai ne kažkokia dirbtinė, mums primesta egzotika, o išorinis sąmonės pasireiškimas.

Antroje paskaitoje nagrinėjome dar vieną vedinės kultūros aspektą, būtent, įvairias taisykles, apribojimus, ritualus ir jų prasmę. Kalbėjome, kad ritualai jau patys savaime yra labai galingi, kad laikydamasis taisyklių ir apribojimų, žmogus gali pasiekti įvairiausių tikslų, priklausomai nuo sąmonės, su kuria visa tai daroma. Stengiantis gyventi pagal vedinės kultūros kanonus, labai svarbu visada atminti tikslą. Praradę tikslą, mes prarandame viską arba gauname prastesnius rezultatus, kuriuos šiaip jau galima gauti ir įprastiniais, ne vediniais metodais.

Šioje paskaitoje kalbėsime apie dar vieną labai svarbų vedinės kultūros aspektą. Tai – ašramai, ir pradėsime nuo pačio pirmutinio ir pačio svarbiausio – brahmačarja ašramo. Pamėginsime suprasti, kas yra brahmačarja, kokios brahmačario pareigos, kokiais principais jis turi vadovautis ir kokia turi būti jo sąmonė. Dar kartą pabrėžiu, kad mes kalbame apie sąmonę, apie tai, kokiu būdu mūsų gyvenime pasireiškia įvairūs jos lygiai. Aptarinėsime ne žmogaus išvaizdą, bet jo vidujinį pasaulį. Ką galima vadinti brahmačariu, o ko negalima, ir kas tai, galų gale, per fenomenas – brahmačaris? Mes jau patyrėme, kad tai žmogus, kuris dėvi oranžinius drabužius, gyvenime turėjęs gal tris žmonas ir keletą vaikų, kuriems dabar moka alimentus. Kai jo paprašo kokios nors paslaugos, jis išdidžiai mušasi į krūtinę ir sako: „Aš – brahmačaris ir viskam transcendentiškas, todėl palikite mane, prašau, ramybėje“. Pagal dabartinį stereotipą – tai žmogus, neturintis jokio atsakomybės jausmo ir nenorintis jo turėti, jis jam paprasčiausiai įgriso.

Dabar pažiūrėkime, kas yra brahmačarja tikrąja to žodžio prasme. Pirmiausiai, tai tam tikras mąstymo būdas, kuris idealiai pritaikytas mokymuisi. Šitą gyvenimo laikotarpį pereina visi. Brahmačarja – tai tam tikros pareigos, tam tikri veiksmai. Bet mes lyg tai kalbame ne apie išorinius veiksmus, o apie mąstymą, ar ne? Tačiau išorinė veikla, brahmačarjos taisyklės ir principai žmogui padeda išvystyti specifinį mąstymą, kuris labiausiai palankus mokymosi procesui. Dar kartą: brahmačarjos tikslas – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Ką gi brahmačaris turi daryti, kad kuo geriau įsisavintų dvasines žinias? Kaip atrodo ta ideali aplinka, kurioje galima mokytis? Septintoje Šrimadbhagavatam giesmėje, dvyliktame skyriuje Narada Munis Judhišthirai aiškina brahmačarjos principus. Jis pradeda nuo to, kad brahmačariai turi gyventi ir studijuoti Vedas dvasinio mokytojo priežiūroje, jį gerbti ir garbinti, kiekvieną dieną rinkti išmaldą ir atiduoti ją dvasiniam mokytojui, saikingai maitintis – tai labai svarbus principas, kurį visiems patariu gerai įsiminti, – prisiimti atsakomybę už visus savo poelgius ir vengti bendravimo su moterimis. Taigi, čia nurodyti išoriniai principai, arba brahmačario elgesio taisyklės, tai, ką turi daryti mokinys, kad susiformuotų mąstymas, labiausiai tinkamas žinių įsisavinimui. O dabar pasakykite, koks vidinis žmogaus bruožas, savybė geriausiai atitinka šį reikalavimą?

Auditorija: Asketizmas, nuolankumas, susitelkimas, celibatas, vedų studijos, atsakingumas, dorybės guna...

Štai vienintelis tikras brahmačaris, kuris sėdi šalia manęs ir tikriausiai visa tai perskaitė mano kompiuterio monitoriuje. Norėdamas kažko išmokti, žmogus pirmiausia turi mąstyti. Visa kita ne taip svarbu. Net jeigu jis nelabai nuolankus, bet mąsto, tai kažko tikrai išmoks. Taigi pirmoji savybė, nuo kurios prasideda mokymosi procesas – tai sugebėjimas mąstyti. Pažiūrėkime, kokiu būdu ši savybė pasireiškia išorinėse žmogaus veiklos formose. Narada Munis jas išvardina ir pradeda, kaip nekeista, ne nuo mąstymo. Jis pradeda nuo teiginio, kad žmogus turi gyventi dvasinio mokytojo priežiūroje. Šrimadbhagavatam (7.12.1) pasakyta, kad brahmačaris gyvena gurukuloje ir viską daro savo dvasinio mokytojo gerovei. Iš pirmo žvilgsnio ši savybė ne visai atitinka tai, ką mes kalbėjome. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų šios dvi savybės – gyvenimas gurukuloje ir gilus mąstymas – viena su kita labai susiję.

Kalba eina apie įdomų principą. Jeigu berniukas gyvena namuose, jam viskas suruošta, niekuo rūpintis nereikia, ir jis galvoja, kad viskas atsiranda virtuvėje, iš kurios mama jam atneša valgyti, tai tokiam vaikui labai sunku išmokti mąstyti. Maksimalus lygis, kurį šiuo atveju galima pasiekti – ana-maja. Kai žmogus gyvena iš inercijos, šiltnamyje, kur nuo mažų dienų kažkas rūpinasi jo reikalais, kai jis niekada nesusimąsto, iš kur jis viską gauna, tai tokiu atveju sunku išmokti galvoti. O ištrauktas iš jam įprastos aplinkos ir patekęs į dvasinio mokytojo globą, vaikas nori nenori priverstas galvoti.

Vedinė sistema nuo to ir prasideda, kad berniukas atiduodamas į gurukulą, o tėvus jam atstoja dvasinio mokytojo šeima. Tėvystė – tai ne pareigybė, ne socialinė padėtis ir ne tam tikros asmenybės, tėvystė – tai rasa, tai  atitinkami santykiai. Kalbu ne apie mūsų gurukulas, o apie tradicinę vedinę sistemą, kur dvasinis mokytojas tampa brahmačario tėvu. Šiaip jau berniukai nelabai klauso tėvų, pagal principą, kad savo kieme pranašu nebūsi. Bet kai jis patenka pas dvasinį mokytoją, apmokymo tikslas – pakelti jį į ananda-majos lygį, kad atsirastų sugebėjimas skirti, kur dvasia, o kur materija, ir supratimas, kad jis yra dvasia. Būtent nuo tokių dalykų prasideda vedinė auklėjimo sistema. Žmogus patenka į gurukulą, ir mokytojo tikslas – įtikinti, kad jis – ne kūnas, o dvasia, Krišnos tarnas, ir jo pareiga – tarnauti Dievui.

Vedinės išminties įsisavinimas vyksta keturiais etapais. Viskas prasideda nuo klausymosi, šravanam. Tai pirmas etapas. O antras?

Auditorija: Gautomis žiniomis dalijamasi su kitais.

Iki ketvirto etapo geriau šito nedaryti, nerekomenduotina. Antras etapas – apmąstymai, nes reikia pasistengti suprasti tai, ką išgirdai. Sanskrite tai vadinama manana, arba gjana. Trečias etapas – žinių įsisavinimas, realizacija, arba vigjana. O ketvirtame etape mes jau galime dalintis gautomis žiniomis, kitaip sakant, mokyti kitus. Tai vadinama šikša. Šioje paskaitoje pamėginsime išsiaiškinti, kuo tarpusavyje skiriasi brahmačariai, esantys skirtinguose etapuose. Sakykim, koks skirtumas tarp antrojo, gjanos etapo ir trečiojo, vigjanos? Teisingai, skirtingi poelgiai. Brahmačaris vigjanos lygyje savo teorines žinias stengiasi transformuoti į atitinkamą veiklą. Vakarietiška pedagogika apie tai negalvoja, ten duok Dieve pasiekti antrąjį lygį, kad žmogus bent apmąstytų tai, ką jis išmoko. Maksimum, ką tikrina aukštosiose mokyklose – ar gerai studentai atsimena dėstomus dalykus. Nesvarbu, ką jie suprato ir kaip gautas žinias pritaikys gyvenime.

Žinių įsisavinimo procesas gerai aprašytas pirmoje Šrimadbhagavatam giesmėje, antrame skyriuje. Iš pradžių šrinvatam – žmogus klausosi apie Krišną, o toliau nurodomi sekantys etapai. Galiausiai jis savo akimis pamato Supersielą, glūdinčią jo širdyje.

Šį momentą gerai pailiustruoja istorija, susijusi su Maharadža Judhišthira. Jis kartu su kitais Pandavais ir Kauravais mokinosi gurukuloje. Kartą iš karaliaus rūmų atėjo ministras, brahmanas, patikrinti, kaip mokiniai įsisavina žinias. Jis klausinėjo berniukus, ir kiekvienas atsakinėjo, kiek jis žino. Kai atėjo Judhišthiros eilė, jis šypsodamasis ramiai ir truputį išdidžiai atsakė: „Aš išmokau sanskrito abėcėlę ir žinau pirmą vadovėlio sakinį“. Ministras buvo šokiruotas: „Kaip!? Tu jau du mėnesius esi gurukuloje ir žinai tik vieną sakinį?“ – „Taip, patį pirmą, – atsakė vaikas, ir pagalvojęs pridūrė: – Na, gal dar ir antrą“. Brahmano pasipiktinimui nebuvo ribų, ir jis nusprendė gerai pamokyti būsimą pasaulio valdovą. Tais laikais tvarkos buvo griežtos ir niekam nebuvo daromos išimtys, netgi būsimiems karaliams. Ministras pasičiupo gerą lazdą ir, tardamas: „Pagailėsi lazdos – sugadinsi vaiką“, ėmė vanoti princą, ir darė tai labai sąžiningai. Berniukas tačiau laikėsi labai stoiškai, nerėkė ir neprašė pasigailėjimo, be to, visą laiką šypsojosi. Galų gale, tai paveikė brahmaną, jo įkarštis pastebimai apmažo, ir jis pradėjo galvoti: „O jeigu jis tikrai taps karaliumi – kas tada bus man? Kai bausdavau kitus, jie pykdavo, o šitas – ne...“ Jis numetė lazdą, ir čia jo žvilgsnis nejučiomis atsirėmė į šalia gulėjusį atverstą raidyną. Pirmasis sakinys bylojo: „Niekada ant nieko nepyk ir neįsižeidinėk, būk ramus ir kantrus – juk viskas praeis“. Ir čia pat – antras sakinys: „Visada sakyk tiesą ir nekalbėk nieko, išskyrus tiesą“. Ministras viską suprato, jam pasidarė gėda. Jis apkabino Judhišthirą, melsdamas jo atleidimo ir aiškindamasis, kad paprasčiausiai nesuvaldė savo pykčio. Judhišthira jam atsakė: „Tu neatsiprašinėk, nes kai pradėjai mane mušti, kažkuriuo momentu aš pajutau nuoskaudą, įsižeidžiau. Vadinasi, aš net pirmo sakinio nesu dorai neįsisavinęs, taigi pamelavau tau“. Ministras pagalvojo, kad užtat antrą sakinį berniukas tikrai realizavęs. Taigi, štai toks vedinio išsilavinimo tikslas – pakelti žmogų į vigjanos lygį, kad jis turėtų realų, išgyventą supratimą, jog jis yra dvasia, o ne materialus kūnas. Ir mūsų poelgiai – tai išorinė vigjanos lygio išraiška. O vidinė? Pačiam žmogui sunku spręsti, ar pasikeitė jo veiklos pobūdis ir motyvacija. Kokiu būdu jis gali sužinoti, kad jis jau tame lygyje? Labai paprasta – vigjana pasireiškia tuo, kad pas žmogų atsiranda skonis, potraukis dvasiniams dalykams, iš vienos pusės, ir pasidygėjimas materialia veikla, materialiais malonumais, iš kitos pusės. Tie du vidujiniai rezultatai yra kartu ir praktinis gautų žinių įsisavinimo lygio patikrinimas.

Dabar klausimas: kodėl ne visi iš karto pereina į vigjanos lygį? Kodėl taip sunku pereiti nuo gautų žinių apmąstymo prie jų įgyvendinimo, pereiti į aukštesnį žinių įsisavinimo lygį? Kas trukdo? Taip, tai mūsų mylimi prisirišimai ir įpročiai, karminis įdirbis. Jis pasireiškia, iš vienos pusės, netikusiais įpročiais, iš kitos pusės – sąlygotumu, kaip potraukiu tam tikriems dalykams. Todėl mokymasis prasideda nuo to, kad žmogus bando išsiugdyti teisingus įpročius, kurie vėliau turi virsti vigjana. Šiame kelyje pirmasis rezultatas pasireiškia tuo, kad žmogus džiaugiasi ir labai didžiuojasi įsisavinęs kai kuriuos naudingus įpročius. Tai vadinasi utsaha-maja, ir pirmasis mokinimosi periodas visada susijęs su tokiu netikru entuziazmu. Paskui apsireiškia ghana-tarala – žmogui nusibosta. Kartais tai visai gerai, o kartais nelabai. Po to jis pradeda galvoti – kurti šeimą, ar ne?

Štai čia mes prieiname kritinį bet kurio brahmačario gyvenimo momentą. Dabar atėjo metas aptarti tris brahmačarių tipus, kurie yra šituose trijuose lygiuose – šravanam, gjana ir vigjana. Pradėsime nuo pastarosios. Mokinys, kuris pasiekė šį lygį, klausydamasis savo mokytojo, vadinamas naištika-brahmačariu. Jeigu žmogus suprato, kad jis ne kūnas, ne vyras, ne moteris ir dar dievai žino kas, kad jis yra siela, turinti tarnauti Krišnai, tai jam kitokios mintys į galvą neateis, jam ir taip gerai. Jis girdėjo, kad yra Krišna, kad yra maja, kad Krišna – gerai, o maja – blogai, kad Krišna teikia palaimą, o maja – kančias, ir taip pas jį atsiranda potraukis Krišnai, o majai jis jaučia neprielankumą. Jis paprasčiausiai studijuos dvasinius mokslus ir, atėjus laikui, grįš pas Dievą.

Brahmačaris, kuris pasilieka gjanos lygyje, užima kitą poziciją ir vadinamas upakurvana-brahmačariu. Jis taip pat klausėsi apie Krišną ir mają, bet nepasiekė vigjanos lygio, nepajuto potraukio Krišnai ir priešiškumo majai, todėl galvoja, kad turi kurti šeimą. Labai svarbu, kaip jis priima tokį sprendimą. Jeigu tai tikras, klasikinis brahmačaris, tai jis supranta: „Aš esu sąlygotas, todėl man reikalingas tam tikras patyrimas. Kurį laiką aš studijuosiu dvasinius mokslus, o paskui pereisiu į sekantį etapą ir būsiu grihastha, taigi, sukursiu šeimą“. Iš esmės, skirtumas tarp šių dviejų brahmačarių tipų labai nedidelis, abu labai gerai suvokia savo tikslą, abu žino, kad turi atsikratyti savo prisirišimų, įsisavinti dvasines žinias ir grįžti pas Dievą. Tik naištika-brahmačariui visiškai užtenka išgirsti apie tai, o upakurvana-brahmačaris renkasi kitą kelią, jam viską reikia išbandyti savo kailiu ir pasiekti vigjanos lygį šeimyniniame gyvenime. Šeima jam tampa tolesne filosofijos mokykla.

Koks esminis skirtumas tarp abiejų brahmačarių tipų sąmonės? Naištika-brahmačaris netapatina savęs su vyriškos lyties kūnu, todėl jam nereikalinga moteris, jam tereikia Dievo, ir daugiau nieko. O jeigu žmogus jaučiasi esąs vyras su visais šiai lyčiai būdingais privalumais, tai reiškia, kad jį dar labai sąlygoja materialus kūnas, kad jis tapatina save su tuo kūnu ir kad geriausiu atveju jis yra upakurvana-brahmačaris ir turės vesti.

Yra dar keletas skirtumų, subtilesnių. Brahmačario apibūdinimą mes pradėjome nuo sugebėjimo mąstyti, ir tai yra bruožas, būdingas visiems brahmačariams bei minimalus reikalavimas šiam ašramui. O kitos savybės – nuolankumas, asketiškumas, švara, dorybingumas, teisingumas, kantrybė – priklauso nuo to, kokiai brahmačarių kategorijai žmogus priklauso. Jos gali būti išreikštos daugiau ar mažiau, o gali ir visai nebūti. Naištika–brahmačaris jas turi visas. Upakurvana-brahmačaris sąlygojamas kūno, todėl jį įtakoja pudža, labdha ir pratištha, tai yra, jis dar trokšta šlovės, turto ir kaip nors išsiskirti iš kitų. Tai reiškia, kad geriausiu atveju dabar jis yra gjanos lygyje, o vigjaną pasieks šeimyniniame gyvenime. Jeigu žmogus nepasiekia reikiamo lygio, tai visa jo brahmačarja tebus tik oranžinis rūbelis.

Jokiu būdu negalima sakyti, kad kuris nors iš dviejų paminėtų brahmačarių tipų yra aukštesniame lygyje, o kitas žemesniame. Abu priklauso tai pačiai pirmai kategorijai, abu siekia to paties aukščiausio tikslo. Jų padėtį galima palyginti su brahmanų ir kšatrijų padėtimi. Brahmanui užtenka teorinių žinių, kšatrijui būdinga praktiškai patirti, kad valdžia, turtai, moterys ir kiti malonumai nieko gero neduoda. Būna, kad tarp brahmačarių atsiranda kaip ir priešiškumas, santykių aiškinimasis – atseit, kurie geresni. Jie bado pirštais vieni į kitus, ir daugiausia kliūna tiems, kurie ruošiasi kurti šeimą. Yra gera bengališka patarlė, kuri sako, kad tokiu atveju drėgnas mėšlas šaiposi iš sauso, kai juo kūrena ugnį. Drėgnas mėšlas nesupranta, kad jis taip pat išdžius ir taip pat keliaus į ugnį.

Brahmačariai ir grihasthos turi gerai žinoti savo ašramų principus, nes turi gerbti vieni kitus ir palaikyti gerus santykius. Varnašrama – tai harmoninga visuomenė, bet mes per daug suaugę su antagonistine paradigma, todėl ir Krišnos sąmonėje kuriame tokius santykius, kurie remiasi sąvokomis „aukštesnis – žemesnis“, „geresnis – blogesnis“, ir tada prasideda eksploatacija.

Šioje paskaitoje mes kalbėjome apie žmones, kurie nori mokintis, siekia aukščiausio tikslo ir tam reikalui pasirenka vieną ar kitą kelią, priklausomai nuo to, kiek jį sąlygoja materialus pasaulis. Dar yra trečias brahmačario tipas, bet jis būdingas tiktai ISKCON‘ui, todėl sanskrite dar nėra tinkamo žodžio jį įvardinti. Tai taip vadinami antrarūšiai brahmačariai, žmonės, kurie geriausiu atveju yra šravanam lygyje ir šiek tiek žino filosofiją. Visa jų brahmačarja – tai šafraninės drapanėlės ir filosofija, kurią jie klausė, klausė, bet nieko nesuprato. Jie laikosi įsikibę šio ašramo tik todėl, kad tai prestižiška. Jiems išliko troškimas mėgautis gyvenimu, ir jie tai daro brahmačarių ašrame. Nuo pirmos kategorijos brahmačarių jie skiriasi galvosena: „Aš ilgai klausiau visų tų pasakėčių iš vjasasanos, bet netikiu jomis. Prisiklausiau, kad šeimyninis gyvenimas – tai tamsus šulnys, bet iš tikrųjų jame yra tvenkiniai, priaugę lotosų, ir mes ten plaukiosime valtelėmis, yra sodai, parkai, gėlynai“. Toks brahmačaris stačia galva puola į tą šulinį, tikėdamasis atsidurti kvepiančiame tvenkinyje. Tačiau atsitrenkia į dugno akmenis ir galvoja: „Kažkas čia ne taip“.

Jaučiate skirtumą tarp tokio brahmačario ir upakurvana-brahmačario? Pastarasis kuria šeimą, suprasdamas, kad bus nelengva. Jis galvoja: „Man reikalinga būtent tokia mokykla. Lengva tikrai nebus, bet aš tai darau sąmoningai ir nesitikiu ten atrasti žydinčius sodus. Tai bus tamsus šulinys, kuriame turėsiu praleisti tam tikrą laiką. Reikės vykdyti savo pareigas, mylėti žmoną... Reikės prisirišti prie viso to, bet tik tam, kad su laiku atsirastų svarbiausias prisirišimas – meilė Krišnai. Turiu savo kailiu įsitikinti, kad tame šulinyje nėra nieko gero“. Taip vadinamas antrarūšis brahmačaris kenčia, kenčia ir neapsikentęs pradeda ieškoti žmonos. Tačiau ir toliau išdidžiai dėvi šafraninius drabužius. Aš pažinojau vieną tokį brahmačarį, kuris drabužių spalvą pasikeitė tik vestuvių dieną. Vargšas iki paskutinės minutės bijojo, kad tik jo nepradėtų niekinti. Toks brahmačaris galvoja, kad viskas bus gerai, bet kai ateina išbandymo valanda, kai jis negauna, ko norėjo, tai pradeda kaltinti savo partnerį, užuot pagalvojęs, kodėl taip atsitiko.

Brahmačarjos ašramas skirtas tam, kad žmogus išmoktų mokytis, kad atsirastų potraukis mokytis, kad jis galėtų visą gyvenimą mokytis, kad gyvenimas praeitų ne veltui, kad jis atrastų dvasinę laimę ir sugrįžtų namo, pas Krišną. Todėl tai labai ir labai svarbus ašramas, žinoma, jeigu mes labai ir labai atsakingai juo naudosimės. Jeigu žmogus išnaudos visas šio ašramo teikiamas privilegijas, tai nepriklausomai nuo to, kas su juo atsitiks toliau, jis pasiklos savo būsimo gyvenimo pamatus, ant kurių garbingai sieks aukščiausio tikslo. Pasakyta, kad žmogus, kuris turi brahmačario sąmonę ir atitinkamus santykius su pasauliu, jau praėjo pusę kelio – na dhanam na džanam na sundarim. Brahmačario lygį aprašo ketvirtas, vidurinis Šikšaštakos tekstas, ir tai atitinka pusę dvasinio kelio. Tai lygis, kuriame žmogus šiandien atsiduoda pats sau. Naištika-brahmačaris sako: „Nenoriu atidėlioti, aš atsiduosiu šiandien“. Upakurvana-brahmačaris šiandien nepasiruošęs, jis atsiduos rytoj. Toks skirtumas.

O paskaitą norėčiau užbaigti Čanakjos Pandito patarimu. Žinodamas, koks nepaprastai svarbus, tiesiog hamletiškas, šis pasirinkimas – kurti šeimą ar ne, jis pasakė: „Jeigu abejoji, valgyti ar ne – geriau nevalgyk. Jeigu abejoji, ar verta leistis į kelionę ar ne – geriau lik namie. Jeigu abejoji, vesti ar ne – vesk“.

 

Klausimai ir atsakymai

 

Klausimas: Kaip įvairiuose ašramuose išorinės aplinkybės įtakoja mūsų sąmonę?

Atsakymas: Žmogaus pareigos ašramuose turi taip performuoti jo sąmonę, kad ji kuo idealiau tiktų konkrečiam ašramui. Norint maksimaliai įsisavinti žinias, būtini tam tikri santykiai su pasauliu, tam tikra pasaulėžiūra. Ir santykius, ir pasaulėžiūrą įtakoja aplinka, kitaip sakant, žmogus, būdamas gurukuloje, atlieka tam tikras pareigas, ir pas jį nori nenori formuojasi reikiama sąmonė. Mes minėjome, kad Narada Munis, vardindamas brahmačario pareigas, kalbėjo, kad brahmačaris turi prašyti išmaldos. Ir tai metodas, kaip ugdyti savyje nuolankumą. Kodėl brahmačariai išeina į sankirtaną ir platina Šrylos Prabhupados knygas? Todėl, kad tame didžiuliame dvasiniame gėryje, kurį teikia sankirtana, yra ir nuolankumas. Mes sutinkame žmones, kurie ne visada gražiai su mumis apsieina... Bet tokiu būdu vystosi tam tikra sąmonė, reikalingos savybės, kurios, savo ruožtu, padeda įsisavinti žinias. Nuolankumas reikalingas teisingam žinių įsisavinimui. Jeigu žmoguje per daug išdidumo, jis niekada nieko nesupras.

 

Klausimas: Kas yra upanajana?

Atsakymas: Tai brahmano virvelės uždėjimo ceremonija. Ji gražiai aprašyta minėtoje Bhakti Vikašos Svamio knygoje. Brahmano virvelę gaudavo žmogus, priklausantis vienai iš trijų aukštesnių kastų – brahmanų, kšatrijų ar vaišjų. Ją uždėdavo prieš tai, kai jis pradėdavo mokslus. Taigi, šios ceremonijos dėka žmogus tapdavo dvidža – dukart gimusiu – ir galėdavo pradėti studijuoti Vedas. Pats žodis upanajana reiškia „žmogui atsiveria akys“, vadinasi, tai akių atvėrimo apeigos, kai pašvęstajam suteikiama galimybė išvysti dieviškąjį pažinimą ir jis tarytum naujai atgimsta. Priklausomai nuo kastos, berniukas virvelę gaudavo nuo penkių iki dvylikos metų amžiaus. Toje knygoje aprašoma, kaip ši ceremonija (dar vadinama iniciacija) vykdavo Orisoje, ir tai buvo dar visai neseniai, prieš kelias dešimtis metų. Berniuko šeima paprastai suruošdavo didelę šventę. Paskui guru išvesdavo vaiką už kaimo, ir kartodamas gajatri-mantrą, uždėdavo jam brahmano virvelę. Tada nubrėždavo žemėje tris linijas ir paklausdavo: „Sakyk, ko nori – ar likti brahmačariu, ar atsižadėti?“ Ir štai tokio amžiaus berniukas rinkdavosi. Jeigu jis atsakydavo, kad nori likti brahmačariu, tai reikšdavo, kad jis lieka kaime ir mokinasi toliau. Tačiau kai kurie sakydavo, kad nori atsižadėti. Jis peržengdavo tas tris linijas ir tokiu būdu gaudavo sanjasą. Jam nereikėdavo GBC leidimo ar dar kažko, užteko peržengti tris linijas. Berniukas tapdavo keliaujančiu sadhu ir daugiau niekada negrįždavo į tą kaimą. Jis mokinosi keliaudamas – iš kaimo į kaimą, nuo namo prie namo.

Paprastai tėvai vaiką perspėdavo: „Kai guru paklaus, tu jam atsakyk, kad nori likti namuose“. Įsivaizduokite tėvų būklę... Jie suruošė didelę šventę, sūnų išvedė iš kaimo ir daugiau jie jo nematė. Buvo laikoma labai didele nuodėme šaukti jį namo, kai jis gavo sanjasą. Viskas, jis atsižadėjo pasaulio. Ir jeigu berniukas vėliau kažką bandydavo keisti, tai taip pat buvo laikoma didžiule nuodėme. Praktiškai tokių dalykų nebūdavo, žmogus duodavo įžadą ir toliau jis atitinkamai gyvendavo.

Tarp kitko, daugelis kritikuoja Šrylą Prabhupadą už tai, kad jis labai anksti duodavo sanjasą. Tradicinėje vedinėje visuomenėje ir netgi mūsų sampradajoje sanjasą duodavo berniukams maždaug devintais jų gyvenimo metais. Surasdavo tokį, kuris turėdavo reikalingas savybes, patikrindavo jo horoskopą ir duodavo sanjasą. Jis perimdavo žinias ir tapdavo mokytoju, kad perduotų jas toliau, sekančioms kartoms, tokiu būdu pratęsdamas žinių perdavimo estafetę. Taigi naištika-brahmačaris – tai mąstymo būdas, tam tikra prasme nepriklausomas nuo varnos. Aišku, brahmaniškos savybės padeda žmogui greičiau transformuoti savo mąstymą.

O gauti sanjasą ISKCON‘e – sudėtinga procedūra, ir čia pagrindinė sąlyga – reikia labai norėti.

 

Klausimas: Ar grihastha-ašramas gali trukdyti pasiekti bhakti?

Atsakymas: Žinoma, šis ašramas nėra pati saugiausia vieta. Mes minėjome, kad yra mukhja-bhakti ir gauna-bhakti. Pirmoji tiesiogiai atveda žmogų pas Dievą, antroji – sukuria palankias sąlygas pirmajai. Tai štai, ačarjos grihastha-ašramą priskiria prie gauna-bhakti. Teisingas grihastha-ašramas padeda tam tikro mentaliteto žmonėms greičiau pasiekti Dievą. Bet tai įvyksta tik tuo atveju, kai gauna-bhakti neišstumia iš akiračio mukhja-bhakti. Problema šeimyniniuose santykiuose – jie tokie intensyvūs, jog žmogus paprasčiausiai užmiršta Krišną. Bet jeigu žmogus išlaiko balansą, jeigu jis supranta, kad pas mane yra tikslas ir tai – svarbiausia, jeigu žmona jam padeda, tai tada grihastha-ašramas virsta palankia vieta, kur bhakti suveši ir atveda į tikslą.

 

Klausimas: Ką daryti upakurvana-brahmačariui, kuris neapsisprendžia vesti, ar gali jis įveikti šį nepalankų periodą ir kada nors tapti naištika-brahmačariu?

Atsakymas: Kiekvienas žmogus yra daugiau ar mažiau sąlygotas, ir tai apsprendžia guna-karma. Kaip taisyklė, ją sunku įveikti. Jeigu žmogus turi didelių problemų, jam bus sunku. Šiuo atveju kriterijus yra ništha. Jeigu žmogus šitame ašrame yra stabilus, tai nėra jokių problemų, jis turi jame pasilikti. Tačiau jeigu stabilumas niekaip neatsiranda, tai vieną kartą reikia paliauti spurdėjus ir apsispręsti. Šryla Prabhupada sakė, kad žmogus turi apsispręsti maždaug iki trisdešimt penkių metų amžiaus. Vėliau nėra jokios prasmės ką nors keisti savo gyvenime. Kaip taisyklė, žmonės dabar bijosi eiti į grihastha-ašramą, nes neturėdami atsakomybės jausmo, paprasčiausiai nežino, ką ten daryti. Bet viena iš brahmačarių savybių, apie kurią mes, deja, mažai kalbėjome – tai sugebėjimas prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, savo likimą. Šią savybę brahmačaris būtinai turi savyje lavinti. Aiman, mūsų ašramuose dažnai susidaro šiltnamio sąlygos, ir jų įtakojamas žmogus tepasiekia ana-majos lygį, kuriame jis netgi galvoti nesugeba, nes niekas jam nesakė, kad reikia galvoti. Apie atsakomybę net kalbos nėra. O juk tai viena iš pagrindinių brahmačario savybių. Jeigu ji yra, žmogus tvirtai žino, kad tam tikrą savo gyvenimo laikotarpį jis pašvęs dvasinių žinių siekimui. Bet jis taip pat turi sugebėti konstatuoti ir didelius savo prisirišimus, kai jie yra. Apie tai galima spręsti pagal potraukį priešingai lyčiai ir subtiliems malonumams: šlovei, norui išsiskirti iš kitų, turėti kažkokią savo nuosavybę. Jeigu tokios tendencijos yra, reikia jas pripažinti ir ruoštis kitokiam gyvenimo būdui. Kai Viešpats Čaitanja aptiko, kad Govinda Goša atidėjo vieną vaisių rytdienai, jis jam pasakė: „Lik čia, tapk grihastha ir daugiau neapsimetinėk“. Žinoma, tai labai aukštas kriterijus... Bet, aplamai, žmogus turi galimybę įveikti savo sąlygotumą.

Kiekvienas atvejis yra labai individualus ir turi savąjį sprendimą. Apaštalas Paulius sakė, kad geriau nevesti, bet jeigu tokia būklė verčia kankintis, tai geriau vesti. Reikia blaiviai įvertinti, kokioje būklėje esi: ar nuolatos kankiniesi ir kovoji su savimi, ar tave patenkina esama padėtimi. Reikia atminti, kad kiekvienas žmogus turi savo įpročius ir savąjį sąlygotumą. Norėdamas viso to atsikratyti, jis sąmoningai priima sprendimą kurti šeimą, ir tame nėra nieko blogo. Skirtingiems žmonėms ir gėris yra skirtingas. Vienam tai – likti brahmačariu, kitam – pereiti į grihastha-ašramą.    

 

Klausimas: Ar gali šudros, tokie kaip mes, tapti grihasthomis?

Atsakymas: Klausimas neteisingas, nes mes ne šudros, o vaišnavai. Galbūt jie atlieka šudrų pareigas, tačiau jų padėtis yra aukščiau brahmanų. Bhakti Vikaša Svamio knygoje yra pasakojimas apie vieną ISKCON‘o sanjasį. Jis kilęs iš tradicinės šudrų šeimos, tačiau jie visi Šry-vaišnavai ir atlieka brahmanų luomo pareigas. Jie kartoja tas pačias mantras, atlieka tas pačias apeigas, ir jų namuose niekada nebuvo mėsos. Tiktai laisvu nuo dvasinės praktikos laiku žmogus imdavosi šudros pareigų ir galbūt tai buvo kokia nors neprestižinė veikla, tačiau jie niekuo nesiskyrė nuo kitų tradicinių varnų atstovų ir turėjo tas pačias teises. Žmogus gali būti vaišnavu, nepriklausomai nuo to, kokią vietą jis užima visuomenėje ir kokia veikla užsiima.

 

Klausimas: O jeigu jis nenori prisiimti žemesnės rolės?

Atsakymas: O kodėl jis turėtų jos atsisakyti, jeigu ji jam idealiai tinka? Mes minėjome, kad mūsų sąmonė labai antagonistinė ir operuoja kraštutinumais. Tai, kas aukščiau – vadinasi, geriau, jeigu žemiau – vadinasi, blogai. Žaidimai šiomis kategorijomis išprovokuoja konfliktines situacijas. Vedinėje visuomenėje tokių dalykų nėra, ten kita sąmonė, supratimas, kad viskas turi savo funkcijas. Vaizdžiai kalbant, galva nei kiek ne geresnė už kojas. Jeigu nėra kojos – blogai, jeigu nėra galvos – irgi blogai. Žinoma, yra kažkokie sąlyginiai skirtumai, bet iš esmės ir kojos, ir galva atlieka savo funkcijas, ir negali sakyti, kad kojos – blogai, o galva – gerai. Šudra, kuris gerai atlieka savo pareigas, visuomenėje vertinamas labiau nei brahmanas, atliekantis savo pareigas atmestinai. Štai kur kriterijus. O mums įskiepytas klasinis nepakantumas, todėl ir mūsų vertinimai netikę.

 

Klausimas: Kokią vietą varnašramoje užima jogai-mistikai?

Atsakymas: Jogai-mistikai – tai Indijos hipiai, žmonės, kurie stengėsi atsiriboti nuo šios sistemos. Užuot priėmę sanjasą ar pasirinkę kokį nors ašramą, jie išeidavo į mišką ir ten kažkuo užsiimdavo, priklausomai nuo savo lygio. Užsiimdamas mistine joga, žmogus nutraukdavo visus ryšius su varnašrama.

 

Klausimas: O kaip į tai reaguodavo visuomenė?

Atsakymas: Įvairiai. Vedinėje visuomenėje buvo savi puritonai, karma-mimamsa mokyklos atstovai, griežti tvarkos ir įstatymų sergėtojai, kurie ne tik jogų-mistikų, bet ir sanjasių nepripažino. Jie sakė, kad netgi žiūrėti į juos yra labai didelė nuodėmė, todėl žmogus, pamatęs sanjasį, turi kažką paaukoti. Dar jie teigė, kad sanjasiai irgi atsisako visuomeninių pareigų. Tačiau aš negalvoju, kad tokia pažiūra į mistikus buvo visuotinai priimta. Kitos filosofinės mokyklos juos teisino ir sakė, kad jų jau nebeįtakoja materialus pasaulis, todėl jie jame nebeturi jokių pareigų.

 

Klausimas: Kaip varnašramoje atsiranda impersonalistai, jeigu svarbiausias šios sistemos tikslas – grąžinti žmogų pas Dievą?

Atsakymas: Buvo įvairūs dvasiniai mokytojai, todėl ir mokino jie skirtingai. Tačiau bet kurių dvasinių kursų gurukuloje tikslas – išmokyti žmogų skirti save nuo kūno, duoti supratimą, kuo dvasia skiriasi nuo kūno ir ugdyti viveka-šakti. Buvo išdirbta speciali treniruočių sistema, kad žmogus galėtų praktiškai patirti, kuo viena skiriasi nuo kito.

 

Klausimas: Ką daryti vedusiam žmogui, jeigu jis nebuvo brahmačarjos ašrame?

Atsakymas: Brahmačarja nėra būtinas dalykas, per kurį visi turi pereiti. Tai tiesiog idealių sąlygų sudarymas, kad žmogus galėtų tinkamai mokintis ir užsibrėžti gyvenimo tikslą. Bet jeigu tokių idealių sąlygų nėra, tai galima mokintis ir kitose. Žmogus gali gyventi namie, rūpintis savo šeima, jeigu ją turi... Dvasine praktika galima užsiimti bet kokiose sąlygose, ji nepriklauso nuo aplinkybių. Žmogus gaus tą patį rezultatą, tik jam gal bus sunkiau, nes bus kitos pareigos, mažiau laiko mokymuisi. Bet tai nereiškia, kad jis nieko nepasieks.

Brahmačarja – sistema, kuri kažkada veikė idealioje visuomenėje ir, gal būt, vėl kada nors dirbs. Dabar jos nėra. Dabar mes kalbame ne apie ašramą, o greičiau apie tam tikrą sąmonės lygį, koks jis turi būti tame gyvenimo tarpsnyje, kai žmogus mokinasi. Jį turi lydėti karštas troškimas pažinti dvasinį mokslą, kai žmogus dėl to deda visas pastangas. Tam reikalingos savybės: gebėjimas mąstyti, atsakomybės jausmas, nuolankumas, neprisirišimas prie materialių dalykų, minimalūs kūniški poreikiai, nesavanaudiškumas. Kai visa tai yra, žmogus gali pasiekti gilias žinias, padėti kažkokius pamatus. Jeigu tokių sąlygų nėra, mokinimąsi reikia pritaikyti prie esamos situacijos.

Auditorija: Sunku vienam kovoti su materialia gamta, ir dar be pasiruošimo.

Taip, sunku, bet tam tikrą pagalbą mes gauname. Mes nepasiruošę, bet ir reikalavimai minimalūs, jeigu palyginsime su tais, kurie buvo keliami praėjusių laikų brahmačariams. Mes dabar negalėtume jų laikytis. Sakoma, kad Kali-juga – nuodėmės vandenynas, tačiau gyvendami tokiame prastame vandenyne, mes turime didžiulį pranašumą: žmogui daromos labai didelės nuolaidos, todėl tikslą pasiekti lengviau. Jeigu žmogus nuoširdus, tai nepaisant sunkumų, jis vis tik gali pakovoti. Tiesiog reikia labai gerai įsisavinti dvasinės energijos išteklius, o tai – šventraščiai, šventi vardai ir bendravimas su bhaktomis. Jeigu mes bendrausime su bhaktomis, skaitysime Šrylos Prabhupados knygas bei kartosime šventus vardus, tai, be jokių abejonių, gausime pakankamai dvasinės energijos. Krišna sako, kad sunku įveikti Mano dieviškąją energiją, bet tas, kuris Man atsiduoda, lengvai perplaukia materialių kančių vandenyną.

Atsidavimas – tai, iš esmės, labai aiškus tikslo suvokimas. Mūsų dabartiniame lygyje tai reiškia, kad mes naudojamės viskuo, kas padeda siekti Krišnos, ir atmetame viską, kas tam trukdo. Labai paprasta. Atsidavimas nėra kažkoks abstraktus terminas, tai – vidinė pozicija: kas padeda – man priimtina, kas trukdo – šonan. Atsidavimas – laipsniškas procesas, ir viskas prasideda nuo šravanam kirtanam višnu smaranam pada sevanam. Žmogus klausosi apie Krišną, ir visa kita ateina iš paskos. Tie „visa kita“ – antraeiliai dalykai. Pirmaeilė, svarbiausia mukhja-bhakti dalis – klausymasis apie Krišną. Jeigu pasakoja tyras bhakta ir jeigu mes teisingai klausomės, tai visa kita ne taip svarbu. Pagrindinis mūsų trūkumas – mes per mažai klausomės apie Krišną, sunkiai suprantame, kas Jis yra ir mažai mokinamės filosofijos. Kadangi mes esame priklausomi ir sąlygoti, tai mums reikalingos palankios išorinės sąlygos, todėl apie jas ir kalbame. Klausantis atsiranda tikėjimas, kuris palaipsniui stiprėja, virsta potraukiu, ir tas potraukis, arba skonis, veda žmogų toliau. Jau nebereikia savęs prievartauti, nereikia įtikinėjimų – yra potraukis, ir jis veda.

Pradiniame etape, kai tikėjimas dar labai silpnas, žmogų kamuoja abejonės. Joga – tai darbas su protu, kuris šitame etape dar labai neramus, ir todėl vyksta skausmingas mėtymasis iš vieno kraštutinumo į kitą. Bet kai pasiekiamas tam tikras stabilumas, protas aprimsta, ir tolesnis kelias jau daugiau mažiau pakenčiamas. Žmogus žino savo tikslą. Ništhos lygyje žmogus jau neblogai apsaugotas nuo visokių negandų. Po ništhos atsiranda skonis, kuris veda žmogų toliau.

Auditorija: Ar įmanoma šį etapą pereiti be ypatingų nuostolių?

Reikia bendrauti su žmonėmis, kurie jį jau praėjo. Jie turi reikalingą patirtį ir sugebės tave nuraminti bei duoti kažkokius orientyrus.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis