Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Tai Krišna!

 

Po turo Amerikoje grįžau į Lenkiją pasiruošti kitai kelionei – į Pietų Afriką. Labai džiaugiausi, nes vėl keliausiu su savo Radha-Krišnos dievybėmis, kurias man prieš keletą metų Vrindavane davė senyvas sadhu.

Pastaraisiais metais pasidarė vis sunkiau ir sunkiau keliauti su jomis, nes jos atrodo kaip antikvarinė vertybė. Iš tiesų jos palyginti naujos, tačiau dėl senoviškos apdailos atrodo senos, ir iš muitinės darbuotojų oro uoste man dažnai tenka išgirsti klausimų apie jų kilmę. Du kartus dievybės buvo laikinai konfiskuotos Lenkijos valdžios po to, kai pravažiavo per bagažo skenavimo mašiną. Tas pat praeitais metais nutiko Maskvoje. Taigi kad daugiau dievybės nepatektų į pavojų, prieš keletą mėnesių palikau jas vienai šeimai Varšuvoje.

Prieš pat išvykdamas iš Jungtinių Valstijų pagalvojau, kad dievybėms galima būtų gauti ATA leidimą, tai tarptautinis dokumentas, leidžiantis prekėms ar įrangai būti laikinai importuotiems į daugelį šalių be jokio mokesčio. Nandini dasi paruošė dokumentus, ir kai atvažiavau į Lenkiją, su palengvėjimu pamačiau dokumentus, leidžiančius visur be jokių kliūčių vežioti dievybes.

Tą dieną, kai išsiruošiau į Pietų Afriką, supakavau dievybes specialioje dėžutėje ir apsimoviau kelnes bei apsirengiau marškinius, kad būčiau tikras, jog neiškils jokių sunkumų. Pakeliui į Varšuvos oro uostą prisiminiau, kokie buvo grubūs pareigūnai, kai paėmė iš manęs dievybes.

- Jų greitai nepamatysite, - pasakė vienas iš jų.

“Jei jie vėl bandys paimti Dievybes, - pagalvojau, - pasimėgausiu nuostaba jų veiduose, kai pateiksiu jiems ATA leidimą.

Kai atvykau į oro uostą, rūpestingai įsidėjau dokumentus į rankinę. Po bilieto registracijos sklandžiai perėjau imigracijos patikrinimą ir tada pasiekiau apsaugos punktą. Pajutau, kaip grįžo deginantis pyktis. “Būtent čia jie atėmė Radhą ir Krišną”, - pagalvojau.

Padėjau rankinį bagažą kartu su dievybių dėžute ant skenavimo mašinos juostos. Perėjau per Rentgeno spindulių mašiną ir laukiau kitoje pusėje.

Kai dievybės judėjo per skenavimo mašiną, pareigūnas, stebintis ekraną, atsistojo ir iškėlė dėžutę.

- Kieno ta dėžutė? – paklausė jis lenkiškai.

- Mano, - atsakiau.

- Ruošiamės ją patikrinti, - pasakė jis, šį kartą angliškai. – Ar galėtumėte atidaryti?

- Su malonumu, - atsakiau, traukdamas muitinės dokumentus iš perpetės viena ranka ir atidarydamas dėžutės dangtelį kita ranka.

- Prašom atsitraukti, - pasakė jis, prisitumdamas dėžutę prie savęs.

- Žinoma, - pasakiau pasitikinčiai.

Mintyse šypsojausi. “Tik pabandykite Jas atimti, - pagalvojau, - ir aš jums parodysiu vieną ar du dalykus”.

Kai pareigūnas traukė dievybes iš dėžutės, aš pasidėjau muitinės dokumentus ant stalo priešais save. Staiga jis sustojo.

- O, pažvelkite! – sušuko jis. – Tai Krišna! Jis toks gražus!

Man nukaro žandikaulis.

Jis atsargiai ir dėmesingai iškėlė Radharani.

- O kas tai? – paklausė jis.

- Na… Tai Krišnos sutuoktinė, - pasakiau.

- Ji taip pat labai graži, - pasakė jis.

Jis pažvelgė į viršų.

- Tačiau ar Krišna neturėtų būti mėlynas? – paklausė jis.

Buvau taip nustebęs, kad vos galėjau kalbėti.

- Na…taip, - pasakiau, - Jis yra mėlynas, - tačiau šie pavidalai padaryti iš žalvario.

- Ir jos labai senos, - pasakė jis, žvelgdamas į dievybes dar iš arčiau.

- Iš tiesų Jos nėra senos, - pasakiau. – Štai dokumentai…

Tačiau prieš man baigiant sakinį ir bandant paduoti leidimus, jis atsargiai sudėjo dievybes į dėžutę.

- Kiek žinau, Krišna groja fleita, ar ne? – paklausė jis, pats užrakinęs spynelę.

- Taip, - atsakiau.

Šypsodamasis jis ištiesė man atgal dėžutę.

- Gal galėčiau paklausti, iš kur sužinojote apie Krišną? – pasakiau aš.

- Iš Indijos festivalio, - atsakė jis. – Tai didelis renginys, vykstantis kiekvieną vasarą Baltijos pajūryje.

Įdėmiai pažvelgiau į jį.

- Jei kada nors atvyktumėte vasarą, greičiausiai norėtumėte apsilankyti, - pasakė jis. – Mano šeima ir aš lankomės festivalyje Revalyje kiekvieną liepą.

Tai pasakęs, jis grįžo prie skenavimo mašinos.

Dar keletą sekundžių pastovėjau ir po to pradėjau eiti link išskridimo vartų. Pakeliui švieslentėje pastebėjau, kad mano skrydis vėluos, taigi atsisėdau ant suoliuko pakartoti mantros su karoliais, visą laiką stebėdamasis, kas ką tik nutiko. Kai atėjo mano skrydžio laikas, atsistojau ir vėl ėjau link vartų.

Prie vartų nustebau, pamatęs tą patį apsaugos pareigūną ir padaviau jam savo dokumentus. Staiga eilė sulėtėjo, nes keletui neįgaliųjų keleivių teko padėti prieš įlipant į lėktuvą. Pareigūnas paėmė mano pasą ir įlaipinimo kortelę.

- Festivalis, apie kurį pasakojau, yra nuostabus įvykis, - pasakė jis. – Ten groja indiška muzika, būna šokiai, spektaklis ir lėlių teatras vaikams.

Nusišypsojau.

- Tai tiesa? – paklausiau.

- O taip, – atsakė jis. – Mano žmona ir aš daug sužinojome apie Indijos kultūrą lankydamiesi festivalyje daugelį metų.

- Tikrai? – paklausiau.

- Žinoma, - atsakė jis, kai neįgalieji lėtai judėjo į lėktuvą. – Mano žmona netgi nusipirko sarį per festivalį  praeitais metais.

- Nejaugi? – pasakiau aš, apsimestinai nustebęs.

Eilė vėl pajudėjo, ir pareigūnas sutelkė dėmesį į mano dokumentus.

- O kokia jūsų mėgstamiausia festivalio dalis, jei galėčiau paklausti? – pasakiau.

Jis akimirką pagalvojo.

- Tai būtų kalba nuo scenos beveik pačioje festivalio pabaigoje, - pasaė jis.

Mano antakiai pakilo.

- Ten būna amerikietis, iš tikrųjų vienuolis, kuris pasakojo filosofiją taip, kad net mano žmona ir aš galime suprasti, - pasakė jis.

- O mes nesame filosofai, - tęsė jis sukikendamas. – Štai iš kur aš sužinojau apie Krišną.

- Saugaus skrydžio, - pasakė jis, paduodamas įlaipinimo kortelę ir pasą.

- Ačiū, - pasakiau aš, žengdamas kelis žingsnius link įlaipinimo takelio. Tuomet atsigręžiau. – Ei! - sušukau jam. – Vieną dieną pasistengsiu patekti į tą festival.

- Tai susitiksime tenai, - pasakė jis, paėmęs kito keleivio pasą.

- Tikrai susitiksime, - pasakiau su šypsena pasukdamas už kampo.

Lėktuve galvojau, kaip žmonės vertina mūsų festivalius. Kai pakilome, užsimerkiau ir meldžiausi Viešpačiui Čaitanjai. “Mano brangus Viešpatie, - pasakiau, - tegu aš visuomet, gimimas po gimimo, plaukiosiu tavo sankirtanos judėjimo nektaro vandenyne“.

Tada pasiėmiau savo užrašus ir atradau dainą, kurią buvau nusirašęs tą rytą. Daina tobulai atspindėjo malonumą, kurį jaučiau.

nadiya akase sankirtan meha saje
khola karatala mukhe gabhira garje

“Pripildyti karatalų garsų ir kholos dundėjimo, sankirtanos liūčių debesys susitelkė Nadijos danguje.“

hunhunkara bajra dwhani haya muhur muhu
barikhaye nama nira ghana dui pahum

“Vėl ir vėl griaudžia griaustinis ir blykčioja žaibai. Du debesys – Viešpats Čaitanja ir Viešpats Nitjananda –nesuvaldomai lieja šventuosius vardus.“

nace gaya parisada thamake thamake
bhabera bijuli taya saghana camake

“Gražiai judėdami, du Viešpačiai dainuoja ir šoka kartu su savo palydovais. Blykčiojantys ekstazinės dvasinės meilės žaibai pripildo visus nuostaba“.

premera badale naiad santipura bhase
raya anantera hoya na bhulila rase

 “Ekstazinės dvasinės meilės liūčių debesys sukelia didžiulius potvynius. Visas Šantipuras skęsta šiuose vandenyse. Deja! Ananta-rajos širdis nebuvo nunešta šių nektariškų potvynio vandenų“.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis