Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Švari sąžinė – tai nesibaigianti šventė

 

Kad mes turėtume galimybę palyginti savo pasaulėžiūrą su neklaidinga, absoliučia tiesa, kiekvienoje gyvoje būtybėje pasireiškia energija, kurią mes vadiname sąžine, arba intuicija. Vedos sako, kad šią energiją skleidžia Supersiela. Būtent Ji duoda mums teisingą dalykų supratimą. Supersiela – tai Dievo aspektas, kuris yra mūsų kūne šalia sielos. Tokiu būdu, sąžinės šaltinis – Aukščiausias Dievo Asmuo. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta:

Šiame kūne glūdi dar ir kitas, transcendentalus besimėgaujantis subjektas – Viešpats, aukščiausias savininkas, kuris stebi ir leidžia. Jis vadinasi Supersiela (Bg. 13.23).

Skaitytojas: Mano vargšėje galvoje niekaip nesutelpa, kaip mano sąžinė gali priklausyti kažkam kitam, tegu ir Dievui, ir kuris netgi sankcionuoja mano veiksmus. Aš galvoju, kad mano sąžinė – tai tik vienas iš mano charakterio bruožų.

Autorius: Jeigu tai jūsų charakterio ypatybė, kodėl gi ji amžinai su jumis ginčijasi, kai jūs elgiatės neteisingai?

Skaitytojas: Todėl, kad kažkur giliai viduje aš suprantu, kaip reikia elgtis teisingai, o mintyse galiu ir klysti.

Autorius: Nesvarbu, kaip jūs suvokiate tiesą – vidujai ar protu, bet kuriuo atveju jūs neklysite. Tiesa egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar mes ją suvokiame, ar ne. Ji visada nurodo, kad mūsų viduje glūdi laimė (aukščiausias teisingumas). Jeigu mes pradėsime jos klausyti, ji nurodys kelią į tą laimę. Nuo laimės dar niekas neatsisakė, kaip ir niekas nenori kentėti. Todėl tas, kuris mato tiesą, niekada nepanorės eiti šunkeliais.

Skaitytojas: Vadinasi, jūs tvirtinate, kad sąžinė – tai man  nepriklausanti tiesa, pagal kurią aš vertinu savo poelgius.

Autorius: Visai teisingai, tik žinokite, kad tai sąžinė verčia jus vertinti savo poelgius, tai ne jūsų noras. Ir ji sankcionuoja tuos poelgius.

Skaitytojas: Vadinasi, ji veikia nepriklausomai, kaip tam tikra energija, esanti manyje?

Autorius: Teisingai, sąžinė – tai Supersielos balsas. O Supersiela glūdi jūsų kūne, kaip ir jūs pats.

Skaitytojas: Nejaugi manyje dar kažką veikia ir Dievas?

Autorius: Galvojate, kad savo kūne esate tik jūs?

Skaitytojas: O kas dar ten gali būti? Noriu – vaikštinėju, noriu – žiūriu televizorių. Kas vietoj manęs vaikščios ar mano akimis žiūrės?

Autorius: O ar jūs visada naudojatės savo kūnu taip, kaip norite?

Skaitytojas: Žinoma, visada.

Autorius: O jeigu jūsų kojos būtų paralyžiuotos, tai kaip jūs vaikščiotumėt?

Skaitytojas: Nesvarbu, aš invalidas, ar ne, bet sveikais kūno organais visada galiu naudotis taip, kaip aš noriu.

Autorius: O kas sprendžia, kokie organai bus sveiki ir kokie ne?

Skaitytojas: Nežinau, galbūt jo didenybė atsitiktinumas. Bet aš suprantu, kad jeigu jau tapau invalidu, pasivaikščioti nebus taip paprasta. Bet tai tik reiškia, kad kūnas negali atlikti tam tikros funkcijos, šiuo atveju – vaikščioti. Kartoju, kad savo nuožiūra aš galiu naudotis tik tais organais, kurie normaliai funkcionuoja.

Autorius: Nejaugi?

Skaitytojas: O ką, norite įrodyti, kad negaliu?

Autorius: Aš neturiu įrodymų apie tai, kad mes savo kūnu naudojamės visiškai savarankiškai, bet turiu daug pavyzdžių, kad mūsų kūno veikla visiškai priklauso nuo Supersielos. Būtent Supersiela varto mūsų karmos knygą ir sprendžia, kokie mūsų kūno organai turi dirbti normaliai, o kokie – nelabai arba ir visai nedirbti. Dauguma kūno funkcijų aplamai sunkiai prieinamos mūsų pojūčiams. Visos organizmo ląstelės dirba nepriklausomai nuo mūsų valios. Tai faktas, kurio jūs negalite atmesti. O gal galite man atsakyti, kaip dažnai jūs kontroliuojate procesą, kai iš kepenų išsiskiria tulžis?     

Skaitytojas: Girdėjau, kad pasitreniravus tai įmanoma.

Autorius: O dabar, kai mes dar netreniruoti, kas tai daro?

Skaitytojas: Visas organizmo funkcijas kontroliuoja pasąmonė.

Autorius: Koks tai puikus žodis – pasąmonė. Jis paaiškina viską, kas vyksta mūsų kūne. O jeigu jūs, važiuodamas mašina, staiga išleisite iš rankų vairą, tai toliau ją ves pasąmonė, ar ne?

Skaitytojas: Ne, tada ji būtinai į kažką atsitrenks. Mašina neturi pasąmonės. O štai, jeigu joje būtų kompiuterinis valdymas, tada ji važiuotų kaip priklauso net ir paleidus vairą.

Autorius: O kompiuteris savarankiškai dirba ar jį kas nors valdo?

Skaitytojas: Į jį įdėta programa, kuri viską ir daro.

Autorius: Vadinasi, kažkas kontroliuoja kompiuterį, programuodamas jį tam tikrai veiksmų sekai.

Skaitytojas: Na, gerai, iš pradžių, žinoma, kažkas jį paruošia darbui. Kodėl jūs uždavinėjate šiuos klausimus?

Autorius: Jeigu net nevalingas mašinos funkcijas kažkas kontroliuoja, reiškia, gamtoje spontaniškų (vykstančių savaime) procesų nebūna. Mes jau kalbėjome apie tai, kai narstėme laiko temą. Bet jūs kažkodėl tebegalvojate, kad savo kūno šeimininku esate tik jūs. Norėdami pagrįsti šią nevykusią teoriją apie savaime vykstančius procesus, žmonės sugalvojo terminus – “spontaniškas”, “automatiškas”, kuriais bando aiškinti viską. Planetos automatiškai sukasi apie savo ašį ir nei viena neatsitrenkia į kitą. Žemėje savaime, automatiškai atsirado biosfera, palanki gyvų būtybių atsiradimui ir egzistavimui. Ji vis taip pat automatiškai palaikoma, nežiūrint į mūsų bandymus ją pažeisti. Mūsų kūnas dirba kaip laikrodis, ir tai vyksta savaime.

Mes įsitikinę, kad šios nesąmonės autoritetingai paaiškina viską, kas vyksta aplink mus, nežiūrint į tai, kad dar joks žmogus nesukūrė nieko tokio, kas galėtų funkcionuoti be jo įsikišimo. Apsėsti noro įgyvendinti “genialią” automatinės savikontrolės idėją, mes šimtus metų bergždžiai bandome sukurti amžinąjį variklį. Bet kai ką jau pasiekėme – gaminame peilius, kurie nešimpa. Juos pavadino savaime besigalandančiais, bet iš tikrųjų jie – savaime šimpantys. Jų tarnavimo laikas pasibaigs taip pat, kaip ir paprastų peilių. Nėra nei vieno fakto, kuris patvirtintų, kad žmonių išrasti daiktai funkcionuoja amžinai. Visa, ką sukūrė žmogus, daugiau ar mažiau reikalauja nuolatinės jo paties kontrolės.

Įsitikinę, kad organizmas dirba savaime, be kieno nors kišimosi, mes dažnai atsiduriame situacijoje, kai jis sutrinka. Mes galvojam, kad taip atsitinka dėl likimo, medicinos ar ekologijos kaltės, bet tik ne dėl mūsų pačių. Nepaisant to, kad tokios kaltų paieškos negali ištaisyti situacijos, mes ir toliau nuoširdžiai tikime atsitiktinumais.

Panašu, kad žmonės, sugalvoję terminus “pasąmonė” ir „automatizmas”, kartais praranda blaivų protą, tik neaišku, ar tai pasireiškia jų pasąmonė, ar tai vyksta automatiškai.

Skaitytojas: Tai kas gi tada kontroliuoja organizmo darbą?

Autorius: Tai, kas neturi sąmonės, kas negyva, niekada ir nieko negali kontroliuoti. Ir mūsų organizmas nefunkcionuoja pats savaime, automatiškai, kaip mums atrodo, – jame vykstančius procesus pilnutinai kontroliuoja Supersiela. Nesuprasdami, koks tobulas šis pasaulis, mes linkę viską supaprastinti, o tai rodo intelekto trūkumą. Tarakonui irgi atrodo, kad žmogaus, bandančio jį sutrypti, koja šalia jo atsidūrė atsitiktinai ir yra tam tikra gamtos galių apraiška.

Skaitytojas: Vadinasi, mano kūno veiklą kontroliuoja Dievas Supersielos pavidalu?      

Autorius: Taip, tik būtų teisingiau sakyti, kad Supersiela yra tam tikras Dievo aspektas – vienas iš daugelio.

Skaitytojas: Ačiū už patikslinimą, bet man nėra skirtumo tarp šių sąvokų. O kodėl Dievas Supersielos aspekte tai daro?

Autorius: Jis yra amžinas visų gyvų būtybių draugas ir nuolatos mums padeda. Tokiu būdu Jis duoda mums galimybę būti tokiuose kūnuose, kokių mes norėjome, turėdamas tik vieną tikslą – duoti mums laimės tiek, kiek tik mes norim.

Skaitytojas: Tai faktiškai siela kūne gyvena tik todėl, kad Dievas jai davė tokią galimybę, taip?

Autorius: Teisingai. Jūsų klausimas parodo jūsų įžvalgumą. Daug mokslininkų net neįtaria, kad galimi tokie klausimai.

Skaitytojas: O kodėl jie iki šiol to nežino?

Autorius: Todėl, kad mes turime dar vieną nuolatinį palydovą – netikrą ego, kuris, tik išgirdęs žodį Dievas, nedelsiant pasišiaušia ir verčia intelektą su juo ginčytis.

Skaitytojas: Žinoma, kas liečia Dievą, yra daug kas neaiškaus ir ginčytino. Pavyzdžiui, kaip Jis vienu metu gali būti visų gyvų būtybių kūnuose?

Autorius: Nesuprantamą teiginį nereikia laikyti neteisingu, jį kaip tik reikia visapusiškai išnagrinėti.

Skaitytojas: Man atrodo, kad ne visada reikia gilintis į nesuprantamus teiginius. Pavyzdžiui, šiuolaikinė visatos atsiradimo teorija man visiškai suprantama, nes ji tokia reali.

Autorius: Nejaugi ši teorija jums nekelia jokių abejonių?

Skaitytojas: Kokios čia gali būti abejonės?

Autorius: Didžiojo sprogimo teorija neturi jokios logikos nuo pradžios iki galo. Dar galima sutikti, kad visata atsirado iš kažkokio hipotetinio taško, bet jeigu iki to taško atsiradimo nieko nebuvo, tai iš kur jis atsirado? Kaip kažkas gali atsirasti iš nieko, iš tuščios vietos?

Skaitytojas: Sutinku, kad tai paradoksas, bet jis mane nelabai jaudina.

Autorius: Štai čia ir glūdi problema. Manęs nejaudina, kad visata atsirado iš nieko, bet išgirdęs, kad ji atsirado Dievo valia, aš tuoj imu spirgėti – kaip tai, nesąmonės. Čia pasireiškia žmogaus egoizmas – taip nesinori susitaikyti su mintimi, kad yra Dievas.

Skaitytojas: Kol gi taip?

Autorius: Nes Dievo sąvoka reiškia, kad yra kažkas tobulesnis ir galingesnis už mus. Netikro ego įtakoje savanaudiški sumetimai prasiskverbia net į intelektą, kuris atsakingas už tiesos suvokimą. Todėl daugumai žmonių sunku pripažinti Dievo ir kitų aukštesniųjų galių egzistenciją.

Skaitytojas: Man sunku susigaudyti, kas yra intelektas ar ego. Gal galėtumėte suprantamiau paaiškinti, kodėl mums sunku sutikti su Dievo buvimu, kodėl mes negalime tai priimti net kaip hipotezę?

Autorius: Žmonėms sunku suprasti, kad Dievas yra visų gyvų būtybių kūnuose, bent jau dėl to, kad mes pasaulį suvokiame tik trimatėje erdvėje. Pamėginsiu tai paaiškinti palyginimu. Saulė taip pat viena, bet asmeninį kontaktą su ja turi visi, nes ji visur skleidžia šviesą.  

Astrologijoje netgi yra terminas, kuris reiškia, kad kiekvieno žmogaus santykiai su Saule gali būti geri ir blogi, kitaip sakant, unikalūs. Lygiai taip pat ir Supersielos santykiai su kiekvienu žmogumi yra individualūs ir nepakartojami.

Skaitytojas: Saulę mes matome, su ja viskas aišku. Bet kodėl mes nematome Supersielos? Galų gale, atvirai kalbant, man visai nesinori tikėti Dievo buvimu.

Autorius: Jeigu mes pamatytume Dievą, mus nutviekstų tokia dvasinė laimė, kad akimirksniu prarastume bet kokį norą toliau gyventi materialiame pasaulyje. Daugybė materialių norų liktų našlaičiais, tai yra, neišsipildę. Štai kodėl Dievas mums nepasirodo, dar daugiau, padaro taip, jog mums norisi tikėti, kad Jo nėra.

Skaitytojas: Vadinasi, kai tik pas mus neliks materialių norų, Dievas netruks pasirodyti?

Autorius: Esate labai nuovokus pašnekovas.

Skaitytojas: Taip, gudriai sugalvota, bet aš vis tiek nenoriu tuo tikėti. Labai jau revoliucinga mintis, kad visus mano poelgius kažkas stebi. Net pagalvoti baisu.

Autorius: Nieko, priprasite.

Skaitytojas: Kaip ten bebūtų, bet aš turiu pasirinkimo laisvę, tikėti į Dievą ar ne.

Autorius: Gerai, turėkite. Jeigu ši tema tokia sunki, pakalbėkime apie ką nors kita.

Skaitytojas: Taip, kol kas palikime Supersielą ramybėje. Bet ar galima pakilti į dorybės guną be šito žinojimo?

Autorius: Laisvai, tik Dievui prisieis sukurti ketvirtą – nesąžiningos dorybės guną, kuri jums tikriausiai suteiks daug daug laimės.

Skaitytojas: Baikit, o tai nuo jūsų sąmojo mano pasąmonėje kaupiasi baimė, ir aš nesąmoningai krūpčioju, belaukdamas eilinio „įkandimo”.

Autorius: Pas jus gera intuicija, ir toliau gilintis į šią temą jūs atsisakėte ne atsitiktinai. Žmogui, esančiam aistros gunoje, geriau patirti daugybę pasišaipymų ir net patyčių, negu bent vieną kartą išgyventi didžiulį, nesiliaujantį skausmą, kurį sukelia sąžinė.

Bhagavadgytoje pasakyta, kad iš tūkstančio žmonių tik vienas siekia tobulumo, ir aš džiaugiuosi, kad mano pašnekovas ir yra tas vienintelis žmogus.

Skaitytojas: Gerai jau. Manau, kad mums reikia pratęsti sąžinės temą. Aš seniai norėjau išsiaiškinti šį klausimą.

Autorius: Kaip jūs galvojate, ką reiškia liaudiškas posakis, kad kuo garsesnės liaupsės, tuo silpnesnis sąžinės balsas?

Skaitytojas: Aš suprantu taip: kai mus pradeda girti, darosi sunkiau išgirsti sąžinės kaltinimus.

Autorius: Taip ir yra. Būtent todėl aistros gunoje esantys žmonės arba meilikauja vienas kitam, arba kažką apkalbinėja. Tokiu būdu jie netiesiogiai demonstruoja savo pranašumą ir nesąmoningai gieda sau ditirambus, tuo pačiu slopindami sąžinės balsą.

Skaitytojas: Įdomu, peršasi paradoksali išvada: jeigu žmogus mūsų negiria, jis elgiasi humaniškiau, nei girtų.

Autorius: Taip, tik ši tezė liečia tuos žmones, kurie siekia dorybingo gyvenimo ir pradėjo kovą su savo trūkumais. Nuoširdžios pastabos turės pasisekimą tik bendraujant su dorybingais žmonėmis. Jeigu žmogus nori gyventi kaip gyvenęs, tai geriau apsiriboti jo gerųjų savybių šlovinimu ir neduok Dieve pastebėti blogąsias. Žmonės aistros ir neišmanymo gunose į sąžinės balsą reaguoja labai liguistai.

Skaitytojas: Vadinasi, jie stengiasi nekreipti dėmesio į sąžinės balsą?

Autorius: Taip daro tik žmonės neišmanymo gunoje. Esantys aistros gunoje sąžinės balsu naudojasi tam, kad galėtų kaltinti kitus. Jų tarpusavio santykius labai taikliai apibūdina dar vienas liaudiškas pastebėjimas, kad daugelį žmonių graužia ne savo, o kitų sąžinė. Tai reiškia, kad žmonės aistros gunoje savo sąžinę labai greitai nuramina. Jie visada save pateisina. Bet jeigu kažkas kažką daro neteisingai, pas juos kaipmat prabyla sąžinė, ir jie išreiškia nelaimėliui savo “teisėtą” pyktį ir nepasitenkinimą, įsivaizduodami, kad elgiasi labai prakilniai, atseit iš pašaknų rauna blogį. Tačiau žmogui neįmanoma ką nors išaiškinti ir patarti, negailestingai badant pirštais jo trūkumus ir nepasidalijus su juo savo laime ir širdies gerumu.

Būdami nepakantūs kitiems, žmonės aistros gunoje nuoširdžiai tiki, kad jie elgiasi taip, kaip jiems liepia sąžinė. Bet iš tikrųjų tokiu elgesiu jie tik stengiasi pateisinti savo netikusius poelgius ir įtikinti patys save (savo sąžinę), kokie jie teisuoliai. Taip jie nesąmoningai nukreipia savo žvilgsnį nuo visko, kas tik byloja apie jų trūkumus.

Skaitytojas: Vadinasi, bendraujant su žmonėmis, daugumoje atvejų jų trūkumus geriau ignoruoti, taip?

Autorius: Taip, tai liečia žmones aistros gunoje. Bet jeigu žmogus stengiasi būti dorybingas, tai jis turi išmokti išklausyti tiesą apie savo trūkumus. O tas, kuris kitiems nurodo jų ydas, turi tai daryti labai geranoriškai ir be jokio pykčio bei nepasitenkinimo.

Skaitytojas: O jeigu tuo metu nervuojiesi ir nejauti jokio geranoriškumo, – ar galima tokioje būklėje nurodinėti trūkumus?

Autorius: Jokiu būdu. Dorybingas žmogus priims ir grubias pastabas, bet mes padarysim įžeidimą, nepaisant to, kad jis nekreips į tai dėmesio. O žmonės aistros ir neišmanymo gunose tiesiog organiškai nesugeba priimti pastabas, jeigu į juos kreipiamasi grubiai ir susierzinus.

Skaitytojas: Taigi mes tik viską pagadiname, kai įsikarščiavę kaltiname kitus.   

Autorius: Būdami aistros gunoje, mes visada darysime tokias kvailystes, neturėdami jokios galimybės atsikratyti priešiškumo savo artimui. Taip mūsų sąmonę veikia aistros guna. Bet jeigu mes kada nors užsigeisime tapti dorybingais, trūkumų prisieis ieškoti savyje, o ne kituose.

Skaitytojas: Bet tam reikalinga stipri valia.

Autorius: Man vėl norisi atsakyti liaudiška išmintimi: “Jeigu tarnausi sąžinei, tapsi valios šeimininku”. Nesąžiningas žmogus nenorės kęsti nepriteklių, kurie grūdina valią. Jis visada atras kokią nors gilią filosofinę priežastį, aiškinančią, kad to daryti nereikia.

Skaitytojas: Vadinasi, vėl viskas atsiremia į sąžinę?

Autorius: Mes jau kalbėjome, kad svarbiausias dorybės gunos rodiklis – sąžinė. Jeigu žmogus įsiklauso į sąžinės balsą, vadinasi, jo sąmonė yra dorybės gunoje.

Skaitytojas: O kaip tapti sąžiningu?

Autorius: Sąžinės motina yra teisingumas. Tik nustojęs apgaudinėti save ir kitus, žmogus išgirs jos balsą. Be dorybės gunos poveikio neįmanoma išsiugdyti gerų charakterio bruožų. Tik gerai suprasdamas, kas yra savigarbos jausmas, žmogus gali priartėti prie teisingos elgsenos.

Skaitytojas: Paaiškinkite, ką reiškia “teisingas supratimas”, ir kas yra savigarbos jausmas.

Autorius: Kai žmogus, nedorai pasielgęs, pasijunta niekam vertas ir bando pasitaisyti, jo savigarbos jausmas pereina tikrojo ego dispozicijon. O gerus poelgius jis laiko ne savo nuopelnu, o tų, kurie jam davė žinias. Toks elgesys visada priartina žmogų prie teisingumo sampratos.

Skaitytojas: O aš girdėjau, kad save visada reikia laikyti geru, kitaip neteksi savigarbos jausmo ir tapsi ištižėliu.

Autorius: Taip, yra žmonių, kurių savigarbos jausmas remiasi netikru ego. Todėl jie nuolatos save įtikinėja: “Aš geras, aš viską galiu”. Net išgirdę kažkieno pastabą, jie nekreipia į ją dėmesio ir toliau burbuliuoja: “Aš geriau žinau, nes aš geras”. Taip jiems teisingumo sąvoka visada bus tolima ir nereali, jie negirdės sąžinės ir intuicijos balso.    

Dabar madingi specialūs kursai, kuriuose žmones apmokina pagal tokią egoistinę savikontrolės sistemą. Vedose pasakyta, kad panaši savikontrolė tik dar labiau sutvirtina aistros gunos įtaką, ir žmogaus laukia vien rūpesčiai ir nelaimės.

Skaitytojas: Bet tokie kursai labai patrauklūs, ir savo laiku aš, kiek prisimenu, irgi buvau užkibęs ant šitos meškerės.

Autorius: Būtina įsisąmoninti, kad žmogui savigarbos jausmas būtinas. Negalima galvoti, kad esu blogas, todėl niekaip negalėsiu pakeisti savo gyvenimo. Reikia galvoti, kad esu blogas, bet noriu būti geru, todėl būtinai pakeisiu savo gyvenimo būdą ir būsiu laimingas.

Skaitytojas: Sutikite, kad tokią savigarbą, kokią jūs rekomenduojate, baisu net įsivaizduoti.

Autorius: Visa, kas veda į laimę, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nejaukiai. Reikia apsiginkluoti ryžtu ir patikrinti tai praktikoje, ir jūs iš karto pajusite pasitenkinimą ir laimę. Kiekvienas žmogus gali būti teisingas, jeigu jis to nori.

Iš visų teigiamų bruožų teisingumas užima pirmą vietą, kadangi jis yra sąžinės motina, bet širdies gerumas pasireiškia netgi anksčiau už teisingumą.

Skaitytojas: Vadinasi, gerumas – teisingumo mama ir tuo pačiu sąžinės bobutė?

Autorius: Na, štai, jūs jau demonstruojate liaudišką išmintį.

Skaitytojas: O kaip tapti geru?

Autorius: Reikia tiesiog daryti visokius gerus darbus, ir taip po truputį ugdysimės šią taip reikalingą savybę. Situacija palaipsniui keisis ir ledinė širdis atitirps. Kai geri poelgiai persvers bloguosius, šalta bejausmio žmogaus širdis atvirs į šiltą gero žmogaus širdį.

Gero būdo žmogus kituose mato daugiau gėrio, negu blogio, todėl jis nustoja bijoti žmonių ir pajunta jiems šilumą. Dabar jis pasirengęs išklausyti apie save visą teisybę. Taip geras žmogus tampa ir teisingu. Teisingumas apvalo nuo melo, ir jau tada mes būname pasiruošę išgirsti sąžinės balsą.

Skaitytojas: Tai, ką jūs pasakėte – labai svarbu. Aš norėčiau daugiau pakalbėti apie teigiamų charakterio bruožų ugdymą.

Autorius: Tai labai didelė ir sudėtinga tema, todėl apie tai – ateityje. Dabar pratęskime pokalbį apie sąžinę.

Skaitytojas: Jūs sakėte, kad Supersiela, apart sąžinės balso, dar kontroliuoja visas organizmo funkcijas. Ar tai reiškia, kad tarp sąžinės ir mūsų organizmo yra kažkoks ryšys?

Autorius: Taip, tiesioginis ir labai tamprus. Jeigu žmogus apgaudinėja, tai net jo prakaito kvapas keičiasi, nekalbant apie kitas, svarbesnes kūno funkcijas. Apgaulė mažina imunitetą, nuo jos kenčia kepenys. Įžūlus elgesys sutrikdo organizmo hormonų darbą, dėl ko nukenčia medžiagų apykaita ir atsiranda neatsparumas infekcinėms ligoms.

Skaitytojas: Gal dėl tos priežasties įžūlūs ir ištvirkę žmonės dažnai serga lytinių organų ligomis?

Autorius: Taip, o be to, jie dar turi polinkį rimtiems imuniteto pokyčiams ir sunkioms odos ligoms.

Skaitytojas: Peršasi išvada, kad jeigu žmogus elgiasi sąžiningai, jo kūnas funkcionuoja nepriekaištingai.

Autorius: Taip ir yra. Dar daugiau, jam atsistato ne tik kūno, bet ir psichikos funkcijos. Kai žmogus pripažįsta savo klaidą, nurimsta jo protas ir gyvenimas pasidaro mielesnis. Kai žmogus kovoja su sąžinės balsu, pirmiausia sutrinka miego funkcija, o paskui kūne prasideda rimti fiziologiniai ir netgi anatominiai pokyčiai.

Skaitytojas: Minėjote, kad žmonės neišmanymo gunoje visiškai negirdi sąžinės priekaištų. Ar tai reiškia, kad jie ir serga mažiau?

Autorius: Tai reiškia, kad ligos pasireiškia subtilesniuose sąmonės kloduose, o jų kūnai kenčia žymiai mažiau, negu žmonių aistros gunoje. Užtat greitai degraduoja intelektas, palaipsniui paversdamas juos gyvuliais žmogaus kūne.

Skaitytojas: Kokie pirmieji nesąžiningų žmonių intelekto degradacijos požymiai?

Autorius: Pirmiausia pasireiškia polinkis blogiems įpročiams ir dienos režimo nesilaikymas. Paskui dingsta atsakomybė už normalius santykius su artimaisiais (abejingumas vaikų, žmonos ir tėvų likimui). Toliau dingsta noras ką nors dirbti. Palaipsniui visa tai perauga į neslepiamą priešiškumą visiems žmonėms ir didelį norą bet kokia kaina juos išnaudoti.

Skaitytojas: O galutiniai tokios degradacijos etapai?

Autorius: Alkoholizmas, narkomanija, lytiniai iškrypimai, neurozės, banditizmas, amoralus elgesys, psichinės ligos.

Skaitytojas: Dabar suprantu, kokie svarbūs pokalbiai apie sąžinę ir Supersielą, jeigu nori progresuoti ir dorybingai gyventi.

Išvada: Dievas, pasireikšdamas Supersielos aspektu, suteikia mums galimybę pasitikrinti, ar teisingi mūsų poelgiai. Dėl mūsų pačių labo Viešpats su mumis kalba sąžinės balsu. Tokiu būdu Jis nori duoti mums žinojimą, kaip teisingai gyventi ir būti laimingam. Tačiau ne visi žmonės teisingai pasinaudoja savo pasirinkimo laisve, ir sąžinė dažnai jiems tik trukdo. Apuokas, slėpdamasis nuo saulės, niekada nepatiria džiaugsmo, kurį teikia jos spinduliai, taip ir tie, kurie ginasi nuo sąžinės balso, niekada nepatirs laimės gyvenime.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis