Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Aš greičiau eisiu į tamsą su Dievu,

negu į šviesą vienas.

(Meri G. Breinard)

 

Kur aš? Kiek laiko praėjo? Aš miegojau kaip užmuštas, tačiau nesiliaujantis upės šniokštimas grąžina mane į realybę. „Žemiškas rojus“ – taip vadinasi mūsų nakvynės namai. Tai kelios medinės lūšnelės ant Gangos kranto.

Vakar buvo viena iš sunkiausių mūsų kelionės dienų. Ryte išvykome iš „Himalajų“ viešbučio. Pusiaukelyje atsirėmėme į eilinę akmenų nuošliaužą. Mes tuoj pat pabandėme ją apvažiuoti per džiungles, tačiau neužilgo prieš save pamatėme dar vieną nuošliaužą ir buvome priversti pasukti atgal, kol atvykome į šį „Žemišką rojų“.

Kas toliau? Mes visiškai priklausome nuo Krišnos, kuris šį kartą pasireiškia per Indijos kelių valdininkus (jeigu tokie iš viso yra). Mes dar vakar turėjome pribūti į Rišikešą ir praleisti dvi ramias dienas ant Gangos karanto, tačiau tik užstrigome tarp dviejų nuošliaužų, o juk šiandien – Šrymati Radharanės apsireiškimo diena, viena iš švenčiausių dienų metuose. Aš labai nusiminęs, kad negalėsime dorai jos atšvęsti. Labai galimas daiktas, kad antrą dienos pusę mes praleisime ant ratų.

Užsimetęs rankšluostį, einu į Gangą. Kūną maudžia, tarytum visi mano kaulai ir kauliukai vakar bent dvidešimt kartų būtų buvę išimti iš kūno ir vėl sudėti. Kiekvienas susirandame sau akmenį ant kranto, ant kurio įsitaisę, visą rytą kartojame šventus vardus. Dabar mums taip reikalinga tyla bei ramybė.

Vidurdienį mums praneša, kad kelias laikinai laisvas. Pravažiuoti galima tik po vieną. Tačiau ši žinia mūsų nedžiugina – taip nesinori palikti Himalajus. Toks jausmas, kad kalnai nenori mūsų paleisti. Ir aplamai, ko mums važiuoti? Galbūt mes nenorime važiuoti tik todėl, kad nenorime tokią šventišką dieną praleisti ant ratų?

Po žygio į Kedaranathą mes visi netekome daug jėgų ir į Rišikešą atvykstame galutinai pervargę. Laikas – dešimta valanda vakaro. Naktį Indijos miestai virsta klastingomis pabaisomis. Tai ypač jaučiasi nuošaliuose rajonuose. Mes važiuojame per apleistą prekybinį Rišikešo rajoną. Iš tamsos pasirodo įvairiausios transporto priemonės. Dusina sudegusio kuro tvaikas. Iš visur girdisi mašinų pypsėjimas. Gatvėmis laksto sunkvežimiai, vairuojami girtų šaunuolių – neaišku, ar jie aplamai kada nors mokinosi vairuoti. Beždžionės, prirakintos grandinėmis, ir pjovimui paruoštos ožkos. Visą šį chaosą papildo žemo lygio indiškų šlagerių garsai, sklindantys iš geležinių garsiakalbių – visiška nešvankybė tiems, kurie tik ką nusileido iš Himalajų kalnų. Mumyse palaipsniui kaupiasi kažkas panašaus į didelio galingumo elektros krūvį.

Norint pasiekti nakvynės vietą, mums dar reikia persikelti per Gangą. Tuoj už tilto prasideda džiunglės. Čia taip pat lijo, ir kelias visai pabiuro. Pagaliau randame viešbutį, kurio adresą mums paliko Atmananda, bet ten mūsų nepriima. Bala Gopalas neišlaiko ir pats imasi surasti nakvynę. Jį jau viskas nervuoja. Po valandos jis grįžta nieko nepešęs. Himalajuose jis nespėjo nusiskusti, ir dabar kažkiek panašus į plėšiką. Jau kaip jis prašė administratorius leisti mums pernakvoti, atsakymas visur buvo stereotipinis: „Svetimšalių nepriimame... ir jau pernelyg vėlu!“ Tokių dalykų Indijoje aš dar negirdėjau. Sustojame dar prie kelių ašramų, bet ir ten mums atsako. Viename iš jų mums pasiūlė salę, kur jau miegojo gal pusšimtis vargšų kartu su šunimis. Šunys mus taip nužvelgė, kad nusprendėme jų nebetrukdyti. Jau vidurnaktis, ir man atrodo, kad viskas klostosi ne šiaip sau.

Pagaliau pamatome pasitikėjimą keliantį viešbutį su šviesiai violetine neonine iškaba „Radždip viešbutis“. Siūlau pamėginti laimę čia. Džipo viduje orą galima pjaustyti peiliu. Jėgų nėra net pirštą pakrutinti. Mano pasiūlymo nepriima, ir prasideda ginčas. Galų gale Bala Gopalas eina pasiteirauti kainų. Na, ką gi, jos astronominės. Tačiau jau po pusiaunakčio, ir mums nėra kitos išeities. Tiktai kodėl Bala Gopalas toks piktas? Kas aplamai darosi? Tokia nuostabi kelionė gali pasibaigti nemalonumais.

Nešinas miegmaišiu, praeinu pro administratoriaus staliuką ir staiga pamatau didžiulį mano nekenčiamo naujamadiško guru portretą. Viešpatie, dar ir tai!

Raišas viešbučio patarnautojas palydi mane į kambarį. Vos tik įlendu į lovą, kai suprantu, kokia siaubinga naktis manęs laukia. Gretimame kambaryje kažkas brazgina bandžo stygas, o pro vonios duris girdisi kažkokios porelės isteriškas juokas ir aimanos. Viskas taip garsiai, kad atrodo, jog jie mylisi mano vonioje.

Nenuostabu, kad užmigti man nepavyksta. Aš vis prabundu, lendu po dušu, paskui vėl į lovą. Kvėpuoti darosi vis sunkiau. Apsaugininkas prie įėjimo pastebėjo mano kambaryje kažkokį bruzdesį ir įjungė ventiliatorių, kuris ėmė suktis su didžiausiu triukšmu. Pradžioje iš tiesų oras tapo gaivesnis, bet paskui kažkas atsitiko, ir kambarį užpildė karštos dulkės. Bandžiau kondicionierių išjungti, bet apsaugininkas kiekvieną kartą jį vėl įjungdavo.

Galų gale mane įveikė sunkus miegas. Buvau duobėje, kupinoje gyvačių. Apimtas siaubo, bandau iš jos išlipti, bet vis nuslystu atgal, į rudą purvyną. Kažkas man tiesia ranką, bet, pasižiūrėjęs į veidą, aš pasibjaurėdamas atšoku. Tai tas pats mano nekenčiamas guru iš viešbučio holo. Kai aš vis tik nusitveriu jo rankos, ji virsta gyvate ir apsiveja apie mano ranką.

Galų gale šviežiai nusiskutęs apgavikas padeda man išlipti iš duobės. Su pasibjaurėjimu žiūriu į jį. Mano akyse jis virsta moterimi, kuri tylėdama parodo į savo dešinės rankos riešą. Matau, kaip tvinksi jos pulsas, panašus į žemės drebėjimą, ir jaučiu, kad tai kažkokios planetos ritmas. Moteris praveria didžiulę burną, ir iš jos pradeda sklisti žodžiai, kurie virsta žmonėmis. Kai kurie iš tos burnos išeina oriai, kaip povai, tokie puošnūs ir spindintys, kiti jau seni ir sukriošę, panašūs į amerikiečius, kurie savo raukšlėtus veidus slepia po bjauria kosmetika. Aš stebiu juos, ir matau visą virtinę kažkokių pilkų pavidalų, kurie iš tolimos praeities dykynės pro siauras dabarties duris eina į įkaitusią ateities dykumą. Šie pavidalai įtartinai panašūs į mane, ir kai jie atsisuka, kiekviename jų aš tikrai atpažįstu save. Netikėtai visa virtinė pradeda eiti pro mane atgal, tik dabar tie pavidalai užsidėję gražias kaukes ir apsivilkę puikiais drabužiais. Kaip nuostabiai jie šoka ir juokiasi, nekreipdami į mane dėmesio. Galiausiai prie manęs prieina jauna mergina. Neįžiūriu jos veido, kadangi jį slepia ašarų srautai, ir ji vis nusisuka. Tik priėjusi prie manęs, ji pakelia akis. Koks neapsakomas grožis! Ji tiesia į mane rankas ir reikalauja, kad grįžčiau ir atiduočiau savo skolas. Aš turėsiu dirbti fabrike, kad galėčiau atiduoti pinigus. Išsigandęs bėgu šalin ir atsiduriu kažkokioje šventykloje. Tačiau ant altoriaus sėdi purvini valkatos ir rėkauja nešvankias dainuškas.

Aš bėgu ir bėgu, kol atsiduriu ant kažkokio kalno. Širdis šokinėja kaip pasiutusi, o drabužiai šlapi nuo prakaito. Prieina nepažįstamas sadhu ir sako: „Yra tik vienas būdas išlaikyti egzaminą – reikia į jį ateiti“. Noriu paklausti, ką tai reiškia, bet jis palaipsniui išnyksta, sakydamas: „Pas tave gali būti arba tikėjimas, arba baimė, bet niekada kartu“. Jau beveik ištirpęs ore, jis prideda: „Tu turi du gyvenimus. Vienas skirtas mokytis, kitas – panaudoti tas žinias“.

Kas su manimi darosi? Gal aš rimtai sergu, o gal liga pasireiškė išoriškai ir tai reiškia greitą pasveikimą? Atsikeliu ir dar kartą išjungiu ūžiantį kondicionierių. Šį kartą man pasisekė – apsaugininkas miega. Įjungiu šviesą ir apžiūriu lovą. Ji visa suvelta, paklodė, kaip ir marškiniai, sumirkusi nuo prakaito.

Nuo pergyvenimų, patirtų sapne, aš jaučiuosi kaip aukštos įtampos linija. Apie miegą negali būti ir kalbos. Tiek to, tada reikia bent kiek apsitvarkyti. Gražiai sulankstau paklodę ir padedu ją į spintą. Po to palendu po dušu. Pralinksmėju: įdomu, ką pasakytų Zigmundas Freidas apie mano sapną? Tikriausiai jis mane nelabai gerai įvertintų. Paskui prisimenu, kad „Šrymadbhagavatam“ yra dvasinis sapnų aiškinimas. Po atkaklių paieškų randu tą vietą:

Kartais mes patiriame išgyvenimus, niekaip nesusijusius su tuo, ką gyvenime girdėjome ar matėme. Kartais panašius pojūčius mes išgyvename sapnuose.

Komentaras: Sapnuose mes kartais skraidome, nors gyvenime niekada to nedarėme. Tai reiškia, kad viename iš praeitų gyvenimų mes buvome pusdieviais ar kosmonautais. Pergyventas įspūdis išlieka proto archyvuose ir tam tikru momentu iškyla į sąmonės paviršių. Tai galima palyginti su cheminiais procesais, vykstančiais po vandeniu, kai į paviršių iškyla burbuliukai. Kartais mes sapnuojame vietas, kuriose šiame gyvenime niekada nebuvome. Tai vėl reiškia, kad ten su mumis kažkas atsitiko viename iš praeitų gyvenimų. Įspūdis išsaugomas prote ir kartais pasirodo sapnų ar minčių pavidalu. Išvada tokia: prote saugoma galybė minčių ir įspūdžių, kurių mes prisirinkome praeituose gyvenimuose. Tokiu būdu, driekiasi begalinė grandinėlė, jungianti visus gyvenimus, praeitį – su dabartimi, dabartį – su ateitimi. Tuo galima paaiškinti apsigimusių poetų, apsigimusių mokslininkų ar apsigimusių bhaktų atsiradimą. Jeigu mes visą šį gyvenimą be paliovos galvosime apie Krišną, tai palikę šį kūną, be abejo, atsidursime Dievo karalystėje. Ir net jeigu mūsų bandymai praktikuoti Krišnos sąmonę šiame gyvenime nebus sėkmingi, kitame gyvenime galėsime toliau eiti šiuo keliu. Jeigu mes griežtai laikysimės nurodytų principų, tai kitame gyvenime mes, be jokios abejonės, gyvensime kartu su Krišna“.

Kol aš apmąstau šį tekstą, bandydamas išsiaiškinti savo sapną, mane apima malonus nuovargis, ir greitai aš priimu brolio Miego pakvietimą.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis