Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Su manim juokai menki

 

Dabar pakalbėsime apie tai, kaip keičiasi mūsų charakteris. Visi mes praeityje užsiėmėme kokia nors veikla ir buvome kupini visokiausių norų. Visa tai ne tik suformavo dabartinius charakterio bruožus, bet ir atsiliepia tolimesniam jo vystymuisi. Tai vis todėl, kad pas mus pilna dar neišsipildžiusių norų ir neatidirbtų poelgių. Visi jie pasireiškia mūsų gyvenime eilės tvarka. Būsimasis charakteris programuojasi jau vaiko pradėjimo metu, ir tai labai gerai matosi naujagimio horoskope.

Skaitytojas: Vėl kažkoks fatalizmas ir jokios pasirinkimo laisvės.

Autorius: Mes jau nemažai kalbėjome apie tai, kad jeigu labai norėsime tobulėti, tai nebus jokio fatalizmo. Fatališkumas pasireiškia tada, kai mes neįstengiame atsispirti užplūdusiems norams.

 Skaitytojas: Jeigu būsimi įvykiai tik ir laukia savo valandos, tai galima pasidaryti išvadą, kad ateitis jau dabar yra reali ir neišvengiama.

Autorius: Taip ir yra, ir mes apie tai jau kalbėjome. Bet visiško fatališkumo nėra net ateityje, kurią užprogramavo mūsų sąmonė, nes pasirinkimo laisvė išlieka ir šiuo atveju – ar paklusti tai programai, ar imtis darbo ir susikurti geresnį likimą.

Atmesdamas nuodėmingus troškimus, kuriuos generuoja protas, ir vadovaudamasis dorybingais norais, žmogus nors ir lėtai, bet užtikrintai keičia savo charakterį ir gyvenimo būdą. Todėl mes neturime jokios teisės reikalauti iš aplinkinių greitų pozityvių permainų. Supraskime, kad negalima kaltinti žmogaus dėl to, jog jis negali greitai tobulėti.

Skaitytojas: Nuo ko priklauso sugebėjimas tobulinti savo charakterį?

Autorius: Šis sugebėjimas dažnai priklauso ne tik nuo dabar atsiradusio noro, kuris gali būti toks stiprus, kad užblokuoja karmą. Tobulėjimo procesą kontroliuoja intelektas, ir čia viskas priklauso nuo jo švarumo ir stiprumo. O gunos mus verčia gyventi pagal praeities norus.

Skaitytojas: Kaipgi atsispirti negatyvios karmos poveikiui?

Autorius: Jau minėjau – reikia, kad noras tapti laimingu būtų stipresnis už karmą. Tai įmanoma, jeigu žmogus turi švarų ir stiprų intelektą.

Žmogus, turintis labiau išlavėjusį intelektą, sugeba kontroliuoti savo jusles, todėl tobulėja greičiau. Pavyzdžiui, tas, kuris daugelį metų dirbo su savo charakteriu, dabar turi stiprų intelektą, ir štai iš jo galima tikėtis greitų permainų.    

Tikėtis greitų permainų iš žemesnio intelekto žmonių – kvailystė ir nervų gadinimas. Pirmiausia juos reikia tinkamai įkvėpti, o tai užima nemažai laiko. Tik tada, kai jų intelektas sutvirtės ir pradės kontroliuoti jusles, galima pradėti kažko iš jų reikalauti.

Skaitytojas: Aš turiu daug pažįstamų, kuriems norėčiau parekomenduoti keisti savo charakterį. Kaip jiems padėti šiuo reikalu?

Autorius: Tokia pagalba – sunkus atvejis. Pirmiausia reikia pačiam būti tobulesniu. Beje, šis jūsų noras – padėti kitiems – rodo, kad greičiausiai esate gailestingas žmogus. Nors toks noras gali atsirasti ir dėl kritiškos sąmonės, kai jis pasireiškia ne iš gailesčio, o iš susierzinimo ir priešiškumo vienam ar kitam žmogui.

Skaitytojas: Kartais jauti tokį gailestį, kad darosi tiesiog nepakenčiama klausytis įvairiausių kvailysčių.

Autorius: Suprantu, apie ką kalbate, ir manau, kad jūs, kaip gailestingasis samarietis, jaudinatės visai ne dėl kvailų kalbų. Suvokimas, kad pakeisti savo sąmonę labai sunku, teikia jums geranoriškumo neišmanėlių atžvilgiu, ir tai leidžia jums būti kantriu.

Skaitytojas: Taip, aš prisiklausau įvairių nesąmonių, ir be kantrybės bei nuolankumo čia neapsieisi. Aš nuolatos galvoju, kaip išmokyti žmones būti geresniais. Bet visi mano patarimai, kaip taisyklė, baigiasi nesusipratimais ir nemalonumais. Atrodo, kad žmonės tiesiog nesugeba pripažinti savo trūkumų, ir mane tai liūdina.

Autorius: Jums, tokiam nuolankiam ir kantriam, tik atrodo, kad žmonės jus liūdina; šios dvi charakterio savybės – tai požymis, kad žmoguje visiškai nėra jokio negatyvizmo, netgi jo šešėlio. Todėl, bendraudamas su kitais, jūs tikriausiai geriate tik nektarą. Prisimenate ankstesnius pokalbius apie nektarą ir nuodus?

Skaitytojas: Taip, tik panašu į tai, kad jūs vėl mane mulkinate. Nejaugi gailestingą žmogų neįmanoma sunervuoti ar supykinti, o mokinti kitus jam didžiausia ekstazė?

Autorius: Nieko nepadarysi – tokia yra gailestingo žmogaus kvalifikacija. Jis nepatiria negatyvių jausmų, stebėdamas žmonių trūkumus, o tik gailestį. Norint įgyti tokią kvalifikaciją, reikia juodai dirbti su savimi. Neprisiimkite mano ironiją vien tik savo atžvilgiu; manau, kad mane tai liečia dar daugiau, negu jus.

Skaitytojas: Tiek to, nors aš rimtas žmogus, bet vardan tiesos pažinimo pasiruošęs kęsti visus jūsų juokelius. Bet vistik, kaip padėti žmogui taisyti savo charakterį?

Autorius: Tam tikslui pirmiausia reikia pačiam išsivalyti savo širdį nuo pykčio ir kitų negatyvizmo apraiškų, nes jos kliudo nuoširdiems santykiams, kurie būtent ir sužadina teigiamus poslinkius. Jeigu patarinėdami mes turėsime bent kruopelę negatyvių jausmų, pašnekovo intelektas užsidarys ir mūsų žodžių prasmė jam liks už devynių užraktų.

Skaitytojas: Negi žmogui nieko neįmanoma išaiškinti, nenusiteikus geranoriškai?

Autorius: Neįmanoma. Tokioje nuotaikoje jūs galite pranešti kažkokią dalykinę, jam reikalingą informaciją, ir jis ją suvoks, nes jam tai naudinga. Bet jeigu norite kalbėti apie jo charakterio trūkumus, jums prisireiks didžiausio geranoriškumo, kitaip liksite nesuprastas. Tarp kitko, tam, kad būtumėte suprastas, reikia, kad ir klausytojas būtų pakankamai kvalifikuotas, bet tai jau antrinė sąlyga.

Skaitytojas: Kokie pašnekovo charakterio bruožai trukdo jam mus išgirsti?

Autorius: Jeigu žmogus nori kažką išsiaiškinti, bet turi susidaręs išankstinę ir priešišką nuomonę, tai jis nepriims jokio patarimo, net jeigu tai bus padaryta labai geranoriškai. Tas pat bus, jeigu jis neturės pakankamai stipraus intelekto: bandymai įsiklausyti į patarimus baigsis visišku fiasko. Taip būna su mažais vaikais ar tiesiog su kvailais žmonėmis. Tačiau daugumoje atvejų svarbiausia priežastis, dėl kurios mūsų žodžiai nepasiekia tikslo – tai įžeidimai, kuriuos pašnekovas kažkada patyrė iš mūsų savo atžvilgiu. Jie skatina sąmonės negatyvumą, todėl bendravime nėra pasitikėjimo ir noro atidžiai mus išklausyti.

Skaitytojas: Kur kaupiasi tie įžeidimai, kuriuos aš padarau kito žmogaus atžvilgiu?

Autorius: Prote. Giliausi proto atminties klodai turi bjaurią savybę nieko neužmiršti ir laukti savo valandos. Tada konkretūs įžeidimai iškyla į proto paviršių ir mes prisimenam: štai tas niekšas, kuris kažkada... ir t. t. Neigiami jausmai kažkokiam konkrečiam žmogui gali sukilti, netgi sutikus jį kitame gyvenime.   

Skaitytojas: Bet kurioje konkrečiai proto vietoje būna ši informacija, kaip ją galima pamatyti?

Autorius: Atminkite, kad protas yra subtiliame lygyje, ir netapatinkite jo su fiziniu kūnu. Jie tik kontaktuoja tarpusavyje, nors protas gali reikštis ir už kūno ribų. Jeigu jums įdomu, kokioje būklėje yra žmogaus protas, stebėkite jo akis – įdėmiai ir be jokių išankstinių nusistatymų. Akys – tai proto veidrodis.

Skaitytojas: Ar aš galiu, žiūrėdamas į savo vaiko akis, nustatyti visus įžeidimus, kuriuos aš jam padariau?

Autorius: Taip, jeigu pasitreniruosite, diagnozuodamas jo charakterį, kurį visada išduoda žmogaus žvilgsnis. Tik neturi būti jokios išankstinės nuomonės, nes tada pamatysite tai, ką norite, o ne tai, kaip yra iš tikrųjų.

Skaitytojas: Sakykim, aš daug kartų neteisingai bausdavau savo vaiką. Kaip, kokiomis aplinkybėmis tai atsilieps tolesniems mūsų santykiams?

Autorius: Lytinio brendimo laikotarpiu vaiko psichika atmeta tėvų globą. Būtent nuo šio momento nerūpestingiems tėvams prasideda problemos su savo atžala.

Tokį santykių pablogėjimą galima palyginti su sūpuoklių švytavimu. Iš pradžių tėvai, naudodamiesi grubiomis vaiko auklėjimo formomis, kaip ir atlenkia tas sūpynes į vieną pusę. Mažas vaikas labai neprotestuoja, nes jis ieško tėvų globos, kadangi psichiškai labai nuo jų priklauso.

Tėvai, nemokšiškai elgdamiesi su vaiku, ilgainiui susikuria negerą karmą. Natūralu, kad kažkada ją reikės atidirbinėti, ir tai atsitinka, kai vaikas sulaukia trylikos metų. Sūpuoklės lekia į kitą pusę – vaikas tampa nepaklusnus ir grubus. Tėvai iš inercijos bando pasipriešinti senaisiais metodais, bet lytinio brendimo laiku vaikas yra psichiškai stipresnis už juos, ir ta kova jį daro vis labiau agresyvesnį tėvų atžvilgiu.

Todėl, norint teisingai auklėti vaikus, reikia žinoti, kaip su jais elgtis įvairiose jų amžiaus fazėse ir kaip juos bausti. Pavyzdžiui, nėra jokios prasmės bausti mažus, iki penkių metų, vaikus, nes jų intelektas dar per silpnas. Jeigu jau paūgėjęs vaikas įsiklauso į jūsų nurodymus, jūs galite jam švelnia forma patarti atsikratyti savo trūkumų, bet nereikalaukite, kad jis savo charakterį imtų keisti, būdamas dar visai mažas. Šiuo atveju geriau padirbėti su savimi, tada vaikas nesąmoningai ims jus mėgdžioti, ir jo charakteris tolydžio keisis į gerą pusę.

Kai konfliktinių situacijų priežastimi tėvai laiko tik neteisingą vaiko elgesį, o ne savo pačių susikurtą karmą, jie imasi šiurkščių auklėjimo priemonių, kuriomis stengiasi palaužti vaiko psichiką. Tokie tėvai nesupranta, kad tai gali pakirsti jo sveikatą – tiek psichiniame, tiek fiziniame lygyje.

Skaitytojas: Kokios ligos vaikui gali išsivystyti, kai naudojamas smurtinis auklėjimas?

Autorius: Aštri apendicito forma, virusinis hepatitas, bronchinė astma, o retais atvejais – netgi šizofrenija.

Kai tėvai elgiasi kaip užkariautojai svetimame krašte, vaikas nerodo nė mažiausio noro keistis į gera. Dar daugiau, pasireiškia atvirkštinis efektas – jo charakteris darosi vis labiau negatyvesnis. Mes jau kalbėjome, kad tik savanoriškas žmogaus noras būti geresniu gali pakeisti jo gyvenimą. Netikusiai elgiantis su mažu vaiku, neįmanoma sulaukti iš jo geresnio elgesio.

Skaitytojas: Nuo kokio amžiaus vaiką galima bausti?

Autorius: Berniukus maždaug nuo septynių metų, o mergaitėms iš viso negalima taikyti fizinių bausmių, jos baudžiamos laisvės apribojimu. Tačiau, norint teisingai bausti vaiką, tėvams reikalinga tam tikra kvalifikacija. Protingas tėvas baudžia su meile širdyje, todėl vaikas nepyksta ant jo.

Skaitytojas: Gal tada iš viso nereikia bausti?

Autorius: Kai kuriais atvejais be šito neapsieisi. Humaniška bausmė teikia rimtesnį požiūrį į gyvenimą ir didesnį atsakomybės jausmą. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turi kažkaip atsakyti už savo poelgius. Bet kokiu atveju, mes turime auklėti vaikus, o tam kartais reikalingos ir bausmės. Tik bausti reikia, neturint širdyje nė mažiausio pykčio.

Reikia pastebėti, kad negalima bausti žmogaus, jeigu jis nuo mūsų visiškai nepriklauso.

Skaitytojas: O jeigu žmogus nenori keisti savo charakterio ir pastoviai daro šunybes, ar aš galiu jį kaip nors sudrausti?

Autorius: Taip, švelnia forma, bet tik tuo atveju, jeigu judu pažįstami, ir jis jus gerbia. Mes galime įkvėpti aplinkinius keistis savo pačių teigiamu pavyzdžiu, ir taip galima padėti netgi nepažįstamiems žmonėms, bet kaltinti juos, kad jie nenori keistis, yra kvaila. Tai neduos jokių teigiamų rezultatų.

Skaitytojas: Tada geriau nepažįstamų žmonių visai nekaltinti.

Autorius: Taip, tai bus teisingiausia. Mums reikia atsikratyti kritiškos sąmonės, kuri mus amžinai verčia ką nors kaltinti. Tačiau kartais ką nors, pavyzdžiui, savo pavaldinius, paauklėti mus verčia tam tikros pareigos. Jeigu to reikalauja, sakykim, mūsų visuomeninė pareiga, mes turime tai padaryti, neatsižvelgdami į pasekmes. Kitais atvejais iš mūsų patarimų nauda bus tik tada, kai jie bus pateikiami derama forma ir kai žmogus, kuriam jie skirti, jaučia jums pagarbą.

Skaitytojas: Kaip elgtis, jeigu žmogaus pareiga – kažką nubausti, bet jis neturi tam reikalui tinkamos kvalifikacijos?

Autorius: Akivaizdumo dėlei įsivaizduokime, kad tas žmogus – policininkas. Ar jis turi nebausti eismo taisyklių pažeidėjo, jeigu jaučia jam priešiškumą? Ne, bausti jis privalo, tai jo tiesioginė pareiga; bet jeigu jis tai daro, jausdamas pažeidėjui priešiškumą, tai pagal karmos dėsnį tas priešiškumas ateityje atsisuks prieš jį patį. O jeigu tai bus netipiškas policininkas ir, bijodamas panaudoti prievartą, pažeidėjo nenubaus, jam teks atkentėti dar daugiau, nes ant jo pečių nuguls dalis pažeidėjo padarytos nuodėmės.

Skaitytojas: Kaipgi tada policininkui dirbti savo darbą? Ar vienaip, ar kitaip – vis tiek blogai.

Autorius: Tokių problemų pagalba likimas mus mokina teisingai atlikti savo pareigas kitų žmonių atžvilgiu. Mano pavaizduota situacija gali atsitikti bet kuriam viršininkui ar valdininkui, neturinčiam kvalifikacijos, reikalingos jo darbe – gailestingumo. Kiekvienas, kuris vadovauja kitiems ir yra už juos atsakingas, turi kantriai vykdyti savo pareigas, tikėdamasis pozityvių permainų. Tuo pačiu reikia mokytis būti gailestingam, kitaip jo veikla nebus sėkminga.

Skaitytojas: Bet kam kankintis? Geriau pakeisti darbą.

Autorius: Jeigu jūs iš prigimties netinkate vadovaujančiam darbui, tai taip ir reikia padaryti – eiti ten, kur jūsų laukia širdžiai mielesnis darbas. Bet kokiose gyvenimo aplinkybėse reikia daryti tai, ką jūs suvokiate kaip savo pareigą visuomenei. O kas liečia netinkamą savo pareigų atlikimą, tai Bhagavadgytoje pasakyta, kad geriau blogai atlikti savo pareigas, negu gerai – svetimas.

Skaitytojas: Argi taip gerai – atlikinėti savo pareigas, iš anksto numatant nesėkmę?

Autorius: Žinoma, gerai. Taip ir turi būti. Žmogus, kuriam keletą kartų nepasisekė, įgyja konkretų patyrimą. Juk žinote, kad už vieną muštą du nemuštus duoda. Visada reikia užsiimti ta veikla, kuri atitinka psichinę prigimtį. Pralaimėjimai, pasitaikantys teisingai pasirinktame kelyje, nesukliudys tolesnei mūsų sėkmei. Supraskite, kad žmogaus charakteris keičiasi lėtai ir pagreitinti šį procesą labai sunku. Kai tai gerai suprasite, atsiras daugiau kantrybės vykdyti savo pareigas.

Būna, jog aplinkybės susiklosto taip, jog svetimas pareigas atlikti mums maloniau, negu savąsias. Tačiau nereikėtų užkibti ant tokios meškerės. Išmuš valanda, kai tokiame darbe prasidės sunkumai, ir tada jie bus neįveikiami. Patyręs nesėkmę svetimoje jam veikloje, žmogus turės imtis savo prigimtinių pareigų. Taigi svetimų pareigų atlikimas nesuteikia nei pastovumo, nei laimės.

Skaitytojas: Kaip nustatyti, kokia veikla atitinka mano prigimtį, o kokia – ne?

Autorius: Mūsų visų prigimtis ta pati – dvasinė, todėl pirmiausia reikia atlikti savo dvasines pareigas, ir tai yra pareigos Dievui. Vedos sako, kad jeigu žmogus jas teisingai atlieka, tada jis tobulai atlieka ir savo materialias pareigas kitiems žmonėms.

Skaitytojas: Aš klausiau apie savo materialias pareigas, o jūs man aiškinate apie pareigas Dievui.

Autorius: Norint suprasti, kokios yra mūsų materialios pareigos ir kaip jas teisingai atlikti, reikia iki tam tikro lygio apvalyti ir sutvirtinti savo intelektą. Tai įgyvendinama tik dvasinės praktikos dėka. Paprastai, jeigu žmogus teisingai atlieka savo dvasines pareigas, tai tuo pačiu jis greitai ir sėkmingai susitvarko su savo materialiomis pareigomis. Be to, neužmirškite, kad amžiną laimę galima rasti tik atstačius ryšį su Viešpačiu, todėl ir pareigos Jam yra pačios svarbiausios.

Skaitytojas: Na, ir kokios mano pareigos prieš Dievą?

Autorius: Reikia:

1) susirasti dvasinį mokytoją ir, vadovaujantis jo nurodymais, pažinti savo santykius su Viešpačiu;

2) su meile ir atsidavimu tarnauti Dievui ir dvasiniam mokytojui (pavyzdžiui, kartoti šventus vardus ar šventraščių nurodytas maldas);

3) gyvenime vadovautis Dievo įstatymais (pavyzdžiui, studijuoti Vedas, prižiūrint kvalifikuotam globėjui);

4) tarnauti žmonėms, atsidavusiems Dievui;

5) kviesti supančius žmones atlikti savo pareigas Dievui;

6) padėti jiems tarnauti Dievui ir laikytis Jo įstatymų.

Vykdydami savo dvasines pareigas, mes neturime užmiršti ir materialių. Norint jas teisingai suvokti, pirmiausia reikia atsižvelgti į laiką, nes tai dėl jo atsiranda kūniški pokyčiai, susiję su amžiumi, ir jis apsprendžia žmogaus užimamą padėtį visuomenėje. Yra keturių rūšių pareigos, atitinkančios tam tikrą žmogaus amžių ir jo visuomeninę padėtį:

1) mokinio, arba auklėtinio pareigos;

2) šeimyninio gyvenimo pareigos;

3) pareigos žmogaus, atsiribojusio nuo pasaulietinio gyvenimo vardan dvasinio tobulėjimo;

4) visiškai atsižadėjusio žmogaus (vienuolio) pareigos.

Toliau reikia atsižvelgti į vietą, kurioje mes esame – tai kūnas ir jo psichofizinė konstitucija. Pagal tai žmonės skirstomi į keturias pagrindines grupes:

1) žmonės, turintys žinių ir šviečiantys kitus (tai šventikai, mokytojai, globėjai, auklėtojai, psichologai, astrologai, gydytojai ir tie, kurie mokina teisingos gyvensenos);

2) vadovai ir gynėjai (tai valstybių vadovai, įmonių ir įstaigų direktoriai, kariškiai, policija, mokesčių inspekcija);

3) verslininkai (visi, susiję su prekyba, ūkine ir gamybine veikla);

4) darbininkai (visi, kurie yra pavaldūs ir užsiima fiziniu darbu).

Pareigos, susijusios su gyvenama vieta (kūnu), dar klasifikuojamos pagal lytį ir giminystės ryšius, būtent:

1) vyro pareigos;

2) žmonos pareigos;

3) tėvo pareigos;

4) motinos pareigos;

5) sūnaus ar anūko pareigos;

6) dukters, anūkės pareigos;

7) senelio pareigos;

8) močiutės pareigos.

Ir galiausiai dar reikia atsižvelgti į pareigas, kurias mums uždeda gyvenimo aplinkybės. Jų – daugybė, todėl pateiksiu tik pagrindines:

1) pilietinės pareigos;

2) pareigos, susijusios su mūsų priklausomybe tam tikrai žmonių grupei;

3) pareigos draugams ir tiems, kurie mūsų atžvilgiu yra geranoriški;

4) piligrimo pareigos;

5) praeivio pareigos;

6) keleivio pareigos ir t. t.

Vedose pasakyta, kad žmogus, nevykdantis savo pareigų, pasmerktas degradacijai ir kančioms, ir tai tikrai taip. Tas, kuris atlieka savo pareigas, norėdamas patenkinti Viešpatį, pasiekia tobulumą. Tai patvirtinama Šrimadbhagavatam (1.2.13):

O geriausias iš dukart gimusių, todėl sakoma, kad patenkinti Dievo Asmenį yra aukščiausias tobulumas, kokį tik žmogus gali pasiekti, atlikdamas savo pareigas pagal kastą ir ašramą.

Skaitytojas: Gal paaiškinkite visas šitas klasifikacijas...

Autorius: Tai didelė tema, ir mes prie jos sugrįšime vėliau.

Skaitytojas: Atlikti savo pareigas man trukdo labai bloga karma. Tiesiog nėra jėgų. Bet tai reiškia, kad mano karma, neatlikus pareigų, dar labiau pablogės. Kažkokia neteisybė...

Autorius: Dievas garantuoja, kad jeigu žmogus stengiasi atlikti savo pareigas, bet jam vis nesiseka, jis anksčiau ar vėliau pasieks užsibrėžtą tikslą. Tačiau tai atsitiks tik tuo atveju, jeigu pareigos atliekamos, siekiant patenkinti Viešpatį.

Jeigu mes pasikliausime tik savo jėgomis, tai galiausiai galime pulti į visišką neviltį. Taip atsitinka, kai likimas iš mūsų atima bet kokias jėgas ir pareigų atlikimas tampa neįmanomai sunkus. Bet jeigu žmogus savo veikloje atsižvelgia į Dievo lūkesčius ir apeliuoja į Jo malonę, tai netgi sunkiausiais gyvenimo momentais jis išsaugo tikėjimą, kad viskas bus gerai. Galiausiai taip ir atsitinka, bet tik tiems, kurie remiasi dvasinėmis žiniomis ir turi tvirtą intelektą.

Skaitytojas: Tai tik teorija. Vargu ar kas nors gali suprasti, ką tai reiškia – pasikliauti ne savimi, o Dievu.

Autorius: Jūs teisus, norint tai suprasti, reikia bent jau būti dorybės gunoje. Jeigu mes paklausime žmogaus, esančio dorybės gunoje, kodėl jis laimingas, jis atsakys, kad taip yra Viešpaties malonės dėka. Paprastai toks atsakymas suprantamas kaip pajuokavimas ar išsisukinėjimas, bet iš tikrųjų tai yra labai rimtas atsakymas. Taigi, jeigu žmogus nėra dorybės gunoje, jam labai sunku suprasti, kas tai yra Viešpaties malonė.

Skaitytojas: Ką gi daryti?

Autorius: Norint pakilti į dorybės guną, viską reikia daryti iš pareigos jausmo. Suvokimas, ką ir kodėl tai darai, ateis vėliau.

Skaitytojas: Bet aš negaliu užsiimti kažkokia veikla, nesuprasdamas jos prasmės.

Autorius: Dorybės guna nuo kitų gunų tuo ir skiriasi, kad žmogus, esantis jos globoje, atlieka savo pareigas taip, kaip nurodyta šventraščiuose. Kartais jis gali nesuprasti, kodėl atlieka vienus ar kitus veiksmus, tačiau išsaugo tvirtą įsitikinimą, kad šventraščiai negali vesti blogu keliu. Ilgainiui praktikos eigoje jam atsiranda supratimas. Pavyzdžiui, po įšventinimo apeigų dvasinis mokytojas perduoda mokiniui mantrą. Pradžioje mokinys aplamai nesupranta jos prasmės, bet vis tiek laikosi mokytojui duotų įžadų ir galiausiai patiria giluminę mantros prasmę.

Kai žmogus yra aistros gunoje, jis pasikliauja tik savimi. Todėl nėra jokios garantijos, kad vieną gražią dieną jis neišklys iš pasirinkto kelio. Gunos bet kada gali pajungti žmogaus protą, ir dėl savo blogos karmos jis pradės degraduoti. Vienintelis protingas sprendimas – atsiduoti šventraščių globai ir besąlygiškai vykdyti jų nurodymus. Supratimas ateis vėliau, kartu su dorybės guna.

Jeigu mes atliekame savo pareigas su teisinga sąmone, tai yra, galvodami apie Aukščiausiąjį, tai Dievas asmeniškai imasi mus globoti. Norėdamas apsaugoti žmones nuo blogos karmos, Jis sukūrė dievišką visuomeninę sistemą, kuri vadinasi varnašrama. Tokia visuomenė vadovaujasi Vedų nurodymais, todėl kiekvienas jos narys apsaugotas nuo netikėtos ar atsitiktinės degradacijos. Bhagavadgytoje (4.13) Pats Viešpats kalba apie šią sistemą:

Pagal tris materialios gamtos gunas ir su jomis susijusį darbą Aš sukūriau keturis žmonių visuomenės skyrius. Nors Aš esu šios sistemos kūrėjas, žinoki, jog būdamas nekintamas, Aš nieko neveikiu.

Jeigu žmogus neatlieka varnašramos nurodytų ar savo prigimtinių pareigų, jis bus priverstas kentėti. Tai aiškinama Šrimadbhagavatam (5.1.12, 14-16), Brahmos (mūsų visatos valdytojo) ir Prijavratos (vieno iš jo menedžerių) pokalbyje:

Visi paklūsta Aukščiausio Dievo Asmens valiai: ir rūstus atsiskyrėlis-asketas, ir tas, kurs pažino Vedų išmintį, ir jogas, pasiekęs tobulumą, ir didis filosofas, ir ne mažiau didis galiūnas. Niekas negali pasipriešinti Viešpačiui – nei vienas, nei drauge su kitais, nei turtų galia, nei galingomis apeigomis. Niekas – nei smulkutė skruzdėlė, nei pats Brahma.

Mano vaike, Vedose pasakyta, kad kiekvienas žmogus pagal savo savybes ir veiklą priskiriamas vienai ar kitai varnai (filosofai, vadovai, verslininkai, darbininkai) ir ašramui (mokymasis, šeimyninis gyvenimas, atsiribojimas nuo pasaulietinio gyvenimo ir visiškas atsižadėjimas). Visuomenės suskirstymas į varnas ir ašramus neišvengiamas, nes taip jau surėdytas šis pasaulis. Mes priversti atlikti savo pareigas, nurodytas varnašrama-dharmoje (dieviškoje visuomeninėje sistemoje), kaip jautis priverstas paklusti savo varovui, kuris jį valdo virve, pervertoje per jo nosį.

Brangus Prijavrata, priklausomai nuo to, kokios gunos mus įtakoja, Aukščiausias Viešpats duoda mums vieną ar kitą kūną ir atitinkamus džiaugsmus ir kančias. Todėl visada reikia būti pačiu savimi (atlikti savo pareigas) ir paklūsti Aukščiausiam Dievo Asmeniui, kaip kad aklasis klauso savo vedlio.

Netgi išsivadavęs, visiškai tobulas žmogus neatsižada kūno, kurį jis gauna sutinkamai su savo karma. Nežiūrint to, jam negresia paklydimai: į visus džiaugsmus ir negeroves jis žiūri taip, kaip mes atsibudę žiūrim į savo sapnus. Todėl jis tvirtai eina dvasiniu keliu, saugodamasis veiklos, kuri gyvas būtybes verčia paklusti gamtos gunoms ir kaskart gyventi vis kitame kūne.

Skaitytojas: Na, ką gi, labai solidus išaiškinimas. O ką daryti, jeigu aš iš prigimties vadovas, bet nemėgstu bausti?   

Autorius: Jūs turite pasirinkimą:

1) bausti teisingai ir už tai susilaukti laimingo likimo;

2) bausti netinkamai ir susilaukti nepavydėtino likimo;

3) visai nebausti ir degraduoti.

Skaitytojas: Suprasdamas savo netobulumą, aš vargiai galiu smerkti kažkieno poelgius, net jeigu tai bus mano vaikai ar pavaldiniai.

Autorius: Galite ar negalite – kitas klausimas, bet sutinkamai su savo visuomenine padėtimi jūs bet kokiu atveju turite tai daryti.

Skaitytojas: Netgi nepaisant savo netobulumo?

Autorius: Taip, jeigu to reikalauja jūsų pareigos. Taip, netgi suprantant, kad žmogus greitai nepasitaisys ir kad jūs duodate jam pastabas ne visai tinkamu tonu. Neteisingai išreikšta pastaba yra nuodėmė, ir už tai prisieis atkentėti. Tačiau nebaudžiant ir neauklėjant, kaltasis gali aplamai prarasti galimybę pasitaisyti.

Skaitytojas: Negalvojau, kad santykiuose tarp žmonių yra tiek daug uždelsto veikimo minų.

Autorius: Taip, ir tarpusavio santykiai, ir mūsų pareigos – visa tai tikrai sunku suprasti. Bet jeigu mes į šiuos dalykus numosime ranka, tada laimingo gyvenimo nėra ko tikėtis.

Išvada: žinodami, kad žmogaus charakteris keičiasi labai lėtai, mes turime persiorientuoti ir nelaukti, kad aplinkiniai žmonės ims sparčiai tobulėti. Tai liečia ir mus pačius, todėl, ugdant savo charakterį, nereikia forsuoti. Į tobulybę reikia eiti neskubiu, lygiu žingsniu. Kuo giliau mes įžvelgsime savo charakterio prigimtį, tuo geriau suprasime, kaip žmonėms sunku atsikratyti trūkumų. Šie atradimai padės mums būti gailestingesniais ir geranoriškesniais savo artimųjų ir pavaldinių atžvilgiu.

Mes turime daugybę pareigų, kurias apsprendžia mūsų charakterio bruožai. Jas atliekant, reikia atsižvelgti į laiką, vietą, aplinkybes ir stengtis kuo labiau patenkinti Viešpatį. Tai vienintelis būdas tobulai atlikti savo pareigas. Neišpildę šių sąlygų, mes pasmerksime save tolimesnėms kančioms. Tas, kuris aplamai neatlieka jokių savo pareigų, neišvengiamai degraduos.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis