Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

SPONTANIŠKA ATSIDAVIMO TARNYSTĖ

 

Keturioliktą Atsidavimo nektaro skyrių Šryla Prabhupada užbaigia žodžiais: „Šryla Rupa Gosvamis teigia, kad reguliuojančių atsidavimo tarnystės principų laikymąsi žinovai kartais vadina prašmatnia tarnyste Viešpačiui“.

Valabhačarja tai vadino marjada-marga, o raganuga-sadhana-bhakti – pušti-marga (pušti – maitinimas), kai mūsų raga palaikoma iš vidaus.

Mes jau kalbėjome, kad praktika visuose dvasinio vystymosi etapuose yra vienoda. Priklausomai nuo mūsų sąmonės pokyčių ji irgi transformuojasi, tačiau esmė ir pagrindiniai principai išlieka tie patys. Pavyzdžiui, praktika varnašramos lygyje keičiasi į vaidhi-sadhana-bhakti praktiką, kai pas žmogų pasikeičia Dievo įvaizdis.

Yra tokia analogija. Pas varnašramos pilietį (ar bet kurį religingą žmogų) Dievo atvaizdas, kaip taisyklė, patalpintas kur nors kampe. Tokią pat vietą Dievas užima ir jo sąmonėje, nes centre – jis pats. Kai žmogus Dievą perkelia į savo gyvenimo centrą, jis ir pats iš varnašramos lygio persikelia į vaidhi-sadhana-bhakti lygį. Kadangi abi šios praktikos savo esme vienodos, perėjimas nuo varnašramos į vaidhi būna labai natūralus.

Varnašramos esmė ir pagrindinis jos elementas – jagja, aukojimas. Žmogui, kuris vengė liguistos dėmesio koncentracijos į save (netgi dėl altruistinių tikslų), žymiai lengviau padaryti sekantį žingsnį – pastatyti Krišną į savo gyvenimo centrą. Vedinėje aukojimų kultūroje žmogaus širdis suminkštėja, paruošdama jį vaidhi-sadhana-bhakti praktikai, kuri vėliau natūraliai virsta raganuga-sadhana. Vidhi, kuriomis remiasi vaidhi-sadhana-bhakti, niekada neprieštarauja ragai, nes atspindi Krišnos norus. Tačiau, kol žmogaus širdis dar užteršta, jis priverstas jų ieškoti šastrose, nes būtent šastrose išreikšta Dievo valia.

Ragos principai amžinai gyvi tyrų Krišnos palydovų, ragatmika-bhaktų, širdyse. Penkioliktą Atsidavimo nektaro skyrių Šryla Prabhupada pradeda tokiais žodžiais: „Spontaniškos atsidavimo tarnybos pavyzdžių apstu tarp tiesioginių Krišnos palydovų Vrindavane. Spontaniški Vrindavano gyventojų poelgiai, susiję su Krišna, vadinami raganuga“. Tai – redaktoriaus klaida. Iš tikrųjų penkioliktame skyriuje aprašoma ragatmika-bhakti. Ragatmika-bhakti reiškia, kad prisirišimą prie Krišnos sieloje mes jau turime, o širdyje nėra nieko, išskyrus ragą. O raganuga – tai raga-anuga („tas, kuris eina ragatmika-bhaktos pėdomis“).

Ir taip, vaidhi-sadhana-bhakti lygyje žmogus laikosi šventraščių nurodymų, o raganuga-sadhana-bhakti lygyje jis vadovaujasi raga. Gryname pavidale vidhi ir raga viena kitai neprieštarauja. Vidhi – tai raga, užrašyta šventraščiuose. Tačiau galima pastebėti, kad gyvenime spontaniškumas ir šventraščių nurodymai kartais nesutampa. To priežastis – liguista mūsų ragos būklė. Raganuga-sadhana – tai ragos koregavimo procesas, atsižadant savo prisirišimo prie materialaus pasaulio objektų ir grąžinant ją į natūralią būklę. Kartais galima matyti, kaip žmonės kultivuoja nesveiką ragą. Kitas tokios praktikos pavadinimas – sahadžija. Savo liguistą ragą sahadžijai laiko natūraliu prisirišimu prie Krišnos. Taip, mes turime įsiklausyti į savo širdies balsą, bet pirmiausia ją reikia apvalyti. Tam ir skirta raganuga-sadhana-bhakti – ji pakoreguoja mūsų ragą sutinkamai su Krišnos valia.

Rupa Gosvamis taip apibrėžia raganuga-sadhana-bhakti: virajantim abhivyaktam vradža-vasi-janadišu ragatmikam anusrita ya sa raganugočyate – atsidavimo tarnystę spontaniškoje meilėje labai ryškiai išreiškia Vrindavano gyventojai. Jie niekada nepraranda natūralaus potraukio tarnauti Krišnai, ir kai žmogus seka jų pėdomis, anusrita, tai yra, stengiasi tarnauti Krišnai taip, kaip ir jie, kada jo tarnystės forma primena vradža-vasi tarnystę, – tai ir yra raganuga.

Šryla Rupa Gosvamis ragatmika-bhakti apibūdina kaip „savaiminį potraukį kam nors, kai mintimis visiškai pasineriama į prisirišimo objektą, o širdis karštai trokšta jį mylėti“. Paskui jis pateikia du ragos požymius, esančius ragatmika-bhaktos širdyje: 1) troškimas – žmogus nori būti šalia Krišnos, Jam tarnauti, padaryti ką nors, kas labai patiktų Krišnai; 2) visiškas, pilnutinis minčių sutelkimas į savo meilės objektą. Kai bhakta prisiriša prie Viešpaties, kai pas jį atsiranda raga, jo įgimtas potraukis mylėti pasireiškia būtent taip. Geriausias tokių santykių pavyzdys – Šrimati Radharani. Pasinerdama į mintis apie Krišną, ji patamsėdavo.

Šryla Prabhupada sako, kad Vrindavano gyventojams nereikia mokytis spontaniškos atsidavimo tarnystės, nes ji ir taip yra jų širdyse. Mes taip pat turime spontanišką prisirišimą, tik bėda, kad dauguma turi ir materialius prisirišimus. Šrimadbhagavatam pasakoja istoriją, kaip demonai ir pusdieviai plakė vandenyną, kol jo paviršiuje pasirodė amrita, nemirtingumo nektaras. Visi – ir demonai, ir pusdieviai – puolė prie jo, šaukdami: „Aham purvam! Aham purvam!” („Aš pirmas!“). Piemenėliai, bėgdami pasitikti Krišną, irgi šaukė: „Aham purvam!“ Matome, kad su tais pačiais žodžiais galima bėgti skirtingomis kryptimis.

Ragatmika-bhakti – tai svarupa-šakti, vidinės Viešpaties energijos apraiška. Ją atstovauja amžinieji Viešpaties palydovai, kurie yra Jo malonumo energijos dalelės. Mes gi (nitja-sidhi, kripa-sidhi, sadhana-sidhi) – tatastha-šakti atstovai.

Kita žodžio ragatmika, raga reikšmė – „spalva“. Raga – tai akiniai, kurių stiklai nudažyti prema. Pavyzdžiui, gopės pavydi elniams: „Laimingi tie elniai, niekas jiems negali uždrausti žiūrėti į Krišną“. Pasaulyje yra daug prisirišimų: prie pinigų, šlovės, moterų, narkotikų, tačiau visi jie – tik iškreiptas atspindis to pirmapradžio, prigimtinio prisirišimo. Ir visi tie materialūs prisirišimai, kad ir kokie stiprūs būtų, niekaip neprilygsta ragatmika-bhaktos prisirišimui prie Krišnos – praktiškai jo neįmanoma prarasti. Šis pasaulis faktiškai praranda žmogų, prisirišusį prie Krišnos – iš meilės Viešpačiui jis tampa bepročiu. Ir tai yra mūsų gyvenimo tobulybė.

Po to, kai Rupa Gosvamis apibrėžia ragatmika-bhakti, jis nurodo, kad raga būna dviejų rūšių: 1) sambandharupa (dasja, sakhja, vatsalja); 2) kamarupa (madhurja). Kamarupa išskiriama atskira kategorija, norint pabrėžti jos unikalumą ir universalumą. Žmogus, jaučiantis aistringą prisirišimą prie Krišnos, panašų į materialų geismą, gali su Juo turėti įvairialypius santykius – tarno, draugo, tėviškus, įsimylėjusio, bet yra ir kitas, principinis skirtumas tarp kamarupos ir sambandhos. Sambandha reiškia „santykiai“. Sambandha-rupanugą sužadina stiprus ir gilus savo giminystės su Krišna jausmas, o kama-rupanugos šaltinis – aistringas, visa apimantis troškimas suteikti malonumą Krišnai.

Po to Rupa Gosvamis kalba apie šešias priežastis, skatinančias žmogų prisirišti prie Krišnos (ŠB 7.1.31): 1) kama (gopės); 2) baimė (Kamsa); 3) pavydas (Šišupala); 4) giminystė (Jadavai); 5) sneha (Pandavai; 6) atsidavimas (Narada Munis, mes). „Daugelis bhaktų susidomi Dievo Asmeniu, norėdami patenkinti jusles, paskatinti pavydo, iš baimės Jam arba norėdami užmegzti su Juo artimus ryšius. Galų gale šie santykiai apsivalo nuo materialaus užterštumo, ir garbintojas palaipsniui išsiugdo dvasinę meilę bei pasiekia galutinį gyvenimo tikslą, apie kurį svajoja tyri bhaktos“.

Ko siekia tyri bhaktos? Premos. Ar tai reiškia, kad Kamsa ir Šišupala pasiekė gyvenimo tikslą? Ne, nes tokio pobūdžio santykiai su Krišna gali duoti tik išsivadavimą. Pandavų prisirišimas, kupinas šventos pagarbos jausmo, taip pat ne tas pavyzdys, kuriuo mes galime sekti. Mes galime eiti tik Jadavų (sambandharupa) ir gopių (kamarupa) pėdomis. Yra daug būdų, kaip prisirišti prie Krišnos, ir nors Narada Munis sako, kad visi jie atveda į tą patį tikslą, mūsų praktikai tinka tiktai du – sambandharupa ir kamarupa. Tam tikra prasme mokšą galima pavadinti „tuo pačiu tikslu“, nes ji susijusi su viena iš Krišnos apraiškų (Brahmanas, Supersiela, Bhagavanas), bet mums tai nėra vienas ir tas pat. Kaivalja narakajate – bhaktoms kaivalja panaši į peklą. Visos spontaniško prisirišimo prie Viešpaties formos duoda išsivadavimą, tačiau prema pasiekiama tik su sambandharupa ir kamarupa.

Baimė ir pavydas, kuriuos jautė Kamsa ir Šišupala, atveda į tą patį tikslą, kaip ir impersonalistų meditacija į beasmenį Brahmaną. Ir vieni, ir kiti pasiekia sajudžja-mukti, tik pirmieji lengviau, nes jų veiksmai natūralesni. Tai dar vienas paaiškinimas, kodėl Rupa Gosvamis, aiškindamas spontaniško prisirišimo prie Viešpaties svarbą, cituoja būtent šiuos Prahlado Maharadžos žodžius.

Štai kaip į Krišną kreipiasi įkūnytosios Vedos: „Brangus Viešpatie, jogai, medituojantys į Tavo lokalizuotą aspektą, dvasinį tobulumą pasiekia, susiliedami su beasmeniu brahmadžjoti. Tie, kurie laiko Tave savo priešu, šio tobulumo siekia be meditacijos. Gopės, būdamos Tavo į gyvates panašių rankų glėbyje bei apimtos geismo, irgi pasiekia tą patį tobulumą. Kas liečia mus, pusdievius, atsakingus už įvairias vedinio pažinimo sritis, tai mes visada sekame gopių pėdomis, tikėdamiesi tokių pačių rezultatų“ (ŠB 10.87.73).

Kartoju, yra daug visokių metodų, ir visi jie padeda pasiekti aukščiausią tikslą, bet tie, kurie perprato vedinius šventraščius, eina gopių pėdomis, ir tai yra raganuga-bhakti, o pačios gopės yra gražus kamarupa-ragatmika-bhakti pavyzdys. 

Po to Rupa Gosvamis ir jo komentatoriai aiškina, kodėl gopių meilė vadinama kama, geismu. Apibrėždamas šią prisirišimo formą, Rupa Gosvamis, rodos, galėjo parinkti tinkamesnį žodį, tačiau, norėdamas pabrėžti dvasinio prisirišimo stiprumą, ir atsižvelgdamas į tai, kad materialaus geismo patyrimą turi visi šio pasaulio gyventojai, jis naudoja būtent geismo sąvoką. Žmonėms lengviau suvokti Krišnos ir gopių santykius, kai jie remiasi turimu supratimu, tik čia slypi pavojus padėti lygybės ženklą tarp materialaus pasaulio kamos ir dvasinės premos.

Kaipgi atrodo tas mūsų kelias gopių pėdomis?

Ar mes galime kartu su įkūnytosiomis Vedomis pasakyti, kad renkamės Krišnos rankų glėbį? Niekaip ne. Kol pas žmogų yra materialus geismas, visi bandymai koncentruotis į Krišnos ir gopių žaidimus baigsis to geismo sustiprėjimu. Pradžiai reikėtų suprasti, kuo tikra meilė Dievui skiriasi nuo geismo. Krišnadas Kaviradži Gosvamis apibrėžia ir vieną, ir kitą: atmendriya-priti-vančha tare bali‘kama krišnendriya-priti-ičha dhare‘prema‘nama (ČČ, Adi-lila, 4.165). Noras tenkinti savąsias jusles – geismas, kama; noras tenkinti Krišnos jusles – meilė, prema. Skirtumas tas, kad kama – tai maja-šakti funkcija, kai iliuzija verčia žmogų gyventi, vadovaujantis atmendrija-priti-vanča. O prema – tai Viešpaties svarupa-šakti.

Atsidavimo nektare Šryla Prabhupada taip apibūdina bhaktų „geismą“: „Šis jausmas vadinamas bhaktos „geismu“. Iš tikrųjų tai yra didžiulis jo troškimas tarnauti Krišnai tam tikrame vaidmenyje“. Tai ir yra prema. Toliau Šryla Prabhupada sako, kad šį troškimą galima palaikyti egoistiniu noru mėgautis Viešpačiu. Kartais galima stebėti pasireiškiančius tyro bhaktos norus, primenančius egoistinius eilinio žmogaus norus, bet netgi tokiu atveju jį valdo troškimas patenkinti Krišną, nes žino, kad Jis visada džiaugiasi, kai būna patenkintas Jam atsidavęs žmogus. Toks bhakta gali norėti suteikti sau pasitenkinimą, bet tik tam, kad pradžiugintų Krišną.

Prakrita-kama (materialus geismas) ir aprakrita-kama (dvasinė meilė) savo formomis gali būti truputį panašios, bet jų turinys skiriasi kaip diena nuo nakties.

Pažinojau vieną indologą, kuris rašė: „Viešpats Čaitanja materialų seksą iškeitė į mentalinį“. Tačiau tai ne tas pat. Jeigu žmogus mintyse mėgaujasi seksu, jis neišvengiamai pasireikš ir fiziniame lygmenyje. Žmonės, kurie apsivalo iki visiško tyrumo ir pasineria į meilę Krišnai, visiškai neturi materialaus sekso jausmo.

Norėdamas parodyti skirtumą tarp vieno ir kito, Šryla Prabhupada pateikia Viešpaties Čaitanjos pavyzdį. Po to, kai Jis nubaudė Čhota Haridasą, kiti taip išsigando, kad, kaip tvirtina Krišnadas Kaviradža Gosvamis, net sapnuose nustojo kalbėtis su moterimis. O Rupa Gosvamis pateikia Udhavos pavyzdį, kuris, neturėdamas jokio prisirišimo prie pasaulietiško sekso, šlovino gopių ir Krišnos meilę, nes suprato jos tyrumą.

Iš kitos pusės, Šukadeva Gosvamis tvirtina, kad pasakojimai apie gopių ir Krišnos žaidimus gali išgydyti materialaus geismo ligą, tik reikia, kad žmogus turėtų tvirtą tikėjimą, šradhanvitą, guru, sadhu ir šastrų žodžiais. Jeigu tokio tikėjimo nėra, reikia būti labai atsargiems ir pasistengti jį išsiugdyti.

Penkioliktą Atsidavimo nektaro skyrių Šryla Prabhupada užbaigia Kubdžos pavyzdžiu. Jos meilė Krišnai vadinama kamapraja (beveik dvasinis geismas) ir nėra tokia tyra, kaip gopių, nes turi egoizmo priemaišą – norą patirti pasitenkinimą iš savo santykių su Krišna.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis