Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

ŠMĖKLOS VAIKYMASIS

 

Užbėgdamas į priekį, pranešu, kad mokslininkai vis tik įsigudrino suieškoti pačią pirmąją beždžionę, nuo kurios viskas prasidėjo. Tai yra, jie taip sako. Nedidelį Pietryčių Azijos tropinių miškų žvėrelį paskelbė seniausiu mokslui žinomu beždžionių giminaičiu. Tiesa, per daugelį milijonų metų tas giminaitis taip ir nepanūdo evoliucionuoti, pasilikdamas tuo pačiu žiurkės dydžio gyvūnėliu, mažai panašiu į beždžionę ir besimaitinančiu išimtinai vabzdžiais. Kodėl taip atsitiko, mokslininkai neaiškina – žinot, paleontologija, mokslas apie seniausius mūsų protėvius, yra tokia savotiška, švelniai kalbant, disciplina, kad be patyrusio psichiatro pagalbos joje nesusigaudysi.

Ir taip, paskutinio devyniolikto amžiaus dešimtmečio pradžioje darvinistų priviso galybė, nors su daiktiniais įrodymais reikalai nei kiek nepagerėjo. Todėl labiau praktiški evoliucijos teorijos šalininkai iškėlė paprastą tezę: „Užteks pliurpti, reikia kasti!“

Visiems niežėjo rankos iškasti pirmosios pasaulyje beždžionės kaulus, kad jau būtų galima galutinai išstumti Dievą iš dabartinės realybės laivo. Ir niekas negalvojo, kad toks užsiėmimas kartais gali turėti labai tragiškas pasekmes. Ką, pavyzdžiui, ant savo kailio patyrė rusų dvarininkas Kostomarovas, žinomo istoriko tėvas. Jis buvo karingas ateistas ir aršus prancūzų materialistų pasekėjas. Jis taip persiėmė jų idėjomis, kad net propagavo jas savo baudžiauninkams. Dėl to ir sudegė – jį apiplėšė ir pribaigė jo paties vežikas ir du tarnai, kurie, pasirodo, labai jau įtikėjo pono svaičiojimais. Teisme vienas iš jų taip ir pasakė: „Ponas pats kaltas, tai jis mus sugundė: būdavo, pradeda visiems pasakoti, kad Dievo nėra, kad po mirties nieko nėra, kad tik kvailiai bijo pomirtinių kančių – mes ir pagalvojom, kad jeigu po mirties nieko nebus, vadinasi, galima elgtis kaip nori“. Sutikite, kad logika nepriekaištinga, ar ne?

Bet grįžkime prie savo paleontologų. Nors tuo metu tokio termino dar nebuvo, tačiau pirmieji entuziastai jau pasirodė, o pačiu pirmutiniu laikomas olandų medikas Eženas Diubua.  Olandai, aplamai paėmus, daugumoje labai flegmatiška liaudis, tačiau išimtys tam ir yra, kad patvirtintų bendrą taisyklę. Šį trisdešimties metų vyrą taip sužavėjo Darvino, Hekelio ir kitų jų pasekėjų darbai vieninteliame tikrame mokyme, kad galiausiai jis ir pats nusprendė ieškoti išsvajoto pitekantropo.

Jis sumąstė, kad ieškoti reikia ten, kur ir dabar gyvena žmogaus pavidalo beždžionės, tai yra arba Afrikoje, arba Pietryčių Azijoje. Su Afrika jam kažkas nenusisekė, ir Diubua išvyko į Indoneziją, kuri tuo metu kaip tik priklausė Olandijai. Jis, kaip Hekelis, galvojo, kad žmogaus šaknys yra būtent tenai: tropikų gamta, daugybė vaisių, pastoviai šiltas klimatas, ir ten iki šiol gyvena orangutangai, žmogaus pavidalo beždžionės.

1891 metais jis atkasė apatinio žandikaulio, panašaus į žmogiškąjį, fragmentą, o kiek vėliau toje pačioje vietoje rado viršutinę kaukolės dalį, kuri žmogaus galvai buvo mažoka, o beždžionės – per didelė... tai buvo ne žmogaus kaukolės dalis... bet ir ne beždžionės... Ura!!!

Paskui netoliese atsirado ir dantys. Vėliau – šlaunikaulis. Ilgai laukta žmogbeždžionė buvo kaip tik trūkstama tarpinė grandis, apie kurią svajojo visi darvinistai.

Kai Diubua grįžo į Europą, visi pasaulio laikraščiai plyšojo apie Diubua radinius, o mokslininkai vedžiojo gyviausias diskusijas. Rastieji kaulai apkeliavo daugelį mokslinių kongresų Lježe, Paryžiuje, Londone, Dubline, Edinburge... O paskui prasidėjo tikra klounada.

Jau pats Diubua grįžimas į Europą labai greitai virto scena iš kino komedijos. Neįkainuojamus pitekantropo kaulus jis laikė sakvojaže. Paryžiuje Diubus susitiko pažįstamą, ta proga gerai pasėdėjo kavinėje, paskui nusprendė pasivaikščioti, ir jau kitame miesto gale Diubua apsižiūrėjo, kad sakvojažą jis paliko kavinėje. Galite įsivaizduoti, kaip jis jautėsi – prarasti vertingiausią trūkstamos grandies įrodymą.

Tačiau viskas baigėsi gerai. Kai draugai be kvapo įbėgo į kavinę, sakvojažas tebestovėjo ten pat, kur jį paliko. Europa vis tik...

O paskui, kaip jau sakiau, prasidėjo cirkas. Mokslininkai toli gražu neskubino apvainikuoti miklų olandą laurais. Tuoj pat atsirado visas būrys skeptikų, kurie choru pradėjo šaukti, kad Diubua radinys yra grynas nesusipratimas. Ypatingai stengėsi garsus medikas ir fiziologas Rudolfas Virchovas, kuris savo laiku karštai gynė Šlimano surastų Priamo lobių autentiškumą. Jis sutiko, kad rasti kaulai tikrai seni, bet manė, kad tai nė joks žmogaus protėvis, o didžiulis gibonas. Kaukolė tiesiog deformavosi po žemės klodais. Ir kodėl šalia kaulų nerasta jokių, net pačių primityviausių akmens įrankių? Todėl, kad tai buvo beždžionė, gibonas.

Šiaip jau Virchovas dažnai apsigaudavo, kai lįsdavo ne į savo sritį, bet šį kartą jis pataikė į labiausiai pažeidžiamą vietą: tuo metu mokslininkai jau kai ką žinojo apie akmens įrankius, ir Virchovo pastaba buvo pamatuota – jeigu tai mūsų protėvis, tai kur jo darbo įrankiai?

Virchovui antrino anglai: „Ar misteris Diubua gali įrodyti, kad jo „žmogbeždžionė“ nėra šiuolaikinio kretino prototipas?“

Misteris Diubua, aišku, negalėjo. Atmosfera vis labiau kaito. 1895 metais Leideno mieste suruošė tarptautinį zoologų kongresą, kuriame turėjo galutinai spręstis Diubua radinių klausimas. Visą savaitę mokslo šviesuliai ginčijosi, kaip pasiutę, ir pirmininkaujantis pagaliau pamatė, kad jau ir iki peštynių netoli. Jis pasiūlė spręsti klausimą balsavimu – kaip kokiame nors seimelyje, atsiprašant.

Visi sutiko, kad tai nebloga mintis. Ir visus Diubua rastus kaulelius pateikė balsavimui, kiekvieną atskirai.

Antras krūminis dantis: du prabalsavo už pitekantropą, kiti trylika susilaikė.

Trečias krūminis dantis: keturi balsai už šiuolaikinį žmogų, šeši – už beždžionę, aštuoni – už pitekantropą, du susilaikė.

Kaukolė: šeši – už šiuolaikinį žmogų-kretiną, šeši – už beždžionę, aštuoni už pitekantropą.

Būtent tokiu būdu, kelių balsų persvara, pitekantropas buvo pripažintas pitekantropu. Kam tie įrodymai, kai galima nubalsuoti...

Tiesa, dar liko šlaunikaulis. Trylika balsų – šiuolaikinis žmogus, šeši – pitekantropas, vienas balsas (Virchovo) – beždžionė.

(Tarp kitko, jau mūsų laikais paaiškėjo, kad Virchovas vėl pataikė pirštu į dangų, o teisūs buvo tie trylika. Šlaunikaulis, rastas net už penkiolikos metrų nuo kaukolės, priklausė šiuolaikiniam čiabuviui).

Vienu žodžiu, atsižvelgiant į demokratiško balsavimo rezultatus, pitekantropas buvo pripažintas seniai ieškoma trūkstama grandimi tarp žmogaus ir beždžionės, o Diubua – atradėju. Statusas kaip Darvino, tik smulkesnio kalibro. Amsterdamo universitetas, norėdamas paremti tėvynainį, skubiai suteikė jam mineralogijos profesoriaus titulą (prie ko čia mineralogija, visiškai neaišku).

Tačiau skeptikų išpuoliai ir visa skandalinga atmosfera aplink jo radinius neigiamai atsiliepė pačiam Diubua. Galbūt sielos gelmėse jis ir pats labai abejojo, kad surado būtent tai, ką norėjo. Todėl sureagavo nestandartiškai: apsigyveno savo gimtajame Harlemo miestelyje, nieko neprisileisdamas ir su niekuo nebendraudamas. Gana greitai jam pasireiškė psichikos sutrikimai. Sena gera tradicija: būtent tarp evoliucijos teorijos aktyvistų kažkodėl daugelis serga psichinėmis ligomis ar šiaip turi įtartinų keistumų.

Pitekantropo kaulus Diubua patalpino vietinio muziejaus saugyklose. Negalios paaštrėjimo momentais naktimis jis vaikščiodavo apie tą muziejų kaip koks sargybinis: vargšui rodėsi, kad jo priešininkai nakties priedangoje gali pagrobti vertingus įrodymus.

Šitokiu atsiskyrėliu Diubua prabuvo dvidešimt aštuonis metus. Visą tą laiką pitekantropo uoliai ieškojo kiti, tačiau tik 1931-1932 metais buvo atrasta vienuolika viršutinių kaukolės dalių, kurios niekuo nesiskyrė nuo Diubua rastųjų. Tik tada buvo viešai pripažinta, kad pitekantropas – ne šiuolaikinis debilas, o senovinė būtybė (kurią džiaugsmingai paskelbė žmogaus protėviu).

 Tačiau komedija tęsėsi: pats Diubua, tuo laiku galutinai tapęs neadvekačiu, ėmė tvirtinti, kad nėra jokio pitekantropo, o jis pats velniai žino, ką tada iškasė. Situacija pasisuko šimtu aštuoniasdešimt laipsnių: mokslininkai jį švelniai įtikinėjo: „Ponas Diubua, yra jūsų pitekantropas, yra! Jūs gi pradininkas, šlovė jums ir garbė...“ Tačiau senukas atkakliai gynėsi: „Nėra! Netikiu!“

Štai taip viskas darėsi, ponai...

Kadangi aš jums žadėjau komediją, skaitykit toliau...

Pasirodo, kad tuo metu, kai Leideno kongrese siautėjo aistros, jau buvo praėję virš trisdešimt metų nuo to laiko, kai Europoje surado neabejotinai senovinio beždžionžmogio likučius. Tiktai niekas tuo netikėjo, ir visų užmiršti kaulai ramiai dulkėjo muziejaus saugyklose.

Griežtai kalbant, net ne trisdešimt, o virš penkiasdešimt metų.

Kalbėsime apie neandertalietį, apie kurį mąstantis skaitytojas negali nežinoti.

Prūsijos karalystėje, netoli Diuseldorfo, ramiai tekėjo Neanderio upelis. Kažkas sugalvojo atidaryti ten akmens skaldyklą ir pasamdė darbininkus, kad išvalytų nedidelę olą. Už dviejų metrų nuo įėjimo jie aptiko kaukolę (kaip ir žmogaus, kaip ir nelabai) ir kitus kaulus. Juos perdavė į sostinę mokslininkams, o tie ekspertu pasikvietė mums jau žinomą Virchovą: vis tik medikas ir fiziologas, tai sugebės ir tuos kaulus identifikuoti... Virchovas iš karto pareiškė, kad tai nė joks mūsų protėvis, o paprasčiausias degeneratas, išsigimęs nuo sifilio ir alkoholizmo. Kaulus sudėjo į dėžę ir užmiršo.

O po trisdešimties metų, jau Belgijoje, vėl urve, rado iškart du panašius skeletus. Šalia jų mėtėsi mamuto ir dar kažkokių gyvūnų likučiai, o taip pat akmeniniai darbo įrankiai. Tapo aišku, kad vokiečiai tada žiauriai apsigavo. Virchovas ir jo kolegos tik pečiais patraukė – atseit, būva ir pasitaiko. Be to, pasirodė, kad Vokietijoje yra dar viena tokia kaukolė, rasta netgi anksčiau, 1848 metais.

Taip šalia pitekantropo atsirado ir neandertalietis. Antropologai Hekelio pavyzdžiu tuoj nupaišė genealogiją: iš pitekantropo ir kitų žmogbeždžionių išsivystė neandertalietis, o iš jo – šiuolaikiniai piliečiai. Tokia raida keletą dešimtmečių išsilaikė kaip neginčijama tiesa, ir tik dvidešimto amžiaus pradžioje buvo galutinai nustatyta, kad neandertaliečiai yra visiškai atskira biologinė rūšis. Besikryžmindami su kromanjoniečiais, tikrais akmens amžiaus žmonėmis, jie negalėjo turėti palikuonių ir būti mūsų protėviais, nors gaminosi akmeninius įrankius, laidojo savo mirusiuosius ir galbūt net įvaldė artikuliuotą kalbą.

(Įsidėmėkite šią detalę, mums jos vėliau prireiks: kažkokios pirmykštės būtybės, kurių tikrai nebuvo galima pavadinti žmogumi, mokėjo pasidaryti akmeninius kirvius ir gana sudėtingus įrankius iš kaulo; labai panašu, kad turėjo tam tikrą supratimą apie pomirtinį pasaulį, nes laidojo savo mirusiuosius, o kapavietes puošė gėlėmis ir kalnų ožių ragais; galbūt nešiojo kažką panašaus į drabužius; galbūt sugebėjo artikuliuotai kalbėti. Tačiau jie nebuvo šiuolaikinio žmogaus protėviai. Tai svarbu, ir prie šios aplinkybės mes dar grįšime).

Grįžkime į dvidešimtojo amžiaus pradžią, kai, pripažinę pitekantropą tarpine grandimi tarp žmogaus ir beždžionės, mokslininkai puolėsi ieškoti kitų tarpinių liekanų.

1932 metais Indijoje rado nedidelę žandikaulio nuolaužą, kurią irgi buvo sunku priskirti tiek žmogui, tiek beždžionei. Tačiau būtybei, kuri kažkada naudojosi tuo žandikauliu, tuoj pat sugalvojo vardą „ramapitekas“ ir iškilmingai paskelbė ją artimiausiu žmogaus protėviu. Visuose moksliniuose darbuose, vadovėliuose ir mokslo populiarinimo knygose ramapitekas figūravo daugiau kaip penkiasdešimt metų... O po to rado kitus jo kaulus, ir pasirodė, kad jis toks pat žmogaus protėvis, kaip kurmis ar ežys. Prisiėjo nuo pjedestalo nuverstą „protėvį“ greitai pašalinti iš visų genealogijų ir mokslinių darbų. Belieka tik spėlioti, kiek žmonelių ramapiteko vardu suspėjo pasidaryti mokslinę karjerą ir susikurti materialinę gerovę.

O dabar pasakojimas apie tai, kaip trūkstamą grandį aptiko Anglijoje.

Po prancūzų, belgų ir vokiečių atradimų anglai pasijuti kažkokie nepilnaverčiai. Galų gale, juk tai jų Darvinas tapo evoliucijos teorijos pradininku ir nusakė, kad jo pasekėjai būtinai atras tarpinių formų likučius. Ir štai jas jau randa – tačiau arba Azijoje, kur gyvena puslaukiniai žmonės, arba žemyne (taip anglai vadina Europą). O pačioje Britanijoje pasigirti, deja, nėra kuo.

Ir štai 1912 metais anglams irgi nušvito akys. Dar 1909 metais kuklus archeologas mėgėjas misteris Dausonas į Britanijos muziejų atnešė labai senos kaukolės fragmentą, kurį, kaip jis sakė, rado paprastas darbininkas Pitldauno vietovėje. Radinį apžiūrėjo žymiausias Anglijos paleontologas ir antropologas seras Arturas Vudvordas. Jam asistavo ne mažiau garsūs specialistai. Visi nusprendė, kad Pitldaune reikia nedelsiant pradėti kasinėjimus.

Paieškos truko tris metus. Vudvordas rado dar aštuonias tokios pat kaukolės dalis, tam tarpe ir apatinį žandikaulį. Iš visų šių fragmentų surinkę vientisą kaukolę, garbieji mokslininkai aiktelėjo ir nedelsiant sušaukė Londono geografų draugijos posėdį. O ten paaiškėjo, kad rasta unikali, anksčiau nežinoma hominido atmaina, kuri, be jokių abejonių, yra tikriausia trūkstama grandis tarp žmogaus ir beždžionės.

Pitekantropas nelabai nutolęs nuo beždžionės, o Vudvordo radinys, kurį, beje, pakrikštijo eoantropu – kitas reikalas: kaukolė praktiškai dabartinio žmogaus, aukšta mąstytojo kakta, tik žandikaulis daugiau beždžionės. Sprendžiant iš žemės sluoksnių, kuriuose buvo rasti kaulai, amžiaus, kaukolei ne mažiau kaip milijonas metų...

Kasinėjimai Pitldaune tęsėsi. Ten dar rado vieną dantį ir labai gražaus darbo kuoką, padarytą iš vientiso kaulo. Anglai džiūgavo, kad būtent senoji geroji Anglija yra protingo žmogaus lopšys. Darvinistai rašė: „Žmogus Europoje jau gilioje senovėje aplenkė atsilikusius Azijos ir Afrikos beždžionžmogius, ir tai įrodo baltosios rasės pranašumą!“

Tai truko ištisus keturiasdešimt metų. O paskui apsireiškė profesorius K. Oklėjus iš to paties Britanijos muziejaus. Savo laiku jis pasinaudojo tuo faktu, kad kai požeminiai vandenys sąveikauja su žemėje esančiais kaulais, juose palaipsniui didėja fluoro kiekis. Kuo daugiau kauluose fluoro, tuo jie senesni. Taip jis atrado fluoro analizę, ir 1953 metais nutarė šiuo metodu patikrinti eoantropo kaukolę. Pasirodė, kad jam ne daugiau kaip 50 tūkstančių metų. Tačiau tuo metu Žemėje jau gyveno šiuolaikinio tipo žmonės, ir eoantropas tegalėjo būti tiktai koks nors išsigimėlis iš jų tarpo...

Prie Oklėjaus prisijungė dar kelios mokslininkų grupės, ir galiausiai buvo nustatytas galutinis kaukolės amžius – ne daugiau šeši šimtai metų. Tik štai apatinis jos žandikaulis priklausė šiuolaikinei šimpanzei. Jo dantys buvo meistriškai apdorotos dilde, kad būtų panašūs į žmogaus.

Tik dabar kažkam atėjo į galvą mintis, kad ta daili kaulinė eoantropo kuoka kaip du vandens lašai panaši į golfo lazdą, kuriomis (tiktai medinėmis) žaidė 1912 metais.

Trumpai kalbant, tais metais kažkoks cinikas paėmė viduramžių žmogaus kaukolę, gerai užvožė per ją plaktuku ir pritaisė apatinį beždžionės žandikaulį, prieš tai dilde patvarkęs jo dantis. Paskui viską sumaniai apdorojo atitinkamais chemikalais, kad kaulai būtų tinkamos iškasenų spalvos, išskaptavo kuoką ir viską užkasė Pitldaune. Galbūt jis vėliau smagiai papramogavo, stebėdamas, kaip garsiausi to laikmečio specialistai darosi sau gėdą... Tegu tada dar nebuvo atrastas fluoro analizės metodas, bet jau per lupą į kaulus pasižiūrėti galėjo. Ir to būtų pilnai užtekę.

Šis pokštas labai pakenkė paleontologijos ir antropologijos mokslui. Dabar klastotės vaidenosi visur, todėl buvo sugaištama daug laiko, įrodinėjant kitų radinių autentiškumą. Ir aplamai, kokie tai mokslai, jeigu kažkoks nežinomas juokdarys keturiasdešimt metų už nosies vedžiojo visą mokslinę bendruomenę?

Mokslininkai, žinoma, tvirtina, kad tai netipiškas atvejis, ir pagal jį negalima darytis išvadų apie visą mokslą. Bet tada galime prisiminti atvejį Amerikoje.

1922 metais Amerikoje mėgėjas geologas rado kažkokį keistą dantį ir perdavė jį kietam profesionalui profesoriui Osbornui, o tas iš karto nustatė, kad dantis priklauso tarpinės formos atstovui. Prasidėjo tikra kampanija su lozungu „Mūsų atsakymas Pitldaunui“. Karštakošiai tuoj pat ėmė įrodinėti, kad pirmas tikras žmogus atsirado ne Anglijoje, o Amerikoje. Kad būtų solidžiau, rasto danties savininką pavadino hesperopiteku, tai yra vakarietiška žmogbeždžione, ir įpaišė ją į visas genealogijas ir evoliucines pakopas.

Deja, nušluostyti nosį anglams nepavyko. Jeigu eoantropas išsilaikė keturiasdešimt metų, tai jo amerikietiškas sauliabrolis buvo demaskuotas labai greitai. Pasirodė, kad kietasis profesionalas Osbornas nepažino laukinės kiaulės danties.

Savaime peršasi klausimas – kiek solidžių teorijų, iki šiol dėstomų visose mokyklose, iš tikrųjų yra tik tuščios fantazijos, atsiradusios dėl klaidos, falsifikacijos ar tiesiog nerūpestingumo?

Moksliniuose darbuose ir vadovėliuose iki dabar išliko dar viena mitinė tarpinė grandis, vadinama sinantropu, kurį atkasė Kinijos kalnuose. Keturiolika kaukolių, keli apatiniai žandikauliai ir kai kurie skeleto kaulai... Kasinėjimai truko iki 1937 metų, paskui į Kiniją įsiveržė japonų armija... Vertingąsias iškasenas nusprendė evakuoti į Ameriką, bet pakeliui jos pražuvo, ir dabar mokslininkams teliko tik tų kaulų muliažai. Jais ir tesiremia įvairiausios teorijos, kuriomis reikia tiesiog tikėti, nes jokių kitų sinantropo buvimo įrodymų nėra.

Paskui subyrėjo ir australopitekų teorija. Kasinėjant Pietų Afrikoje, paaiškėjo, kad šis pretendentas į mūsų protėvius gyveno tuo pat metu, kaip ir šiuolaikinės išvaizdos žmogus. Tačiau genealoginiame evoliucijos medyje jie užima skirtingas vietas.

Pasirodė, kad ir pitekantropai gyveno vienu metu su tomis rūšimis, į kurias, atseit, jie vėliau turėjo išsivystyti. Japonijos ir Indonezijos mokslininkai tik neseniai suprato, kad pitekantropas neturi jokio ryšio su šiuolaikiniu žmogumi. Kad tai tebuvo paprasčiausia žmogbeždžionė, gyvenusi kartu su žmogumi, o paskui sau tyliai išmirusi...

Toliau darvinistams su jų nusitrynusiomis teorijomis ir kaire koja nupieštomis genealogijomis reikalai klostėsi vis blogiau. Toje pačioje Afrikoje, suakmenėjusiuose ugnikalnio pelenuose buvo rasti pėdsakai, kurias paliko dvikojės būtybės prieš keturis milijonus metų. Pėdsakai visiškai identiški dabartinio žmogaus pėdoms ir neturi nieko bendro su visokiomis beždžionėmis. Ir vis tik mokslininkai nusprendė, kad tai australopitekų pėdskai, nes šiuolaikiniam žmogui nepriklausė gyventi tokiais senais laikais. Nepriklausė, ir viskas. Jeigu faktai neįsipaišo į hipotezę, tuo blogiau faktams.

Paskui rado dar vienus tokius dvikojų būtybių pėdsakus, tik šį kartą jų amžius buvo septyni milijonai metų.

Visa tai niekaip nesiderina su klasikine schema, kuri tiesiog bematant virsta fikcija, nes kiekvienas naujas radinys šiuolaikinio žmogaus egzistavimą nustumia vis toliau į praeitį. Todėl jau ne vieni metai atsiranda racionalesnės versijos, kad visos mūsų paminėtos rūšys tarpusavyje visai nesusijusios ir vienos iš kitų neatsirado, kad jos egzistavo lygiagrečiai. Jeigu kai kurios beždžionių rūšys naudojosi primityviais darbo įrankiais, tai dar nereiškia, kad jos buvo mūsų protėviais. Tarp kitko, užfiksuoti atvejai, kai aštuonkojai, norėdami atidaryti moliuskų kiaukutus, naudojosi aštriomis akmenų nuolaužomis. O vienas paukščiukas tropikuose snapeliu suima pluoštelį žolių, mirko jas į skystą molį ir aptepa juo savo lizdą.

Blogiausia, kad tos išpūstos sensacingos teorijos kietai nusėda žmonių atmintyje, ir jie nebereaguoja į žinias, paneigiančias tas iš piršto laužtas hipotezes. Taip yra todėl, kad demaskavimų niekas per daug negarsina, ir dažnai žmonės apie juos net nežino.

Kaip ten bebūtų, tačiau šiandien darvinizmas yra tik hipotezė, neturinti jokių griežtų mokslinių įrodymų. Jau nemažai metų kai kuriose Amerikos valstijose istorijos ir biologijos vadovėliuose patikslinama, kad evoliucijos teorija yra labai prieštaringa. Viename iš jų, gal kiek ir ciniškai, bet labai teisingai pasakyta: „Kai Žemėje pasirodė gyvybė, mūsų ten nebuvo, todėl bet kokie teiginiai apie vienas ar kitas gyvybės atsiradimo formas yra tiktai hipotezės, o ne faktai“.

Religija visada sakė, kad ji remiasi tikėjimu, o ne faktais. O darvinizmas, pasivadinęs mokslu, visada žadėjo pateikti svarius ir nenuginčijamus įrodymus, tai yra faktus, tačiau, jų neradęs, remiasi tikėjimu, kaip ir religija. Bet tai jau ne mokslas...

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis