Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Pokalbis apie skirtumą tarp kūno ir sielos

 

Taigi paskaičius Šrimadbhagavatam, darosi aišku, kad laikas šiame pasaulyje pasireiškia kaip jungiamoji grandis tarp visko, kas tik egzistuoja, ir kurio negalima išmatuoti. Išmatuoti negalima ir daugelio kitų dalykų, pavyzdžiui, sielos. Jos prigimtis dvasinė, o ne materiali, todėl materialiems prietaisams siela neprieinama.

Skaitytojas: Ką reiškia – dvasinė ir nemateriali?

Autorius: Tai paaiškinti labai sunku, bet aš pasistengsiu pavaizduoti bent šešėlį to, kas vadinama dvasiniu pažinimu, kuris, tarp kitko, yra pati didžiausia visų tautų ir visų laikų mįslė.

Amžinybės, žinojimo ir laimės jausmas kyla tiktai iš dvasinės energijos. Pavyzdžiui, šypsenos skleidžiamą energiją neišmatuosi jokiu prietaisu. Ją galima tik palyginti su kita šypsena. Kurioje šypsenoje daugiau laimės, toji turi didesnį dvasinį poveikį mūsų sąmonei.

Skaitytojas: O argi noras nusišypsoti – ne paprasčiausias refleksas, atsakant į kito žmogaus šypseną?

Autorius: Jeigu jūs galvojate, kad šypsena – tik nervų sistemos refleksas, tai kas tada yra meilė?

Skaitytojas: Tai – sudėtingesnis refleksas, kitaip sakant, instinktas.

Autorius: O iš kur jis atsiranda?

Skaitytojas: Iš mūsų chromosomų derinio.

Autorius: Vadinasi, mes su jumis – dvi didelės biocheminės struktūros, kurios keičiasi sąlyginiais refleksais. Ir mes diskutuojam apie tai, kaip geriau apsikeitinėti tais refleksais, kad visada atsirastų laimės instinktas. Jūsų originalią nuomonę apie meilės prigimtį verta apsvarstyti. Tad sakykite, kuo mes skiriamės nuo kompiuterio, kuris taip pat turi tai, ką galima pavadinti instinktais ir refleksais?

Skaitytojas: Tai akivaizdu – mūsų organizme visi procesai daug tobulesni.

Autorius: Vadinasi, jeigu mokslininkai sukurs kompiuterį, tiek pat tobulą, kaip ir žmogus, tai jiedu – kompiuteris ir žmogus – niekuo nesiskirs?.

Skaitytojas: Būtent taip aš ir galvoju. Greitai mokslas sukurs dirbtinius žmones, į kurių atmintį mes įvedinėsim tik naudingus instinktus.

Autorius: Priminsiu, kad mes kalbėjom apie meilę, kuri, jūsų nuomone, yra instinktas. Ar robotai irgi sugebės mylėti?

Skaitytojas: Taip, nes meilė – tai tiktai instinktas.

Autorius: Nuostabiai logiškas paaiškinimas. Dabar atsakykite man, bet tik sąžiningai, ar norėtumėt turėti žmoną, kuri būtų nepaprastai graži, su nepaprastais instinktais moteris-robotas?

Skaitytojas: Ne, nenorėčiau. Su tokia gyvendamas, dar pats gali pasidaryti robotu.

Autorius: Bet ji bus pati gražiausia, turės stiprų meilės jums instinktą, ir vaikai bus tokie pat, visi elgsis nepriekaištingai, jokių konfliktų. Galėsite ją taip užprogramuoti, kad ji bus tobula moteris. Na, ar įkvėpiau jus?

Skaitytojas: Nelabai. Aš noriu tikros meilės, o ne suprogramuotos.

Autorius: Betgi ji niekuo nesiskiria nuo tikros meilės!

Skaitytojas: Gerai, baikim šią temą, aš supratau, kad meilė – ne instinktas ir ne dirbtinis surogatas. Kad tai kažkas natūralaus, be jokios mechanikos.

Autorius: Taip, meilė – tai gyvybės pasireiškimas, o gyvybė pasireiškia tiktai dvasinės, o ne materialios energijos pagalba. Dar nei vienas mokslininkas iš materijos nesusintetino gyvo organizmo. Gyvybė – tai dvasinė energija, kurią galima įžvelgti materijoje.

Skaitytojas: Anot jūsų, kūnas – tai ne mes, o materija, kurioje mes gyvename?

Autorius: Būtent taip. Kūnas keičiasi kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę, ir per septynis metus visos jo ląstelės pasikeičia naujomis. Tokiu būdu, kas septyneri metai mes gauname naują kūną. Ar jūs sutinkate, kad prieš septynis metus buvote visai kitas žmogus?

Skaitytojas: Aš pasenau septyniais metais ir todėl, aišku, pasikeičiau.

Autorius: Aš kalbu ne apie kūno permainas, o apie jus. Ar pripažįstate, kad tas, kuris dabar stovi prieš mane, prieš septynis metus visai neegzistavo, kad tai buvo visai kitas žmogus?

Skaitytojas: Priimkim šį teiginį kaip hipotezę.

Autorius: Gerai, tada įsivaizduokim, kad jūsų žmonai priimtina tokia koncepcija, nes ji ją labai nuramino. Žmona jums ir sako: ”Aukseli, prieš aštuonis metus aš buvau tau neištikima, bet dabar aš suprantu, kad tai buvai ne tu, o kitas žmogus. Todėl aš dabar rami ir džiaugiuosi, kad mūsų meilė nuo to nenukentėjo”.

Skaitytojas: Nenoriu apie tai net galvoti, nes maniškė ištikima man. Tačiau jūs teisus, mintis apie tai, kad laikui bėgant mes keičiamės, labai neramina.

Autorius: Bet jūs negalite paneigti tą faktą, kad po septynių metų mūsų kūnas visiškai pasikeičia. Tai suprato ir šiuolaikinis mokslas.

Skaitytojas: Taip, tai sunku paneigti.

Autorius: Bet mes likome tais pačiais žmonėmis, tik jaučiame, kad kažkiek pasenome ir įgijome daugiau patirties. Ar sutinkate su tuo?

Skaitytojas: Taip!

Autorius: Dabar, manau, jums aišku, kad mes esame sielos, įkalintos kūne. Mes suvokiame save kaip kūną, bet juo nesame. Būtent mes, o ne kūnas, turime sugebėjimą mylėti ir būti mylimi, būtent mes, o ne kūnas, jaučiame, kad niekada nemirsim. Mes, o ne kūnas, suvokiame tai, kas mus supa. Ir gyvename taip pat mes, o kūnas tik suteikia galimybę gyventi materialiame pasaulyje. Mes šypsomės vienas kitam, ir tai yra dvasinės energijos pasireiškimas, nors ir atrodo kaip tam tikras raumenų susitraukimas. Todėl paviršutiniški žmonės sukūrė keistą praktiką, kaip galima pagerinti tarpusavio santykius. Jie atitinkamai iškreipia lūpas prieš kitus žmones ir galvoja, kad nuo to visi taps laimingesni.

Skaitytojas: Labai įdomu, bet tada kodėl mes mylime tik gražias moteris? Juk grožis – tai kūno atributika?

Autorius: Moters grožis pasireiškia per kūną, nors ne visada. Ta pati gražuolė, būdama blogos nuotaikos, praranda savo žavesį.

Skaitytojas: Taip. Vadinasi, grožis – tai moters sielos pasireiškimas?

Autorius: Ne, moteris pati yra siela, o moters kūnas – vieta, kurioje ta siela gyvena. Jeigu kūne nebūtų sielos, tai jis virstų tik sudėtingu, bet be gyvybės ženklų manekenu.

Skaitytojas: Rūstus teiginys, bet jis panašus į tiesą. Bet jūs neatsakėte į klausimą, kodėl mes mylim gražų kūną, o negražus mūsų nejaudina?

Autorius: Todėl, kad kūne atsispindi siela. Galbūt siela nori patirti meilę moters kūne. Jeigu ji praeituose gyvenimuose elgėsi dorybingai, tai likimas jai dovanos gražų ir patrauklų moterišką kūną. Ir atvirkščiai – jeigu praeiti gyvenimai nebuvo labai dorybingi, tai ir kūną ji gaus ne tokį gražų. Kūnas sukuriamas priklausomai nuo mūsų norų ir darbų praeituose gyvenimuose.

Skaitytojas: Vadinasi, kūnas yra mūsų norų ir darbų pasekmė?

Autorius: Taip tvirtina Vedos.

Skaitytojas: Vadinasi, graži moteris praeituose gyvenimuose norėjo būti graži, be to, teisingai gyveno, ir tokiu būdu užsitarnavo gražų kūną?

Autorius: Taip. Tačiau, nežinant laimingo gyvenimo dėsnių, ir gražiame kūne galima būti nelaimingu, jeigu žmogus nesupranta, kad laimė dar priklauso ir nuo teisingo elgesio bei teisingos pasaulėžiūros.

Išvada: mes turime suprasti, kad amžinybė, žinojmas ir laimė nepriklauso nuo mūsų kūno amžiaus. Jeigu mes save suvokiame kaip sielą, kuriai būdingi šie trys laimingo gyvenimo požymiai, tai net visai susenę galėsim suprasti, kaip būti laimingais.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis