Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Skanūs gėrimai ne visada naudingi

 

Daugumą žmonių įtakoja aistros guna, todėl jie kupini entuziazmo tik tada, kai užuodžia pinigus, kurie siūlo išsvajotus malonumus. Visas jų gyvenimas sukasi apie pinigus, prestižą ir seksą. Jaunystėje jie eikvoja laiką kūniškai meilei ir panašiems malonumams, gyvena dabartiniais ir įsikvepia būsimais gyvuliškais džiaugsmais ir kitokios laimės neįsivaizduoja, nesuprasdami, kad ateityje toks maloniai svaiginantis gėrimas taps nuodais. Jų santykiai su kitais žmonėmis persunkti egoizmo ir todėl ilgainiui darosi vis blogesni, o kažkada buvęs sveikas kūnas tampa ligotas ir susidėvėjęs. Galiausiai jie supranta, kad jų svajonės apie materialią laimę yra tik graži, bet nevalgoma saldainio pakuotė.

Skaitytojas: O aš kažkaip nejaučiu, kad ateityje manęs laukia kokios nors kančios. Nesuprantu – argi tai įmanoma, jeigu esi visų gerbiamas ir pakankamai turtingas?

Autorius: Suprasite, kai ateis laikas. Aistros guna neleidžia savo globotiniams nusivilti anksčiau laiko, todėl jie gyvena viltimis apie šviesią ateitį. Tokios viltys – aistros gunos varomoji jėga, verčianti žmones įtemptai dirbti.

Viso to galima išvengti, patekus į dorybės gunos prieglobstį. Dorybingam žmogui nereikia laukti laimės, nes jis visada laimingas, netgi gyvendamas nepritekliuje.

Skaitytojas: Bet jeigu nėra reikiamo supratimo, tai kokia prasmė apsimesti laimingu, kai iš tikrųjų viskas blogai?

Autorius: Jūs teisus, kol sąmonė neapsivaliusi, reikės gerti nuodus, tai yra, kovoti su savo trūkumais, bet dorybingo žmogaus tai negąsdina. Jis mato būsimą laimę ir dėl jos pasiruošęs atkentėti.

Skaitytojas: Aš vis dėl to nesuprantu, kodėl žmogui, turinčiam daug pinigų, reikia kentėti. Juk pinigai – tai visuotinė pagarba, gera visuomeninė padėtis ir puikus gerbūvis. Argi tai ne laimė?

Autorius: Tai galima pavadinti laime, bet labai trumpa, nes žmogus greitai prie visko pripranta. Esmė ta, kad mus aplanko ne tik laimė, bet ir nesėkmė, nors mūsų planuose ji visai nenumatyta.

Skaitytojas: Man sunku įsivaizduoti dorybingą žmogų, kuris būtų turtingas ir visų gerbiamas.

Autorius: Tačiau tokių žmonių yra daug.

Skaitytojas: Bet kaip galima pasiekti sėkmę, nededant pastangų?

Autorius: Sėkmės garantas – geras būdas ir pozityvi sąmonė. Dorybingas žmogus gali būti ir turtingas, ir visų gerbiamas, bet jis vertina visai kitus dalykus. Jam svarbu nuoširdumas, sąžiningumas, gerumas, paprastumas, nesavanaudiškumas, meilė darbui. Šias vertybes nenupirksi už jokius pinigus.

Skaitytojas: Kas būna su tais, kurie įsitikinę, kad laimė priklauso nuo turto ir prestižo?

Autorius: Anksčiau ar vėliau jie atranda, kad aplink juos – vien tik apgaulė. Jie gali turėti didžiausius turtus, bet jiems neprieinamos aukščiau paminėtos vertybės. Ir kai jie pagaliau supranta, kad aplink nėra nei vieno žmogaus, kuriuo būtų galima pasitikėti, štai tada ir prasideda nuodų gėrimas.

Skaitytojas: O jeigu žmogus vis dėl to užsidirbo pakankamai, kad galėtų ramiai gyventi?

Autorius: Žmogui aistros gunoje pinigai asocijuojasi su laime. Turėdamas į valias pinigų, jis dairosi – na, kurgi ta laimė? Tačiau jį supantys žmonės nelaiko jo veršeliu, kurį reikia maitinti laimės, švelnumo, rūpesčio ir meilės pienu. Net patys artimiausi turtingą žmogų laiko karve, kurią reikia be gailesčio melžti. Ir kai jam į tokius dalykus atsiveria akys, jis geria nuodus.

Skaitytojas: Jūs kalbate labai įtikinamai, bet man vis tiek nesinori tikėti, kad būdamas turtingas, aš būsiu nelaimingas.? jis dairosi -- na, pakankamai, kad galėtų ramiai gyventi? Todėl paaiškinkite, prašau, kaip atrodo tas pereinamasis momentas, kai visas nektaras jau išgertas ir dabar atėjo eilė nuodams?

Autorius: Ne taip paprasta suvokti, kad tikros laimės neįmanoma nusipirkti. Ji yra nesavanaudiškos meilės, globos ir draugystės sferoje. Bet ir tokios laimės negalima lyginti su ta, kuri patiriama meilėje Dievui. Norint suprasti šiuos slaptingus dalykus, reikia žinoti, kad laimė aistros gunoje iš esmės skiriasi nuo tikrosios laimės. Todėl pirmiausia pakalbėkime apie tai, kaip mus veikia aistros guna, o po to jūs pats suprasite, kada ateis kančios. gus dalykus, reikia žinoti, kad laimė aistros  

Orientuodamiesi į egoistinę laimę, mes patenkame į aistros gunos veiklos sferą. Ji įperša mums klaidingą įsitikinimą, kad vienintelė mus supančio pasaulio paskirtis – teikti mums džiaugsmą ir laimę. Mokydamasis institute, žmogus galvoja, kad diplomas atneš jam laimę ir sėkmę; ieškodamas žmonos, jis įsivaizduoja, kaip jinai jį mylės ir puoselės.

Žmogui, esančiam aistros gunoje, atrodo, kad jeigu jis bus turtingas ir gerbiamas, tai visi jį kuo nuoširdžiausiai mylės. Jis nesupranta, kad ir kiti, net ir artimiausi žmonės, taip pat yra savanaudžiai, ir taip pat tikisi, kad jis juos globos ir mylės.

Visus juos valdo kvailas įsitikinimas, kad laimę galima nusipirkti už pinigus, vienok, anksčiau ar vėliau jiems prisieis susidurti su gudrumu ir abejingumu – taip jų atžvilgiu pasireikš artimųjų egoistinė sąmonė.

Skaitytojas: Kodėl tokia stipri ši iliuzija – kad laimė priklauso nuo turimų pinigų kiekio? Atvirai kalbant, net jūsų svarūs argumentai manęs neįkvepia keisti savo pasaulėžiūrą. Man vis tiek atrodo, kad  savo pasaulėžiūrą.rgumentaimanęs neįkvepiarti su gudrumu ir abejingumu savo atžvilgiu be pinigų aš būsiu nelaimingas, nuo manęs visi nusisuks.

Autorius: Taip atrodo ne tik jums, tai daugelio nuomonė. Ir tai – tiesioginė, nors ir nepastebima, aistros gunos įtaka.

Kas jums pasakė, kad pinigų žmogus turi tik tada, kai jis jų trokšta? Atvirkščiai, jeigu žmogus nuoširdžiai rūpinasi kitais ir dirba iš meilės darbui, o ne dėl pinigų, jam niekada nieko netruks, nes žmonės tikrai įvertins tokias retas ir visiems reikalingas savybes.

Skaitytojas: Žinoma, įvertins. Jeigu žmogus visais rūpinasi ir mėgsta savo darbą, tai jam, be abejo, seksis. Pinigai visiems praverčia, netgi dorybingiems žmonėms. Jie irgi myli pinigėlius, kaip ir tie, kurie yra aistros gunoje.

Autorius: Būtų neteisinga galvoti, kad prisirišdamas prie pinigų, žmogus tampa laimingas. Supraskite, kad reikia kuo labiau pamilti darbą, nesavanaudiškai rūpintis kitais ir negalvoti apie kokį nors atlygį už tai. Tik tokiu atveju jus lydės sėkmė darbe ir namuose.

Skaitytojas: Bet paaiškinkite, kodėl visi taip įsitikinę, kad gyvenime reikia rūpintis ne kitais žmonėmis, o savo gerove?

Autorius: Aš vėl ir vėl kartoju – aistros guna suvedžioja kiekvieną, kuris pageidauja mėgautis savanaudiška laime. Ji atima galimybę net pagalvoti, kad yra dar didesnė laimė, kuri užsitarnaujama nesavanaudiška veikla dorybės gunoje. Aistros guna, įtakodama savo globotinių sąmonę, suveda juos su žmonėmis, kurių visas gyvenimas sukasi apie pinigus ir jų teikiamus malonumus. Tokia aplinka dar labiau sutvirtina jų įsitikinimą, kad gyvenimo prasmė – malonumuose, ir tada savaime peršasi išvada, jog didžiausia laimė – piniguose. Štai taip daugumą žmonių įtakoja aistros guna.

Skaitytojas: Kur galima pamatyti ir kaip pajusti tokią masinę aistros gunos įtaką?

Autorius: Gunos subtiliame lygyje tiesiogiai įtakoja žmonių psichiką, ir tai pastebima visur. Pavyzdžiui, visos masinės informacijos priemonės propaguoja gyvenimą, kupiną materialios laimės, nuotykių ir malonumų. Tokio gyvenimo personažai, įkūnijantys aistros guną, nors ir susiduria su dideliais sunkumais, tačiau visada juos įveikia. Ir jeigu kokio nors televizinio filmo finale toks šaunuolis žūsta, tai dauguma žiūrovų filmo siužetą laiko neatitinkančiu tikrovės ir nevykusiu.

Skaitytojas: Nejaugi visi filmai, propaguojantys malonumus ir turintys laimingą pabaigą, sukurti aistros gunos įtakoje, ir vienintelis jų tikslas – įteigti žmonėms, kad ateityje jų laukia materiali gerovė?

Autorius: Taip, toks jų tikslas. Bet jie parodo tik vieną medalio pusę, kuria aklai tiki nerūpestingi ir naivūs jaunuoliai.

Skaitytojas: Bet ne visi, siekiantys materialios laimės, taip nerūpestingai švaisto laiką. Sakyčiau, atvirkščiai, – dauguma sunkiai dirba ar mokinasi, siekdami gerovės ir nepriekaištingos reputacijos.

Autorius: Taip, dauguma žmonių vis dėl to nedykaduoniauja, aistros guna ne visada tai skatina. Savo globotinius ji mokina: mokinkis kuo geriau, dirbk kuo geriau, užsirekomenduok kuo geriau – taip tu tapsi laimingas. O kas iš tikrųjų laukia tokių žmonių? Tai – gunų paslaptis.

Skaitytojas: Man rodos, kad jūs sutirštinate spalvas, kai įrodinėjate dorybės gunos pranašumą. Nagi, pažiūrėkime tiesai į akis – jeigu žmogus gerbiamas, turtingas ir turi puikią žmoną, tai kokios problemos? Man atrodo, kad daug žmonių, siekdami materialios laimės, pasiekia tikslą ir gerai bei laimingai gyvena.

Autorius: Taip galvoja beveik visi žmonės. Jeigu aistros guna neviliotų būsima laime, nekurtų mūsų sąmonėje išorinės gerovės vaizdinių, žmonės ne taip jau labai į visa tai veržtųsi. Aistros guna verčia beveik visą kinematografą konvejeriniu būdu štampuoti visokias nesąmones, kuriose propaguojama laimė už artimiausio kampo suteikia žmonėms jėgų iškęsti visus sunkumus ir nepriteklius, kurie neišvengiami, vaikantis pinigų ir sėkmės. Reikia pasakyti, kad ši propaganda tokia efektyvi, ji taip sušvelnina likimo smūgius, jog žmogus taip visą gyvenimą ir prabūna iliuzijoje, nepažinęs tikrosios laimės.

Skaitytojas: Bet vis dėl to, kodėl jūs teigiate, kad žmogus, siekiantis materialios laimės, jos neras? Kiek žinau, visi, kurie gyvenime prakuto, jaučiasi visai neblogai. Pasižiūrėkite į šio pasaulio galinguosius – jie atrodo tokie patenkinti savo gyvenimu.

Autorius: Įdomiausia, kad tiems galingiesiems, apie kuriuos jūs kalbate, irgi atrodo, kad jie tikrai laimingi. Sutinku, kad jie atrodo patenkinti savo gyvenimu, bet tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Klounas irgi gali atrodyti laimingiausias žmogus pasaulyje, jo toks darbas, nors vidujai jis bus labai susigraužęs.

Skaitytojas: Vadinasi, aistros guna mus verčia prisiimti laimingo žmogaus rolę?

Autorius: Taip, ir čia pasireiškia aistros gunos klastingumas – žmonės, susikūrę materialią gerovę, nepaisant giliai juose slypinčio nepasitenkinimo, nuolatos apsimeta, kad jų gyvenimas – puikus ir visiems tai pasididžiuodami demonstruoja. Jie net neįtaria, kad jų vaidinamo spektaklio režisierius – aistros guna. Šitaip ji palaiko mūsų norą mėgautis materialia laime ir nuslepia dvasinės laimės egzistavimo faktą.

Skaitytojas: Aš galiu suprasti, kai jie nori pasirodyti prieš kitus, bet kokia prasmė apgaudinėti patį save?

Autorius: Ne taip lengva pripažinti, kad pati sėkmės sąvoka yra nereali, kai visa tave supanti aplinka įrodinėja priešingai. Žmogus aistros gunoje, kuriam sekasi, kiekvieną dieną girdi jam skirtas liaupses ir, žinoma, negali atsispirti prieš tokį dėmesį jo asmeniui. Bet toks dėmesys reiškia tik viena – kad žmonės į jį žiūri ne kaip į savo meilės objektą, o kaip į gausybės ragą, kur galima rasti pinigų, šlovę ir gerą padėtį visuomenėje.

Skaitytojas: O kodėl jį visi liaupsina?

Autorius: Yra kelios priežastys. Pirma, žmonės tokiu būdu stengiasi būti arčiau jo pinigų ir reputacijos. Antra, visi, kurie nori pasiekti jo padėtį, nuoširdžiai tiki, kad jis ir yra tas laimingasis, į kurį visi turi lygiuotis. Ir kas jam tada belieka daryti? Demonstruoti amerikietiško tipo laimingą šypseną.

Veikiami aistros gunos, žmonės šitaip vaidina ne tik prieš aplinkinius. Dažnai jie bando apgauti ir patys save, įsivaizduodami, kad jų gyvenimas vos ne idealus. Bet ar gali būti laimingas žmogus, kurį supa savanaudžiai, pasirengę jį iščiulpti?

Skaitytojas: Nesuprantu. Jeigu žmogui tikrai sekasi, jeigu juo didžiuojasi, jį myli, tai kam apsimesti, kad laimės nėra? Kam vaidinti kvailą nevykėlio rolę, kai viskas – okei?

Autorius: Žinoma, jie jaučia tam tikrą laimę, bet lygiai tiek, kiek gali būti laimingas žmogus, kurį nuolatos ir atidžiai stebi publika. Aš dar kartą sakau, kad šiuo atveju negali būti jokios kalbos apie kokį nors nuoširdumą.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad žmonės, pasiekę visišką gyvenimo gerovę ir esantys aistros gunoje, yra nelaimingi ir tik prisimeta, kad pas juos viskas gerai?

Autorius: Supraskite pagaliau, kas yra tikra laimė, tikras nuoširdumas, rūpestis ir meilė. Visa tai atsiranda tik esant nesavanaudiškiems santykiams. Jūsų minimi žmonės, patikėję, kad atrado laimę, paprasčiausiai prisiima atitinkamą rolę. Kadangi visas jų gyvenimas priklauso nuo materialios sėkmės, jie bijo prisipažinti sau ir aplinkiniams, kad iš tikrųjų nėra labai laimingi. Jie tik žaidžia laimę.

Skaitytojas: Jūs kaip ir metate iššūkį daugeliui gerbiamų žmonių. Gal jiems geriau nežinoti savo tikrosios padėties, tegu sau džiaugiasi tuo, ką turi.

Autorius: Aš visai nesiruošiu poleminei dvikovai, o paprasčiausiai aptarinėju su jumis, kaip aistros guna įtakoja žmonių sąmonę. Galų gale jūs pats to prašėte, o dabar žiūrite į mane kaip į prokurorą.

Skaitytojas: Nepykite, prašau. Geriau paaiškinkite, kodėl jūs tvirtinate, kad žmogus aistros gunoje, pasiekęs materialinę gerovę, neturi širdingų santykių su aplinkiniais? Juk ir jie dažnai kuo nuoširdžiausiai rūpinasi vienas kitu.

Autorius: Iš šalies pažiūrėjus, galima pagalvoti, kad taip ir yra. Bet tikra laimė visada ateina tik ten, kur yra nesavanaudiški santykiai. Dalykiniai santykiai ir vartotojiška sąmonė nesukuria nei harmonijos, nei pasitikėjimo, nei laimės. Artimieji stengiasi padėti vienas kitam tik norėdami užsirekomenduoti, bet už viso to retai slypi pasiaukojimas. Kartais tokia pagalba grindžiama tik savanaudiškais išskaičiavimais.

Žmogus, esantis aistros gunoje, siekdamas laimės visada galvoja tik apie save. Tačiau, suprasdamas, kad jis toks ne vienas ir vargiai iš kitų sulauksi kilnesnių santykių, jis priverstas būti kuo nors naudingas jį supantiems žmonėms. Bet tai nėra nesavanaudiškumas.

Skaitytojas: Bet jeigu toks žmogus kiek galėdamas rūpinasi kitais, tai negi niekas jo už tai nemylės ir negerbs?

Autorius: Taip, bet ne daugiau, negu jis juos myli ir gerbia. Jeigu tokie jausmai – tik demonstracija ir už jų slypi egoistiniai išskaičiavimai, jis gaus tą patį. Tokių žmonių dėkingumo jausmas yra paviršutiniškas ir nenuoširdus, jame nieko nėra, išskyrus norą atkreipti į save dėmesį ir susilaukti aplinkinių paramos bei rūpesčio.

Kartais toks žmogus gali dėti dideles pastangas ir būti visiems naudingas, bet viso to varomoji jėga – atpildo už tai ir asmeninės materialios gerovės troškimas. Su tokia sąmone sunku būti jautriu bei rūpestingu, todėl jo širdis uždaryta kitiems. Tačiau bet kokiu atveju jis visada labai myli save.

Skaitytojas: Jeigu žmogus savo rankomis susikūrė savąją gerovę, tai argi visuomenė šito neįvertins?

Autorius: Natūralu, kad kiekvienas, esantis aistros gunoje, tikisi, kad visi jam bus dėkingi už jo veiklą ir visaip stengsis jam įsiteikti, ir tada jis bus laimingas. Bet kadangi jo rūpinimasis kitais yra tik tariamas, tai ir atsakomasis dėkingumas bus nenuoširdus ir paviršutiniškas.

Nuoširdžiai rūpintis egoistas gali tik savimi. Žmogus aistros gunoje dažnai demonstruoja didelį dėkingumą kitiems, bet toks spektaklis greitai visiems pabosta. Nesulaukęs taip trokštamos laimės, jis nusivilia, ir tai yra ta būklė, kai žmogus geria nuodus.

Skaitytojas: Ką toks žmogus turėtų daryti, norėdamas ištaisyti esamą padėtį?

Autorius: Iš pradžių jis bando apsimesti, kad viskas gerai. Bet kai tokia situacija sukuria per didelę įtampą, jis nusprendžia veikti: eina pas kokį nors garsų psichologą arba lanko seminarus, propaguojančius efektyvius žmonių tarpusavio santykių gerinimo būdus. Jeigu tokie apmokymai nesiremia autoritetingomis žiniomis, jie negali pakeisti įsigalėjusio laimės supratimo. Žmogus, baigęs tokius kursus, pasidaro išvadą, jog vis tik kaip nors reikia paveikti aplinkinius, kad jie būtų jam nuoširdūs. Egoizmas jį tebeverčia galvoti, kad dėl jo problemų kalti kas tik nori, tik ne jis. Vadinasi, jeigu ir kiti susipažintų su efektyviomis psichologinėmis metodikomis, jie pradėtų jį mylėti, ir jis pagaliau būtų laimingas.

Įsisavinęs naujausias metodikas, įgalinančias priversti kitus mylėti save, prisidengdamas maloniais žodžiais ir dirbtine šypsena, žmogus bando imituoti rūpestį ir meilę aplinkiniams. Bet tai – tik fasadas, už kurio jis siekia pasinaudoti jais savo tikslų įgyvendinimui. Matydamas, kaip gerėja žmonių santykiai jo atžvilgiu, jis dar labiau įsikvepia vaidinti dorybės įsikūnijimą. O žmonės iš tikrųjų patenkinti jo elgesiu ir jaučiasi laimingi, bendraudami su juo.

Visoje šitoje idilėje vienas nemalonumas: visi žaidžia pagal jo paties taisykles. Juk visiems ganėtinai įgriso konfliktai ir begalinės pretenzijos, atseit kai tu manimi pasirūpinsi, tai ir aš su tavimi būsiu švelnus ir malonus. Pajutę taip ilgai lauktą rūpestį savimi, žmonės aistros gunoje su malonumu įsitraukia į šį spektaklį, kur vaidinama pagarba vieni kitiems. Vienok, nieko nėra amžino, žaidimai vis tiek kada nors baigsis, ir nusivylimo nuodų taurę reikės išsigerti.

Skaitytojas: Bet kam tie žaidimai, argi negalima būti nuoširdesniems?

Autorius: Vaidyba nuoširdžių jausmų neišsiugdysi net ir labai norėdamas. Jeigu žmogus neturi jokio potraukio nesavanaudiškiems santykiams, tai negali būti ir kalbos apie kokią nors šeimyninę harmoniją ar tikrą draugystę. Žmogus aistros gunoje, pripratęs prie išgalvotų rolių, jau ir užmiršo, kad egzistuoja tokie dalykai, kaip tikra draugystė ir tikra meilė. Iki tam tikro laiko jis būna įsitikinęs, kad iš principo viskas ne taip jau ir blogai.

Skaitytojas: Jūsų nupieštas paveikslas labai realus, bet juk jūs suprantate, kaip sunku sau prisipažinti, kad viskas netikra. Ant kortos pastatytas visas gyvenimas. Man dažnai norisi pabėgti nuo jūsų kalbų, nuo tokių sunkių klausimų, bet kažkokia jėga verčia mane ir toliau gilintis į visa tai.

Autorius: Tiesiog jūs nuoširdus ir sąžiningas žmogus, pasiruošęs rimtai kovai dėl savo laimės.

Skaitytojas: Ar norit, kad aš pradėčiau didžiuotis? Betgi aš matau, kad visi jūsų žodžiai tarytum specialiai skirti man, tai kas tada manyje gero?

Autorius: Aš nesišaipau iš jūsų, aš tik kalbu apie realią padėtį. Bet jeigu prisirišite prie tokios minties, tai iš tikrųjų galite pradėti įsivaizdinti. Nors toks pavojus labiau gresia man, esančiam kaip ir kaltintojo rolėje. Bet, kaip sakoma, jeigu bijai vilko, neik į mišką. Laimingo gyvenimo dėsnius nelengva suprasti. Tai veikla dorybės gunoje, todėl iš pradžių mums teks atgailauti. Tai karti taurė, bet kai sunku mokintis – lengva gyventi.

Išvada: aistros guna visus savanaudžius vilioja būsima materialia laime. Gyvendami svajomis apie ateisiančią gerovę ir džiaugdamiesi jaunyste, tikėdami, kad viskas šiame pasaulyje skirta didesniam jų pasitenkinimui, jie geria materialios laimės nektarą. Tai tęsiasi tol, kol jie vieną kartą atranda, kad niekas nesiruošia šokti pagal jų dūdelę. Kiekvienas iš juos supančių žmonių pats nori būti pasaulio bamba ir reikalauja iš kitų nuoširdaus rūpesčio ir meilės sau.

Tačiau tokie jausmai gimsta tiktai iš nesavanaudiško noro tarnauti kitiems. Egoistinis noras atkreipti į save kitų dėmesį niekaip nepadeda susikurti harmoningus santykius, todėl tokio pobūdžio lūkesčiai vienas kito atžvilgiu aistros gunoje yra visiškai nerealūs.

Kai žmogus aistros gunoje pagaliau įsitikina, kad jis niekam nereikalingas, jis arba patiria skaudų nusivylimą, arba, dar kažko vildamasis, stengiasi kaip nors priversti aplinkinius deramai su juo elgtis. Ir viena, ir kita tik dar labiau padidina kančias. Taip nektarinis aistros gunos gėrimas virsta tikrų tikriausiais nuodais.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis