Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Tas, kuris sako, kad yra Man atsidavęs,

iš tikrųjų toks nėra.

Tik tas, kuris save laiko Mano bhaktos tarnu,

iš tikrųjų yra Man atsidavęs.

(Šry Krišna)

 

Ryte lyja kaip iš kibiro. Atmosfera toli gražu neįkvepianti. Svarstome, ar aplamai reikia kažkur eiti. Šešiolika kilometrų pėsčiomis... Aš pareiškiu, kad pasiruošęs eiti ir vienas. Pats stebiuosi, iš kur manyje tiek ryžto. Ir aplamai, kodėl reikia eiti į Šivos šventyklą? Aš juk garbinu Krišną.

Užvakar aš daug skaičiau apie Šivos didybę. Pats Krišna jį šlovina: „Žinok, Šiva, kad tu Man brangus ne mažiau už Mano kūną. Kiekvienas, pelnęs tavo malonę, brangus ir Man. Aš tau leidžiu būti visose Mano mėgstamų pramogų vietose. Tu saugosi visas Mano šventas vietas. Kiekvienas, kuris sako, kad yra Man atsidavęs, bet ignoruoja tave, tiesiog apsimeta, kad yra Man atsidavęs“.

Šiva nuolatos medituoja į Krišną, visos jo mintys ir poelgiai nukreipti į tai, kaip geriau pasitarnauti Krišnai. Dėl to jis yra didžiausias bhakta ir dvasinis visų gyvų būtybių mokytojas. Jis davė pradžią savo mokyklai, kurioje visi dvasiniai mokytojai šlovina Krišnos didybę. Užimdamas antžmogišką padėtį ir būdamas nepaprastai galingas, jis turi beveik visas Krišnos savybes. Teologijos požiūriu, tarp jų yra tik nedidelis skirtumas. Krišną lygina su pienu, o Šivą – su jogurtu, pieno modifikacija. Šiva yra viena iš Krišnos ekspansijų, todėl glaudžiai su Juo susijęs. Be to, mano dvasiniam gyvenimui Šiva svarbus dar ir tuo, kad jis kontroliuoja netikrą ego ir todėl gali padėti jį įveikti. Netikras ego dažnai lyginamas su nuodinga gyvate, o Šiva tokias gyvates nešioja ant rankų ir kaklo kaip papuošalus. Kodėl būtent ant rankų ir kaklo? Mūsų netikras ego pasireiškia išdidžiai pakelta galva ir muskulingomis rankomis. Galva laikosi ant kaklo, todėl joje pasireiškia intelektas ir protas, o pečiuose glūdi fizinė jėga. Tai yra dvi išdidumo atmainos.

Dvasinio gyvenimo prasmė ir tikslas – įveikti netikro ego kalną, kuris nuo neatmenamų laikų mus skiria nuo Krišnos. Tas kalnas sudarytas iš dviejų rūšių granito – „aš“ ir „mano“, ir yra labai aukštas. Net patyrusiems alpinistams nekilo mintis jį įveikti. Greičiau atvirkščiai, visi jų pasiekimai, aukščiausių pasaulio viršukalnių užkariavimas tik dar labiau didino jų širdyse tą neprieinamą netikrą ego.

Neprisirišimo meną be vargo įvaldo tas, kuris galvoja: „Aš esu niekas, ir niekas čia man nepriklauso“. Turėdamas tokią sąmonę, bet kuris gali įveikti tą netikrą „aš“. Ši kliūtis įveikiama, gavus Šivos prieglobstį. Kaip gi aš galiu praleisti tokią progą ir neaplankyti Šivos jo karalystėje čia, Žemėje, kai mus skiria tik keli kilometrai?

Mano ryžtas užkrečia ir kitus. Užsidedame neperšlampamas kelnes ir apsiaustus, budiname vairuotoją ir jau už pusvalandžio riedame į Gaurikundą, ten, kur baigiasi kelias.

Prašome vairuotojo palaukti mūsų Gaurikundoje. Prieš pradedant nelengvą pakilimą, už 50 pfenigų nusiperku alpinistų lazdą su geležiniu antgaliu. Turiu nujautimą, kad man jos prireiks. Dar nusiperku antrą apsiaustą ir susuku į jį savo medžiaginį krepšį su daiktais. Lietus tikrai labai stiprus.

Mieste daug maldininkų, kurie dar neapsisprendė, ar verta tokiu oru ropštis į kalną. Praeiname ilgiausią virtinę mulų, besislepiančių nuo lietaus po uolos atbraila. Kai kurie maldininkai nuomojasi mulus, bet mes nusprendžiame eiti pėsčiomis. Atrodo, kad ta mulų virtinė begalinė – pro juos einame gal pusę kilometro. Mano nuostabai, nežiūrint mūsų vakarietiškų kelnių, daugelis maldininkų mus pripažįsta savais ir garsiai sveikina.

Greitai mes išsiskiriame, nes einame nevienodu greičiu. Siauras takelis vis labiau primena upokšnį, ir galiausiai į mane teka jau visa upė, parudusi nuo mulų išmatų. Nusileidžia rūkas, ir beveik nieko nematyti. Šalta. Mane nuolatos aplenkia maldininkai, nepatenkintais veidais sėdintys ant savo mulų.

Apsiaustas nepadeda, ir aš kiaurai permirkau. Mat, nuo fizinės įtampos aš suprakaitavau, o apsiaustas, pasirodo, nepraleidžia oro. Drabužiai šlapi nuo prakaito, ir nuo ledinio oro aš pradedu šalti. Labai sunku įsivaizduoti ką nors blogiau.

Tačiau džiaugiuosi, kad nusipirkau lazdą. Ji padeda man nenukristi. Staiga išgirstu baisius riksmus. Iš rūko prieš mus pasirodo minia. Visi rėkia: „Parvat, parvat!“ (Kalnas). Aš matau, kaip tiesiai prieš mane nukrenta didelis uolienos gabalas. Laiku suspėju atšokti ir prisijungti prie bėgančiųjų.

Daugelis maldininkų toliau eiti nesiryžta ir pasuka atgal, bet aš girdžiu vidinį balsą: „Eik! Tavęs laukia didelė malonė. Ši kelionė – tai kelias į save. Tu turi įveikti šitą netikro ego kalną“. 

Ir štai aš ropščiuosi tik ką nuvirtusiu kalno gabalu. Kelis kartus prarandu pusiausvyrą ir krentu. Prieš mane sprindžio pločio takeliu ateina mulai. Kiekvieną kartą aš juos turiu praleisti – juk čia jie „gatvių karaliai“. Svarbiausia – kaip nors nenusiversti į bedugnę. Šie „kažkokie“ šešiolika kilometrų man pasirodė begaliniai. Tikriausiai dėl to, kad mus visą kelią lydėjo rūkas ir lietus.

Pagaliau rūke išryškėja tilto kontūrai. Jis permestas per putojantį kalnų srautą, o už jo matau akmeninę Kedaranatho šventyklą! Jaučiuosi labai nuvargęs. Pereinu tiltą ir įžengiu į Kedaranatho karalystę. Staiga kažkas atsitinka: aš pajuntu tarytum elektros smūgį, ir visas mano nuovargis bei raumenų skausmas dingsta. Greitais žingsniais patraukiu į šventyklą. Stop! Negaliu aš pasirodyti Šivai toks purvinas...

Kedaranatho šventykla stovi fasadu į pietus. Už jos iškilęs didžiulis, sniegu padengtas kalnas. Šalia šventyklos randu apleistą lūšną. Greičiau tenai, greičiau nusimesti šlapius drabužius! Laimei, turiu atsarginį megztuką, kurį užsivelku vietoj marškinių. O štai ir švarus dhotis, tiesa, kažkiek drėgnas – apsiaustas buvo „Made in India“.

Norėdamas tinkamai pasiruošti susitikimui, įsitaisau šalia lūšnelės ir pradedu giedoti „Šiva-gitą“. Aiškiai jaučiasi, kad Šiva kažkur šalia.

Bet štai dar vienas nelengvas patikrinimas: aplink mane, kaip burtų lazdele mostelėjus, susirenka gauja didžiulių šunų, panašių į eskimų laikas. Jų atsiradimą aš vertinu kaip netikro ego ataką. Ar jie tikri, ar tik šmėklos? Ar užteks man ryžto apsiginti? Urgzdami, šiepdami iltis šunys artinasi prie manęs. Šivos palydoje taip pat yra šunys. Stengiuosi nekreipti į juos dėmesio ir toliau deklamuoju „Šiva-gitą“. Mano balsas iš baimės dreba. Staiga šunys dingsta taip pat greitai, kaip ir atsirado. Baigęs skaityti „Šiva-gitą“, einu į šventyklą. Drėgnus drabužius ir batus palieku vietiniam prekijui.

Yra žinoma, kad Kedaranatho šventyklą pastatė Pandavai, norėdami išpirkti nuodėmes, kurias, jų manymu, jie padarė Kurukšetros mūšyje.

Po šių kautynių Pandavai jautėsi kalti dėl daugybės žmonių žūties, ir norėjo prašyti Šivos išvaduoti nuo šių nuodėmių pasekmių. Jie atėjo į Varanasį, tikėdamiesi ten rasti Šivą ir gauti jo palaiminimus, tačiau Šiva žinojo apie juos slegiančią nuodėmę ir pasislėpė Himalajuose. Ilgai jo ieškojo Pandavai, ir pagaliau rado užsimaskavusį brahmanu. Bet Šiva vėl pabėgo, šį kartą pasivertęs jaučiu. Tačiau Bhimą nesutrikdė toks stebuklingas maskaradas, ir jis sučiupo jautį už uodegos, tačiau stiprus gyvulys nepasidavė ir ėmė grimzti į žemę. Ir tada Pandavų veidai pasruvo gailiomis ašaromis. Jų pasiryžimas sujaudino Šivą, ir kai iš žemės tekyšojo jaučio kupra, jis pasirodė Pandavams savo pirminiu pavidalu, pašlovino juos už tvirtumą siekiant tikslo ir suteikė jiems reikalingus palaiminimus. Paskui jis prisakė Pandavams garbinti jį šiame jaučio kupros pavidale. Pandavai netvėrė iš laimės ir virš tos kupros pastatė gražią šventyklą, kurioje ir dabar garbinamas toks Šivos pavidalas, vienas iš dvylikos savaime apsireiškusių šiva-lingų.

Vėliau, aštuntame amžiuje, Šankara naujai perstatė šią šventyklą. Dabar tai yra viena iš svarbiausių Indijos šventyklų.

Džiaugsmingai nusiteikęs, užeinu į šventyklą, kuri dar visą valandą bus atidaryta iki keturias valandas truksiančios pietų pertraukos. Pirmiausia atsiduriu didžiulėje akmeninėje salėje, kur stovi senovinės Krišnos ir penkių Pandavų statulos. Žiūrinėju Draupadi, Pandavų žmonos, ir Kunti, jų motinos, bareljefus. Priešais šventyklą ant plataus akmeninio postamento ilsisi Nandi, Šivos jautis. Pagrindinėje šventyklos patalpoje stovi lingas, 150 cm ilgio, 120 cm pločio ir 90 cm aukščio. Jis skiriasi nuo kitų Šivos simbolių ir turi netaisyklingos piramidės formą. Altoriaus patalpoje pamatau daktarą Aurelijų žėrinčiomis akimis, jis laiko didžiulį padėklą, skirtą arati. Kažkoks brahmanas jam padeda. Prisijungiu ir aš. Tai pirmoji mano šiva-pudža. Brahmanas kantriai mums aiškina, kokias mantras kartoti, kaip atlikti arati ir prašyti palaiminimų. Pudžai pasibaigus, mes gauname brahmanišką Šivos virvelę, sidabrinį lapelį ir dar kelis daiktus, kurie gulėjo ant šiva-lingo.

Sunku apsakyti, ką jaučiau šios ceremonijos metu. Žinoma, aš meldžiau išvaduoti iš netikro ego, ir man vėl buvo regėjimai. Būdamas šioje šventykloje kartu su dešimčia maldininkų, aukštai kalnuose, didžiulio Kedaranatho kalno papėdėje, aš tarytum prasmegau į kažkokį erdvės ir laiko tunelį, jungiantį mano dabartį su mano praeitimi. Štai regiu viduramžių scenas. O štai kinų valdininkas, apžiūrintis laukus. Nevilties apimtas vyriškis prie mirštančios žmonos. Gamtovaizdžiai, kuriuos aš matau iš paukščio skrydžio, ir vandenyno gelmės, kuriose aš nardau kaip delfinas. Kiekvienoje scenoje aš atpažįstu save, nes visur atsiranda netikėtas pojūtis, kad tai, ką matau, man labai ir labai artima. Aš matau, kad visi šie mano įsikūnijimai – tai tik kostiumai, į kuriuos materiali gamta įvelka amžinąją sielą, ir kad jie pasiūti iš tos pačios medžiagos – iš netikro ego.

Stebiu šį spektaklį kaip aktorius, stebintis filmą, kuriame jis turėjo tam tikrą vaidmenį. Ekrane jis mato savo veidą – tai laimingą, tai iškreiptą kančios. Kolonėlės perduoda jo balsą – kartais juoką, o kartais kančios kupiną riksmą. To reikalauja scenarijus, tačiau jis žino, kad tikrovėje su juo nieko tokio neįvyko. Tai tik spektaklis.

Taip ir aš pirmapradėje savo būsenoje buvau dvasinio pasaulio gyventoju, amžinu Krišnos palydovu. Bet kažkuriuo momentu aš nutolau nuo Jo, todėl atsidūriau iliuzinėje materialioje būtyje, susitapatindamas ne su vienu, o su daugybe pavidalų, panašiai kaip aktorius įsigyvena į daugelį vaidmenų. Būdamas netikro ego nelaisvėje, aš užmiršau, kad esu tik pašalinis stebėtojas, ir šitaip užsimiršęs, visiškai susiliejau su vaidmenimis. Perėjęs daugybę dvasinės evoliucijos pakopų, aš pagaliau gavau žmogišką kūną ir svajoju išsivaduoti iš netikro ego, palaikančio visą materialią būtį. Kaip aš norėčiau pakilti aukščiau šito vaidmens!

Praeina valanda, iki mano sąmonė vėl atsiduria šventykloje. Mes paskutiniai lankytojai. Daktaras Aurelijus su nuostaba žiūri į mane, tarytum klausdamas, iš kur aš dabar grįžau, tačiau garsiai vis tik nepaklausia. Paliekame šventyklą, kiekvienas savaip įsikvėpęs. Už mūsų girgždėdamos užsiveria sunkios durys. Atminimui liko brahmaniška virvelė, sidabrinis lapelis ir dar keli daiktai. Lauke šviečia saulė, debesų nematyti.

Pasiimu pas vietinį prekiją paliktą mantą ir tylėdami paliekame Kedaranathą. Tolydžio atsigręždami, žiūrime į tolyje mirguliuojančią, sniegu padengtą viršukalnę.

Kelias į pakalnę pasirodo stebėtinai lengvas. Saulė taip šviečia, jog atrodo, kad geri orai čia yra savaime suprantamas dalykas. Prieš mus atsiveria Himalajų grožis, kurio net neįsivaizdavome, kai lipome į viršų. Kalnų upokšniai žaižaruoja krištolinio tyrumo vandeniu. Iš abiejų pusių auga mums nepažįstamos žolės. Vienoje kalnų būdelėje nusiperkame riešutų ir šiek tiek pasistipriname. Pakeliui užtinkame Ramos pasekėją, kuris savo lūšnelėje nenuilsdamas deklamuoja „Ramajaną“. Jo balsą aš girdėjau lipant į viršų, tik tada rūkas neleido pamatyti paties deklamuotojo. Dabar aš žiūriu į šį ryžtingą senolį žilais plaukais, šlovinantį Šry Ramos didybę „Ramajanos“ tekstais.

 Leidžiantis žemyn, aš neapdairiai užsikariu ant mulo, o tas kaip pasiutęs ima visaip šokinėti. Po mumis – gal 700 metrų gylio praraja. Apimtas panikos, įsikabinu jam į nugarą. Nutaikęs momentą, aš greitai nušoku žemėn, o mulas įžūliai nusišypso (bent man taip pasirodė). Šokis ant bedugnės krašto tikra to žodžio prasme! Į Gaurikundą ateiname jau sutemus. Nežiūrint vėlyvo laiko, aš noriu pamatyti karštuosius sieringus šaltinius, kuriais garsi ši vieta. Gaurikunda – tai Parvati, Šivos sutuoktinės, gimimo vieta. Norėdama įtikti Šivai ir tapti jo žmona, ji čia šimtus metų laikėsi asketiško gyvenimo būdo. Įkalbinėju daktarą Aurelijų eiti kartu, ir štai mes einame per miestą, visur klausinėdami: „Skana, skana?“ (šaltinis). Žmonės, kaip man pasirodė, kelią nurodo nenoriai. Tamsoje viskas atrodo kažkaip vaiduokliškai, tarytum būtume patekę į mirusiųjų pasaulį. Iš aukštų medinių namų į mus žiūri bedantės senolės. Mes vos suspėjame užleisti kelią nežinia iš kur atsiradusiam šernui. Gatvelės darosi vis siauresnės. Sutinkame įdomius tipus – daugelis Šivos garbintojų rūko marihuaną. Daktaras Aurelijus nuolatos man primena, kad jo rankose didelė videokamera, dėl kurios jam visai nesinori atsisveikinti su gyvenimu. Su palengvėjimu išgirstame varpo garsus. Tai tikriausiai Gaurikundos šventykla, o už jos jau ir sieringi šaltiniai.

Mes juos išvystame blausioje žalsvoje neoninių lempų šviesoje. Karštas vanduo iš akmeninių buivolo nasrų bėga į marmuru išklotą baseiną. Greitai nusimetu drabužius, palieku juos saugoti daktarui Aurelijui ir įbrendu į maloniai šiltą vandenį. Priplaukiu prie to akmeninio buivolo, iš kurio nasrų liejasi vanduo. Ilgai mėgaujuosi draugiška atmosfera, kuri ryškiai kontrastuoja su niūriu tamsiu miestu, ir giedu visas, kiek tik atsimenu, mantras. Vanduo tonizuojančiai veikia raumenis, sušildo kūną ir nuramina protą. Kai pagaliau išlendu lauk, jaučiuosi, lyg būčiau išsimaudęs jaunystės šaltinyje. Daktarą Aurelijų čia tvyranti atmosfera taip pat veikia raminančiai. Dabar aš saugau drabužius, o jis lenda į vandenį. Pro šalį praeina keli žmonės. Jie su nuostaba žiūri į mus, europiečius, tačiau viskas baigiasi gerai. Įkalbėti daktarą Aurelijų lipti į krantą – nelengvas reikalas. Mes abu sužavėti šio šaltinio. Visi sunkumai, lydėję mūsų pakilimą ir nusileidimą, dingsta be pėdsakų.

Greitai grįžtame prie džipo, kur ištikimasis vairuotojas vis dar laukia mūsų. Jis džiaugsmingai sušunka, matydamas mus sveikus ir gyvus, ir sako meldęsis Šivai, kad su mumis nieko neatsitiktų. Pasirodo, jis jau prieš keturias valandas nuvežė į viešbutį Bala Gopalą ir Lakšmaną, kurių mes šiandien taip ir nesutikome.

Laimingi važiuojame pro džiungles, kurios mus stebi tūkstančiais akių ir sveikina tūkstančiais balsų. Gal dešimtą valandą vakaro privažiuojame viešbutį „Himalajai“, pavakarieniaujame ir su maloniu nuovargiu virstame į lovas.

Šiva Mahadeva ki džaja!

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis