Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

- 6 -

 

Pirmiausia išsiaiškinkime, kodėl aplamai šiame pasaulyje egzistuoja negatyvūs dalykai? Netgi tas mokymas su „fantastiškai mylinčiu Dievu“, kaip tu išsireiškei, priverstas pripažinti šį faktą. Galima ginčytis, ar po mirties yra pragaras, nes dauguma iš jūsų negali šituo patikėti. Tačiau visiškai akivaizdu, kad gyvenimo eigoje kančių užtenka.

Taigi, kam reikalingas toks dalykas, kaip skausmas? O gal tas mylintis Dievas kažką netyčia supainiojo?

„Pokalbiuose“ sakoma, kad gėris gali egzistuoti tik blogio fone. Bet kuris reiškinys įmanomas tik savo priešybės kontekste. Apačia – viršus, kairė – dešinė, juoda – balta, gėris – blogis, meilė – baimė, simpatija – antipatija.

Tobulumas – netobulumas. Žinios – neišmanymas.

Taip.

Dievas žinojo, kad tam, jog egzistuotų meilė – ir žinodamas, jog Pats yra grynoji meilė – privalėjo atsirasti meilės priešingybė. Todėl Dievas sukūrė didžiąją priešingybę – meilės antipodą arba viską, kas nėra meilė – kurią mes vadiname baime.

Matau, kad tau tai suprantama.

Taip. Bet yra ir geresnis paaiškinimas – tai sakmė apie mažytę sielą.

Kažkada buvo siela, kuri žinojo esanti šviesa. „Aš esu šviesa, – kalbėjo ji. – Aš esu šviesa“. Visgi net aiškiausias suvokimas, net įvardinimas negali atstoti paties išgyvenimo. Karalystėje, iš kurios ši siela kilo, neegzistavo nieko daugiau, vien šviesa. Kiekviena siela buvo puiki, kiekviena buvo nuostabi, kiekviena spindėjo Mano stebuklingosios šviesos didybe. Bet ši maža siela panėšėjo į žvakę įsaulyje. Užlieta didžiosios šviesos – kurios dalis ji buvo – siela negalėjo nei įžvelgti savęs, nei išgyventi tai, Kas Ji Iš Tikrųjų Yra.

Siela vis geidė ir geidė save pažinti. Ir šis jos noras buvo toks didžiulis, jog vieną dieną Aš pasakiau:

– Ar žinai, Mažoji, ką privalai padaryti, kad tavo troškimas išsipildytų?

– Ką, ką, Dieve? Ką turiu padaryti? Aš padarysiu bet ką! – sušuko mažoji siela.

– Privalai atskirti save nuo Visumos, – paaiškinau. – O tada apgaubti save tamsa.

– Švenčiausiasis, o kas yra tamsa? – paklausė ji.

– Tai, kas tu nesi, – atsakiau ir siela suprato.

Ir ji taip padarė: atsiskyrė nuo Visumos, dar daugiau, ji net nuklydo į kitas erdves. O čia ji turėjo galios pasikviesti ir išbandyti visas tamsos formas.

Visgi pačioje tamsos aklybėje ji neištvėrusi sudejavo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Kaip kad jūs dejuojate niūriausią akimirką. Bet Aš niekada jūsų neapleidžiu, Aš visuomet jus palaikau ir esu nuolat pasirengęs priminti, Kas Jūs Iš Tikrųjų Esate. Visada pasirengęs pasikviesti namo.

Šios sakmės mintis pakankamai aiški – materialus pasaulis egzistuoja kaip dvasinio pasaulio priešybė. Šia prasme „Pokalbių“ koncepcija dalinai atspindi „Šrimadbhagavatam“ koncepciją – kančios reikalingos tam, kad egzistuotų meilė. Nors kiekviename iš šių atvejų kalbama apie skirtingas meilės išraiškas.

Apie tai, kokiu būdu meilė kuria pati save, naudodamasi taip vadinamu blogiu, mes pakalbėsime vėliau. O dabar pradėsime nuo pradžios. Kiek suprantu, tu sutinki, kad blogis būtinas. Tačiau labai daug žmonių šito nesupranta. Kai kurie, pripažįstantys blogio faktą, naudojasi juo kaip argumentu, įrodančiu, kad Dievo nėra. Atseit, jeigu Jis būtų, blogis iš viso neegzistuotų. O tu jau seniai pradėjai galvoti šiuo klausimu ir teisingą išvadą pasidarei gal prieš dvylika metų. Tu puikiai ją suformulavai, be to, net savo eilėse, kurias tada rašinėjai.

Naivūs entuziastingos jaunystės eilėraščiai...

Bet juose slypėjo seniausia išmintis.

Tada aš buvau krikščionė... tik labai nerimta. Kartu su Evangelija skaičiau visokius romanus. Mėgau eiliuoti, dainuoti, pritardama gitarai, ir prie kavutės vedžioti pokalbius filosofinėmis temomis.

Ir vis tik kai kurių tavo dainų tekstuose buvo didelė išmintis, nors tu to net neįtarei.

Gal apie tai, kaip angelas įveikė velnią?

Iš tikrųjų ten kalbama apie tai, kaip Gėris vieną kartą nusprendė sunaikinti Blogį, ir kai jam tai pavyko, jis staiga pamatė, kad ir pats negali toliau egzistuoti. Ir tai nėra eilinis romantiškai nusiteikusios merginos eilėraštis. Jame slypi giliausia tiesa.

Atsimenu, aš tada daug mąsčiau apie tai, kad šėtono atsiradimas nėra atsitiktinis. Kažkodėl jaučiau, kad tai yra asmenybė, ne sukilusi prieš Dievą, bet vykdanti Jo valią. Ne priešas, o tarnas! Tačiau šio mano atradimo broliai krikščionys niekada nepripažino.

Tu teisingai jautei! Tai buvo ne kas kita, o kūrinijos harmonijos, pirminio būties principo suvokimas. Tu jau tada supratai, kad blogis būtinas. Kaip ir skausmas.

Dabar grįžkime prie pragaro. Jeigu tai yra tokia vieta, kur patiriamas skausmas, ir tu pripažįsti, kad skausmas būtinas, tai belieka pripažinti, kad ir pragaras būtinas.

O ne! Pragaru laikoma tokia vieta, kur nusidėjėliai baudžiami skausmingomis procedūromis. Jeigu krikščionybėje Dievo dalyvavimas šiame projekte sušvelninamas šėtono sąskaita, tai vaišnavizme nėra jokio panašaus triuko. Ten konkrečiai sakoma, kad Jamaradžas yra Dievo tarnas. Kaip ten bebūtų, man nepriimtina baudžiančio Dievo idėja bet kokioje jos formoje. Aš sutinku, kad blogis ir baimė būtini. Meilė gali egzistuoti tiktai jų fone. Jeigu nebūtų blogio, nesuvoktume, kas yra gėris. Tačiau aš protestuoju prieš bausmes, kurias Dievas skiria sieloms.

Vienu atveju skausmą tu įvardini bausme, kitu atveju – jau ne. Vienu atveju skausmas tau priimtinas, kaip būtinas, kitu atveju – jau ne. Bet visa tai tik žodžių žaismas, nes skausmas visada tik skausmas, nepriklausomai nuo to, kaip tu jį pavadinsi.

Tu pripažįsti blogio ir kančių būtinumą, bet bausmių – jau ne. Tačiau visiškai tikėtina, kad kenčiantys skausmus ir patiriantys blogį priims tai kaip Dievo bausmę.

Bet jie bus neteisūs.

O koks kriterijus? Kokiu atveju skausmą mes galime pavadinti bausme, o kokiu atveju tai nebus bausmė?

Skausmas, kurį aš jaučiu, nėra bausmė. Dievas niekada nebaudžia, ir kitokios Dievo koncepcijos aš nepripažįstu. O kalbant apie tuos, kurie patiria skausmus ir blogį, tai čia tik tam tikro dėsnio pasireiškimas.

Koks tai dėsnis?

Pagrindinė „Pokalbių“ koncepcija – kad kiekviena siela pati susikuria visas savo kančias ir malonumus. Pasekmių ir priežasčių dėsnis. Įvykiai, kurie mane ištinka, yra mano mąstymo pasekmė. Tai yra, aš pati pasirenku būsimus įvykius, atitinkamai mąstydama.

Aišku. Tokį atvejį mes jau aptarėme. Atsimeni schemą?

Schema visada viena ir ta pati – mąstymas formuoja įvykius. Visus įvykius aš pasirenku pati. Bet aš tai darau ne visada sąmoningai. Kai nekontroliuoju savo minčių, susiformuoja nenumatyti įvykiai, tame tarpe ir kančios. Todėl kiekvienas turi suprasti, kad jo vargai ir nelaimės nėra pikto Dievo kerštavimas, o tik natūrali nekontroliuojamo ir neteisingo mąstymo pasekmė. Aš noriu dar kai ką paskaityti iš „Pokalbių“... Bet Tau gal jau pakyrėjo klausytis, kaip aš stengiuosi kažką išaiškinti... Dievui!?

Aš su džiaugsmu stebiu, kaip tu aiškini pati sau. Džiaugiuosi, nes matau, kaip tavo supratimas darosi vis aiškesnis.

Gerai.

Visas materialusis gyvenimas klostosi pagal gamtos dėsniu. Jei šių dėsnių nepamiršite ir jais remsitės, materialusis gyvenimas jums netaps neįveikiama kliūtimi.

Tai, kas jums atrodo bausmė – arba tai, ką jūs vadinate nelaime, piktu likimu – iš tikrųjų tėra natūralių dėsnių pasireiškimas.

O tiesus atsakymas į tavo klausimą yra toks: žinoma, tu gali elgtis taip, kaip nori, ir nesibaiminti dieviškojo keršto. Vis dėlto visuomet reikia galvoti apie pasekmes.

Pasekmės yra rezultatas. Natūralios išvados. Bet anaiptol ne kerštas, ne bausmė. Tai tiesiog pasekmės. Gamtos dėsnių rezultatai.

Pradžioje ateina tavo mintys apie save patį, paskui seka išorinė fizinio pasaulio apraiška.

Tai, apie ką tu galvoji, tu ir sukuri. Tai, ką tu sukuri, tu ir patiri.

Aš sukūriau visatos dėsnius. Tai tobuli dėsniai, nulemiantys tobulas materialiojo pasaulio funkcijas.

Pasaulis yra toks, koks yra, jūsų dėka – dėl jūsų sprendimų arba nesprendimų.

(Atsisakymas spręsti irgi yra sprendimas.)

Jūsų asmeninis gyvenimas yra būtent toks, koks yra, jūsų dėka – dėl jūsų sprendimų arba sprendimų nebuvimo.

Ligos ir negalavimai yra sveikumo bei stiprybės priešingybė. Šie reiškiniai gyvenime pasireiškia jūsų valia. Jūs patys sukeliate ligas – vienaip ar kitaip – bet vėl galėsite jaustis gerai, jei tiesiog nutarsite taip jaustis. Visgi dažniausiai pasirenkamas didžiulis asmeninis nusivylimas. Lygiai taip pat pasaulinio masto nelaimės yra menko žmonijos sąmoningumo pasekmė.

Tavo klausime slypi kaltinimas, jog visas nelaimes sukūriau Aš, jog jos vyksta Mano valia ir Man panorėjus. Visgi Aš neskatinu šių reiškinių, tiesiog stebiu, kaip jūs patys juos sukeliate. Taip pat nebandau jų stabdyti, nes tai reikštų, jog slopinu jūsų valią.

Visatoje nėra aukų, tik kūrėjai. Tai suprato visi didieji Mokytojai, gyvenę šioje planetoje. Ir nors daugelis jų buvo nukryžiuoti, nė vienas nelaikė savęs auka.

Ne, ne visas jums nutinkančias vadinamąsias blogybes jūs pasirenkate patys. Bent jau sąmoningai to tikrai nedarote, o tu kalbi apie tokį veiksmą. Tos blogybės yra jūsų kūrybos vaisius.

Visados esate kūrybos procese. Kiekvieną akimirką. Kiekvieną minutę. Kiekvieną dieną. ...esate galingos kūrybos mašinos, sukuriančios naują kūrinį tą pačią akimirką, kai tik ką nors pagalvojate.

Įvykiai, atsitikimai, būsenos, aplinkybės – visa tai sukuria sąmonė. Individuali sąmonė yra labai galinga. O kai susiburia minia? Taip, ši energija tokia galinga, kad gali sukurti pasaulinio masto įvykius ir aplinkybes bei sukelti globalines pasekmes.

Pasaulyje nėra nei aukų, nei piktadarių. Ir jūs nesate kitų žmonių pasirinkimų aukos. Tam tikra prasme jūs kuriate visa tai, ko teigiate nekenčiantys – o kurdami tam suteikiate pirmenybę.

Būtent jumyse glūdi priežastys, dėl kurių atsiranda sąlygos, lemiančios niekdarių kėslus arba iškreiptus poreikius. Jūs visi kuriate sampratą, gimdančią prievartą. Taigi kai pastebite savyje tai, kas tampa nusikaltimo priežastimi, taisykite padėtį, dėl kurios ji kyla.

Jausmai yra jėga, kuri traukia. Ko labiausiai bijote, tai ir patirsite.

Žinoma, kai ištisos bendruomenės galvoja vienodai, labai dažnai atsitinka stulbinantys, bet ne visada pageidaujami dalykai. Pavyzdžiui, visuomenė, gyvenanti baimėje, dažniausiai – tiesą sakant, neišvengiamai – virsta tuo, ko ji labiausiai bijo.

Dabar aš šiek tiek apibendrinsiu. Dievas sukūrė pasaulį, kad geriau pažintų Save. Paskui Jis užpildė jį gyvomis būtybėmis, kiekvienai davęs galimybę kurti savo asmeninę realybę. Kūrimo procesai gali vykti dviejuose režimuose – sąmoningai ir nesąmoningai. „Pokalbiuose“ sakoma, kad kelias į tobulumą reiškia mokytis kontroliuoti savo mąstymą ir tokiu būdu sąmoningai kurti savo realybę.

Mintis aiški – nereikia visokias nelaimes ir kančias vertinti kaip Dievo bausmę. Tai natūralios pasekmės, gamtos dėsnių funkcionavimo rezultatas, o Dievas, nustatęs tokius dėsnius, daugiau niekada nesikiša į jų darbą. O šių dėsnių esmė apibrėžiama taip: mintis yra kūrėja.

Tačiau iš viso to nebūtinai ryškėja išvada, kad pragaro neturi būti. Iš viso to galima pasidaryti tik vieną išvada – kad pragaras yra ne Dievo bausmė, o gamtos dėsnių funkcionavimo rezultatas.

Toks momentas taip pat aptariamas „Pokalbiuose“. Savo mąstymu mes galime sukurti ir pragarą. Kol aš esu kūne, tarp mano sumąstymo ir jo materializacijos turi praeiti kažkiek laiko, tačiau po kūno mirties subtiliame lygyje viskas vyksta iš karto. Todėl tie žmonės, kurie, būdami gyvi, tikėjo į pragarą ir manė, kad jo nusipelnė, tuoj po kūno mirties mato tą savo kūrinį. Arba jo pasiuntinius. 

„Revoliucija tik tada kažko verta, jeigu ji moka gintis“. Net Leninas tai suprato. Kaip manai, Dievas kvailesnis?

Bet kuris naujas mokymas tik tada ko nors vertas, jeigu jis bet kokioje situacijoje gali save apginti. Netgi tokioje, atrodo, labai pavojingoje padėtyje, kai žmogus, atsipeikėjęs po klinikinės mirties, su siaubu šaukia: „Aš juos mačiau!“

Netgi tokioje kritinėje situacijoje, kai krikščionių šventasis pamokomai sako: „Ir parodė man Dievas pragaro gilybes...“

Ir tokioje, kai kitas šventasis savo „Bhagavatam“ smulkiai aiškina pragaro planetinių sistemų struktūrą.

Ir kai didžiausias dvidešimto amžiaus pasaulio mistikas tą patį kalba savo „Pasaulio rožėje“.

Ir kai apie tai kalba gyvenusių kitais laikais mistikų knygos.

Ir visais kitais nesuskaičiuojamais šios patirties atvejais, apie kuriuos neįmanoma pasakyti, kad jų paprasčiausiai nebuvo.

Grėsmė didelė. Ji kėsinasi sugriauti visą mokymą, išdrįsusį paneigti daugybės tarpusavyje nesusijusių asmenybių patyrimą. Bet čia autorius (tai Aš) netikėtai panaudoja vieną iš aikido metodų, ir visi argumentai, nukreipti prieš Jo kūrinį, dabar imasi jį ginti.

Aš taip viską pakreipiau, kad pasirodė, tarytum visi, regėję pragaro vaizdus, iš tikro matė tik savo minčių padarinius, ir daugiau nieko. Dabar jų patyrimas ne tik nesugriauna „Pokalbių“ teiginius, bet netgi patvirtina pagrindinį šio mokymo postulatą – būtent, kad mintys kuria. 

Štai taip dirba logika, mergužėle!

O ką, argi mintys nekuria? Argi žmogus, patekęs į subtilius lygmenis, nekuria sau aplinkos minčių pagalba?

Kuria.

Jeigu tai tiesa, tada savo tvarinius jis gali taip pat lengvai sunaikinti, kaip ir sukūrė. Kadangi po kūno mirties mintys materializuojasi nedelsiant, žmogus labai greitai pradeda suprasti ryšį tarp savo minčių ir to, ką jis mato. Todėl tie, kurie po kūno mirties pateko į pragarą, lengvai gali jį palikti, nežiūrint jo realumo. O kur tada tikrasis pragaras?

Po mirties tu tikrai gali patekti į subtilesnę erdvę, kurioje tavo mintys tuoj pat materializuojasi. Nes mintys ir yra panašių erdvių materija. Tai yra, jas sudaro mintys. Tačiau šis reiškinys neprieštarauja „Bhagavatam“ ir kitoms šastroms, priešingai, jose visa tai detaliai aprašyta.

Būdama vienoje iš tokių erdvių, tu gali nusipaišyti jamadutą, kaip jį įsivaizduoji, ir jis nedelsiant tau pasirodys. Kaip ir bet kuris kitas įvaizdis, bet kokia pabaisa atsiras iš karto ir gali net užpulti tave. Protingesni, patekę į tokią vietą, nekuria siaubo „filmų“ ir nesigąsdina. Jie pasinaudoja proga patirti didžiausias malonumus. Yra gudručiai, kurie amžiais neišlenda iš tokių vietų, susikurdami sau gražius sekso partnerius. Minčių pasauliuose galima greitai apsiprasti ir mėgautis rafinuočiausiais, tiesiog neįsivaizduojamais būdais. Nes tai, kas neįmanoma čia, įmanoma tenai!

Jamadutai, kuriuos tu ten susikursi, tau bus visiškai realūs. Tu galėsi juos net paliesti. Jie, tarp kitko, irgi galės tave paliesti, ir net labai juntamai.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, minčių pasaulyje greitai apsiprantama, pastebėjus tokį dėsningumą: atsiranda tai, ką tu įsivaizduoji, o tai, apie ką nustoji galvojęs, pradingsta. Jeigu kas nors iš tavo proto tvarinių pradeda nepatikti, tu paprasčiausiai nustoji apie juos galvoti. Kai tu nustosi galvoti apie apsireiškusius jamadutus, jie, nebegaudami tavo minčių energijos, tuoj pat išnyks.

Bet visi šitie kūrimo ir naikinimo procesai minčių pasaulyje neturi jokio sąryšio su tikrais jamadutais, kuriuos sukūriau Aš!

Minčių materializacija – dar ne viskas, su kuo susiduri po kūno mirties. Jamadutų kūnai yra grubesniame lygmenyje, negu mintys, nors ir subtilesniame, negu tu esi dabar. Todėl pragaro realybė statiška ir nepriklauso nuo kieno nors fantazijų. „Šrimadbhagavatam“ aiškina, kad tie, kurie patenka į pragarą, gauna specialius kūnus, kurie neturi nieko bendro su mirštančio žmogaus kliedesiais. Kaip ir jamadutų kūnai.

Todėl mirštantis žmogus gali matyti vaizdus, kuriuos piešia jo agonizuojantis protas, bet tai nereiškia, kad jis negali pamatyti tikrų Jamaradžo pasiuntinių.

Koks išsamus paaiškinimas.

Džiaugiuosi, kad taip jį įvertinai. Dabar Aš norėčiau sutvirtinti pasiektus pokalbio rezultatus, kol neapsigalvojai. Parašyk didelėmis raidėmis:

1. ABU MOKYMAI PRIPAŽĮSTA KANČIŲ BŪTINUMĄ.

Aš nesutinku!

O, jau apsigalvojai!

„Pokalbiuose“ kaip tik pasakyta, kad mes neturime kentėti, ir Dievas mums davė metodus, kuriais pasinaudodami, mes galime išvengti kančių. Vienas iš jų – proto kontrolė. Bet kuris žmogus gali susikurti tokį gyvenimą, kokį tik panorės. Kentėti visai nebūtina.

Gerai, tačiau Dievas kartu davė ir nekontroliuojamo mąstymo galimybę, kuri verčia kentėti. Jis nusprendė, kad privalo tai padaryti, nes kančios – būtinas pasaulio atributas.

Dabar aš sutinku.

Puiku. Tada užrašyk kitą punktą:

2. ABIEM ATVEJAIS DIEVAS SUDARO SĄLYGAS ATSIRASTI KANČIOMS.

Kokiu būdu Dievas tai padaro? Jis taip viską sutvarkė, kad tam tikri gyvų būtybių poelgiai neišvengiamai verčia jas kentėti. Sutinki?

Man nepatinka žodis „neišvengiamai“, nes tai panašu į bausmę.

Kai tam tikri poelgiai neišvengiamai priverčia kentėti, daugelis sako, kad tai yra bausmė už tą poelgį.

Tačiau „Pokalbiuose“ pasakyta, kad gyva būtybė visada gali pasirinkti – kentėti, ar ne. O jeigu yra toks pasirinkimas, tai kokia čia bausmė? Bausmė tada, kai tave prievarta...

Nejaugi tu čia nematai žodžių žaismo? Ką reiškia „visada gali pasirinkti“? Apsidairyk. Jeigu kiekvienas galėtų rinktis, kentėti, ar ne, kančios jau seniai būtų išnykusios. Tačiau tiesa, kurios tu nematai, yra tokia, kad toks pasirinkimas prieinamas tik tiems, kurie turi atitinkamas žinias. Manai, kad Uolšas iš karto viską suprato? Jam prisireikė kelių metų, kad tik pradėtų suprasti. O juk jo rankose buvo smulkiausia instrukcija, kaip atsikratyti kančių. Tai ką kalbėti apie tuos, kurie neturi tokios instrukcijos?

Bet jis ją gavo todėl, kad  labai jos prašė pas Dievą. Bet kuris, paprašęs Dievą žinių, jas gaus, o kas neprašo – jų problemos.

Taip, tikrai. Tu tik ką suformulavai pagrindinę „Šrimadbhagavatam“ mintį.

Bet aš dabar kalbu apie „Pokalbius“. Bet kuris, gavęs tas žinias, gali išvengti kančių. Nėra jokios bausmės.

O tas, kuris negavo žinių?

Jis... kentės.

Ką ir reikėjo įrodyti. Jis bus pasmerktas kančioms.

Bet vis tiek tų kančių negalima vadinti bausme. Dievas nebaudžia. Jis tiesiog sukuria mechanizmą, kuris leidžia mums kurti.

Tas mechanizmas veikia tokiu būdu, kad tam tikro pobūdžio mąstymas verčia kentėti, kol žmogus neturi žinių.

Kančių priežastis „Šrimadbhagavatam“ suformuluota lygiai taip pat: tam tikro pobūdžio mąstymas neišvengiamai verčia kentėti. Kol nėra žinių. Pragaras – tiesiog vieta, kur patiriamas didžiausias skausmas. Ir tai vienintelis jo skirtumas nuo kitų vietų, kur taip pat kenčiama. Jamadutai – tik įrankiai, per kuriuos mes tą skausmą patiriame. Kaip ir kitos gyvos būtybės, sugebančios sukelti mums skausmą. Skirtumas tik tas, kad jamadutai visada tai daro sąmoningai.

Tu gal nori pasakyti, kad visos kančios Žemėje yra kaip bausmės?

Klausyk, daugiau nevadinkime kančių bausme, gerai?

Sutinku, bet Tu kažką sugalvojai. Gal nori, kad ir pragaro kančių nevadintume bausme? Nori suvienodinti šias skirtingo pobūdžio kančias?

Reiškinys vienas – žmogus patiria skausmą. Tavo reikalas, kaip jį pavadinti. Aš tik prašau vieną ir tą patį reiškinį vadinti tuo pačiu žodžiu.

Pragaras – kitas reikalas. Juk ten baudžiama Dievo vardu. „Bhagavatam“ 5.26.6 sakoma: „Griežtai laikydamasis Aukščiausio Viešpaties nurodymų, Jamaradža liepia savo tarnams visų mirštančių nusidėjėlių sielas tuoj pat atvesti pas jį. Jis teisia, atsižvelgdamas į visas jų nuodėmes, ir paskui siunčia jas į atitinkamas pragaro planetas, kur jos gauna pelnytas bausmes“.  

Argi galima šiuos žodžius interpretuoti kaip nors kitaip? Vertimas teisingas: damam reiškia „bausmė“, anulanghita-bhagavat-šasanah – Jamaradžos epitetas, reiškiantis „visada paklūstantis Dievo Asmeniui, Bhagavanui“.

Aš žinau sanskritą.

Tai kam ginčytis? Juk kalbama būtent apie bausmę.

Manai, kad ką nors kamuos skausmas, jeigu Aš to nenoriu? Ar gali atsitikti kas nors, ko Dievas nenori? Džiaugsmą ir kančias tu patiri todėl, kad tokia Dievo valia.

Skausmo priežastis visada viena ir ta pati – tai atitinkamo poelgio ir mąstymo pasekmė. Visur tai vyksta Mano valia – tiek Žemėje, tiek bet kurioje kitoje vietoje. Duotu momentu patiriamos kančios reiškia, kad prieš tai buvo kažkoks poelgis, gal ir ne vienas, lydimas atitinkamo mąstymo. Kokia prasmė vieną skausmą vadinti bausme, o kitą – pasekme? Skausmo priežastis visada ta pati – pasekmė, gaunama Dievo valia.

O gal tu manai, kad pasekmė virsta bausme tik todėl, kad ji patiriama po kūno mirties? Tik todėl, kad ji patiriama kitoje planetoje? Visatoje daug planetų. Manai, kad skausmas, patiriamas ne Žemėje, yra bausmė?

Tačiau sielai neegzistuoja toks reiškinys, kaip mirtis. Palikusi kūną, ji ir toliau suvokia pasaulį. Todėl turėtų būti akivaizdu, kad kančios po kūno mirties ir kančios prieš mirtį niekuo savo esme nesiskiria. Sielos egzistencija nenutrūksta, ji gyvena toliau. Aš nematau skirtumo.

Galbūt kančios prieš mirtį ir palikus kūną vis dėlto skiriasi. Aš  skaičiau, kad subtiliame kūne jos žymiai didesnės, negu gyvam esant.

Aš kalbu apie pačią kančių atsiradimo idėją, o ne apie jų mechanizmą. Grubiame kūne tu kenti, ar subtiliame, Žemėje ar kitoje planetoje,priežastis viena – tai tavo poelgių pasekmės.

Ar mažai kančių sugalvojo patys žmonės? Kai kurios tokios rafinuotos, kad baisu... Argi žmonės nesistengė sukurti vieni kitiems pragarą Žemėje? Argi istorija nežino, kad jiems tai dažnai pasisekdavo? Kodėl vienu atveju kančiose tu nematai nieko ypatingo, o kitu – kaltini Dievą žiaurumu?

Labai paprastai. Jeigu aš iš kažko patiriu blogį, tai priežastis glūdi tos sielos netobulume ir manyje, nes tai aš prišaukiau tą situaciją savo mąstymu, o ne Dievas. Aš matau didžiulį skirtumą, kai mane užpuola kažkoks išprotėjęs maniakas, ir kai mane kankina Dievo tarnai Jo Paties nurodymu. Pirmuoju atveju Dievo negali kaltinti, tiesiog tas žmogus panūdo susidoroti su manimi. O štai antruoju atveju...

Nesąmonės! Kaip manai, kas nurodo maniakui jo auką? Kas atveda auką būtent į tą vietą, kur jo jau laukia?

Aš žinau, ką daro Paramatma, Dievas, esantis užpuoliko ir aukos širdyse tuo pat metu. Tai Jis juos suveda...

O argi Paramatmos nėra jamadutų širdyse? Būtent todėl jie visada randa savo auką.

Taip, užpuoliko sąmonė aptemusi, o jamadutų – neužteršta. Bet nejaugi tu matai kažkokį principinį skirtumą tame, kad užpuolikas yra nesąmoningas Mano įrankis, o jamadutai puikiai supranta, kas vyksta? Abiem atvejais Mano įrankiai išpildo Mano valią.

Aš nurodau užpuolikui tą, kuris, žinau, turi būti sužalotas. Aš atvedu jamadutus pas tuos, kurie, žinau, turi patekti į pragarą. Aš bloškiu žmones po mašinų ratais ir metu plytas jiems ant galvų. Visa tai vyksta Mano valia. Ar matai kokį nors skirtumą? Aš – ne!

Jeigu tau jamadutai tokie nepriimtini, galima apsieiti ir be jų. Įsivaizduok, kad po mirties nusidėjėlis atsiduria, sakykim, įkaitintoje planetoje. Niekas jo nekankina, tiesiog jis krenta į kažkokį verdantį skystį. Tu pasakysi, kad viskas tvarkoje, taip ir turi būti. Bet jeigu pasirodys nors vienas jamadutas, tu iš karto apkaltinsi Dievą žiaurumu.

O, Tu mane supainiojai.

Žmogus susipainioja, kai jam kalba nerealius dalykus. Ar Aš pasakiau ką nors ne taip?

Taigi pirma tam tikras poelgis, paskui – skausmas, kančia. Mąstymas vertinamas kaip poelgis. Bet kokiu atveju poelgį visada lydi mąstymas, kuris virsta poelgiu. „Pokalbiuose“ tam skiriamas labai didelis dėmesys ir įrodoma, kad yra būtent taip. Pirma mąstymas, paskui poelgis. Be to, bet koks poelgis yra apsisprendimo aktas.

Jeigu tu atlieki kažkokius veiksmus ir po to patiri kančias, kodėl nepasakius, kad tai Dievo bausmė už tai, ką padarei? „Pokalbiai“ pripažįsta tokią seką: poelgis – skausmas, mąstymas – skausmas. Tiesiog „Pokalbiai“ to nevadina bausme.

„Šrimadbhagavatam“ sako tą patį: poelgis – skausmas, mąstymas – skausmas. Šryla Vjasadeva pasirinko žodį „bausmė“, nes jis visiems suprantamas. Tačiau reiškinio esmė nuo to nesikeičia – tam tikri poelgiai baigiasi kančiomis. Abiem atvejais Dievas nesikiša į Jo sukurto mechanizmo darbą.

Tu mane galutinai supainiojai! Čia kažkas ne taip. Jaučiu, bet nemoku pasakyti.

Argi Aš tave skubinu? Geriau eik gulti, jau vidurnaktis. O kai sugalvosi, kas čia ne taip, pasišauk Mane. Tik Aš pirma paprašysiu užrašyti dar vieną punktą, su kuriuo tu sutinki. Bent jau dabar.

3. ŠIUO TIKSLU DIEVAS VISKĄ TAIP SUTVARKĖ, KAD TAM TIKRI GYVŲ BŪTYBIŲ POELGIAI NEIŠVENGIAMAI VERČIA JAS KENTĖTI.

Jeigu sutinki su tokia formuluote, tada – labos nakties.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis