Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

- 16 -

 

Tikriausiai tai, ką aš dabar pasakysiu, bus neteisinga, bet aš turiu tai pasakyti. Prašau, paimk mane iš čia, maldauju!

Mieloji, Aš būtinai išpildysiu tavo prašymą.

Kodėl Tu nenori mane gelbėti?

O kuo gi Aš, tavo manymu, dabar užsiimu?

Žinau, kad visos sielos anksčiau ar vėliau grįš pas tave. Po šimto gyvenimų ar milijardų, bet grįš.

Aš pažadu, kad tai įvyks anksčiau, o ne vėliau.

Kam visa tai? Kodėl Tu taip ramiai stebi mano kančias?

Aš nežiūriu ramiai į tavo kančias...

Bet visa tai veidmainystė! Kažkoks kvailas žaidimas...

Taip, tai žaidimas... Jūsų kalboje žodis „žaidimas“ dažnai turi apsimetimo, veidmainystės prasmę. Bet čia ne veidmainystė!

Bet tai juokinga!

Man – ne.

„Iliuzijos pasaulyje labai sunku rasti tokias duris. Kaip muša Mano širdis, kai Aš matau, kad tu prie jų priėjai! Ir kaip ji verkia, kai tu patrypčiojęs pasuki atgal!“ – Tavo žodžiai?

Mano.

Argi nejuokinga? Tu – visagalis Dievas, Tau visiškai nieko nereiškia išgelbėti mane tuo momentu, bet Tu nei piršto nepajudini. Kam tada meluoti, kad Tavo širdis verkia? Niekas jai nesidaro...

Neverk, mieloji! Aš jaučiu išsiskyrimo su tavimi skausmą, ir jis tiek kartų didesnis už tavąjį, kiek kartų Mano žinojimas didesnis už tavo.

Bet tai nepridengtas melas! Tau nieko nereiškia pasiimti mane tuoj pat, bet Tu to nedarai. Kodėl?

Tikrai, kodėl? Kodėl Aš to nedarau, kaip tu galvoji? Kodėl sielos nepalieka šio pasaulio iš karto? Kaip manai?

Iš kur man žinoti! Jeigu jau Tau tokia svarbi mano nuomonė, tai galiu pasakyti, kad aš matau vien tik kažkokį pasityčiojimą.

Nusiramink, kitaip tu nieko nesuprasi.

Aš ir nenoriu nieko suprasti... Atleisk man! Visai užmiršau, kad kalbu su Dievu. Bet vis tik, kodėl Tau neišgelbėjus mane? Čaitanja Mahaprabhu gelbėjo visus iš eilės, nesirinkdamas. Jis tiesiog apkabindavo pirmą sutiktą žmogų, ir tas gaudavo premą. Kodėl Tu dabar negali apkabinti mane? Tik nesakyk, kad negali to padaryti dėl kažkokių svarbių priežasčių.

Norėdamas parodyti, kad Tau neprivalu laikytis kokių nors taisyklių, Tu pateikei pavyzdį su moterimi, kuriai nuo galvos nukrito nešulys. Tu jai apsireiškei, nekreipdamas dėmesio į jos dvasinį lygį. Kas tau trukdo tai padaryti dabar? Man juk daug blogiau, negu tai moteriškei, ir aš šaukiuosi Tavęs.

Ir vis tik Aš atsakysiu, kad negaliu to padaryti dėl daugelio svarbių priežasčių. Štai paradoksalus klausimas – ar gali visagalis Dievas padaryti ką nors tokio, ko jis negalėtų padaryti?

Tikra ir tai, kad Aš nenoriu to daryti. Ir nedarysiu, nes tai reikštų sunaikinti meilę. O meilė – tai Aš Pats. Todėl tavo klausimą galima taip perfrazuoti – ar gali Dievas sunaikinti Save? Kodėl Jam to nepadarius?

Bet Jis to nedarys, nes Jis nenori to daryti!

Aš dabar kalbu ne apie vieną mažytę sielą. Aš kalbu apie materijos egzistavimo principą aplamai. Dievui visai nesunku pasiimti materijoje esančias sielas ir padaryti taip, kad jos daugiau nebūtų. Bet Dievas niekada to nedarys, nes Jam reikia, kad materija būtų. Kad ji pulsuotų – tai atsirastų, kai Višnu iškvepia, tai pradingtų, kai Jis įkvepia. Dievui nereikia, kad materijos nebūtų, nes viskas, tam tarpe ir materija, egzistuoja Meilės vardan.

Taip, Mahaprabhu glebėsčiavo pirmą pasitaikiusį, duodamas jam premą. Tačiau žinok, kad toli gražu ne kiekvienas galėjo tapti tuo pirmu pasitaikiusiu. Toli gražu ne kiekvienas gimsta Žemėje tada, kai ten nužengia Viešpats, ir patenka į Jo glėbį. Ir Dievas niekada nepadarys taip, kad viskas vyktų kitaip, nes viskas vyksta taip, kaip vyksta, vardan Meilės.

Tu nežinai, kokiu keliu ta moteris pasiekė savo gyvenimo momentą, kai jai nuo galvos nukrito nešulys, ir kodėl ji taip natūraliai pagalbos kreipėsi į Krišną, o ne į ką nors kitą. Tu nežinai, kas slypi už jos pečių ir kokį vaidmenį ji atliko Meilės scenoje. Lygiai taip pat tu nežinai, koks vaidmuo skirtas tau, ir kokiu keliu tu pasiekei šį savo gyvenimo momentą. Pasaulyje nėra jokių atsitiktinumų, patikėk! Ir Aš ilgiuosi tavęs!

Čia nėra jokios apgaulės – Dievas tikrai ilgisi tavęs, Mano mažoji siela, ir Jo širdis verkia. Aš šaukiu tave ir laukiu tavęs. Ir Aš einu pas tave ir gelbėju tave.

Ilgėtis ko nors – tau suprantama prasme reiškia stipriausią norą būti šalia savo ilgesio objekto. Ir kas visagaliui Dievui trukdo tai padaryti?

Bet argi tu nesupranti, kad jeigu Aš taip pasielgsiu, tai atimsiu iš Savęs galimybę jausti ilgesį. Jeigu Aš likviduosiu tai, kas vadinama ilgesiu, tai tuo pačiu likviduosiu ir galimybę Pačiam ko nors ilgėtis. Tai būtų smūgis Meilei, taigi – Sau.

Betgi leisk Man ilgėtis tavęs, leisk Man mylėti tave! Leisk Meilei vėl ir vėl atkurti Save! Tu esi mikroskopinė šios Meilės dalelytė, ir tavo paskirtis – užimti savo vietą grandioziniame Jos plane.

Todėl susitaikyk su savo dabartine padėtimi ir daryk tai, ką turi daryti, tiksliau, ką nori daryti, kad mudu susitiktume. Nes mūsų išsiskyrimas ir laipsniškas tavo žengimas pas Mane vyksta Meilės vardan.

Ar gali tai vykti kaip nors kitaip? Ar gali būti dar kas nors kokiu nors kitu tikslu? Aš turiu vienintelį tikslą, todėl niekada nedarysiu to, kas Man nereikalinga.

Įdomi būsena... Nors Tu atsisakei pasiimti mane iš čia, bet man kažkodėl pasidarė labai gera.

Aš neatsisakiau tave pasiimti, visai atvirkščiai – pažadėjau, kad Aš tave būtinai pasiimsiu. Aš netgi pasakiau, kad tai atsitiks anksčiau, negu tu manai.

Atleisk man, prašau, kad tiek visko Tau prikalbėjau, tiksliau, prirašiau, bet man buvo labai bloga.

O dabar geriau?

Dabar man labai gerai.

Tai argi Aš negelbsčiu tave?

Gelbsti... Aš pajutau artumą... kažko didingo ir nuostabaus... Taip, aš tikiu, kad visame tame yra kažkokia harmonija.

Dabar aš galiu suformuluoti savo tikrąjį klausimą. Noriu nustoti blaškytis, noriu visur matyti būties harmoniją. Tikiuosi, kad Tu man padėsi.

Tu neapsivilsi, ypač, jeigu viltis virs tvirtu įsitikinimu.

Kai aš skaičiau „Pokalbius“, ten buvo harmonija. Tačiau dabar suprantu, kad ne tai man buvo reikalinga. Dabar aš noriu pamatyti vaišnavizmo harmoniją.

Puikus noras. Tuo labiau, kad tu žinai, kaip jį išpildyti.

Agjata sukriti – gjata sukriti – šradha – sadhu-sanga – aništhita bhadžana krija – ništha – ruči – asakti – bhava – prema...

Kol kas užtenka. Norint matyti harmoniją, šito pakanka, nors tai toli gražu ne viskas, kas dar tavęs laukia.

O aš galvojau, kad Tu man dabar paaiškinsi...

Aš nevengiu atsakyti į tavo klausimus, tuo labiau, kad tu taip ilgai ir karštai Manęs prašei. Tačiau tu pasakei „pamatyti“!

Aš nesikabinėju prie žodžių, nemanyk. Norint suprasti harmoniją, apie kurią kalba vaišnavizmas, ją tikrai reikia pamatyti. Kai siela pasiekia utama-bhagavata lygį, ji mato tą harmoniją. Pabrėžiu – ne suprasti, o pamatyti. Betarpiškai. Žinoma, pamačius ateina ir supratimas. Tačiau dažniausiai žodis „suprasti“ naudojamas, kalbant apie mąstymą, o tikrą supratimą apie harmoniją galima gauti, tik išėjus už proto ribų.

Aišku. Tada pradėkime nuo to, ką aš išgirsiu apie harmoniją.

Pradedam, tiksliau, pratęsiam. Bet ar šitas tavo noras reiškia, kad Aš dabar turiu tau pacituoti visą „Šrimadbhagavatam“, o paskui dar „Čaitanja-čaritamritą“?

Aš skaičiau ir vieną, ir kitą.

Tada kokia tavo klausimo esmė?

Aš noriu, kad Tu man dabar viską paaiškintum.

Manai, kad tose knygose tai daro kažkas kitas?

Aš suprantu, kad „Bhagavatam“ – taip pat Tu. Bet Tu dabar taip gerai mane gydai, o kai aš skaičiau „Bhagavatam“, jaučiau tik stresą ir depresiją.

Kodėl nesiėmei priemonių, kad jų nebūtų?

O ką aš galėjau pakeisti?

Galėjai, tereikėjo sekti „Bhagavatam“ nurodymais.

 Tu vėl kalbi mįslėmis.

Jokių mįslių! Nagi, atsiversk „Bhagavatam“.

Kokią giesmę?

Bet kokią. Na, štai, kas šitie vyrai?

Maharadža Parikšitas ir Šryla Šukadeva Gosvamis.

Kaip manai, kuris nors iš jų jaučia depresiją ar baimę?

Žinoma, ne.

Tai receptas, argi nematai?

Man reikia kreiptis į save suvokusią sielą?

Tu supratinga ne pagal metus.

Tada gydyk mane toliau, prašau. Noriu išgirsti iš Tavęs kažką labai paprasto ir labai gražaus.

Apie harmoniją?

Taip. Tu juk žadėjai. Kodėl aš čia ir kodėl kenčiu. Pavyzdžiui, „Pokalbiuose“ apie tai rašoma:

Pradžioje buvo tai, ką galima pavadinti Visa Tai, Kas Yra, ir nieko daugiau. Visgi tas Visa Tai, Kas Yra negalėjo pažinti Savęs – nes tebuvo Visa Tai, Kas Yra, nieko daugiau... Taigi Visa Tai, Kas Yra troško išgyventi Save, norėjo pajusti, ką reiškia būti tokiam didingam. Deja, tai buvo neįmanoma, nes jau pats žodis „didingas“ yra santykinis...Visa Tai, Kas Yra žinojo vienintelį dalyką – kad nėra nieko daugiau. Taigi niekaip negalėjo palyginti Savęs žvelgdamas iš atskaitos taško, esančio šalimais. Tokio taško nebuvo.

Ir buvo sumanyta Save pažinti išgyvenant... Nuspręsta, ir visiškai teisingai, kad tam tikra Savęs dalis turi tapti mažesnė už visumą. Jei Visuma bus suskaidyta į mažesnius kiekius, kiekvienas kiekis, būdamas mažesnis negu visuma, galės žiūrėti į likusią Visumą ir įžvelgti didybę... Taigi Visa Tai, Kas Yra suskaidė Save... Tą didžiojo vidinio sprogimo akimirką Dievas sukūrė santykinumą ir taip dovanojo Sau pačią didžiausią dovaną.

Dievas žinojo, kad tam, jog egzistuotų meilė – ir žinodamas, jog Pats yra grynoji meilė – privalėjo atsirasti meilės priešingybė. Todėl Dievas sukūrė didžiąją priešingybę – meilės antipodą arba viską, kas nėra meilė – kurią mes vadiname baime. Nuo tos akimirkos, kai atsirado baimė, meilė gali egzistuoti kaip reiškinys, kuris gali būti išgyventas...

Visuotinybę suskaldęs į dalis, iš grynosios energijos Dievas sukūrė viską, kas dabar egzistuoja – tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma.

Kitaip tariant, buvo sukurtas ne tik fizinis, bet taip pat ir metafizinis pasaulis. Tą Savo dalį, kuri sudaro antrąją lygybės Esu/Nesu pusę, Dievas padalino į nesuskaičiuojamą kiekį mažesnių vienetų. Šie energijos vienetai vadinami sielomis... begalinis skaičius sielų, sukurtų vien iš Manęs, yra, kosmine prasme, Mano palikuoniai.

Mano dieviškasis sumanymas padalinti Save – tai siekis sukurti pakankamą Mano dalių skaičių, kad galėčiau pažinti Save iš patirties... Taigi Aš suteikiau kiekvienai iš nesuskaičiuojamų Savo dalių (visiems Savo dvasiniams vaikams) tą pačią galią kurti, kurią turiu Pats.

Štai čia aš mačiau harmoniją – viskas aišku, logiška ir nuoseklu. Siela į materialų pasaulį ateina todėl, kad Brahmane ji neturi galimybės pažinti save. Viskas aišku. Aišku, kodėl viskas yra taip, kaip yra ir ką man daryti.

Dabar aš matau, kad ši koncepcija mato tik materialią įvairovę. Ji visiškai praranda prasmę, kalbant apie dvasinį pasaulį.

Vaišnavizmo mokymas duoda platesnį realybės paaiškinimą, tačiau tuo pat metu jame yra daugybė neaiškių vietų. Jeigu tikrai egzistuoja tie nuostabūs dvasinės įvairovės pasauliai, kur aš, tarnaudama Dievui, esu absoliučiai laiminga, tai kodėl aš einu į tamsos pasaulį, kur manęs laukia vien tik kančios? Ir iš viso – kam reikalingas tas baisus materialusis pasaulis, jeigu dvasinis pasaulis toks tobulas?

Jeigu aš dėl kažkokių priežasčių palikau Krišną, vadinasi, aš nebuvau jau tokia laiminga su Juo. O jeigu taip, tai ko man vėl veržtis pas Jį?

Aplamai, sielos atsiradimo materialiame pasaulyje klausimas, kaip supratau, labai jau sudėtingas. Šia tema iki šiol vyksta diskusijos. Daugelis ačarjų, kuriems aš jaučiu didelę pagarbą, tvirtina, kad aš niekada nebuvau dvasiniame pasaulyje, o į šį pasaulį atėjau iš tatastha-šakti. Bet tai nieko nekeičia, nes klausimų nuo to nemažėja.

Štai, pavyzdžiui, kaip tai aiškina savo pokalbiuose Šryla Šridhara Svamis:

Mokinys: Vedinis mokymas sako, kad siela iš pradžių užima ribinę padėtį (tatastha) tarp dvasinio pasaulio ir materialaus. Ar, ten būdama, ji žino apie tuos du pasaulius? Ar žino apie kančias materialiame pasaulyje ir tarnystę Dievui dvasiniame pasaulyje?

Šridhara Svamis: Siela gali adaptuotis bet kur. Terminas „ribinis“ reiškia, kad ji gali prisitaikyti tiek prie dvasinės, tiek prie materialios egzistencijos, ir kad gyvai būtybei duota galimybė pačiai spręsti, kur jai geriau. Kadangi siela turi sąmonę, jai duota pasirinkimo laisvė. Sąmonė neatsiejama nuo laisvės, be jos ji virsta materija.

Mokinys: Siela turi laisvę, bet ar ji žino apie skirtingas realybes?

Šridhara Svamis: Dėl to, kad siela labai maža, jos laisvė ribota. Jos padėtis tatasthoje labai netvirta. Todėl siela, neturėdama absoliučios laisvės, neapsaugota nuo klaidų. Nykstamai mažo dydžio dvasinis atomas negali turėti neribotą laisvę. Absoliuti laisvė – Tobuliausio Asmens privilegija. Tokia sielų dalia – jos balansuoja tarp dvasinės ir materialios sferų, o jų pasirinkimas gali būti į vieną ar į kitą pusę. Jeigu siela negalėtų laisvai pasirinkti norimą realybę, jos vargų kaltininku būtų Dievas. Tačiau ji turi pasirinkimo laisvę, todėl už savo kančias atsakomybę neša ji pati.

Sielos likimas materialiame pasaulyje panašus į narkomano likimą. Pradžioje jį veda smalsumas, bet praeina kažkiek laiko, ir jis jau negali tverti be narkotikų. Mūsų prisirišimas prie majos panašus į priklausomybę nuo narkotikų. Iš pradžių mums smalsu, kas vyksta materialiame pasaulyje, po to priprantame prie iliuzinės realybės narkotiko ir jau be jo negalime apsieiti. Žaidimai su maja prasideda nuo piktnaudžiavimo pasirinkimo laisve, o baigiasi vergija. Maja – tai įpratimas prie narkotikų; ten, kur yra noras savnaudiškai naudotis visai resursais, ten ir maja, iliuzija. O tai, kas tikra, reikia ieškoti ten, kur nėra išnaudojimo. Visiškai pasišvęsti Krišnai – štai kas yra tikra.

Mokinys: Jeigu tatasthoje siela turi pasirinkimą tarp realybės ir iliuzijos, kodėl ji negali atskirti tikrąjį kelią nuo klaidingo?

Šridhara Svamis: Negali pasakyti, kad siela visai nesugeba skirti iliuzijos nuo realybės. Tiesiog ši jos savybė labai jau neišvystyta.

Mokinys: Vadinasi, siela gali pasirinkti ir dvasinę Dievo buveinę?

Šridhara Svamis: Taip, ir ją pasirenka dauguma sielų. O šiaip – vienos eina į viena kryptimi, kitos – kita. Nes jos nepriklausomos.  (Subjektyvi sąmonės evoliucija, šeštas skyrius)

Jeigu šią koncepciją laikysime teisinga, tada darosi aišku, kodėl aš noriu patekti į dvasinį pasaulį – todėl kad niekada ten nebuvau, bet, iš kitos pusės, pasidaro dar didesnė painiava. Šventraščiuose pasakyta, kad materialus pasaulis – tai kalėjimas, į kurį aš patenku todėl, kad nusisuku nuo Krišnos. Bet jeigu aš niekada su juo nebuvau, tai kaip galėjau nuo jo nusisukti? Ir už ką tada mane reikia bausti kalėjimu?

Jeigu manysime, kad tai ne bausmė, o tiesiog sielos klaida, kurią ji padaro dėl savo mažumo, tada kyla klausimas, kodėl Dievas jai neduoda galimybės išsiaiškinti viską kaip reikiant, parodęs jai visą materialų pasaulį, po to dvasinį, ir tik paskui leisti jai rinktis? Pasirinkimas tik tada pasirinkimas, kai tas, kuris renkasi, turi visą informaciją apie pasirinkimo objektus. O jeigu aš gerai nesusigaudau, ką renkuosi, tai koks čia pasirinkimas?

Girdėjau tokią analogiją. Dvasinis pasaulis lyginamas su gimtais namais, o tatastha šakti – su gimdymo skyriumi. Vaikas gimsta tenai, ir tik paskui patenka į savo namus. Jeigu įsivaizduosime, kad tik gimęs vaikas turi pasirinkimo laisvę, taps aišku, kodėl kai kurie vaikai negrįžta namo, o patenka į tokią vietą, kurią pilnai galima pavadinti spąstais.

Ir čia visiškai neaišku, kodėl gudrusis tėtušis (Dievas) spendžia savo vaikams tokias baisias žabangas? Ir dar tiesiog prie pat gimdymo namų durų, kad nespėtų apsižiūrėti ir nepraeitų pro šalį.

Kaip paaiškinti, kad Šryla Šridhara Svamis ir daugelis kitų ačarjų sako, kad siela į materialų pasaulį ateina iš tatastha šakti, o Šryla Prabhupada, atsakydamas į šitą klausimą, aiškina: „Mes buvome su Krišna, bet puolėme, todėl kad dživa labai „maža“?

Todėl vaišnavizmo filosofijoje aš matau daug „juodų skylių“ ir „baltų dėmių“. Ir ką man daryti, jeigu net tos pačios paramparos autoritetai kalba visiškai skirtingai?

Tai neišvengiamas klausimas visose religinėse sistemose, išeities taškas, kurį tiesiog neįmanoma apeiti. Didžiausias sunkumas – suderinti gyvų būtybių kančias supančiame pasaulyje su Dievo maloningumu. Ir kaip paaiškinti tokią skaudžią ir apverktiną sielų padėtį, neatsisakant tikėjimo, kad Dievas yra mylintis, gailestingas ir visagalis?

Jeigu Dievas jau toks visagalis ir gailestingas, kodėl Jis leidžia sieloms taip kankintis?

Jeigu Dievas „nori, bet negali“ arba „nori, bet yra priverstas“, tai tada Jis – ne visagalis, bet toks atsakymas neatitinka pačio apibrėžimo, apibūdinančio Dievą.

Belieka vienas atsakymas – Dievas nori, kad viskas būtų taip, kaip yra. Ir čia daugelis pasidaro išvadą, kad Dievo nėra. Arba Jis nėra jau toks gailestingas. Noriu pažymėti, kad būtent tokiu Mane laiko demonai. Jų nuomone, Dievas, jeigu Jis yra – tai didžiausias despotas, kažkokiu mįslingu būdu tapęs supergalingu ir jėga privertęs visus garbinti Save. Todėl jie amžinai puoselėja viltį kada nors įveikti tą despotą ir užimti Jo sostą.

Daugelis, nesąmoningai jausdami, kad Dievas vis tik yra gailestingas, kuria įvairias versijas, bandydami Jį pateisinti. Versijų labai daug, bet jos neatspindi visos tiesos, nes jų autoriai yra materialios energijos gunose.

Akivaizdu, kad vertingiausia bus informacija, gaunama iš asmenybių, kurios mato, kaip yra iš tikrųjų, bet čia vėl atsiranda savi sunkumai.

Taip, tie, kurie turi teisingą matymą, gali tave atvesti ir parodyti, kaip yra iš tikrųjų, bet ne papasakoti, nes Aukščiausios Realybės neįmanoma perteikti žodine išraiška.

Jeigu du šventieji, esantys aukščiausiame lygyje, skirtingai atsako į vieną ir tą patį klausimą, tai nereiškia, kad vienas iš jų klysta ar net meluoja. Tai reiškia, kad ta realybė, apie kurią jie kalba, yra aukščiau tavo supratimo ribų.

Manai, kad dvasinis pasaulis taip ir atrodo, kaip jis nupaišytas ant „Šrimadbhagavatam“ viršelio?

Kažkiek vis tiek atitinka realybę...

Geriausiu atveju tu gali įsivaizduoti trimatį Aukščiausios Realybės modelį, kai ji tuo tarpu yra n-matė. Lygiai taip pat sėkmingai galima susidaryti mūsų trimačio pasaulio vaizdą, vartant mažo vaiko pripeckiotą piešimo sąsiuvinį.

Bet Šryla Prabhupada pats nurodė, koks turi būti pirmos „Bhagavatam“ giesmės viršelis.

Mokinė jo klausė, kaip piešti pusdievius, turinčius ne dvi, o daugiau rankų. Kaip anatomiškai tos visos rankos jungiasi prie pečių? Išeitis buvo rasta – pusdievių pečius uždengė gražiais čadarais.

Tačiau būtent tokius paveikslėlius jūs piešiate savo mintyse, bandydami įsivaizduoti daugiamačius objektus. Bet ar tai išeitis? Ar tai geriausias sprendimas pavaizduoti Brahmą su keturiomis galvomis, negražiai įspraustomis į tą vietą, kur turi būti jo kaklas?

Tu gyveni trimatėje erdvėje, ir tavo trimatis intelektas nesugeba įsivaizduoti pasaulio, kuriame yra bent vienu išmatavimu daugiau. Ir vis tik jūs ramiai kalbate apie n-matį pasaulį. Dievo pasiuntiniams, atvykstantiems pas mus, iškyla nelengva užduotis, kaip mums pristatyti tikrąją būties koncepciją, kuri reikalinga, norint pradėti kelią. Kad jūsų intelektas dirbtų, jam reikalingas koks nors modelis.

Dievo pasiuntiniams būdingas matymas, kurio, kaip jie supranta, negali patirti ribotas sąlygotos sielos intelektas. Jie daro viską, kas tokioje situacijoje įmanoma, pateikdami mums tokius Tikrovės modelius, su kuriais jau gali dirbti mūsų intelektas, ir sako: „Daryk štai taip, ir tada vieną kart tu išvysi Tikrovę, kokia ji yra“. Bet jūs neklausote, jūs norite iš karto viską suprasti.

Vadinasi, Dievo pasiuntiniai kartais pateikia ne tikrą modelį, o tokį, kokį mes galime suprasti?

Kartais jie kalba būtent tokius dalykus, kuriuos jūs galite įsisąmoninti. Suprask, pasakyti, kaip yra iš tikrųjų, tiesiog neįmanoma!

Bet kuriuo atveju Dievo pasiuntinys daro viską, kas įmanoma, bet savo matymo jis negali išreikšti jūsų kalbos žodžiais, ir jūsų intelektas negali suimti to matymo. Todėl jų duodami Tikrovės modeliai visada tik dalinai atspindi originalą ir kažkiek skiriasi vienas nuo kito, kas visiškai normalu, nes juos perteikia skirtingos asmenybės.

Jeigu dešimt žmonių pažiūrės tą patį filmą, jų pasakojimai apie jį kažkiek skirsis. Tai neišvengiama net tuo atveju, kai ir pasakojantys, ir besiklausantys yra toje pačioje realybėje, nes filmas apie mūsų pasaulį padarytas tame pačiame mūsų pasaulyje. Ką jau kalbėti tada, kai pasakotojų realybė neįsivaizduojamai skiriasi nuo klausytojų realybės. Tokioje situacijoje protingiausia, ką jūs galite padaryti – tai paklausyti patarimo „daryk štai taip“, kad kuo greičiau pamatytumėte tai, apie ką dabar galite tik išgirsti.

Tačiau tai žymiai sunkiau, negu svarstyti, todėl jūs teikiate pirmenybę žodžiams, o ne veiksmams.

Šryla Šridhara Svamis ir Šryla Prabhupada niekada tarpusavyje nesiginčijo Tikrovės klausimu. Jie abu buvo Jos realybėje ir dėl Jos atėjo į šį pasaulį. O jūs ignoruojate šį faktą ir tebesiginčijate.

Yra didelis skirtumas tarp to, ką žinojo Prabhupada, sakydamas, kad „mes buvome su Krišna“, ir to, ką jūs įsivaizduojate, girdėdami šiuos žodžius. Prabhupada suprato, apie ką kalba Šridhara Svamis, o pastarasis puikiai suprato Prabhupadą. Jie matė vieną ir tą patį, tik kalbėjo apie tai skirtingais žodžiais.

Nesvarbu, ar Dievo pasiuntinys Tikrovę nusako kokiu nors jums priimtinu būdu, ar paprasčiausiai kalba apie tai, ką mato, tačiau bet kuriuo atveju jo žodžiai sąlygotoje sąmonėje virsta tam tikru mentaliniu modeliu, ir pas kiekvieną iš jūsų tas modelis skirtingas.

Tavąjį kokios nors filosofijos harmoningumo kriterijų apsprendžia tai, kiek ta filosofija įsitenka į tavo intelekto rėmus. Jeigu ji pranoksta tuos rėmus – tau ta filosofija nepriimtina.

Bet jeigu koks nors mokymas tau puikiausiai viską išaiškina, nepalikdamas jokių „juodųjų skylių“ ir „baltų dėmių“, – tai aiškus požymis, kad tas mokymas yra tik materijos rėmuose. Kaip tik jis ir yra ta „juodoji skylė“, tik gerai užmaskuota, nes žmogui, ieškančiam dvasinių dalykų, neduoda to, ko jis ieško.

Visi tavo samprotavimai, net jei tu gerai pasikausčiusi šventraščiuose, neatspindi Tikrovės. Net jeigu tu skaitai veikalus tų asmenybių, kurios mato Tikrovę (aš jau nekalbu apie kažkieno fantazijų ir prielaidų skaitymą), vis tiek tavo protas sukuria daugiau ar mažiau iškreiptą jos modelį.

Todėl tikroji filosofijos harmonija slypi teisingame konstatavime – kad tai neįmanoma pažinti. O jeigu aiškinami tikrai nesuvokiami dalykai, tai kokia čia harmonija? Aš manau, kad tai kaip tik disharmonija.

Vadinasi, labiausiai harmoningas tas, kuris paprasčiausiai tyli?

Aš nesakiau, kad nieko negalima pažinti. Aš pasakiau, kad dieviškumo negalima pilnai pažinti. Pagrindinės idėjos – taip, jeigu jas perduoda Dievą suvokusi siela, bet jos turi peraugti į praktiką, kurios dėka blankus Tikrovės įspūdis, esantis tavo prote, virs pačia Tikrove.

Pavyzdžiui, Aš sakau: visa kas vyksta, vyksta Meilės vardan, Jos poveikyje ir Jos betarpiška valia – net tokie „tragiški“ atvejai, kai siela atsiduria materialiame pasaulyje. Aš taip sakau, nes matau, kad taip darosi, bet ką tu supratai iš šių žodžių? Aišku, tavo protas juos permals ir kažką sukurs, bet suprasti iki galo tu nepajėgsi, kol nebūsi procese, kuris leis visa tai pamatyti.

Tačiau tu uždavei tokį klausimą, tu nori sužinoti apie harmoniją, ir Aš padarysiu viską, kad tau išaiškinčiau, ir galų gale pasieksiu, kad tu pradėtum tai suprasti.

Įkvepiantis pažadas.

 Pirmos knygos pabaiga

Post scriptum pamąstymui

 

Kol tavyje yra polinkis mėgautis materialiu pasauliu, Dievas tau bus reikalingas tik kaip įrankis tenkinti savo jusles. Tokie santykiai su Dievu labiausiai prieinami ir suprantami žmogui, bandančiam pakilti aukščiau gyvuliškos sąmonės. Nes juslių tenkinimas – vienintelis gyvūnų užsiėmimas. Jiems nereikia aiškinti, kas yra kas ir kam tai reikalinga. Tam, kuris dar netoli nuėjo nuo šitos būsenos, priimtinas tik toks Dievas, kuris jam padeda daryti tai, ką anksčiau darė be Dievo pagalbos. Tokį Dievą jis laiko labai naudingu, taigi – labai mylinčiu...
                Pašnekovas 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis