Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

 

- 7 -

 

Aš supratau, ką norėjau pasakyti.

Gerai. Tiktai, kad būtų aiškiau, vakarykščius postulatus, dėl kurių mes, atrodo, sutarėme, surašykime iš eilės.

1. ABU MOKYMAI PRIPAŽĮSTA KANČIŲ BŪTINUMĄ.

2. ABIEM ATVEJAIS DIEVAS SUDARO SĄLYGAS ATSIRASTI KANČIOMS.

3. ŠIUO TIKSLU DIEVAS VISKĄ TAIP SUTVARKĖ, KAD TAM TIKRI GYVŲ BŪTYBIŲ POELGIAI NEIŠVENGIAMAI VERČIA JAS KENTĖTI.

Ir paskutinis:

4. ABU MOKYMAI PRIPAŽĮSTA VIENINTELĮ BŪDĄ IŠVENGTI KANČIŲ – KREIPTIS Į DIEVĄ, KAD JIS DUOTŲ REIKALINGAS ŽINIAS.

Aš supratau, kokioje vietoje Tau pasisekė mane apgauti.

Apgauti? Gerai, kokiu būdu?

Abu mokymai iš tikrųjų pateikia schemą: poelgis – skausmas, mąstymas – skausmas. Iš šalies pažiūrėjus, jos vienodos, tačiau jų esmė skiriasi.

Aš sutinku, kad nesant žinių, tam tikri poelgiai abiem atvejais baigiasi kančiomis. Tačiau pirmu atveju žmogus nežino, kad jis yra kūrėjas ir, nesąmoningai manipuliuodamas savo galiomis, jis gali pelnyti kančias. Antruoju atveju žmogus nežino, kad jis yra niekingas savo karmos vergas. Jinai jį vanoja, o jis nežino, už ką.

Duoti žinias – vadinasi, pirmu atveju išaiškinti žmogui, kad jis yra laisvas ir stiprus, kaip teisingai naudotis savo galiomis ir kurti savo gyvenimą. Antruoju atveju – išaiškinti, kad jis yra tik vergas, o ne laisva asmenybė, kaip jis iki šiol naiviai galvojo, ir kad likimo smūgius jis gauna tada, kai jo norai neatitinka šeimininko norų.

Vergui tereikia suprasti, ko nori šeimininkas, ir jam paklusti. Tada šeimininkas apstos jį lupęs, ir vergas galės kiek atsipūsti.

Pirmuoju atveju pabrėžiama visiška mano laisvė, antruoju – kokia aš užguita. Pirmu atveju aš kenčiu dėlto, kad nesuvokiu savo galių, antru atveju – dėlto, kad nesuprantu savo menkumo. Pirmu atveju aš negaliu įsivaizduoti – nejaugi esu toks galingas kūrėjas, kad vienu antakių judesiu galiu pakeisti visatos struktūrą. Antru atveju aš negaliu įsivaizduoti – nejaugi esu tokia beteisė, kad negaliu net nusičiaudėti, negavus per kuprą.

Abiem atvejais aš gaunu vieną ir tą patį patarimą – būk atsargi! Abiem atvejais šie du žodžiai turi skirtingą prasmę.

Puiku! Labai teisingas pastebėjimas, kas liečia pagrindinės „Pokalbių“ idėjos formulavimą, bet ne Mano ketinimo demaskavimą. Tačiau pereikime prie gyvenimiškų aktualijų. Vaikiną tamsią naktį žiauriai gatvėje sumušė. Tavo komentaras.

Dievas šiam vaikinui suteikė tokią pačią galią, kokią turi Jis Pats. Ir Dievas jam ne kartą tai priminė, bet vaikinas buvo neatidus, todėl nežinojo, kad kiekviena jo mintis kuria jį supančią realybę, ir nekreipė didesnio dėmesio į tai, apie ką ir kaip jis galvoja. Taip jis ir sukūrė šitą negerą situaciją – savo nekontroliuojamu mąstymu.

Gal paaiškink smulkiau, kaip jis ją sukūrė.

Tai gana sudėtingas mechanizmas. „Pokalbiuose“ sakoma, kad kūrimas vyksta trijuose sąmonės lygiuose: sąmoningame (fiziniame), nesąmoningame (pasąmonėje) ir dvasiniame (sielos lygyje). Mūsų gyvenimišką patyrimą galima apibūdinti kaip kūrimo visuose trijuose lygiuose vidurkį. Galbūt vaikinas labai bijojo tokios prievartos ir savo baime pritraukė šią situaciją. Gal jis laikė save nevykėliu, auka ir panašiai. Kažkuriame iš minėtų trijų lygių jis pasirinko šią situaciją. Gal visuose iš karto.

O ar tai negalėjo būti šio šaunuolio veiksmų praeitame gyvenime pasekmė, kai jis ne mažiau žiauriai irgi kažką sulupo?

Nėra jokių karminių skolų. Yra tik šis mąstantis vaikinas, visada turintis pasirinkimo laisvę. Savo mintimis jis kūrė sau gyvenimą praeitame gyvenime, kuria dabartiniame ir kurs sekančiame. Ir čia aš matau didelį „Pokalbių“ mokymo grožį.

Tu neprivalai ką nors daryti! Jei tau patinka gyventi šiame lygyje, jei jauti, kad tau to pakanka, gali tai išgyventi šimtus kartų. Tiesą sakant, tu tai ir išgyveni – vėl ir vėl – dėl šitos priežasties. Tau patinka drama. Tau patinka skausmas... Štai kodėl ir esi čia!

Tu nieko neprivalai. Atsimink, šis ryšys tavęs niekam neįpareigoja. Tik suteikia galimybę.

Tai čia tas grožis?

Palauk, dar viena citata.

Aš nuoširdžiai noriu to, ko nuoširdžiai nori tu – nieko kito, nieko daugiau. Argi nesupranti, jog tai yra Mano didžiausia dovana tau? Jei Mano linkėjimai skirtųsi nuo tavųjų norų ir jei, kas baisiausia, versčiau tave tai įgyvendinti, ar beišliktų laisva valia? Ar galėtum tapti kuriančia būtybe, jei Aš įsakinėčiau tau, kuo būti, ką daryti ir ką įgyti? Mano džiaugsmas glūdi tavo laisvėje, o ne nuolankume.

Jūs esate tokie, kokie manote esantys. Kai jūsų mintys kupinos neigiamos energijos, patenkate į užburtą ratą.`

Tą varguolį sudaužė tik todėl, kad jis apie save blogai galvojo? Štai kur, pasirodo, grožis!

Nagi, palyginkime du požiūrius į minėtą situaciją. Žmogų sumuša, nes praeitame gyvenime jis pats padarė kažką panašaus. Šiuo atveju tu sakai, kad Dievas, sukūręs karmos dėsnį, yra žiaurus. Kitas požiūris – žmogų sumuša todėl, kad jis, žinodamas apie tokius atvejus, pradėjo labai bijotis, kad ir su juo taip neatsitiktų. Dabar Dievas tau yra mylintis, gailestingas ir nepaprastai kilnus.

Moterį išprievartavo ir užmušė tik todėl, kad ji bijojo sutemose vaikščioti viena. Šiame ir praeitame gyvenime ji niekam nepadarė nieko blogo. Bet šiame gyvenime ji buvo labai nedrąsi, arba jos mąstymas buvo „neteisingas“. Dievas, kuris sukūrė tokį mechanizmą, tave visiškai patenkina. Tau būtent toks „grožis“ tinka?

Tu viską pernelyg supaprastini. Iš visumos ištrauki kažkokį menką momentą, o pačią visumą ignoruoji. O juk visuma – harmonija!

Aš neignoruoju. Aš tave klausiu. Aš noriu išsiaiškinti tavąjį supratimą. Tu visada gali pasakyti: „Ne, ne taip“. Tu kalbi apie grožį, bet parodyk Man jį. Kur jis? Kur ta harmonija?

Gerai, paaiškinsiu. Aš esu kurianti esybė, o ne karmos vergas – štai kur matau grožį. Taip, kol kas aš ne viską gerai darau, aš dar ne burtininkas – aš tik mokausi. Kol kas gerai nežinau, kaip naudotis man duotomis galiomis ir galiu sukurti nei šį, nei tą... Bet taip bus ne amžinai. Ir kai išmoksiu, stosiu prieš Dievą visa savo didybe ir grožiu, ir būsiu tokia, kokia Jis nori mane matyti.

Dievas pažįsta Save, Savo daleles jų pageidavimu padengdamas iliuzija, taip, kad jos užmirštų, kieno dalelėmis yra ir kokią galią turi. Kai tokia dalelė tampa sau pažini, Dievas gali pažvelgti į Save jos akimis ir tokiu būdu mėgautis Savęs pažinimu.

O mokymas apie karmą man sako, kad daugiausia, ko aš galiu tikėtis – tai būti maksimaliai atsargi. Aš negaliu kurti tai, ko noriu. Kaip buvau vergu, taip ir likau, tik dabar labiau saugausi.

Supratau tave. Tu matai grožį galimybėje pakilti visa savo didybe, išplėsti save iki Dievo didumo. Bet apie tai mes jau kalbėjome. Tu prarasi santykius su Manimi.

Ne, mane vilioja ne mano didybė, o galimybė atsikratyti pragaro idėjos. Mane vilioja aiškinimas, kad pragaras visai nebūtinas.

Toks aiškinimas neatmeta kančių būtinumo. Mudu šiuo klausimu sutarėme. Taigi kančios pasilieka kaip čia, taip ir kitose planetose, keičiasi tiktai jų aiškinimas. Būtent tuo užsiima bet kuris mokymas.

Tačiau antros „Pokalbių“ knygos tema – kaip pakeisti šį pasaulį, pašalinti iš jo kančias.

Pakeisti pasaulį nori bet kuri filosofija. Bet kuris mokymas daugiau ar mažiau keičia pasaulį. Tačiau tam tikroje savęs pažinimo stadijoje žmogus pradeda suprasti, kad svarbiausias jo tikslas – keisti save, o ne pasaulį. Tavęs niekada nesudomins mokymas, aiškinantis visą pasaulio sandarą, bet nieko nekalbantis apie tave. Nes pirmutinis klausimas, į kurį tu ieškai atsakymo bet kokioje filosofijoje – kas esi tu, ir bet koks gilesnis mokymas tai aiškina.

Kad pagrįstų, išreikštų ir įrodytų, kas esi tu, kiekvienas mokymas duoda kažkokį žinojimą apie supantį pasaulį, kuris jame vykstančius reiškinius paverčia pagrindinės to mokymo idėjos įrodymais.

Visus Žemėje vykstančius baisumus „Pokalbių“ mokymas paaiškina ir pateisina, bet kai tas pats darosi pragaro planetose, ‚gailestingasis“ Dievas protestuoja. Kodėl?

Aš tau sakau – reikalas ne kančiose, bet idėjoje. Pragaro idėja tau trukdo pasiskelbti Dievu. O juk būtent toks tikslas skelbiamas „Pokalbių“ mokyme.

Pragaras – tai vieta, kurioje vykdomos bausmės. Bausti – reiškia kontroliuoti. Bet koks tu Dievas, jeigu tave kažkas kontroliuoja?

Kančios Žemėje yra chaotiškas reiškinys, ir jas galima paaiškinti kitaip, atmetant bet kokių aukščiausių jėgų įsikišimą. O pragaras – stabilus darinys, turintis visiškai konkrečią paskirtį, todėl su juo sunkiau.

Bet kokios žinios apie tai, kas vyksta, neturi įtakos patiems reiškiniams, kokie jie yra. Keisdamas žinias, tu nepakeisi reiškinių esmės. Tačiau žinios kuria tavo realybę, pasaulį, kuriame tu gyvensi. Todėl perėjimas į kitą realybę reiškia, kad tu pasirinkai kitas žinias. Nebūtina persikelti į kitą planetą ar į kitų išmatavimų erdves, nors tu gali padaryti ir viena, ir kita. Planetos ir erdvės bet kuriuo atveju pasiliks tokios, kokios jos yra, tačiau tu, pasirinkęs kitas žinias apie tai, ką matai, pateksi į visiškai kitą pasaulį ir save matysi jau kitokį.

Žinios kuria tavąjį pasaulio matymą, o jis, savo ruožtu, apsprendžia tavo realybę ir tai, kas tu joje esi.

Bet ar yra kokia nors filosofija, kuri duoda tikrą pasaulio vaizdą?

Taip. Tau – tai ta filosofija, kuri sukuria tavo realybę. Pasirinkdamas realybę, tuo pačiu pasirenki ir ją aiškinančią filosofiją.

Pagal principą – kiek žmonių, tiek nuomonių.

Kiek žmonių, tiek ir realybių. Bet kiekvieno atskirai paimto žmogaus realybė – pavadinkime ją mikrorealija – yra netvari ir pernelyg silpna, kad išsilaikytų ilgesnį laiko tarpą. Tos mikrorealijos nuolatos tarpusavyje konfliktuoja, dėl ko jos deformuojasi, kas reiškia – išnyksta ir virsta naujomis.

Stambesnės mikrorealijos, kurios apjungia kelis žmones, išsilaiko ilgiau, bet ir jos keičiasi, kai vyksta grupių interesų konfliktai.

Taigi kuo daugiau asmenybių apjungia kokia nors realybė, tuo ilgiau ji išsilaiko.

Kartais atsiranda labai stiprios asmenybės, sugebančios vienoje realybėje apjungti daugybę žmonių. Tokios asmenybės yra tiesioginiai ar netiesioginiai Mano pasiuntiniai. Kai kurie iš jų, apdovanoti ypatingomis galiomis, jūsų pasaulyje apreiškia amžinai egzistuojančias realybes. Kartais tokio pasiuntinio vaidmenyje ateinu Aš Pats.

Bet ar tarp tų amžinų filosofijų yra kažkokia... pati tikriausia?

Jos visos tikros.

Nesuprantu. Tikra filosofija yra ta, kuri pateikia tikrą pasaulio vaizdą.

Tikroji filosofija tau bus ta, kuri atitiks tavo patirtį. O patirtį tau sukuriu Aš, atsižvelgdamas į tavo norus.

Kiekvieną filosofiją sudaro trys komponentai – sambandha, prajodžana ir abhidhėja. Žinios, tikslas ir metodika. Aš visada tave atvesiu į tikslą, kurį tu pasirinksi, jeigu prisilaikysi atitinkamos metodikos.

Jeigu pasirinktoji realybė dėl kažkokių priežasčių tau pradeda nepatikti, tu gali pasirinkti kitą ir pereiti į ją. Bet jeigu tu kažkokioje realybėje išsilaikysi tiek, kad suspėsi pasiekti jos tikslą, tada gautas patyrimas patvirtins tos realybės filosofijos teisingumą.

Vadinasi, vaišnavizmo filosofija nėra Absoliuti Tiesa, o tik viena iš... Ir taip sako Dievas.

Ką tu vadini Absoliučia Tiesa?

Nėra aukštesnės tiesos už ją.

Kaip suprasti – viena tiesa aukštesnė, kita – žemesnė? Aukštesnė ta tiesa, kurios fone kita atrodo neteisinga? Jeigu taip, tada vaišnavizmo filosofija tikrai „viena iš“.

Ir ji ne geresnė už kitas?

Tau geriausia filosofija bus ta, kurią tu pasirenki. Kitaip jos nesirinktum, ar ne?

Pamėginsiu paaiškinti. Krikščionys nieko nežino apie ekadašius, todėl jie nepateks į Vaikunthos planetas.

Yra ir kiti skirtumai.

Jie nieko nežino apie Krišną, net ir apie Višnu. Argi tai nereiškia, kad vaišnavizmas aukščiau krikščionybės?

Vaišnavamstaip. Krikščionims – ne.

Jeigu krikščionys laikosi Kristaus duoto metodo, jie pasieks tikslą, kurį jis nurodė. Krikščionių šventieji, pasirinkę būtent šią realybę, tikrai pasiekė tą tikslą. Daugelis jį pasiekė dar prieš kūno mirtį. Tokiu būdu, krikščionybės tradicijoje yra patyrimas, įrodantis, kad jos filosofija teisinga.

Tai vienas iš pagrindinių būties principų, ir tu jį gerai žinai.

 

yanti deva-vrata devan     pitrin yanti pitri-vratah

bhutani yanti bhutejya     yanti mad-yajino ‘pi mam

                                                                                                                            (Bhagavadgyta, 9.25)

 

Jeigu aukščiausias tikslas tavo realybėje yra devai, jų garbinimas tau duos atitinkamą patyrimą – tu atsidursi jų planetose. Jeigu tavo galutinis tikslas yra dvasių buveinė, tu atsidursi jų pasauliuose ir įsitikinsi, kad buvai teisi. Jeigu medituosi į protėvių planetas, tu atsidursi pas juos ir vėl įsitikinsi, kad tavo filosofija – pati teisingiausia.

Tą patį galima pasakyti apie visas kitas filosofijas. Visais atvejais tu patirsi, kad pasirinkai teisingą mokymą.

Ir apie „Pokalbius“?

Argi ne tu Man susižavėjusi įrodinėjai, kad ši filosofija tikrai veikia?

Vadinasi, ji niekuo nenusileidžia „Bhagavadgytai“?

O kaip norėtum tu?

Aš nenoriu prarasti Krišną, o Tu, užuot man padėjęs, skatini mane nuo jo nusisukti.

Netiesa. Aš padedu tau įsitvirtinti toje realybėje, kurią tu pasirinkai. Kai tu buvai pasirinkusi vaišnavizmą, tau padėjo Mahaprabhu. Jis paskelbė: „Majavadžiai – nenaudėliai! Jie žudo Mane! Tie, kurie jų klausosi – baigti žmonės!“ Tačiau kartą tau Jo teiginiai pasirodė pernelyg aštrūs ir... taip, taip – perdaug riboti. Tu Jį apkaltinai, kad Jis nustatinėja taisykles ir mėtosi kaltinimais. Tau nepatiko, kad Jis įsižeidžia, pyksta ir net baudžia. O tokių dalykų, tavo nuomone, Dievas neturėtų daryti.

„O kas dabar tavo Dievas?“ – paklausė Mahaprabhu, ir tu atsakei labai konkrečiai, tuo pačiu apsibrėžusi savo realybę.

Aš taip pat manau, kad Dievas neturėtų ilgai būti pasipūtęs.

Ką reiškia „ilgai“ Dievui?

Aš tiesiog prašau Tave – padėk man!

Gerai. Tada Aš kitaip paaiškinsiu tavo žodžius „aukštesnė tiesa“.

Filosofijas bei realybes galima palyginti pagal tai, kiek jos patenkina jas pasirinkusius. Žinoma, tada, kai tu pasirenki konkrečią filosofiją, ji tau yra aukščiausia ir geriausia, bet po kurio laiko tu gali panūsti pasirinkti kitą. Aukščiausias tas mokymas, kurio tikslą pasiekęs, tu jau niekada nenorėsi jo palikti.

Remdamasis Savo patirtimi, Aš, kaip Dievas, žinau, kad toks tikslas yra krišna-prema, o Mahaprabhu mokymas – būtent tokia filosofija. Pasiekęs Šry Krišną, tu niekada nieko daugiau nebenorėsi.

Bet aš ir toliau turiu paprasčiausiai tikėti?

Tu gali pasikliauti patyrimu tų, kurie tą tikslą jau pasiekė.

Bet tai jų patyrimas, o ne mano.

Jis gali tapti ir tavo.

Tačiau tikėti aš turiu dabar.

Pirmiausia tikėjimas procesu. Paskui ateina patyrimas kaip proceso rezultatas. Tai tinka bet kuriai filosofijai.

O „Pokalbiai“ patirtį duoda nedelsiant.

Netiesa. Tau reikės gerai pasidarbuoti, kol pasieksi būseną, kurią tas mokymas skelbia aukščiausiu tikslu. Galbūt tau prireiks ne vieno gyvenimo.

Bet juk kažkokia patirtis galima jau dabar.

Tu nori pasakyti, kad Krišna tau iš viso nieko nedavė?

Davė, bet tiek mažai...

Lygiai tiek, kiek tu sekei metodu, vedančiu pas Krišną.

Atrodo, mes grįžome į pokalbio pradžią.

Taip. Galbūt šitaip tu gausi geresnį supratimą. Bet nepatariu vaikščioti ratu pačioje metodikoje, nes neteisinga praktika neduos rezultatų, o kai rezultatų ilgai nėra (šitas laikas kiekvienam kitoks), žmogus praranda tikėjimą duotuoju metodu.

Judėk spirale – žingsniai kartojasi, bet, nors ir lėtai, tu pakyli vis aukščiau. Tačiau jeigu tu „persuksi sriegį“ ir visas procesas virs vaikščiojimu tuo pačiu ratu, tai ar ilgai šitaip pratempsi?

Ko gero, neilgai.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis