Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Sekame jo pėdomis

 

Festivaliai Sidnėjuje buvo itin pasisekę. Mes jiems suteikėme pranscūzišką vardą Le Carnaval Spirituel. Gruodžio mėnesį žmonių skaičius per vieną pasirodymą perkopė penkis šimtus. Po Naujųjų Metų nukeliavome į šiaurę, į Brisbaną ir surengėme dar vieną sėkmingų programų ciklą Auksiniame Krante. Galiausiai sausio pabaigoje mūsų trisdešimties atlikėjų grupė nukeliavo į pietus pabaigti festivalių Melburne. 

Bhaktai labai džiaugėsi būdami Melburne, nes šventykla buvo stipriai susijusi su Šrila Prabhupada, kuris lankėsi centre du kartus praeito šimtmečio aštuntame dešimtmetyje. Kambariai, kuriuose jis buvo apsistojęs, buvo gerai išlaikyti.

Kai atvykome, bhaktas atėjo mūsų pasitikti.

- Esate didelė grupė, - pasakė jis. – Mums teks jus suspausti įvairiuose šio pastato kampeliuose.

Jis palydėjo mane laiptais į viršų ir atidarė duris. Tuomet su didžiule šypsena pasisuko į mane:

- Mahradža, - pasakė jis, - gyvensite Šrilos Prabhupados miegamajame.

Prieš įeidamas sustojau prie durų.

- Ar tikrai manote, kad tai tinkama? – paklausiau. Jaučiausi nejaukiai, kad teks miegoti savo dvasinio mokytojo kambaryje.

- Baldai perkelti į kitą jo kambarį, - pasakė jis. – Per didelius festivalius vyresnieji bhaktai apsistoja čia.

Jausdamas didžiulę pagarbą įėjau į kambarį. Pamačiau Šrilos Prabhupados nuotraukas ant sienos ir židinio atbrailą. Švelni ryto šviesa sklido pro langus, o gretimame Šrilos Prabhupados kambaryje grojo jo bhadžanas. Buvo lengva jausti jo buvimą.

Nusilenkiau ir padėkojau Jo Dieviškajai Kilnybei už ypatingą garbę praleisti keletą dienų tokioje šventoje vietoje. Taip pat meldžiau, kad man užtektų energijos pabaigti paskutines dešimt mūsų turo dienų. Po dviejų mėnesių, praleistų kelionėse, bhaktai buvo kiek nuvargę, ir aš svarsčiau, ar jie sugebės išgyventi kasdienines harinamas, reikalingas išreklamuoti likusius festivalius.

Be to Melburnas pateko į didžiausią karščio bangą per pastaruosius šimtą metų, temperatūra paskutiniąsias savaites siekė daugiau nei keturiasdešimt penkis laipsnius Celsijaus (115°F). Gaisrininkų departamentas sutelkė ypatingą dėmesį į visas miškingas regiono vietas, kadangi buvo užsiliepsnoję didžiuliai miškų masyvai ir vėjui įpūtus ugnį liepsnos nusidriekė per Viktorijos krumynus. Sunaikinta šimtai namų ir daugiau nei du šimtai žmonių žuvo.

Dėl karščio geležinkelio bėgiai sulinko ir buvo panaikinta keletas traukinių į Melburną. Sprogus elektros pastotei trys šimtai tūkstančių namų liko be elektros energijos, ir kai kur mieste dingo gatvių apšvietimas.

Susitikau su bhaktais kitą rytą, kai ruošėme autobusiukus išvykti į miestą.

- Mūsų pareiga išvažiuoti, - pasakiau jiems. – Šrila Prabupada sakė, kad nors ir karšta vasarą, moteris vis tiek turi gaminti, o žiemą nors ir  šalta, reikia maudytis upėje.

Mathuranatha dasa prakalbo:

- Man patinka pavyzdys, kurį nuolat girdžiu iš Jūsų, Guru Maharadža, - pasakė jis. – Tai tinka šiandien.  “Pamokslauti – tai lyg gerti karštas cukranendrių sultis. Jos tokios karštos, kad degina lūpas, bet tokios saldžios, kad negali liautis gėręs”.

Sušokome į autobusiukus ir nuvažiavome į miestą. “Tai tiesa, - pagalvojau. – Džiaugsmas, patiriamas dalinantis Krišnos sąmone su kitais, atsveria bet kokias askezes ar opoziciją, su kuria susiduriame skleisdami šią žinią”.

Netgi Melburne, kur daugumai žmonių patiko mūsų giedojimas, vis tik buvo ir tokių, kurie spoksojo į mus iš aukšto, darė grubias pastabas ir nustumdavo mūsų siūlomus kvietimus. Keletas žmonių netgi paskambino miesto valdžiai, skųsdamiesi dėl kirtano ir reklamos.

Ypatingai karštą dieną moteris iš pašalies stebėjo, kaip nemažai žmonių atsisakė paimti kvietimus. Tuomet ji priėjo prie manęs.

- Bėda ta, - pasakė ji, - kad žmonės mano, jog esate krišnaitai. Jie nežino, kad reklamuojate karnavalą. Jums tiesiog reikia pakeisti savo drabužius, kad jie nesuklystų.

Bhaktai vos galėjo sulaikyti juoką, kai aš mandagiai padėkojau už jos patarimą.

Nepaisydami karščio ir trukdžių, bhaktai išliko ištvermingi ir per savaitę mes buvome apdovanoti didžiulėmis miniomis žmonių, susirinkusių į mūsų programas.

Pirmąjį dviejų dienų programos vakarą prestižinėje salėje netoli miesto centro susirinko šeši šimtai žmonių. Vėliau gerai apsirengusi moteris priėjo prie manęs.

- Labai Jums ačiū už paskaitą, - pasakė ji. – Visą gyvenimą galvoje sukosi klausimas, į kurį niekas negalėjo atsakyti. Tačiau šįvakar Jūs tobulai atsakėte savo paskaitoje.

Prieš man paklausiant, koks tai buvo klausimas, ji nuskubėjo prie knygų stalo, nusipirko Bhagavad-gitą ir išėjo.

Kai vakare grįžome į šventyklą, įėjau į Šrilos Prabhupados miegamąjį ir nusilenkiau. Jaučiau jo buvimą šioje šventoje atmosferoje ir spontaniškai pateikiau ataskaitą apie šio vakaro sėkmę. Tuomet nuėjau miegoti.

Kitą dieną per harinamą sutikome daug žmonių, kurie buvo atėję į festivalį aną vakarą. Kai giedojome vaikščiodami pagrindine parduotuvių gatve pirmyn ir atgal, priėjo moteris ir atsistojo priešais bhaktus.

- Prašau, - sušuko ji per galingą kirtaną, - norėčiau nufotografuoti.

Keletas moterų, šokančių priekyje, pažvelgė į mane lyg klausdamos, ką turėtų daryti. Mes dažnai sustojame su kirtano grupe, kai žmonės nori mus nufotografuoti, tačiau sustoti čia reikštų užblokuoti kelią žmonėms, judantiems gatvės spūstyje.

- Labai atsiprašau, - sušukau. – Negalime čia sustoti. Policija neleis mums. Mes jau gavome iš jų keletą įspėjimų.

- Mano tėvas miršta nuo vėžio, - pasakė ji. – Jam liko tik kelios dienos gyventi. Jis pro savo buto langą pamatė jus dainuojančius ir pastebėjo, kokie visi esate laimingi. Jis nori jūsų nuotraukos, kad galėtų į ją žiūrėti, kai teks palikti šį pasaulį. 

Liepiau bhaktams sustoti. Susirinko nedidelis būrelis žmonių, žiūrėjusių kaip moterys toliau šoka choreografiniais žingsneliais, o vyrai groja būgnais ir karatalais. Bhaktai buvo šlapi nuo prakaito, tačiau didžiulės šypsenos spindėjo jų veiduose.

Moteris padarė keletą nuotraukų.

- Be galo Jums dėkinga, pone, - pasakė ji man.

Mes giedojome keletą valandų ir išdalinome tūkstantį kvietimų. Kai pamačiau, kad bhaktai negali tęsti, liepiau Gaura-hari dasui sustabdyti procesiją.

- Tačiau mums liko pora tūkstančių kvietimų, - pasakė jis.

- Žinau, - atsakiau. – Tačiau neužmiršk, kad šįvakar reikės surengti trijų valalndų pasirodymą.

Kai dainavome ir šokome griždami į autobusiukus, savininkas didžiulės gėlių parduotuvės, esančios priešais miesto salę, ant bhaktų pabėrė saujas rožių žiedlapių.

- Ir toliau tęskite gerą darbą, vaikinai! – suklykė jis.

Kai grįžome į autobusiukus, pastebėjau pagyvenusią porą, laukiančią autobuso. Kai vyras mums nusišypsojo, paprašiau Sundarananda Gopalo das pakviesti jį prieiti arčiau. Vyras priėjo ir paspaudė man ranką.

- Buvau susitikęs Jūsų dvasinį mokytoją, - pasakė jis plačiai šypsodamasis, - judėjimo įkūrėją.

- Tikrai? – paklausiau.

- Taip, - pasakė jis, - tai buvo San Franciske, 1967.

Bhaktai spraudėsi į priekį. Jie jautė, kad laukia nektaras.

- Ėjau per Hait-Ešburio rajoną, - pasakė jis. – Praėjau pro parduotuvės fasadą ir pamačiau jį sėdintį ant mažos pakylos, kalbantį grupei jaunuolių. Man buvo smalsu, tad įėjau į vidų ir atsisėdau pasiklausyti. Jis labai gražiai pasakojo apie sielą. Kai visi pasišalino, priėjau arčiau ir mes nuostabiai paplepėjome keturiasdešimt penkias minutes. Jaučiau, kad pirmą kartą gyvenime sutikau tikrai šventą asmenybę.

- Ačiū, kad pasidalinote tuo su mumis, - pasakiau.

Kai pradėjome važiuoti atgal, bhatkas pasisuko į mane.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - mes gauname tiek daug Šrilos Prabhupados bendravimo, čia, Melburne.

Pažvelgiau į bhaktus ir pagalvojau apie dviejų mėnesių nuolatinę jų tarnystę.

- Jūs to nusipelnėte, - pasakiau.

Aštuoni šimtai žmonių susirinko antrą vakarą į mūsų festivalį. Programa vyko sklandžiai ir pabaigoje žmonės atsistoję audringai plojo.

Galiausiai didelė grupė žmonių išsirikiavo prie knygų staliuko, kad jas nusipirktų ir duotų pasirašyti. Pastebėjau gerai apsirengusią porą kantriai laukiančią su paaugle dukteria. Po penkiolikos minučių priėjo jų eilė ir jie žengė į priekį.

- Mums bus didelė garbė, pone, jei pasirašysite knygą, - pasakė vyras. – Mes labai vertiname pasirodymą, ypatingai paskaitą. Niekada negirdėjome, kad dvasinės žinios būtų pateikiamos taip aiškiai ir logiškai.

- Palaukite, kol perskaitysite mano dvasinio mokytojo žodžius, - pasakiau.

- Mes vos nepraleidome šio vakaro, - pasakė jo žmona. Ji pažvelgė į dukterį, kuri stovėjo šalia ir šypsojosi.

- Nebuvo patenkinti, kai mūsų dukra valgė jūsų restorane miesto centre ir dažnai lankėsi jūsų programose, - pasakė vyras. – Mes galvojome, kad esate pavojinga sekta.

- Tačiau dabar viskas pasikeitė, - pasakė žmona.

- Taip, - atsakė vyras. – Mes suteikėme jai žalią šviesą eiti pirmyn link jos naujo susidomėjimo jūsų judėjimu.

Jis ištiesė ranką paspausti manąją.

- Ir mes labai didžiuojamės jos apsisprendimu.

Kai jie išėjo, pasisukau į Mathuranathą.

- Viskas buvo to verta, - pasakiau. – Šis susitikimas buvo vertas visų pastangų, sudėtų per paskutiniuosius du mėnesius.

Kitas eilėje buvo pagyvenęs vyras.

- Praeito amžiaus 8-ame dešimtmetyje lankiausi jūsų dvasinio mokytojo programoje, vykusioje viešoje salėje Melburne, - pasakė jis.

- Tai nuostabu, - pasakiau.

- Buvo įtempta situacija, kai jam iššūkį metė keletas studentų, - pasakė vyras, - tačiau jis gerai susidorojo. Jis išliko nesutrikęs. Man tai padarė įspūdį.

- Nuostabu, kad tai sakote, - pasakiau.

- Ir man tikrai patiko šio vakaro pasirodymas, - pasakė jis. – Tai lyg jūs visi sektumėte jo pėdomis.

- Ačiū, - atsakiau. – Tai geriausias pagyrimas, kurį galite mums pasakyti.

Kitas vyras, indas, ištiesė man pasirašyti Bhagavad-gitą.

- Mano tėtis pasiėmė mane susitikti su Svamiu Prabhupada Londone, kai man buvo aštuoneri, - pasakė jis. – Svamis Prabhupada davė man saldumyną nuo savo lėkštės.

Mathuranathas, pardavinėjantis knygas šalia manęs, pasisuko į mane.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - tai trečias šiandien sutiktas žmogus, kuris buvo susitikęs Šrilą Prabhupadą. Ar tai ženklas nuo Jo Dieviškosios Kilnybės?

Nusišypsojau.

- Galbūt, - atsakiau.

Po valandos dauguma žmonių išėjo ir mes jau ruošėmės nurinkti knygas nuo stalo, kai atskubėjo vyras.

- Palaukite! – sušuko jis. – Noriu nusipirkti knygą.

- Siūlyčiau Bhagavad-gitą, - pasakiau ir padaviau knygą jam į rankas.

Jis išsitraukė piniginę.

- Kaip patiko pasirodymas? – paklausiau.

Jis nusišypsojo.

- Pasirodymas? – paklausė jis. – Nemačiau jo. Išgirdau apie jį iš keletos žmonių, kurie ką tik išėjo. Jie nurodė man eiti čia. Aš labai džiaugiuosi gavęs knygą ir galėdamas viską joje perskaityti.

Tą vėlų vakarą išsekęs grįžau į Šrilos Prabhupados kambarį. Vos galėjau pastovėti ant kojų, ir bhaktams teko padėti man užlipti laiptais. Išsitiesiau lovoje ir suglaudžiau delnus, duodamas kitą ataskaitą Šrilai Prabhupadai.

“Mano brangus dvasinis mokytojau, - pasakiau, - šį vakarą aštuoni šimtai žmonių atėjo į mūsų festivalį. Visi buvo pamaitinti skaniu prasadu ir mes pardavėme trisdešimt du vienetus Bhagavad-gitų. Daug žmonių išreiškė savo dėkingumą ir susidomėjimą, ir …”

Aš užmigau.

Tą naktį susapnavau nuostabų sapną. Sapnavau, kad keletas bhaktų ir aš grįžome į šventyklą po sunkios sankirtanos dienos. Kol sėdėjome prasado kambaryje, įbėgo bhaktas.

- Maharadža! – sušuko jis. – Šrila Prabhupada nori jus matyti!

- Ką? – paklausiau, - Šrila Prabhupada nori mane matyti?

- Taip, - atsakė jis. – Greičiau ateikite.

Įėjau į Jo Dieviškosios Kilnybės kambarį ir nusilenkiau.

Prabhupada šypsojosi.

- Gerai padirbėjote, - pasakė jis. – O ką norėtum dabar daryti?

Akimirką pagalvojau.

- Šrila Prabhupada, - pasakiau, - jeigu tai tiktų Jums, norėčiau trumpam nuvykti į Vrindavaną ir dvasiškai atsinaujinti.

- Labai gera mintis, - pasakė Šrila Prabhupada. – O aš lydėsiu tave ir parodysiu tikrąjį Vrindavaną.

Staiga mes visi atsidūrėme Vrindavane, ėjome parikramą kartu su Šrila Prabhupada.

- Tai Keši ghata, ten Krišna užmušė demoną Kešį, - pasakė Šrila Prabhupada su šypsena. Tuomet parodė savo lazdele. – O štai ten, - pasakė jis, - Madan Mohan šventykla, įkurta Sanatana Gosvamio, o į tą pusę – Vamši-vatas, ten Viešpats grojo fleita kviesdamas gopes.

Tuomet sapnas pasikeitė. Ėjau su savo draugu BB Govinda Maharadžu Jamunos upės krantu.

- Juk tai buvo nuostabi parikrama? – pasakė Maharadžas.

- Taip, tikrai, - atsakiau.

- Tai ką dabar darysi? – paklausė Maharadža.

- Norėčiau čia pasilikti amžinai, - pasakiau.

Maharadžas šypsojosi.

- Tai įmanoma, - pasakė jis, - bet kad tai įvyktų, mums reikia pamokslauti Vrindavano šlovę iki paskutinio atodūsio.

Tuomet aš nubudau.

Vėliau tą rytą ieškojau Šrilos Prabhupados citatos apie sapnus ir štai ką radau Hajagriva Svamio knygoje “Vrindavano dienos”:

“Po arati kartoju ratus Radha-Damodaros kiemelyje. Aušra nušviečia dangų. Užlipu į viršų į Šrilos Prabhupados kambarį. Šruta Kirti pakuoja daiktus, o Prabhupada sėdi už stalo. Nieko daugiau kambaryje nėra. Aš nusilenkiu.

- Džai! Harė Krišna, - pasako Prabhupada.

- Praeitą naktį sapnavau nuostabų sapną, - pasakiau.

- O?

- Sapnavau Krišną.

- Tai ne paprastas sapnas, - pasakė jis.

- Pirmas kartas, kai aš sapnuočiau Krišną, - pasakiau.

- Sapnai apie Krišną ir dvasinį mokytoją nėra paprasti sapnai, - pasakė jis. – Jei dvasinis mokytojas duoda tau nurodymus sapne, turi jais sekti.

- Viskas buvo labai ryšku, - pasakiau. – Ne taip, kaip paprastame sapne. Ir kai nubudau, viską atsiminiau.

- Džai! Kai esi visiškai paniręs į Krišnos sąmonę, nuolat galvoji apie Krišną. Veiki dėl Krišnos, kvėpuoji dėl Krišnos, matai ir girdi Krišną, lieti ir ragauji Krišną, uodi Krišną, sapnuoji Krišną. Krišna bhaktui yra viskas. Tai Krišnos sąmonė.

- Niekuomet nepamiršiu šio sapno, - pasakiau.

- Taip. Tai Krišnos palaiminimas. Niekuomet neužmiršti Krišnos.”

[“Vrindavano dienos”: Atsiminimai apie šventą Indijos miestą, 5 skyrius, Hajagriva Svamis]

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis