Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Šeima ir karma-joga

 

Šeima – tai kolektyvinės karmos pasireiškimas. Šeimos narius natūraliai sieja glaudūs ryšiai bei pareigos, paveldėti iš praeitų gyvenimų. Jeigu vyras būva labai prisirišęs prie savo žmonos, tai mirties metu jis galvoja apie ją, todėl sekančiame gyvenime gimsta mergaite. O moteris, prisirišusi prie savo vyro, gauna berniuko kūną. Paskui jie užauga, suranda vienas kitą ir vėl apsiveda, bet ne kaip vyras ir žmona, o kaip žmona ir vyras. Žmonės, kuriems jie praeitame gyvenime liko skolingi, gimsta jų vaikais ir tokiu būdu atsiima viską, kas jiems priklausė. Priešai, nespėję jiems atkeršyti, gimsta blogais ar nesveikais vaikais. Jie gali anksti numirti, suteikdami tėvams daug skausmo.

Tokiu būdu karma, arba veikla, grindžiama prisirišimais ir pareigomis. Jeigu žmogus prisirišęs prie kokios nors veiklos, ji dažnai tampa jo specialybe ar pareigomis, kurias jis turi atlikti kasdien. Vyriškis, jaučiantis didelį prisirišimą prie moters, nori ją vesti, tačiau po vedybų atsiranda ir pareigos žmonai bei vaikams, kurias privalu pildyti, kitaip nebus šeimos.

Bet kuris prisirišimas turi dvi puses – simpatiją ir antipatiją. Šiuos du kraštutinumus subalansuoja pareigų atlikimas. Jeigu pareigos ignoruojamos, ryškėja negatyvi pusė, antipatijos jausmas. Jis užgožia viską, kas buvo gera sutuoktinių santykiuose, ir šeima suyra. Toks karmos dėsnis – kai vyras ir moteris sukuria šeimą, jie tampa vienas kito skolininkais. O kai skolos negrąžinamos, jie tampa priešais.

Atlikdamas savo pareigas, žmogus darosi išmintingesniu ir labiau mylinčiu. Tokių savybių dėka jis būtinai įgyvendins savo tikslus. Bet kokią ateitį kuriasi tas, kuris artimus žmones paverčia savo priešais? Karma – tai rūstus ir nešališkas dėsnis, jis neturi jausmų. Žmogus pats turi stengtis, kad jo gyvenime dominuotų pozityvūs jausmai, kitaip karmos nepakeisi. Reikia stengtis suprasti Dievą ir Jį pamilti, o paskui tą meilę skiepyti savo vaikams, kokie jie bebūtų, nes ateitis yra tai, apie ką galvoja ir ko nori vaikai.

O ko nori vaikai? Jie išskiria svarbiausius dalykus iš to, ką mato ir girdi, kas padarė jiems didžiausią įspūdį, ir apie tai galvoja. Išgirdęs apie kosmosą, vaikas nori būti kosmonautu, išgirdęs karo veteranų pasakojimus, irgi nori būti tokiu kaip jie. Jis gali panorėti būti geru žmogumi, bet tik tuo atveju, kai išgirs kažką naudingo iš įkvėpimą skatinančio šaltinio, ir šią informaciją lydės gilūs jausmai. Žinoma, kad vaiką labiau įtakoja įspūdis, o ne pati informacija, kurios jam prisireiks vėliau. Pradžioje reikalingas įkvėpimą teikiantis faktorius, žydroji svajonė, kuri jam visą gyvenimą bus kelrodė žvaigždė.

Ta svajonė, kaip taisyklė, niekada neišsipildo. Vaikams atrodo, kad taip yra dėl to, jog jų tėvams trūksta pinigų, žinių, laiko ar svaresnės visuomeninės padėties. Jie galvoja, kad tėvai neranda gyvenime pasitenkinimo ir užsiima kažkokia monotoniška veikla. Tai vis karma, tačiau vaikas šventai įsitikinęs, kad jis nebus toks pernelyg rimtas ir nuobodus, kaip suaugusieji. Jo akimis, suaugę žmonės yra paprasčiausi nevykėliai, kai tuo tarpu gyvenimas yra visiškai kitoks, ir jį kiekviename žingsnyje turi lydėti laimė. Juk pasaulis toks didelis ir įdomus, argi jame gali kam nors ko nors trūkti?

Stebėdamas dangų ir žemę, žolynus ir medžius, paukščius ir gyvūnus, vaikas panyra į stebuklingą savo fantazijų šalį, kuri jam suteikia daugybę džiaugsmo. Savo žaidimuose vaikai atsiduria negyvenamose salose, skraido ant paukščių nugarų, daug kartų žūsta ir vėl atgimsta. Aš visą savo vaikystę ruošiausi ieškoti paskendusių miestų Ramiajame vandenyne. Ir stebuklingu aparatu, kurį valdžiau mintimis, skrajojau po visą pasaulį.

Žinoma, tokioms svajonėms įgyvendinti neužtektų jokių materialių išteklių, tačiau vaikas laimingas vien tik svajodamas apie tai. Tačiau tik iki tam tikro momento, kai pradeda reikštis jo nuosavybės jausmas, atsirandantis dėl susitapatinimo su prarabdha-karma. „Aš“ ir „mano“ – tokią gyvenimo koncepciją mes visi gauname iš tėvų. Tu mano sūnus, o ne kieno nors kito. Šitai priklauso tau, o ne kažkam kitam. Taip atsiranda savo sugebėjimų gretinimas su supančiu pasauliu – vaikas darosi vis „brandesnis“. Jis pasidaro toks praktiškas, kad užmiršta pasaulio vienovę. Dabar jo protas pilnas prieštaravimų.

O kaip žydroji svajonė? Jis supranta, kad už ją reikia kovoti, kitaip ji netaps realybe. Tokios žaidimo taisyklės. Ir štai su tokia sąmone žmogus išeina į gyvenimą. Jis nori nugalėti visą pasaulį ir tokiu būdu įgyvendinti savo svajonę, kurios jis taip ir nesuvokė.

Matydamas, kas jo norai nesipildo, žmogus atsisako „vaikiškų“ idealų ir siekia standartinės daugumos žmonių laimės. O paskui stengiasi ją kaip nors išlaikyti, todėl visą gyvenimą dirba. Toks tai yra bedieviškas gyvenimas.

Ką gi vis dėlto tėvai turėtų vaikui duoti, kad jis galėtų įgyvendinti savo svają? Jeigu šiame pasaulyje yra kokia nors paslaptis, tai ji vadinasi Dievas. turėdami teisingą pasaulio supratimą, vaikai gali lengvai su Juo bendrauti. Jiems tai visiškai natūralu. Juk jie stebi pasaulį be jokio šališkumo, nes jų karma dar nėra pilnai išreikšta. Jie klausinėja: „Kas aš? Iš kur? Kodėl aš gyvenu?“

Kartą, būdamas trylikos metų, aš paklausiau: „Mama, kodėl aš gimiau pas tave, o ne pas kitus žmones?“ Į tokį klausimą vaikui neįmanoma atsakyti informatyviai, jam ir nereikia informacijos. Jam reikalingas stiprus ir gilus įspūdis: „Gimei pas mus todėl, kad mes tave labai mylime“. Vaikui to pakanka, jis laimingas. „Mes tavęs norėjome, ir Dievas mums pasiuntė tave“. Bet kuriam vaikui šitas atsakymas visiškai aiškus. Vėliau ateis laikas informacijai ir logikai, ir tada tarp jų bei vaiko pasaulio suvokimo, jo aukščiausio tikslo, neturi būti jokio antagonizmo. Didžiausia žmogaus tragedija – prarasti tikėjimą į aukščiausius idealus, tikėjimą į Dievą. Materialus mokslas, pasitelkęs sausas logines išvadas, sugriovė daugelio žmonių tikėjimą, bet taip ir nepadėjo jiems įgyvendinti savo didžiųjų svajonių.

Norus, išeinančius iš realybės rėmų, galima įgyvendinti tik su krija-šakti pagalba. Šakti – tai energija, o krija – kūrybinis potencialas. Krija-šakti yra viena iš pačių vertingiausių energijų. Jos dėka galimas savęs pažinimas ir pasireiškia kaip įkvėpimas iš aukščiau, kurio taip laukia kiekvienas žmogus. Krija-šakti – tai mūza, proto nušvitimas, sėkmė. Ji taip pat vadinama Lakšmi. O Lakšmi – tai Viešpaties Narajanos, visų žmonių protėvio, sutuoktinė. Ji tarnauja tik Jam, todėl, kai žmogus ima tarnauti Dievui, Lakšmi jam padeda.

Vaikai yra Dievo dovana, bet jeigu jie nieko nežino apie Dievą, tai ta dovana mums išvirsta į nuolatinius neramumus, o kai kada ir į dideles kančias iki pat mirties.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis