Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

SAUGOKITE VAIKUS

 

 Paskutiniu laiku psichologai vis dažniau susiduria su labai iškrypusia ikimokyklinio amžiaus vaikų elgsena. Iš vienos pusės, didžiulis susikaustymas ir kalbėsenos neišsivystymas. Iš kitos pusės – didelis agresyvumas ir kažkoks laukinis, peržengiantis bet kokias ribas demonstratyvumas. Toks vaikas nedrįsta atsakyti į paprasčiausią klausimą, ir tuo pat metu nei kiek nesidrovi išsidarinėti prieš suaugusius, nevengdamas net nepadorių žestų. Trumpai kalbant, elgiasi visiškai nekontroliuojamai. Netikusio elgesio modeliai jį traukia kaip magnetas, nors dažnai namuose jis nemato nieko panašaus ir, žinoma, tėvai jam tūkstantį kartų aiškino, kad taip elgtis negalima. Sulaukę vos keturių-penkių metų, tokie vaikai jau žavisi koviniais filmais ir kategoriškai atsisako žiūrėti puikius sovietinių laikų multifilmus, sakydami, kad jiems neįdomu. Psichologai išsiaiškino, kodėl neįdomu – pasirodė, kad vaikai tiesiog nesupranta šių būtent jiems skirtų filmų. Kai vaiko neišsivystymas kompensuojamas, jis pradeda juos žiūrėti su didžiausiu entuziazmu. Ir, kas jau visai keista, šie vaikai yra psichiškai normalūs, dažnai auga pasiturinčiose šeimose, kur turi viską: žaislus, lavinančius žaidimus, knygas... Jie lanko įvairius būrelius, ir kartais turi net asmeninius pedagogus. Tačiau yra vienas niuansas. Praktiškai visi šie vaikai nuo mažens jaučia potraukį kompiuteriniams žaidimams ir televizoriui.

Tai kas gi darosi? Gal visi mažyliai tapo kažkokio socialinio eksperimento aukomis? Jeigu taip, tai kokio?

Situaciją aiškina sociologinių mokslų kandidatė N. E. Markova, paskutiniu metu tyrinėjanti įvairių masinės informacijos priemonių poveikį vaikams ir paaugliams.

Taip, vyksta plataus masto socialinis eksperimentas, ir jo aukos – vaikai. Nora ši sąvoka – eksperimentas – reiškia tam tikrą rezultatų nenusakomumą, bet šiuo atveju jau yra konkretūs rezultatai. Šiuolaikinis menas keičia ir deformuoja vaiko psichiką. Didžiausias vaidmuo čia tenka multifilmams ir kompiuteriniams žaidimams. Darydami didžiulę įtaką vaikiškai fantazijai, jie sukuria naujus elgesio modelius. Panagrinėkime aukščiau minėtas savybes. Pradėkime nuo agresijos. Paimkime „Pokemonus“. Ten veikia keistos būtybės, vadinamos „pokemonais“ (pocket monsters – kišeninės pabaisos), ir mes dabar nesvarstysime jų išvaizdos, nors ji irgi turi netikusį poveikį estetiniam vaikų lavinimui. Kuo šios būtybės užsiima? Pagrinde – stengiasi viena kitą sunaikinti. Aiški analogija su kruvinomis gaidžių ir šunų kovomis, kurios dabar darosi vis populiaresnės. Stebėdamas mirtinas gyvūnų grumtynes, suaugęs žmogus peržengia tam tikras žmogiškumo ribas, leisdamas sau patirti pasitenkinimą nuo žudynių. O ką išgyvena vaikas, žiūrėdamas tokį filmą? Jis tapatina save su personažais, nes toks yra meno kūrinio suvokimo dėsnis, ir šitaip palaipsniui įsisavina agresyvius poelgius, kuriuos lydi pergalės, triumfo jausmas. Vaiko psichikoje susiformuoja naujas charakterio bruožas, kuris ilgainiui taps įprasta  savybe.

Bet juk visuose filmuose vyksta gėrio ir blogio kova. Karžygiai kaunasi su drakonais, karalaitis Ivanas – su slibinu Gorinyčiumi. Ar yra koks nors skirtumas tarp tradicinių pasakų multifilmų ir šiuolaikinių, ypatingai vakarietiškų?

Be abejo. Kodėl vaikas fiksuoja būtent agresiją? Deja, kiekviename žmoguje glūdi sadomazochistiniai polinkiai, ir šiuolaikiniai filmai tuo naudojasi, priversdami vaiką patirti pasitenkinimą, kai pagrindinis filmo personažas kažką verčia kentėti. Daugkartinis panašių scenų pasikartojimas orientuoja vaiko sąmonę į agresyvius polinkius. Pokyčiai asmenybėje, kuriuos suplanuoja autorius, vyksta kaip tik tuo metu, kai tie nelemti pokemonai naikina savo priešininkus.

Taip, senuose geruose multifilmuose nebuvo tokio skonėjimosi nužudymo detalėmis. Ir aplamai mažiems vaikams stengdavosi tokių scenų nerodyti.

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip „Pokemonų“ autorius perteiktų karalaičio Ivano pergalę prieš slibiną Gorinyčių. „Nukirto Ivanas slibinui vieną galvą, į žaizdą pirštus sukišo... Ach, koks karštas kraujas! Išsidažė juo veidą, kvatojasi... Pripuolė prie begalvio kaklo, geria kraują užsirydamas... Daug jėgų šitaip gauna...“ Ir taip toliau, ir panašiai. Tai sadizmo pakylėjimas į estetinį lygį ir atitinkamas poveikis žmogaus sąmonei, ypač tokiai imliai, kaip vaiko.

O, sakykim, kitas vakarietiškas serialas, „Tomas ir Džeris“, jis irgi tokį poveikį daro?

Taip, bet silpnesnį. Senų laikų filmas, ir tuo metu jo autoriai dar nepasiekė tokių rafinuotumo aukštumų. O „Pokemonai“ sukurti, naudojant naujausias technologijas. Dabar apie kitus nukrypimus, kai vaikai atrodo toks nedrąsus, bet elgiasi kaip laukinis.

Taip, su savo demonstratyvumu jie kartais atrodo kaip išprotėję.

Vargšeliai tiesiog mėgdžioja tai, ką mato ekrane. Ir tai irgi yra identifikacijos, susitapatinimo pasekmė.

Bet argi svarbiausi multifilmų veikėjai jau tokie nedrąsūs?

Ne, tai tiesiog prigimtinė vaiko savybė.

Vadinasi, norėdamas pamėgdžioti multifilmų didvyrius, vaikas turi eiti prieš savo prigimtį... Ir tada jis išsibalansuoja?

Panašu, kad taip. Aplamai jau seniai žinoma, kad elgesys, kurį ekranuose demonstruoja mums patinkantys personažai, yra labai patrauklus. Ir jeigu jie siužeto eigoje lieka nenubausti ir net nepasmerkti, labai didelė tikimybė, kad dauguma vaikų ir paauglių irgi norės taip elgtis. Žinomas amerikiečių psichologas Albertas Bandura sakė, kad televizija gali parodyti tik vieną vienintelį elgesio modelį, bet jį mėgdžios milijonai žmonių. Gyvenimas tai jau ne kartą patvirtino.

Pateikite pavyzdį, kaip multifilmuose skatinamas demonstratyvus elgesys.

Sakykim, „Teletabiai“. Kiekviename filme yra koks nors pamokomas siužetas, kuris turėtų būti naudingas mažiems vaikams, nes serialas skirtas mažyliams nuo pusės iki keturių metų. Pažiūrėkime, kaip autoriai aiškina, kas yra papuošalas.

Tas papuošalas – gėlių puokštelė, perišta kaspinėliu – pirmiausia parodomas ant eglutės. „Papuošalas“, – sako diktorius. Po to ta puokštė atsiranda prie vieno teletabio juosmens. „Papuošalas“, – pakartoja diktorius, ir staiga puokštę matome įkištą teletabiui į užpakalį! Jis kaip šuniukas ima suktis ratu, stengdamasis ją ištraukti, o kiti personažai linksmai juokiasi. Jūs suprantate, kokia elgsena peršama vaikui? Papuošalas yra tai, ką galima įkišti draugui į užpakalį ir po to linksmintis, nes tai juokinga. Ryškus demonstratyvaus elgesio pavyzdys, be to, už jį nebaudžiama, nes teletabiams niekas neįkrėtė beržinės košės, nepastatė į kampą ir net nepaaiškino, kad taip elgtis negalima. Atvirkščiai, tai taip puiku – įkišti ką nors draugui į užpakalį ir paskui iš jo pasižvengti.

Reikia pažymėti, kad tokiais pavyzdžiais anuliuojamas vienas svarbus draudimas. Seniau net akiplėšiškiausiems vaikams į galvą neateidavo mintis, kad draugui galima į užpakalį kažką įkišti. Daugiausia, ką sugalvodavo – tai prikabinti prie svetimos nugaros kokį nors juokingą piešinį arba parodyti virš draugo galvos du išskėstus pirštus. Nors panašiais pokštais užsiimdavo vis tik paaugliai, o ne mažyliai. Be to, tai, ką demonstruoja teletabiai, yra rimtas polinkių sferos atpalaidavimas, homoseksualinių polinkių ugdymas. Kiek prisimenu, net įžūliausi chuliganėliai – ir vistik jau paaugliai, bet ne maži vaikai – nieko panašaus nedarydavo. Blogiausiu atveju jie galėdavo ištrinti katei pauodegį pipirais ar garstyčiomis, bet kišti į užpakalį kažkokius daiktus buvo negirdėtas dalykas.

Taip, vyksta neregėtas bet kokių tabu griovimas, visiškai neleistinas mūsų kultūroje. O ką galite pasakyti apie panašios kinoprodukcijos poveikį kalbos ir psichikos vystymuisi?

Eilė amerikiečių ir anglų psichologų tiria problematiškus vaikus, kurie yra naujos kartos multifilmų darinys, ir aš pasiremsiu jų gautais rezultatais. Tai prasidėjo gal prieš dešimt metų, kai tarptautinis televizijos kanalas MTV pradėjo transliuoti multifilmą „Byvis ir Bathedas“, kuris kryptingai propagavo roko, sekso ir narkotikų kontrkultūros vertybes. Tai buvo, tikriausiai, pirmieji personažai, pradėję pratinti auditoriją prie visiškai laukinio elgesio normų.

Bet grįžkime prie vaikų su sulėtėjusia psichika. Mokykloje jie nesugeba įsisavinti garsinės informacijos, kenčia dėl neišvystytos kalbos ir emocijų. Mokslininkai nustatė, kad tuos vaikus nuo mažų dienų „lavino“ televizija. Kalbos ekspertai sako, kad per paskutinius dvidešimt metų labai padaugėjo vaikų, kurie suvokia tik vaizdinę informaciją. Žodžiai jiems per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Mokykloje jie susiduria su dideliais sunkumais, kai jiems įprastą vaizdinį informacijos srautą pakeičia verbalinis, nes ten mokina ne televizorius, o gyvas mokytojas. Be to, mokykloje reikia bendrauti ir su kitais vaikais, kas jiems praktiškai būva neįmanoma.

Bet kaip būtent formuoja tokius vaikus paskutinės kartos multifilmai?

Grįžkime prie „Teletabių“. Suaugusieji, žiūrėję šį serialą, neretai atkreipdavo dėmesį tam tikrus keistumus, kurių anksčiau multifilmuose niekada nebūdavo. Pavyzdžiui, kai kuriuos epizodus rodo du kartus iš eilės, kas tikrai keista, tarytum norėtų juos „įkalti“ mažiesiems žiūrovams į galvas. Arba kartas nuo karto parodo multiplikacinius intarpus, kurie per savaitę pasikartoja kelis kartus. Sakykim, „Žvėrių eisena“: ekrane staiga pasirodo įvairūs gyvūnai – krokodilai, begemotai, pingvinai, stručiai... Jie lėtai eina vienas paskui kitą, ir tai trunka tris-keturias minutes. Kine tai labai ilgas laikas. Arba kitas intarpas. Ekranu lėtai praplaukia trys laivai. Nėra jokio veiksmo, tiesiog iš lėto plaukia laivai. O štai dar vienas charakteringas vaizdelis. Į medį, stovintį vidury laukų, vienas po kito atskrenda penkiolika paukščių. Kiekvienas tupia ant šakos, kuo tiksliausiai kopijuodamas anksčiau atskridusių paukščių judesius, ir sustingsta. Ir tai vėlgi trunka pakankamai ilgai. Keista, kine niekada nieko panašaus nebūdavo, nes ten svarbu veiksmas. Siužetas turi nepaliaujamai vystytis ir būti prasmingu.

„Teletabių“ autoriai sako, kad laidoje naudojamos naujausios technologijos, skirtos mažų vaikų lavinimui. Bet iš tikrųjų tų intarpų tikslas visiškai kitas – pratinti vaikus prie ekrano. O juk ekrano poveikis tiesiog baisus, hipnotizuojantis! Ekranas šviečia, o jo mirgėjimas turi tam tikrą dažnumą, ritmą. Mirguliuojanti šviesa, ritmas ir atitinkamai parinkti triukšmai psichiką veikia hipnotizuojančiai. Vaikas įeina į transo būklę ir praranda kritinį vertinimą – jam darosi priimtina viskas, kas vyksta ekrane. „Teletabiai“ – tai nuosekli debiliško žmogaus kūrimo programa, kuris išsižiojęs vėpsos į ekraną, sugerdamas bet kokią informaciją.

Matyt, būtent hipnotizuojančiu ekrano poveikiu galima paaiškinti tą faktą, kad vaikas neįstengia atsitraukti nuo televizoriaus, o kai tėvai bando išjungti „dėžę“, ima siusti, rėkti ir net puola muštis.

Taip, tai panašu į priklausomybę nuo narkotikų. O dar kokie nors pavojai slypi „Teletabiuose“?  

Vaikas pradeda nejausti pavojų, slypinčių įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, visose trys šimtai šešiasdešimt penkiose serijose teletabiai, išgirdę paraginimą „Laikas miegoti!“, šoka į kalvoje esantį liuką. Mažiesiems žiūrovams jis asocijuojasi su jaukiais namais, kuriuose gyvena jo mylimi personažai. Pateikiamas pozityvus liuko įvaizdis, ir dalis vaikų, ypač pasiduodančių įtaigai ar linkusių rizikingai elgtis, pilnai kada nors gali pasekti personažų pavyzdžiu. Be to, vaiką mokina rizikuoti, modeliuodami rizikos elementus net visiškai normaliose, standartinėse situacijose. Pavyzdžiui, teletabis supasi ant sūpynių. Diktorius sako: „Lėliukas supasi“. Kiek pasisupęs, teletabis virsta nuo sūpynių. Atsistoja, vėl supasi. Vėl diktoriaus balsas: „Lėliukas supasi“. Teletabis vėl krenta. Ir taip gal šešis kartus, tarytum norėtų vaiką įtikinti, kad žodžiai „sūpynės“ ir „kristi“ neatsiejami. Paskui teletabis supasi nenukrisdamas, bet vaikui jau susiformavo įspūdis, kad sūpynės susijusios su kritimu, ir kai supsis jis pats, ši asociacija gali suveikti. Vaikas tiesiog padarys kažkokį nesąmoningą judesį ir nukris nuo sūpynių.

Tik pasekmės gali būti sunkesnės, negu teletabių atveju.

Visiškai teisingai. Tokia pat įtaiga daroma, kai teletabiai žaidžia su sviediniu. Nuolatos rodomi nevykę metimai.

„Tai dėl to, kad vaikai mokytųsi nedaryti tokių klaidų gyvenime“, – pasakys autoriai.

Pasakyti galima, ką tik nori. Tačiau reikia atminti, kad vaikus visada mokino tik pozityviais pavyzdžiais. negatyvių vengdavo arba palydėdavo juos moraliniais pamokymais. O čia – tik rodo, be kokio nors vertinimo, gerai tai, ar blogai. Atseit, tegu vaikai patys susigaudo. Ir tai yra vienas iš svarbiausių principų taip vadinamoje pedagogikoje be direktyvų. „Mes pateikiame informaciją, o vaikas tegu pats darosi išvadas“. Neretai apie gyvenimą ir mirtį, ligas ir sveiką gyvenimą.

O štai kaip atpalaiduojamas lytinis potraukis „Teletabiuose“. Ir tai jau ne multiplikacija, o dokumentiniai kadrai, nufilmuoti kažkokioje afrikiečių pasiuntinybėje.

Negrų šeimynėlė šoka lambadą. Mažiems vaikams, žinoma, verkiant reikalingas toks superseksualus bambatrynis, kur trinasi pilvais ir užpakaliais,  kur išsivingiuoja aistringai besiraitančių šokėjų pynės. Įsivaizduokite, kas bus, jeigu vaikai pradės tai mėgdžioti. Dar ten yra epizodai, kai teletabiai berniukai apsivelka mergaičių drabužėliais ir paskui labai nenori jų nusiimti. O kiti teletabiai šlovina tokį elgesį, sakydami, kaip tai gerai, kad jis dabar visai kaip mergaitė.

Tai yra, programuojama neteisinga lytinė orientacija?

Kaip ten bebūtų, bet tai jau bandymas peržengti tam tikros normos ribas. Juk berniukai aplamai retai kuris nori užsivilkti mergaitės drabužius. O jeigu ir užsivelka, tai aplinkiniai sako: „Na, čia dabar!? Tu juk ne mergaitė!“ O čia kaip tik atvirkščiai. Dar kartą noriu pabrėžti, kad „Teletabiuose“ nėra jokių atsitiktinumų ir nieko nereikalingo. Absoliučiai visos serijos gerai apgalvotos ir gerai surežisuotos. Tas pats ir kituose, panašiuose filmuose. „Simpsonai“, pavyzdžiui, propaguoja iškreiptus šeimyninius santykius, ir jūs galbūt žinote, kad tėvai net kreipėsi į teismą.

Kartą jaunas tėtis pastebėjo, kad jo septynerių metų atžala, mielas ir geras berniukas, staiga pradėjo užsimoti kumšteliais ant motinos ir kalbėti visokius bjaurius žodžius. Tėvas negalėjo suprasti, kas atsitiko, kol jo draugas kartą pasakė: „Pažiūrėk, bet jis tiksliai kopijuoja tai, ką rodo „Simpsonuose“!“ Ir tikrai, berniukas du kartus per dieną, ryte ir vakare, žiūrėjo šį serialą. O tėvas ir pagalvoti negalėjo, kad vaikiškame filme gali būti propaguojamas koks nors blogis. Pasipiktinęs jis padavė į teismą kompaniją „Ren-TV“, kuri rodė šį filmą. Kompanija pradėjo sukti uodegą, tvirtindama, kad tėvas pats kaltas. Atseit, tai ne vaikiškas filmas, ko jis leidžia sūnui žiūrėti? Bet pasirodė, kad pagal įstatymus kiekviena telekompanija tam tikrą, gana didelę eterinio laiko dalį turi skirti vaikiškų filmų demonstracijai. O „Ren-TV“ vaikams tik tuos nelemtus „Simpsonus“ ir rodė, daugiau nieko. Todėl jiems dabar kažin ar pavyks išsisukti.

O kas blogo „Simpsonuose“?

Kaip jums patinka tokie tekstai? Kai motina sūnaus paprašo kažką padaryti, tas atsako: „Pati pasidaryk, sena sterva!“ Seni žmonės vaizduojami kaip paskutiniai idiotai. Tokie dalykai, kaip senatvė, negalia subtiliai ir, kas baisiausia, labai šmaikščiai išjuokiama. Tai vėžlys pavagia senelio įstatomus dantis, ir tas negali jo pasivyti, tai jam prieš pat nosį užtrenkia duris sūnelis. Šitaip visiškai diskredituojamas šeimose nusistovėjusių santykių kodeksas. Galų gale, normalioje visuomenėje ne tik šeimoje, bet niekur taip nesielgiama.

Ir toks elgesys multifilme nebaudžiamas?

Žinoma, ne. Atvirkščiai, viskas labai miela ir linksma, toks kaip ir „juodasis humoras“. O štai dar viena manipuliacija vaikiška sąmone. Psichologas iš Peterburgo pasakojo, kad užfiksuojami atvejai, kai ikimokyklinio amžiaus vaikai žiauriai ir visiškai nemotyvuotai žaidimų aikštelėse sumuša kūdikius! Pasirodo, neapykanta kūdikiams taip pat atėjo iš teleekrano. Prisiminkite, pavyzdžiui, multiserialą „Och, jau tie vaikeliai!“ Kūdikiai ten piešiami kaip bjaurios būtybės su didžiulėmis išpūstomis galvomis, ant kurių, kaip ant nupeštų vištų, styro reti plaukeliai. Išvaizda baisi, be to, tie kūdikiai išdirbinėja visokius bjaurius dalykus. Kadangi realūs kūdikiai turi tuos pačius išorinius požymius, tai ikimokyklinukas juos sutapatina su tais multiplikaciniais „monstriukais“, ir pas jį atsiranda įsitikinimas, kad juos reikia mušti, nes tai pabaisos.

Šiuolaikinėje kultūroje aplamai dedama daug pastangų, kad susiformuotų pasibjaurėjimas vaikais. Ar tai nebus užmaskuotas „šeimos planavimas“?

Taip, šeimyninių santykių griovimas kuo glaudžiausiai susijęs su gimimų skaičiaus ribojimo ideologija.

Paauglių tėvai išvien skundžiasi nepramušamu savo vaikų cinizmu. Ir dažniausiai tai būva ne kokie nors asocialių šeimų vaikai, o tie, kuriais rūpinosi, dėl kurių aukojosi. O už tai vaikai atsilygina juodu nedėkingumu ir kažkokiu nepaprastai išbujojusiu cinizmu. Kas jį taip išpuoselėja? Ogi vis tie patys metodai. Ciniško elgesio modelį propaguoja daugybė amerikietiškų filmų, skirtų paaugliams – „Amerikietiškas pyragas“, „Kažkas aštraus kelnėse“... Šimtai filmų formuoja asmenybę su vulgariu visų gyvenimo sferų,net intymiausių ir subtiliausių, supratimu. Užauga žmogus, ir atrodo, kad jį kas tai kirviu iškirto iš medinės kaladės – toks jis bukas, grubus ir gyvuliškas.

Ką jūs pasakysite apie „Sezamo gatvę“? Šį filmą taip pat žiūrėjo daugybė mažylių. Viename vaikų darželyje aš net mačiau padarytus didžiulius filmo personažus, kurie buvo naudojami kaip mokymo priemonės. Patenkintos auklytės sakė, kad vaikams labai patinka tokios žaidybinės metodikos. Bet tai ne argumentas, nes vaikams aplamai patinka žaisti su suaugusiais. O „Sezamo gatvėje“ tie patys principai – propaguojama iškrypusi ir nesėkminga elgsena. Be to, personažai bjaurūs kaip reta. Kodėl taip?

Reikalas tame, kad vaikas susitapatina ne tik su personažo elgesiu. Jo imitaciniai sugebėjimai tokie preciziški, kad leidžia pajusti mažiausius emocinius ir mimikos pokyčius. Jeigu atidžiai pažiūrėsite į motiną ir jos kūdikį, pamatysite, kad jų veidų išraiškos kažkuo panašios. Vaikai mokinasi mėgdžiodami, tam tarpe ir artimų žmonių bei mėgstamų personažų mimiką. O juk „Sezamo gatvės“ pabaisų fizionomijos viena už kitą baisesnės. Kai vaikas identifikuojasi su tokiais personažais, jo vidinė savijauta stengiasi atitikti tų veidų išraiškas. Vaikas pradeda atitinkamai elgtis – juk neįmanoma perimti piktą veido išraišką ir likti geraširdžiu.

Bet kodėl vaikus, augusius inteligentiškose šeimose ir nuo mažens susidūrusiais su tikru menu, taip traukia tokie filmai ir kompiuteriniai žaidimai?

Psichologai nustatė, kad žmogui vienodai įdomu žiūrėti ir į tai, kas gražu, ir į tai, kas baisu, nes tokie reginiai stimuliuoja nervų sistemą. Ir kai tokia stimuliacija tampa įprasta ir maloni, žmogus jau nebegali be jos apsieiti. Iš kitos pusės, susigyvenęs su tokio pobūdžio stimuliacija, jis jau nebegali suprasti nepalyginamai subtilesnių išgyvenimų, kurie vaizduojami senuose klasikiniuose filmuose. Jo norma – rasti pasitenkinimą sekso, prievartos, pasibjaurėjimo, sadizmo stimuluose. Visa kita yra už jo suvokimo ribų, kaip klasikinė muzika „bumčikų“ gerbėjui.

Koks tikslas propaguoti iškrypusią elgseną?

Tai dalis vakarietiškos civilizacijos ideologijos, taip vadinamos globalinės strategijos projektas. Globalistai sako, kad planetos resursai riboti, o žmonių skaičius pernelyg didelis, ir jį reikia sumažinti, bet nesiimant atviros prievartos. „Smegenų plovimo“ technologijos atrastos seniai, bet dabar jos tobulinamos. Dalis apkvailinto jaunimo prisivaidins ir sės už grotų. Taip bus išvengta sukilimų, kuriems vadovautų drąsios bei energingos asmenybės. Kita dalis gyventojų galėtų ramiai gyventi, kurdami šeimas ir augindami vaikus, tačiau globalistai nori riboti gimstamumą, todėl skiepijama antipatija vaikams, o homoseksualizmas ir lesbietiška meilė laikomi normaliais dalykais. Dabar lytinį potraukį galima tenkinti,nesibaiminant nereikalingo nėštumo. O likusieji žmonės nesitrauks nuo ekranų, ir šituos valdyti bus lengviausia.

Bet kam reikia formuoti nevykėlio kompleksą?

Jiems lengviausia įsiūlyti narkotikus. Nevykėlis nepatenkintas savo gyvenimu, linkęs į depresiją. O čia jam paslaugiai pakiša narkotikus – puikiausią priemonę atsikratyti niūrių minčių. Ir jie tikrai padeda kuriam laikui. Nesvarbu, kad po to depresija užgrius su naujomis jėgomis – priėmei naują dozę ir vėl gerai. Visos trys aukščiau paminėtos žmonių grupės yra kandidatai į narkomanus. Žmogus, nesiskaitantis su visuomenės normomis, yra tikrai nelaimingas. Tai puikiai pavaizdavo Dostojevskis savo romane „Pažemintieji ir nuskriaustieji“.

Daugiausia narkomanų yra tarp homoseksualistų ir lesbiečių. O trečios grupės atstovus nesunku įtikinti, pasakius, kad narkotikai yra puiki priemonė padidinti lytinę potenciją, taip pat asmenybės ugdymui. Narkotikai palaipsniui tampa vakarietiško gyvenimo norma. Ne be reikalo ir mūsų šalyje (Rusijoje) kalbama apie prekybos narkotikais legalizavimą. Aplamai narkotikai yra labai veiksmingas ginklas, savos rūšies dustas, kuriuo pabarsto visuomenę, kad nereikalingi žmonės kaip ir savaime išmirtų.

Kokių priemonių susiklosčiusiomis aplinkybėmis gali imtis tėvai ir visuomenė?

Žinoma, iš valstybės reikia pareikalauti, kad ji įvestų cenzūrą vaikams skirtai kino ir teleprodukcijai. Kitaip užaugs visa karta moralinių ir fizinių išsigimėlių! Tačiau visą atsakomybę patikėti vyriausybei irgi neverta. Tėvai patys turi neleisti žiūrėti vaikams juos žalojančių filmų. Kategoriškai!

O kaip su kompiuteriniais žaidimais?

Taip pat, nes viskas, kas yra minėtuose filmuose, perkelta į kompiuterinius žaidimus. Išimčių labai mažai. Deja, aš tuo įsitikinau pati. Ką mes žinojome apie kompiuterinius žaidimus prieš dešimt metų, kai mano sūnus dar buvo paauglys? Nieko. Mus įtikinėjo, kad jie padeda lavinti vaikų intelektą. O iš tikrųjų daugelis žaidimų perteikia tokius elgesio modelius, kuriuos įsisavinęs vaikas darosi toks depresyvus, kad nuolatos peržengia moralines normas. Kai kurie žaidimai siūlo kelis poelgių variantus. Sakykim, yra užduotis nueiti į parduotuvę nupirkti duonos. Vienas variantas – paprasčiausiai nueiti ir nupirkti, be jokių nuotykių; kitas – pakeliui papjauti kaimyną, nusišlapinti ant pažįstamos mergaitės, apiplėšti parduotuvę ar išmėtyti joje visas prekes... Daug vaikų po tokių žaidimų, orientuodamiesi į jų personažus, susigalvoja sau tokius „nikus“, slaptavardžius, kaip „mėšlas“, „niekšas“, ar „idiotas“.   

Pas juos pasikeičia gėrio ir blogio supratimas, požiūris į pasaulį. Aš jau nekalbu apie kompiuterinę priklausomybę, kuri žmogų paverčia vergu. Mano sūnus, septintoje klasėje susiviliojęs kompiuteriniais žaidimais, staiga pradėjo viską piešti ruda spalva. Aš tada dar nežinojau, kad tai yra gilios depresijos požymis.

Paskui man vis dėlto pasisekė jį išgydyti, tik neaišku, kokios dar pasekmės nusimato ateityje. Aš neseniai rašiau straipsnį apie kompiuterinius žaidimus, ir man reikėjo artimiau su jais susipažinti. Taigi ten buvo tokių žaidimų, nuo kurių daugelis tėvų paprasčiausiai pastirtų. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis