Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Neištekėjusios merginos santykiai su savo dvasiniu mokytoju

 

Guru – tai nepaprastos ir labai išaukštintos asmenybės, dėl to, bendraudami su jais, mes elgiamės kitaip nei su paprastais žmonėmis. Kiekvienam mokiniui yra palanku galvoti, kad į šį materialų pasaulį jo mokytojas atėjo vedamas gailestingumo, o ne dėl kažkokių materialių norų ar materialaus sąlygotumo. Bet realiam gyvenime yra vienas nelabai geras momentas. Mes užmirštame, kad mūsų dvasinis mokytojas, būdamas labai nuolankus, galvoja ne apie tai, jog jis yra amžinai laisva siela, o apie tai, kad jis yra puolęs. Ne visi dvasiniai mokytojai yra nitja-sidha, ne visi yra atėję iš dvasinio pasaulio, bet visi jie labai aukštame lygyje ir yra kvalifikuoti būti dvasiniais mokytojais. Šryla Prabhupada sakė: „Kiekvienas gali tapti dvasiniu mokytoju. Dvasiškai jis gali ir nebūti pasiekęs tiek, kiek aš, bet kol jis griežtai laikysis mano nurodymų, tol galės būti dvasiniu mokytoju.“ (Penkto Šry Išopanišad teksto komentare Šryla Prabhupada perspėja, kad „...turėdami nepakankamai išmanantį vadovą, jo mokiniai nepajėgs padaryti ženklesnės pažangos kelyje į aukščiausiąjį gyvenimo tikslą. Taigi mokinys turėtų būti atidus ir dvasiniu mokytoju pasirinkti utama-adhikarį“).

Nei vienas guru negalvoja, jog gali laisvai bendrauti su moterimis. Būdamas labai nuolankus ir realiai vertindamas savo jėgas, guru riboja tokį bendravimą. Ir mes, būdami jų mokiniais, turime gerbti juos ir tokį jų nusistatymą. Mes žinome, kad kai Šryla Prabhupada paliko šį pasaulį, vienuolikai savo mokinių jis davė nurodymą būti guru.  Iš jų septyni puolė, ir kai kuriems taip atsitiko dėl moterų. Aišku, buvo ir tokios priežastys, kaip prisirišimas prie šlovės, valdžios, užimamos padėties, bet tiesioginė to priežastis vis tik buvo moterys.

Išėjus Šrylai Prabhupadai, likę mokiniai tikėjo, kad tie, kuriuos jis paskyrė būti guru, yra pasiekę Prabhupados lygį ir tikriausi paramahamsos, todėl su jais reikia elgtis taip pat, kaip ir su Šryla Prabhupada. Satsvarupa Maharadža šiuo klausimu parašė knygą, kuri vadinosi „Guru institucijos reforma“. Savo prisiminimuose jis rašo, kad kai moteris su savo problemomis kreipdavosi į jį pagalbos, jis turėdavo su ja valandų valandas sėdėti užsidarę kambaryje ir padėti jai tas problemas spręsti. Jis rašo: „Aš negalėjau atsisakyti jai padėti, nes visi tikėjo, kad aš esu tikriausias paramahamsa ir kad bendravimas su moterimis man nekelia jokių problemų. Aš negalėjau pasakyti, kad turiu tokių problemų, nes būčiau sugriovęs jų tikėjimą. Aš stebiuosi, kaip tuo metu nepatyriau nuopuolio. Bet dabar aš aiškiai žinau savo ribas, ką galiu daryti ir ko ne, ir niekam neleidžiu tų ribų peržengti“.

Aš nenoriu pasakyti, kad guru kupini geismo. Bet jei šimtai merginų pradės jam reikšti savo moterišką prigimtį, rodyti įvairius jausmus ir emocijas, tokiu atveju problemų gali kilti.

Vienoje savo paskaitoje Nirandžana Svamis pasakė puikų dalyką: „Tyras bhakta nėra tas, kuris neturi jokių materialių norų. Jis gali jų turėti, bet laiko juos visiškai priklausomais nuo Krišnos.“

Dar viena problema yra tai, kad bendravimas su guru daugeliu atvejų primena  santykius su savo vyru. Abejais atvejais jūs atsiduodate, tarnaujate, gerbiate ir šlovinate, gaminate ir skalbiate. Jūsų ketinimai gali būti tyri, bet kažkokie materialūs užsiteršimai vis tiek išlieka ir prie viso to prisideda. Tai ypatingai pasimato, jei nesate ištekėjusi.

Dauguma merginų bijo ištekėti, galvodamos, kad gali sumažėti jų prisirišimas prie guru. Bet būtent tai ir parodo, kad dalinai šis prisirišimas yra materialus. Kodėl jis turėtų mažėti, jei jūs pradedate santykius su kitu bhakta? Gali būti, kad prisirišusios prie savo vyro, jūs pastebėsite, kad  prisirišimas prie dvasinio mokytojo truputį sumažėjo. Bet jei taip atsitiks, vadinasi materiali prisirišimo dalis perėjo jūsų vyrui ir dabar su dvasiniu mokytoju jus sieja tik dvasiniai santykiai. Todėl jūs čia nieko neprarandate, ir tuo pačiu jūsų dvasinis mokytojas lengviau atsikvėps.

Kai mano dvasinis mokytojas sutiko būti guru, jis iškėlė sąlygą, kad nepriiminės mokinių iš moterų tarpo. Kai mes, moterys, tai išgirdome, apsiverkėme. Jis nebuvo vienintelis guru, iškėlęs tokias sąlygas. Bet vėliau, kaip ir visi kiti, jis pakeitė savo nusistatymą, nes malonė, kuri buvo reikalinga žmonėms, ir užuojauta jiems buvo stipresnė už jo baimę patirti nuopuolį. Aš stebėjausi, kodėl jis nenorėjo priiminėti moterų, nes nežiūrėjau į jį kaip į vyriškį, be to, jis buvo kur kas vyresnis už mane, trisdešimt septynerių metų. Tačiau mano vyrui buvo trisdešimt aštuoneri, kai mes susituokėm. Dabar aš suprantu, kad mano dvasinis mokytojas nelaikė savęs paramahamsa.

Garsus krikščionių šventasis Pranciškus yra pasakęs: „Nevadinkite manęs šventuoju, nes aš dar galiu turėti vaikų. Aš dar galiu pradėti kūdikį.“

Mes aptarėme du esminius momentus:

1. Nežiūrint savo išaukštintos padėties, bendraudamas su moterimis, dvasinis mokytojas jaučia pavojų. Kaip sakė Šryla Prabhupada, mes visada turime prisibijoti majos.
2. Mūsų atsidavimas dvasiniam mokytojui gali ir nebūti šimtu procentų tyras. Mes esame materialiame kūne, ir mūsų dvasiniai jausmai, praeidami pro intelektą, protą ir jausmus, neabejotinai gali užsiteršti.

Mes neturėtume galvoti: „Mano guru yra visiškoje transcendencijoje, ir bendraudama su juo, aš galiu negalvoti, jog esu moteris.“ Mums nereikėtų atsisakyti etiketo, kurio mes laikomės, bendraudami su vyrais.“

Pavyzdžiui, kai  Harikeša Svamis po ilgo laiko atvyko į Lenkiją, viena jauna bhaktė taip apsidžiaugė jį pamačiusi, kad puolė jį glebėsčiuoti. Harikeša Svamis buvo šoke ir po šio atvejo paprašė apsaugos. Panašus atvejis buvo ir čia, Suchareve. Kai vienas guru išėjo pasivaikščioti, kažkokia moteris prisėdo prie jo ant suoliuko ir pradėjo į jį žiūrėti. Guru iškarto atsistojo ir nuėjo, o prie tos moters priėjo jo tarnas ir davė jai pastabą: „Nereikėtų taip elgtis. Kodėl jūs atsisėdote šalia dvasinio mokytojo?“ O ji atsakė: „Kas čia blogo? Aš tik norėjau pabendrauti su tyru bhakta.“

Yra tam tikri praktiški dalykai, galintys padėti mums išspręsti šias problemas.

Einant pas mokytoją į daršaną, nereikia išsipuošti, būtent, užsidėti apyrankes, puošnų sarį (ir dar taip, kad jis pastoviai slinktų nuo galvos), prisikvėpinti ir panašiai. Nepulkite jam po kojomis, o kai lenksitės, prisižiūrėkite, kad  nebūtų iškeltas pasturgalis. Atleiskite, kad kalbu tokius dalykus, bet aš mačiau, kad taip būdavo, ir sanjasiai jausdavosi sumišę. Kai guru eina link jūsų, geriau pagarbiai nulenkti galvą, o nusilenkti galima jam praėjus. Jis žinos, kad jūs jam nusilenkėt. Blogai, kai moteris ar vyras lenkiasi taip, kad guru būva sustoti. Bet nereikia pulti ir į kitą kraštutinumą – pamačius sanjasį, kur nors pabėgti. Tai taip pat kelia geismą.

Atsimenu, kartą mano dvasinis mokytojas išėjo iš savo kambario, o koridoriuje stovėjau aš ir viena jauniklė. Kai tik ji pamatė dvasinį mokytoją, kuris norėjo išeiti pro duris, ji išbėgo pirma, kad tik jis jos nepamatytų, ir užtrenkė duris tiesiai jam prieš nosį. Po to jis ją barė: „Kvaile, geriau jau būtum duris atidarius, nes vos manęs su jomis nepritrenkei.“

Išvada tokia: būdamos šalia guru, kontroliuokite save.

Ką dar reikia atsiminti, einant į daršaną? Jeigu tai jūsų dvasinis mokytojas, pasiruoškite iš anksto, kad žinotumėte, ką kalbėti. Dažnai būnat taip: mergina ateina į daršaną, atsisėda prie durų, ir nuo minties, kad ji visai iš arti mato savo dvasinį mokytoją, taip jaudinasi, kad gal dešimt minučių nesugeba ištarti nei žodžio. Jis įvairiais būdais bando ją prakalbinti, o ji tik sėdi ir taip labai patraukliai varžosi. Kalbėdamos su savo dvasiniu mokytoju, nespitrykite jam tiesiai į akis, bet ir nežiūrėkite kažkur į kitą pusę. Yra skirtumas tarp spoksojimo ir normalaus žvilgsnio. Jei guru žiūri į jus, o jūs slepiate akis, tai net nelabai mandagu. Kartas nuo karto pažiūrėkite jam į akis, paskui kur nors kitur, į rankas, sakykim, tik nereikia intensyviai, su neaiškia emocija gaudyti jo žvilgsnį. Jeigu jūs suvoksite, kad guru stengiasi jums padėti, prisiimdamas tam tikrą riziką, tai padės jums susigaudyti, kaip galima elgtis, o kaip ne.

Taip pat reikėtų kritiškiau vertinti savo susižavėjimą dvasiniu mokytoju. Mes visi žinome, kad mokinys turi jaustis pilnai priklausomas nuo savo dvasinio mokytojo malonės. Bet kai netekėjusi mergina žavisi savo guru, tai tam tikra prasme yra materialus susižavėjimas. Ir netgi jei šis susižavėjimas yra visiškai nekaltas, vis tik palanku galvoti, kad jame yra kažkokios materialios priemaišos. Taip daug geriau, nei manyti, kad esate visiškoje transcendencijoje. Daugelis iš mūsų turi tokį troškimą: „Kaip būtų gerai gyventi šalia savo mokytojo. Galėčiau kreiptis į jį patarimo dėl kiekvienos smulkmenos“. Mes galime būti prisirišę prie noro matyti jį kiekvieną dieną ar klausytis jo paskaitų ne dėl to, kad gautume nurodymus, bet kad mums patinka klausytis jo balso. O tai jau primena jausmus savo vyrui.

Kai aš buvau brahmačarė, pastebėjau, kad ne visi mano norai, susiję su dvasiniu mokytoju išsipildydavo. Aš pasakodavau jam savo problemas ir abejones, jis man duodavo kažkokius patarimus, bet vis tiek jaučiausi, kad man truksta kažkokios pagalbos, šilumos. Norėjosi, kad jis pasakytų: „Nesijaudink, aš pasirūpinsiu tavimi“. Aišku, aš kovojau su šiuo jausmu ir vykdžiau visus mokytojo nurodymus, bet vis tiek jaučiau kažkokį disbalansą, jaučiau, kad man kažko trūksta. Aš tiek daug visko jam norėjau papasakoti, buvo tiek daug klausimų, todėl man tekdavo rinktis, ko klausti ir ko ne. Aš ateidavau į daršaną, užduodavau visus planuotus klausimus, bet jei mano dvasinis mokytojas tylėdavo ir toliau žiūrėdavo į mane, tada aš greitai sugalvodavau dar vieną kitą klausimą, vien tik tam, kad galėčiau kuo ilgiau pabūti šalia jo. Vyrai taip pat išgyvena panašius jausmus, bet moterų atveju tai pavojingiau.

Kai tik ištekėjau, iš karto pastebėjau labai didelę permainą: aš pradėjau normaliau jaustis šalia dvasinio mokytojo. Manęs jau nebeslėgė norai, kurių mokytojas neprivalėjo tenkinti, nes tuo rūpinosi mano vyras. Nuostabiausia buvo tai, kad ir mokytojas pradėjo geriau jaustis, būdamas su manimi. Susitikęs mano vyrą, jis jam pasakė: „Aš esu labai dėkingas, kad tu ją vedei. Dabar bus kam pasirūpinti jos protu.“ Ir pridūrė: „Aš meldžiuosi, kad visos mano mokinės gautų gerus vyrus, tada man nereikėtų atlikinėti vyro pareigų.“ Dvasinis mokytojas gali mumis pasirūpinti, pagailėti, duoti kažkokią šilumą, bet taip daryti yra labai rizikinga. Ir dabar, kai aš jau turiu vyrą, mano mokytojas man tapo daug artimesnis, draugiškesnis, leidžia sau pajuokauti. Dabar aš supratau, kad iš tikrųjų jis toks buvo visą laiką, bet paprasčiausiai neleido sau to atvirai parodyti, nes aš bučiau tai neteisingai supratusi.

Klausimas: Žiūrint iš vienos pusės, mes turėtume atsiduoti dvasiniam mokytojui ir jaustis nuo jo priklausomos, tačiau, iš kitos pusės, supranti, kad mūsų motyvai gali būti ne visai tyri. Kaip tai suderinti?

Aš jokiu būdu nenoriu, kad jūs pradėtumėte jaustis kaltos dėl savo prisirišimo prie dvasinio mokytojo. Tai sugriautų jūsų dvasinį gyvenimą. Jūs turite būti įsitikinusios, kad jaučiate jam tikrą meilę, ir tuo pačiu suvokti, jog kol mes esame materialiame pasaulyje, prie šios tyros meilės gali prisiplakti kai kurie ne visai švarūs motyvai. Ir guru jus priima ne dėl to, kad esate tyros, bet dėl to, kad jūs tokios nesate, jis nori, kad jūs apsivalytumėte. Jis supranta, kad greičiausiai jūs turėsite kokių nors materialių troškimų. Bet jūs turite pačios dirbti su savimi, analizuoti ir išmokti atskirti savo dvasinius troškimus nuo materialių. Jei pajausite, kad problema jau tapo rimta ir po mano žodžių pradėsite galvoti, kad esate užsiteršusi ir dėl to negalite kreiptis į dvasinį mokytoją,  tai šitokiu elgesiu problemos neišspręsite, o tik patirsite nuopuolį.

Šastrose yra labai daug žinių apie dvasinio mokytojo ir mokinio santykius. Aš to neneigiu, bet dabar tiesiog noriu pakalbėti apie tai, apie ką paprastai nekalbama. Mes išgirstame daug dalykų, bet kai kurių mums niekas nepaaiškina.

Kartais mes pradedame svarstyti, kokie yra mano ir guru santykiai dvasiniame pasaulyje. Mes taip stipriai prisirišame prie savo guru, kad negalime įsivaizduoti tarnystę Krišnai be jo. Tai patvirtina ir šastros. Ten aiškinama, kad dvasiniame pasaulyje guru ir toliau duoda pamokymus, bet tai jau vyksta draugiškesnėje formoje.

Esu sutikusi keletą moterų ir merginų, kurios buvo įsitikinusios, kad dvasiniame pasaulyje jos yra savo guru žmonos, bet taip yra tik Rusijoje. Pas kai kurias moteris labai stipriai reiškiasi sahadžijos tendencija. Aš nežinojau, iš kur visa tai kyla, todėl kartą paklausiau Nirandžanos Svamio. Jis atsakė, kad tai labai kenčiantys žmonės, jie jaučiasi labai vieniši ir norėdami pabėgti nuo kančios, ieško kokio nors prieglobsčio. Deja, jie tą prieglobstį randa ne Krišnoje, o kažkokiuose išsigalvojimuose.

Nirandžana Svamio mokinių tarpe buvo visas klubas moterų, kurias vienijo toks požiūris. Kiekviena galvojo: „Tam, kad aš galėčiau sugrįžti į dvasinį pasaulį, turiu surasti dživą, kuri yra mano amžinas vyras, ir už jo ištekėti“. Viena jų nusprendė, kad toks vyras yra jos guru, o kitos išsirinko kitus vyrus. Jos visos žinojo, kad jų vyrai yra labai pažengę bhaktos, o apie pažangą sprendė iš to, kad jie yra iš vakariečiai. Nei viena iš jų nesusimąstė, kad jų vyrai nebūtinai turi būti vyriškame kūne. Ir jeigu jis atėjo iš dvasinio pasaulio, kodėl jis dabar būtinai turėjo patekti į vyro kūną, gal jis yra moteriškame kūne. Jos susikūrė ištisą filosofiją, ir viską parėmė Šrimadbhagavatam filosofija.

Daug kartų guru bandė sugriauti klaidingus jų įsitikinimus, bet kad ir kaip jis stengėsi, moterys jo žodžius interpretuodavo taip, kaip joms patikdavo. Niekada nepamiršiu, kaip Nirandžana Svamis atėjo į mano vyro ofisą, kuriame buvau ir aš, ir iš visos širdies paprašė: „Matadži, prašau, padėkite man!“ Tos grupės lyderė manė, kad jos amžinasis vyras yra pats Nirandžana Svamis. Daršanų metu jis jai stengėsi kažką paaiškinti, bet ji tik sėdėdavo ir žiūrėdavo į jį, kaip į savo amžiną vyrą, ir viską, ką jis jai sakydavo, aiškindavosi savaip. Nežiūrint į užuojautą, kurią guru jai jautė, jam beliko jos vengti.

Jei jūs pažįstate ką nors su tokiomis idėjomis, prašau, sugriaukite jų įsitikinimus. Aišku, yra kažkokia galimybė, kad mūsų guru dvasiniame danguje iš tiesų yra mūsų vyras. Taip gali būti, bet mums nereikėtų apie tai galvoti, nes kol esame sąlygoti, to tikrai žinoti negalime.

 

 

Visiems mokiniams, ir ypatingai moterims, labai palanku rašyti laiškus savo dvasiniam mokytojui. Kai kurie guru nori gauti laiškus, o tie, kurie turi daug mokinių,  laiškų srautą riboja. Bet jeigu jūsų guru neperspėjo jūsų apie tokius apribojimus, galite jam parašyti ir dažniau.

Reikia sugebėti laiškus rašyti taip, kad jie dvasiniam mokytojui nesukeltų problemų. Pirmoji taisyklė – nelaukite atsakymo į kiekvieną savo laišką. Kitaip sakant, nerašykite dėl kiekvieno jums iškilusio klausimo ar problemos. Jeigu turite klausimų ir dar nei karto nerašėte laiško savo dvasiniam mokytojui, jums bus sunku apie tai parašyti, o guru bus sunku atsakyti į jūsų laišką.

Daugeliui iš mūsų sudėtinga rašyti laiškus savo dvasiniam mokytojui. Ypatingai sunku parašyti: „Mano brangus Guru Maharadža, aš esu majoje!“ Jeigu jūs rašote būdami majoje, ji pradeda jums šnabždėti: „Dar nerašyk savo mokytojui. Palauk, kol problema išsispręs, ir tada parašysi”. Bet tai dvasinio mokytojo pareiga – spręsti jūsų problemas ir jums padėti. Jis nori žinoti, ar mes turime problemų, ar ne. Todėl geriau rašyti laiškus, kol dar neprasidėjo problemos.

Laiškai turėtų būti trumpi ir konkretūs. Mano dvasinis mokytojas patarė laiškus rašyti taip: „Aš esu, užsiimu tuo ir tuo, galvoju apie tai ir tai, turiu nedidelę problemėlę ar abejonę.“ Nerašykite taip: „Problemų neturiu, esu Jūsų tarnas“. Geriau šitaip: „Turiu problemą, ir noriu ją spręsti štai tokiu būdu.“ Aš manau, kad tai palengvins jūsų guru užduotį, be to, dvasinis mokytojas džiaugsis matydamas, kaip jūs stengiatės panaudoti savo intelektą ir pačios susidoroti su savo problema.

Jeigu jau daugelį metų esate kažkieno mokinė, nėra labai gerai kreiptis į savo mokytoją dėl kokios nors menkos problemos. Tai reiškia, kad jūs  nesuprantate, ko jis jus moko. Paprastai guru nori išgirsti ne apie jūsų problemas, o apie tai, kaip jūs jas sprendžiate. Taip jis mato, kaip jūs iš jo mokotės. Jeigu jums nepavyksta išspręsti problemos, jis gali jums atsakyti ir patarti, ką reikia daryti. Pavyzdžiui, kai aš rašau savo mokytojui ir užduodu jam klausimą, jis atsako taip: „Geras klausimas, ačiū. Pasitark su Šrimadbhagavatam, kaip spręsti šią problemą, ir parašyk apie tai į mūsų konferenciją „Klausimai ir atsakymai“. Užduodama klausimus, aš žinau, kad jis man gali taip atsakyti. Dėl to pirmiausiai pastudijuoju Šrimadbhagavatam, po to kreipiuosi į vyresnius bhaktas, ir tik po to rašau savo mokytojui ir atsiklausiu jo nuomonės.

Niekada nerašykite labai ilgų laiškų. Jei turite klausimų ar problemų, nerašykite jų skirtingose laiško vietose, o išdėstykite jas vieną paskui kitą, pavyzdžiui, pačiam gale ir sunumeruokite. Niekada neužduokite daugiau nei tris klausimus.

Jeigu rašote laišką į kurį nelaukiate skubaus atsakymo, užsiminkite apie tai: „Guru Maharadža, tikriausiai esate labai užsiėmęs, todėl galite neskubėti atsakyti į mano laišką.“ Arba paprasčiausiai parašykite jam apie savo pasiekimus. Jeigu parašysite laišką, kuriame užsiminsite, kad jums nereikalingas skubus atsakymas, o po kiek laiko parašysite kitą, jau su pagalbos šauksmu, tada dvasinis mokytojas stengsis jums atsakyti greičiau, iš dėkingumo, kad taip pat vertinate jo laiką.

Paprastai mes pradedame laišką nuo pašlovinimo. Tai ypatingai svarbu, rašant vjasa-pudžos proga, tik tas pašlovinimas neturėtų būti labai ištęstas. Dar mes dažnai norime parodyti savo guru, kaip gerai išmanome šventraščius. Džajapataka Svamis savo mokiniams palinkėjo: „Rašydami man laišką, pašlovinimui neskirkite daugiau kaip vieną pastraipą. Ir prašau, aš daugiau nebenoriu girdėti apie tai, kaip aš asmeniškai bendrauju su Viešpačiu Čaitanja.“

Kitoje pastraipoje mes paprastai šloviname patys save. „Guru Maharadža, aš toks puolęs! Visuose trijuose pasauliuose, įskaitant Brahmaloką ir Patalaloką, nėra labiau puolusio už mane!” Taip rašyti irgi negerai. Jūs galite reikšti savo jausmus, bet būkite lakoniškesni. Mokytojui labiau rūpi jūsų nuoširdumas, nei visi tie žodžiai. Jeigu toliau jūs rašote: „Mano guru Maharadža, be jūsų malonės aš esu niekas, be jūsų aš negalėčiau egzistuoti“, tada mokytojas pradeda galvoti: „Jis juk visai bejėgis, aš turiu užsidėti jį ant savo pečių ir nešti, nes jis nieko pats nesugeba.“ Ir jeigu jūs prirašote jam du lapus apie tai, kaip jums reikalinga jo malonė ir koks jūs esate bejėgis, jūsų dvasiniam mokytojai tai nepatiks, ir jis gali pagalvoti: „Gal jis iš tiesų nieko nevertas?“

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis