Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Supratimas, kad laikas teisingas, teikia nusiraminimą.

 

Laikas yra pati subtiliausia energija šiame pasaulyje. Paviršutiniškais analitiniais metodais suprasti jo galybės neįmanoma, reikalingas ir gyvenimiškas patyrimas. Tik stebint save ir mus supančius žmones, galima pamatyti nepalenkiamo laiko jėgą. Kai tik mes pradedam pripažinti, kad laikas su mumis elgiasi teisingai, mūsų gyvenimas nedelsiant prisipildo pasitenkinimo bei ramybės.

Skaitytojas: Aš turiu būti ramus ir patenkintas, matydamas, kad viskas sensta... Nieko sau.

Autorius: Jeigu jūs pripažįstate, kad laikas yra teisingas, ramybė ateis savaime.

Skaitytojas: Kitaip tariant, aš labai nusiraminsiu, supratęs, kad visi su laiku išmirs?

Autorius: Tai skamba kaip nepadorus jumoras, bet jame yra ir lašas teisybės. Jūs teisus, kol kas nelabai aišku, kaip laiko teisingumo pripažinimas duoda nusiraminimą, bet diskusijos eigoje, manau, viskas paaiškės.

Niekas negali išvengti senatvės ir mirties, nes tai yra kryptingas materijos judėjimas iš taško A (gimimo) į tašką B (senatvę ir mirtį), kurį visiškai kontroliuoja laikas. Vedos rašo, kad laiko kontrolėje yra visi šio pasaulio judesiai.

Pagrindiniame Vedų traktate Šrimadbhagavatam (2.5.22) pasakyta: Aukščiau materialios gamtos gunų yra laikas, kuris kontroliuoja jų dėka vykstančią veiklą, vadinamą karma.

Suprantu, kad kol kas panašias citatas jums sunku suprasti, bet su laiku viskas susitvarkys. Apie materialios gamtos gunas (energijas) ir apie karmą mes pakalbėsime vėliau. Dabar reikia išsiaiškinti, kokiu būdu laikas kontroliuoja viską, kas vyksta šiame pasaulyje.

Laikas – tai neapčiuopiama jėga, verčianti visus visatos objektus judėti iš gimimo taško į senatvės tašką ir neleidžianti bent kiek pagrįžti atgal.

Skaitytojas: Ką jūs turite galvoje, sakydamas, kad kažkokia jėga mus verčia judėti link senatvės? Argi tai nevyksta savaime?

Autorius: Vedos teigia, kad niekas nesidaro savaime. Bet koks judėjimas yra kontroliuojamas laiko.

Skaitytojas: Vadinasi, stebėdami, kaip auga mūsų vaikai, mes matome laiko įtaką jiems?

Autorius: Visiškai teisingai. Laikas vienodai judina visus atomus, visas mūsų organizmo molekules ir ląsteles, nukreipdamas jas senatvės link. Todėl visi pokyčiai mūsų kūne vyksta tolygiai. Jie yra dėsningi ir įprasti mums, todėl atrodo, kad viskas vyksta savaime.

Skaitytojas: Paaiškinkite, ką reiškia šie žodžiai – “visi atomai juda senatvės kryptimi”?

Autorius: Labai nesigilinant į detales – mes vis tik ne fizikai – šiuos žodžius galima paaiškinti maždaug taip. Atomą sudaro tam tikros dalelės, ir kiekvienai iš jų yra nulemtas griežtai apibrėžtas apsisukimų skaičius savąja orbita. Tai ir yra jų gyvenimo laikas. Kiekvienas apsisukimas reiškia, kad dalelei liko skrieti viena orbita mažiau, tai yra, ji vienu apsisukimu paseno. Ir pats atomas, praėjęs visus savo gyvenimo ciklus, miršta, išnyksta.

Skaitytojas: Nejaugi kiekvienam elektronui yra nustatytas tam tikras apsisukimų skaičius?

Autorius: Ne tik elektronams, bet ir planetoms. Visi materialaus pasaulio objektai turi savo gyvenimo trukmę. Planetos, atomai, elektronai, atėjus jų laikui, miršta lygiai taip, kaip ir žmonės. Laikas, kaip jau minėjau, kontroliuoja visus judesius šiame pasaulyje.

Skaitytojas: Kai aš judinu rankas ir kojas, laikas irgi tai kontroliuoja?

Autorius: Taip, laikas kontroliuoja ir kūno judesius.

Skaitytojas: Vadinasi, kiekvienas mano judesys verčia mane senėti?

Autorius:  Gal manote, kad judėdamas jūs jaunėjate?

Skaitytojas: Ne, aš turėjau galvoje ką kita. Jeigu aš einu į parduotuvę nusipirkti duonos, ar tai laikas savo galia verčia mane ten eiti?

Autorius: Na, žinoma. Jūsiškį virškinimo traktą laikas verčia dirbti tam tikru ritmu, todėl jums periodiškai norisi valgyti ir kartas nuo karto prisieina žygiuoti į krautuvėlę.

Skaitytojas: Vėlgi susidaro įspūdis, kad mes gyvename kaip robotai – net duonos žmogus negali nusipirkti savo noru.

Autorius: Ne visai taip. Mes turime pasirinkimo teisę – norim perkam, norim – ne, norim – badaujam, norim – valgom. Bet procesai, kurie verčia senėti kūną, nuo mūsų nepriklauso. Pasirinkti – senėti ar ne – mes jau negalime. Mes visada sensime.

Skaitytojas: Įdomūs tie laimės dėsniai – jūs visą laiką kalbat apie tokią pragaištį, kaip senatvė.

Autorius: Mes patys sau kenkiam, priešindamiesi – dažnai nesąmoningai – šio pasaulio dėsniams. Mus nuolatos kamuoja rūpestis senstančiu kūnu, nes nenorim pripažinti kontroliuojančios laiko galios. Išmintingas žmogus, suprantantis visų kūne vykstančių procesų dėsningumą, pripažįsta, kad laikas viską daro teisingai. Todėl jis nepergyvena dėl permainų savo kūne, kurios verčia senti jo organizmą.

Skaitytojas: Vadinasi, mano rūpesčiai dings, kai aš suprasiu, kad tai labai teisinga, kai sensta mano kūnas.

Autorius: Taip. Supratę, kad kūno senėjimas ir galiausiai mirtis yra labai teisingas laiko procesas, mes atsikratome rūpesčių ir nusiraminame. Tas, kuris supranta, koks teisingas yra laikas, nesielvartauja nei dėl gyvųjų, nei dėl mirusių.

Skaitytojas: Ar norite pasakyti, kad abejingai stebėti savo artimųjų mirtį ir yra nusiraminimas? Tada man nereikia tokios laimės.

Autorius: Nepripažindami laiko teisingumo, mes dažnai galvojame, kad artimų žmonių mirtis yra kažkokia prievartos forma jų atžvilgiu. Bet jeigu jie numirtų nors sekunde vėliau, sutriktų jų persikūnijimo ciklas. Tokia nesavalaikė mirtis suteiktų žmonėms dar didesnes kančias. Laikas, ačiū Dievui, prižiūri, kad nieko tokio neįvyktų.

Tas, kuris pripažįsta laiko dėsnių teisingumą, tiki, kad mirtis jį ištiks numatytu laiku. Nei vienas visai bereikalingai liūdintis giminaitis nesutrukdys jam laiku palikti jau nereikalingą kūną ir laiku įsikūnyti kitame. Toks žmogus niekada nesijaudina.

Skaitytojas: Jūsų žodžiuose aš pajutau užuominą, kad liūdėti mirusiojo yra kažkas smerktino. Bet kas gi čia blogo? Juk tai gailestingumo požymis.

Autorius: Taip, tai gailestis, bet ne mirusiajam, o sau. Žmogus, palikęs taip vadinamą grubųjį, visiems matomą kūną, kurį laiką būva šalia jo savo subtiliame kūne (apie jį pakalbėsime vėliau). Jis girdi, kaip visi ašarodami šaukia jį sugrįžti, nepalikti jų našlaičiais, ir todėl labai kankinasi.

Reikia vis dėlto žinoti, kas yra tikrasis gailestingumas. O kai žmogus duoda valią savo jausmams, tai tie, kuriems jis nori apreikšti savo gailestį, nieko gero nepatiria.

Skaitytojas: Kaipgi elgtis teisingai, kai prieš tave – miręs artimas žmogus?

Autorius: Nėra prasmės kalbėti apie tai. Kol žmogus nesuvokia laiko procesų teisingumo, jam nebus pasirinkimo, kaip elgtis tokiose situacijose – jis visada sielvartaus. Tokia nuotaika jis terorizuoja ne tik pats save ir mirusįjį, bet ir aplinkinius. Taigi kol neišmušė išbandymo valanda, reikia pasistengti suvokti, koks vis dėlto teisingas laikas.

Skaitytojas: Kaipgi elgiasi tie, kurie jau suprato šitą tiesą?

Autorius: Kai artimas žmogus palieka kūną, jie karštai kartoja Dievo vardus (meldžiasi Jam). Vedos sako, kad tai yra didžiausias gėris kūną palikusiai sielai. Tie, kurie taip daro, jaučia, kad atliko mirusiajam paskutinę priedermę ir jaučia gilų pasitenkinimą. Tuos, kurie nežino, kaip elgtis panašiose situacijose, likimas baudžia, ir jie patiria kančias.

Skaitytojas: Įdomu, kokias?

Autorius: Tokį žmogų kamuoja neatliktos pareigos jausmas ir sąžinės priekaištai. Juos papildo liūdesys, depresija ir nusivylimas gyvenimu. Tai jau psichiniai sutrikimai, todėl po jų seka sunkios ligos.

Skaitytojas: Kurgi teisingumas – ne tik prarasti artimą žmogų, bet dar ir kentėti dėl to, kad užėjo silpnumo valandėlė!

Autorius: Dėl jo neteisingo elgesio mirštančiajam prisiėjo kentėti, už tai jis gaus tokias pačias kančias. Tokia teisingumo esmė.

Skaitytojas: Atrodo, kad su tokiu teisingumu geriau nejuokauti. Įdomu, kokias dar kvailystes mes darome, nesuprasdami laiko procesų teisingumo?

Autorius: Pagyvenę žmonės dažnai skendi prisiminimuose apie prabėgusią jaunystę. Taip jie tuščiai leidžia jiems skirtą laiką, ir tai taps jų kančių priežastimi. Moterys pergyvena, kad jų vaikai suaugo ir paliko jas. Taip jos gadina gyvenimą sau ir artimiesiems. Žmonės, prisirišę prie sekso, liūdi, kad jau neturi tokios potencijos, kaip anksčiau ir dėlto kankinasi. Bedarbis kenčia dėl prarasto darbo, kai turėtų nusiraminti ir džiaugsmingai ieškoti kitos darbovietės. O pradėjęs dirbti, gailisi, kad baigėsi laisvos dienelės. Ir taip toliau, iki begalybės, visi, kurie jaučia laikui nuoskaudą, neturės tikros ramybės.

Betgi žmogus, kuris dėjo visas pastangas, stengdamasis suvokti laiko procesų teisingumą, nedelsiant pajus ramybę. Joks įvykis neišves jo iš pusiausvyros. Savo nuotaika jis užkrės ir jį supančius žmones, ir visi jį labai brangins.

Išvada: laiko procesų teisingumą turi suvokti visi be išimties, kitaip mes neatsikratysime begalinių rūpesčių ir nesąmoningai kenksime mus supantiems žmonėms. Reikalingas suvokimas atsiras, nuolat mąstant apie tai, kaip teisingai sutvarkytas šis pasaulis.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis