Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

RELIGIJA KAIP TROŠKIMŲ EVOLIUCIJA

 

Viešpaties Čaitanjos atnešta religija, skirta Kali-jugai, vadinama sanatana-dharma, arba paramarthika-dharma. Artha – turtai, vertybės, tikslas. Paramartha – aukščiausi turtai, aukščiausias tikslas. Žmogui, atsidavusiam Viešpačiui Čaitanjai, aukščiausias tikslas yra prema, arba meilė Dievui.

Štai tokiame kontekste mes pakalbėsime apie vietą, kurią paramarthika dharma užima bendroje įvairių dharmų sistemoje.

Iš esmės, bet kuri religinė sistema – tai žmogaus norų evoliucija. Visų religinių praktikų tikslas – išgryninti, apvalyti mūsų norus. Savo nurodymuose Rupa Gosvamiui Čaitanja Mahaprabhu sakė, kad mūsų santykių su Viešpačiu įsisąmoninimas prasideda dar laukinėse, necivilizuotose gyvybės formose. Kiekvienas savo širdyje turi kažkokį tikėjimą. Laukinės gentys gali garbinti kalną, žaibą ar laivą, kažkada matytą vandenyne; vaikas irgi turi tam tikrą, tegu ir naivų, tikėjimą į Dievą.

Primityvių žmonių tikėjimas turi vieną ypatumą – jis yra labai egocentriškas. Polinezijos genčių vyrai savo kanojomis kasdien praplaukia daugybę mylių, ir yra tvirtai įsitikinę, kad mosuodami savo irklais, jie judina žemę! Kanojos visą laiką stovi vietoje, tik žemė su visais vandenynais po jomis slenka! Kai žmogus į visatos centrą pastato save, jo tikėjimas tampa visiškai egocentriškas. Egocentrizmas – tai neišmanymas, kurio dėka mes atsikliuvome į materialų pasaulį. Jis pasireiškia kaip noras būti Dievu ir valdyti materialią energiją, o tai visiškai iškreipia pirmapradį nesuteptą žmogaus potraukį religijai ir atsidavimo tarnystei.

Sekanti pakopa – civilizacija. Civilizuotas žmogus nuo laukinio skiriasi tuo, kad jis naudojasi logika. Tačiau tai kutarka – sukta, netikra logika. Kai pas laukinius atsiranda logika, jų tikėjimas išvirsta į ateizmą: Dievo niekas nematė, vadinas, Jo nėra. Vis tik netgi ateistinėje visuomenėje žmonės kreipiasi į Dievą. Kodėl?

Krišna apreiškė Savo begalinį gailestingumą, kurdamas materialų pasaulį ir nurodydamas jo tikslą – kančiomis ir mirties baime pastūmėti žmones link Dievo. Apart kančių, Bhaktivinoda Thakuras nurodo dar tris priežastis, kurios verčia žmogų kreiptis į Dievą ir Jam tarnauti: 1) materialios gerovės troškimas; 2) pareigos jausmas ir dėkingumas Aukščiausiajam ir 3) raga, spontaniškas, be jokios motyvacijos prisirišimas prie Dievo.

Išvardintos priežastys keičia viena kitą priklausomai nuo to, kaip keičiasi žmogaus sąmonė. Baimė virsta gerovės troškimu, o šis noras transformuojasi į pareigos ir dėkingumo jausmą. Kada taip vadinamoje civilizuotoje visuomenėje pradeda vystytis mokslas, ateizmas įgauna materializmo formą. Jeigu ateizmas yra visiškas Dievo neigimas, tai materializme Dievo vietą užima materija. Vystantis moralei, užimančiai aukštesnę padėtį nei mokslas, atsiranda labiau teistinės teorijos – įvairios impersonalizmo formos: šunyavada, gnosticizmas, solipsizmas... Tai vis sumaitoto religingumo formos, esančios labai toli nuo tikrosios, pirmapradės gyvų būtybių dharmos.

Kokia gi ta pirminė, dar visiškai nesuteršta sielos dharma? Meilė Dievui. Dharma – tai meilė. Tačiau sielos norai filtruojasi per mūsų užterštą sąmonę, ir protas mus apgaudinėja, todėl atsiranda trys apgaulingos religijos formos: ateizmas, materializmas ir impersonalizmas.

Ko reikia, kad žmogus pasiektų tikrąją dharmą, kad jo norai evoliucionuotų į nemotyvuotus prisirišimus? Kad visuomenėje viešpatautų tikroji religija, nepriklausomai nuo žmonių sąmonės lygio? Atsakymas į šiuos klausimus vienas – varnašrama, visuomenė, kurioje centrinę vietą užima Krišna. Rupa Gosvamio nuomone, bhakti praktikavimui varnašrama nereikalinga, nes netgi toje sistemoje yra tokie elementai, kaip baimė, gerovės troškimas ir pareigos jausmas, o atsidavimas Krišnai, kaip žinia, apsieina be motyvacijų. Nežiūrint to, Šrylos Prabhupados tikslas – atstatyti dabartinėje visuomenėje varnašrama-dharmos principus, nes varnašrama įtraukia žmones į sadhana-bhakti, kuri, savo ruožtu, išvysto potraukį atsidavimo tarnystei.

Patyrinėjus viduramžių Europos visuomenę, aiškiai matosi, kad ji labai primena varnašramos sistemą. Dar daugiau, Bhaktivinoda Thakuras teigia, kad visi dabartinės Vakarų civilizacijos laimėjimai buvo galimi tik todėl, kad viduramžiais žmonės laikėsi kai kurių varnašrama-dharmos principų. Tuo metu egzistavo griežta luominė sistema, kuriai vadovavo religingi valdovai, atidžiai prižiūrintys, kad kiekvienas šios sistemos narys užsiimtų tik jo luomui būdinga „sadhanos“ forma. Varnašrama, veikdama kaip socialinis presas, ugdo žmonėms tarnystės jausmą ir pakylėja juos į aukštesnį dvasinį lygį.

Vrindavano Gosvamiai pamokslavo visuomenėje, kurioje varnašramos principai buvo taip išdarkyti, kad žmonės visai neturėjo galimybės pakilti aukščiau gunų lygio. Todėl jie sakė, kad visos tos pakopos nebūtinos, ir kad bet kokie motyvai nėra tikri, nes atsidavimą Krišnai kiekviena gyva būtybė turi savo širdyje. Iš tikrųjų tyra bhakti neturi jokių motyvų, bet iki nepasireiškia spontaniškas prisirišimas (raga), vieną motyvaciją, mažiausiai užterštą, vis tik reikia palikti, būtent, dėkingumo ir pareigos jausmą Dievui. Gosvamiai sakė, kad žmogus Dievą garbinti iš pareigos jausmo turi tol, kol jo širdyje atsiras nemotyvuotas prisirišimas prie Viešpaties. Tai kartu ir atsakymas į klausimą – kodėl Krišnos sąmonės praktiką reikia pradėti nuo sadhanos lygio.

Mūsų praktikoje nuo pat pradžios yra ragos elementai, bet vis tik vaidhi lygyje vyrauja aišvarja, kai Dievas suvokiamas kaip visagalis, visa žinantis ir visur esantis Višnu. Tiems, kurie yra madhurjos lygyje, Viešpats Krišna – visa žavintis, pats gailestingiausias ir... labai nerūpestingas. Piemenėlis Krišna visiškai pasinėręs į bendravimą su karvėmis, draugais, giminėmis ir gopėmis. Kitaip sakant, Krišna Pats užmiršo, kad Jis ir visagalis, ir visa žinantis, ir visur esantis.

Višvanatha Čakravarti Thakuras klausia: „Kas tokiu atveju priima pradedančių bhaktų maldas, skirtas Govindai?“ Piemenėlis Krišna? Ar Tas, kuris glūdi mūsų širdyse? Žinoma, Paramatma mus girdi, bet juk mes kreipiamės į Govindą. Atsakymas būtų toks: bet kuriose Viešpaties lilose yra ir madhurjos, ir aišvarjos aspektai. Netgi kai Viešpats ateina, sakykim, Kurmos pavidalu. Šitoje liloje irgi yra madhurja – kai Kurma duoda Mandarai pakasyti Savo nugarą. Tiesiog vienuose žaidimuose vyrauja vienas aspektas, kituose – kitas. Pavyzdžiui, Dvarakoje daugiausia aišvarjos, bet kai Krišna ateina pasitarti su Udhava, jau galima kalbėti apie madhurją. Būdamas Vrindavane, Krišna neprisimena, kad Jis visagalis ir t. t. Jašoda baudžia Krišną, Anas verkia, bet ar tai reiškia, kad Jis yra neišmanyme? Žinoma, ne. Jį gaubia jogamajaprema, meilė. Kartais Krišna susivokia esąs Dievas, ypatingai, kai reikia ginti Jam atsidavusias sielas. Bet, aplamai, Krišnos liloje Vrindavane vyrauja madhurja.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis