Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

RATŲ  SKAIČIUS

 

Bhakti-jogos  esmė – palaipsniui  skirti  kuo  daugiau  laiko    nuoširdžiam  kartojimui,  iki  jis  taps  nepertraukiamu. Tik  tokiu  atveju  protas  atsitraukia  nuo  išorinių  objektų  ir  visiškai  panyra  į  Šventą  Vardą.

Viešpats  Čaitanja  sako, kad  jeigu  žmogus  nekartoja  bent  64  ratų, jis  negalės  atplėšti  savo  protą  nuo  juslių  objektų. Šį  minimalų  rekomenduojamą  ratų  skaičių  Viešpats  pavadino  nir-bandha, kas  reiškia  “be  mazgo”  (Čaitanja  Bhagavata, Madhja, 23.650).

Jeigu  žmogus  nesugeba  nuolatos  ir  nuoširdžiai  kartoti  Šventą  Vardą, jis  niekados  nepasieks  aukščiausių bhakti  pakopų, tokių, kaip  asakti, bhava  ir  prema. Ir  tai  yra  “vienintelis  teisingas  Švento  Vardo  kartojimas”, kaip  teigia  Bhaktivinoda  Thakuras  Šri  harinama  čintamani  įvade. Toks  klasikinio  vaišnavizmo  ačarjų  požiūris.

Šiame  pasaulyje  siela  apimta  iliuzijos  ir  visiškai  bejėgė. Tavo  valia  gali  pasireikšti  tik  dedamomis  pastangomis  ir  maldomis, prašant  malonės. Daryk  tai, ką  pajėgi, bet  jau  stenkis  iš  visų  jėgų. Nėra  kito  būdo  įrodyti Viešpačiui, kad  tu  tikrai  nori  Jį  pasiekti. Viešpats nėra  koks  nors  pastumdėlis, kurio  paslaugas  galima  nebrangiai  nusipirkti.

Tęsiant  šią  praktiką, mus  gaubiančioje  tamsoje  pradeda  rodytis  kažkokie  prašviesėjimai. Tarpais  tu  jausi  Viešpatį  savo  širdyje, o  paskui  vėl  grimsi  į  tamsą. Kartojant  mantrą, pradės  reikštis  palaima, bet  ji  bus  trumpalaikė. Iš  pradžių  pusę  rato, paskui  visą… du  ratus…

Likusį  laiką  protas  ir  toliau  blaškysis, bet  dabar  tai  jau  nesiskaitys  kaip  įžeidimas, nes  tu  iš  visų  jėgų  stengiesi  pagerinti  savo  kartojimą  ir  meldi  Viešpatį  malonės. Aplamai,  įžeidimo  esmė  ne  atidumo  stokoje, bet  ignoravime.

– Kitaip  sakant, ratų  skaičiaus  didinimas  pagerina  kartojimo  kokybę?

– Haridasas  Thakuras  nurodo  du  pagrindinius  momentus. Pirmas: mechaniškas ir  nededant  pastangų  kartojimas  yra  visiškai  neveiksmingas, kiek  ratų  bekartotum. Antras: nuoširdus  kartojimas  visaip  bandant  koncentruotis. Tada  ratų  skaičiaus  didinimas  iššaukia  Viešpaties  malonę, kuri  ir  leidžia  sutelkti  protą  į  Švento  Vardo  kartojimą. “Pati  dživa  negali  nei  išvengti, nei  įveikti  atotrūkio  iliuzijos…”

– Šryla  Prabhupada  sakė, kad  jeigu  mes  kartojame  šešiolika  ratų  ir  laikomės  keturių  principų, tai  būtinai  sugrįšime  pas  Dievą. Kaip  jūs  paaiškintumėt  šiuos  žodžius?

– Taip, Prabhupada  tai  sakė. Jis – malonės  vandenynas! Bet  mes  negalime  parazituoti  šios  malonės  sąskaita. Tai  būtų  guru-bhoga – panaudoti  dvasinio  mokytojo  žodžius  savo  tinginystei  pateisinti. Prabhupada  nesakė, kad  Šventą  Vardą  galima  kartoti  bet  kaip. Jis  visada  norėjo, kad  mes  būtume  kuo  tobulesni  bhaktos. Visi  žino, kad  pradžioje  jis  iš  savo  mokinių  reikalavo  kartoti  64  ratus. Ir  tik  jų  dvasinis  ir  moralinis  bejėgiškumas  privertė  Prabhupadą  standartą  sumažinti. Yra  daugybė  jo  pasisakymų, kur  Prabhupada  prašo  savo  mokinių  kartoti  kuo  daugiau  ratų… Bet  mes  norim  būti  guru-bhogos, šiltai  drybsoti  ir  laukti  malonės…

Todėl  mes  praradome  tikėjimą, nes  per  ilgus  metus  nesulaukėme  jokių  savo  sadhanos  rezultatų. Bhaktos  virsta  paniurėliais, praradusiais  gyvenimo  prasmę  ir  skonį,  ir  kantriai  belaukiančiais  mirties. Ko  stengtis? Prabhupada  ir  taip  mus  pasiims! Kuriam  galui  džiovinti  smegenis  ir  kalti  tuos  mokslus, nama-tatvą? Mums  nereikia  nei  Bhaktivinodos  Thakuro, nei  ačarjų. Vis  tiek  viskas  garantuota. Tereikia tik  atbarbenti  savo  ratus, laikytis  principų  ir… kuo  greičiau  numirti. Tai  ir  yra  guru-bhoga, kurios  rezultatas  bus  tokių  iliuzijų  krachas.

– Kaip  pasireiškia  prašviesėjimas? Kokie  tai  pojūčiai?

– Tu  atsikeli  ankstų  rytą  ir  pradedi  kartoti  Šventą  Vardą, nuo  pat  pirmo  rato  stengdamasis  būti  kuo  atidesnis. Stengiesi  suprasti  kiekvieno  žodžio  reikšmę. Hare – vadinasi, Radhė, Rama – Tas, Kuris  džiaugiasi  meilės  žaidimais. Tu  stengiesi  pajusti, kad  Viešpats  visai  čia  pat, šauki  Radhę  ir  Krišną.

Tačiau  gal  valandą  tu  dar  tebebūsi  tama-gunoje. Tai  miego  pasekmė. Protas  kapstysis  praėjusios  dienos  prisiminimuose, ir  tu  negali  jo  sutvarkyti, tačiau  kartok  toliau. Ir  lauk  malonės. Neužsibrėžk  tikslo  sukartoti  kažkokį  ratų  skaičių. Kartok  ir  lauk. Gal  būt, malonė  ateis  po  penkių  ratų, gal  po  trisdešimties. Bet  kai  ji  apsireiškia, tu  pajunti  skonį. Burną, liežuvį  užpildo  saldumas, kuris  vėliau  persilieja  į  protą, tiksliau, į  galvą. Ilgėjant  praktikai, skonis  tampa  vis  stipresnis, o  protą  apima  “ugnis”. Skonis  pereina  į  kitas  kūno  dalis, iš  galvos  į  kaklą, pečius. Tau  norisi  kinkuoti  galva, raitytis  visu  kūnu. Tave  visą  apima  neapsakoma  palaima. Tokioje  būklėje  įmanoma  sukartoti  daugybę  ratų, o  apie  nuovargį  ir  kalbos  nėra. Atvirkščiai, tu  tiesiog  negali  sustoti. Skonis  atsiranda  tik  tada, jeigu  tu  gauni  malonę. Be  jos  tu  tik  mirtinai  nuvargsi  ir  išsikankinsi.

Bet  šis  skonis  dar  yra  grubiame, fiziniame  lygyje. Aukščiau  jo – meilės  emocija, o  ji  atsiranda  širdyje.

Visko  pagrindas – tikėjimas. Bhakta  turi  tvirtai  patikėti, kad  Šventas  Vardas  jį  gali  padaryti  beprotiškai  laimingu! Tai  teisybė! Tai  realu! Netgi  fiziniame  lygyje  esantis  skonis  su  kaupu  atsvers  visus  materialius  malonumus. Tai  galima  pasiekti  greitai. Haridasas  Thakuras  taip  sako: “greitai”. Aš  klausinėjau  bhaktas, ir  daugelis  jų  sakėsi  pajutę  šitą  skonį, bet  tik  akimirksniui, ir  todėl  neteikė  jam  didelės  reikšmės. Reikia  sugebėti  pasiekti  tokią  būklę, kai  skonis  jaučiamas  nuolatos, tada  jis  visiškai  tave  užvaldo ir  joks  neatidumas  darosi  neįmanomas. Pradėjus  teisingai  kartoti, net  per  vieną  savaitę  galima  daug  pasiekti. Ir  tai  šventa  teisybė.

Toliau didinant  ratų  skaičių, prašviesėjimai  darysis  vis  dažnesni. Viešpats, patenkintas  tavimi, užpildys  tavo  protą  Švento  Vardo  energija.

Ilgainiui  tu  pasieksi  būklę, kai  artimas  Dievo  buvimas  jaučiamas  nuolatos. Kartais  šis  jausmas  lydimas  tikros  ekstazės  priepuolių. Tokia  būklė  ir  yra  tai, kas  vadinama  Krišnos  sąmone. Nuo  šiol  tavo  kartojimas  bus  atidus  (ništha)  ir  kupinas  palaimos  (ruči). Kai  tai  įvyks, rekomenduojama  pradėti  medituoti  į  Krišnos  pavidalą.

Švento  Vardo  kartojimo  procese  išskiriami  penki  lygiai.

Pirmas  lygis  lydimas  įžeidimų  ir  vadinasi  nama-aparadha. Žmogus  dar  neturi  reikiamų  žinių  apie  Vardą  ir  savo  praktika  užsiima  gana  atsainiai. Nors  jis  ir  kartoja  mantrą, bet  dar  nėra  vaišnavas. Jis – vaišnava-prajaha, vaišnavo  šešėlis. Toks  žmogus  priima  Krišną  kaip  Dievą, bet  jo  tarnystės  motyvacija – materiali. Jis  perdaug  užimtas  savimi, todėl  jam  Šventas  Vardas – tik  tuščias  garsas.

Antras  lygis – nama-abhasa, labai  nežymiai  besireiškiantis  Vardas. Žmogus  ima  suprasti  savo  netobulumą  ir  deda  pastangas. Jis  kenčia  dėl  nesėkmių  ir  meldžia  Viešpatį  malonės. Toks  žmogus  godžiai  ieško  informacijos  apie  Šventą  Vardą, norėdamas  pagerinti  savo  kartojimą. Atsakydamas  į  jo  maldas, Viešpats  palaipsniui  atsiskleidžia  Savo  Varde.

Trečias  lygis – kai  žmogui  po  ilgų  ir  didelių  pastangų  pagaliau  pavyksta  vieną  kartą  ištarti  Vardą  tyrai. Nuo  šio  momento  jis  laikomas  vaišnavu, “kuriam  turi  lenktis  šeimos  žmonės”. Nors  jis  dar  negali  nuolatos  būti  šitame  lygyje, tačiau  bent  vieną  kartą  tyrai  ištartas  Šventas  Vardas  į  pelenus  paverčia  tokio  žmogaus  nuodėmes.

Ketvirtas  lygis – šudha-nama, kai  žmogus  kartoja  tyrai  ir  be  pertraukos. Jo  tarnystė pastovi  (ništha), ir  nuo  šio  lygio  jis  laikomas  madhjama-adhikari. Pirmuose  trijuose  lygiuose  žmogus  vadinamas  kaništha, tai  yra, nepasiekęs  ništhos  lygio. Madhjama-adhikari  ugdo  savyje  meilės  jausmą  Krišnai. Jis  draugauja  su  bhaktomis, padeda  nekaltiems  ir  vengia  ateistų  draugijos. Nuo  ruči  lygio  žmogus  džapos  metu  turi  medituoti  į  Viešpaties  pavidalą. Tai  reikia  daryti  mintyse  ar  sėdint  prieš  murti. Ilgainiui  Vardas  taps  neatsiejamas  nuo  formos  ir  pradėjus  kartoti  mantrą, Viešpaties  pavidalas  automatiškai  iškils  prieš  akis. Paskui  būtina  medituoti  į  64  Viešpaties  savybes, pasitikslinant  su  šventraščiais. Įsitikinus, kad  ir  jos  neatsiejamos  nuo  Vardo, reikia  pradėti  meditaciją  į  Krišnos  žaidimus  (ašta-kalija-lila-smarana). Padedant  guru, bhakta  įsitraukia  į  šiuos  žaidimus, atrasdamas  juose  savo  amžinąją  rolę. Ir  tai – penktas  kartojimo  lygis. Žmogus  pasiekia  tobulybę  ir  tampa  utama-adhikariu. Jo  širdyje  įsikuria  ekstatinė  meilė  Dievui. Kiti, vien  tik  pažiūrėję  į  tokį  bhaktą, įsikvepia  Švento  Vardo  kartojimui.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis