Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

BHAKTI  VIGJANA  GOSVAMIS

 

PRIEŠ AUŠTANT

(Pagal bhakti-šastri kurso seminarą Atsidavimo nektaras)



MEDITACIJA Į ŠRY ŠRY ŠAD-GOSVAMI-AŠTAKĄ

 

Bet kokių šventraščių studijos pradedamos malda, nes tik ji leidžia perprasti slaptingą tekstų esmę, suteikdama mūsų sąmonei jautrumą ir imlumą. Atsidavimo nektaras, arba Bhakti-rasamrita-sindhu, kurią mes dabar studijuosime, yra nepaprasta knyga, išsiskirianti netgi ilgiausiame visų pasaulio šventraščių sąraše. Joje atskleidžiama dvasinių santykių, visada siejančių sielą su Dievu, esmė. Norint suprasti šią knygą, neužtenka vien proto bei intelekto, apsiginklavusių pasaulietine logika ir įpratusių žongliruoti filosofinėmis kategorijomis – reikalinga turėti jautrią ir nuolankumo kupiną širdį, nuskaistintą maldos.

Šry Šry šad-gosvami-aštaka, sukurta Šrinivasa Ačarjos, jaunojo šešių Vrindavano Gosvamių amžininko, – tai malda, kuri leis mums priglusti prie atsidavimo nektaro vandenyno. Ji šlovina visus šešis Gosvamius: Rupa Gosvamį, Sanatana Gosvamį, Raghunatha das Gosvamį, Raghunatha Bhata Gosvamį, Dživa Gosvamį ir Gopala Bhata Gosvamį. Tarp jų Bhakti-rasamrita-sindhu autorius Šry Rupa Gosvamis teisėtai vadinamas pirmuoju. Tai jis perprato slaptingus Viešpaties Čaitanjos užmojus, ir dėka ypatingos energijos, kurią jam suteikė Pats Viešpats, davė mums tai, dėl ko į šį pasaulį atėjo Viešpats Čaitanja. Apie tai kalbama Jo pranama-mantroje: šry-čaitanja-mano ‘bhištam sthapitam yena bhu-tale. 

Šryla Rupa Gosvamis Prabhupada buvo pašauktas pradėti Šry Čaitanjos Mahaprabhu misiją, dėl kurios Jis čia atėjo ir kuri turėjo įgyvendinti Jo norus.

Viešpats Čaitanja pas mus atėjo dėl keleto priežasčių, ir viena iš jų – duoti žmonėms juga-dharmą, pagrindinį dvasinės praktikos metodą: harer nama harer nama harer namaiva kevalam kalau nasty eva nasty eva nasty eva gatir anyatha – šiame vaidų ir veidmainystės amžiuje nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio, kaip tik harinama-sankirtana – kolektyvinis šventų Viešpaties vardų giedojimas (ČČ, Adi-lila 17.21).

Viešpats ateina kiekvieną jugą, norėdamas žmonėms duoti dvasinės praktikos metodus, kurie jiems padėtų suvokti savo prigimtį. Viešpats Čaitanja prisiėmė juga-avataros rolę, bet jo misija tuo nesibaigia. Rupa Gosvamis pabrėžia: anarpita-čarim čirat karunayavatirnah kalau samarpayitum unatojnvala-rasam sva-bhakti-šriyam harih purata-sundara-dyuti-kadamba-sandipitah sada hridaya-kandare sphuratu vah šači-nandanah tegu Aukščiausias Viešpats, žinomas kaip Šrymati Šači-devi sūnus, visada būna pačiose jūsų širdžių gelmėse. Švytintis kaip išlydytas auksas, Jis atėjo į Žemę Kali amžiuje, norėdamas duoti žmonėms malonę, kurios iki tol nesuteikė joks kitas Viešpaties įsikūnijimas – unatod-džvala-rasam, patį aukščiausią skonį, tarnaujant Viešpačiui, kai žmogus yra sutuoktuvinės meilės būklėje (ČČ, Adi-lila 1.4).

Kadangi Viešpats Čaitanja yra Pats Krišna, tai Jis yra ne tik avatara, Tas, kuris nužengia, bet ir avatari – Tas, iš Kurio atsiranda visos avataros. Tuo Viešpats Čaitanja skiriasi nuo avatarų, ateinančių kitose Kali-jugose, ir tai reiškia, kad Jo misija turi būti kažkuo ypatinga. Kiekvienas Viešpaties įsikūnijimas Kali-jugoje atneša Šventą vardą ir kirtaną, nors šie atributai žmonėms buvo žinomi ir iki Viešpaties Čaitanjos atėjimo. Tačiau Šventas vardas (nama) ir kirtanas, kuriuos atnešė Šry Čaitanja Mahaprabhu – tai prema-nama ir prema-kirtanas.

Šventas vardas panašus į filosofinį akmenį: jis dovanoja žmogui išsivadavimą arba materialinę gerovę. Tačiau Šventas vardas ir kirtanas, gauti iš Viešpaties Čaitanjos, dovanoja mums išskirtinai tyrą, be jokios motyvacijos meilę Dievui, vradža-premą. Jis atėjo, norėdamas padėti žmonėms išvystyti spontanišką meilę Dievui – raga-bhakti. Krišnadasas Kaviradžas Gosvamis sako: sei dvare asandale kirtana sandare nama-prema-mala ganthi paraila samsare – Viešpats Čaitanja nupynė girliandą iš švento vardo ir krišna-premos, ir papuošė ja pasaulį (ČČ, Adi-lila 4.40). Todėl savo maldą Šrinivasas Ačarja pradeda žodžiais krišna-utkirtanam, o Rupa Gosvamis Viešpatį Čaitanją vadina maha-vadanyaya-avatara – pačiu prakilniausiu ir dosniausiu Viešpaties įsikūnijimu.

Tai, kas atsitiko Žemėje prieš penkis šimtus metų, labai retas atvejis. Tik vieną kartą per visą Brahmos dieną, Dvapara-jugos pabaigoje, dvidešimt aštuntoje Divja-jugoje, nužengia svajam bhagavan Šry Krišna kartu su Savo amžinąja Vradža-dhama, ir tuoj po to pasirodo Šry Čaitanja Mahaprabhu. Abu šie įvykiai neatsiejami: tuoj po Viešpaties Krišnos būtinai apsireiškia Viešpats Čaitanja. Tai vyksta neatsitiktinai. Šry Krišna ateina, norėdamas apreikšti pačią slaptingiausią dvasinių santykių esmę ir atskleisti materialaus pasaulio gyventojams dvasinio pasaulio grožį.

Krišnadasas Kaviradžas Gosvamis aiškina: Viešpats Krišna ateina, nes negali atsilaikyti prieš meilę tų, kurie Jam tarnauja dasja-,  sakhja-, vatsalja- ir šringara-rasoje: dasya, sakhya, vatsalya, šringara – čari rasa čari bhavera bhakta yata krišna tara vaša (ČČ, Adi-lila 3.11).

Vrindavane Aukščiausias visos kūrinijos valdovas tampa Savo tarnų meilės tarnu – čari bhavera bhakta. Šios pačios tyriausios ir absoliučios dvasinės meilės gelmės tiesiog neišmatuojamos. Bet kurie, net ir patys stipriausi materialūs išgyvenimai ir emocijos nė iš tolo neprilygsta begalinei dvasinio pasaulio rasai. Keturios pačios aukščiausios dvasinio pasaulio rasos kartais labai primena materialius santykius, todėl žmonės savo ribotus materialius išgyvenimus nejučiomis tapatina su dvasiniais ir laiko realybe, nors tai yra tik blyškus ir iškreiptas dvasinės tikrovės atspindys. Dauguma žmonių nesuprato to grandiozinio pasirodymo, kurį Krišna apreiškė Vrindavane, tikrosios prasmės. Todėl, kad Jo žygiai nepasimirštų ir pasiektų savo tikslą, neužilgo po Krišnos išėjimo pasirodo Viešpats Čaitanja ir aiškina Krišnos įsikūnijimo prasmę, atskleisdamas giluminį Jo lilų turinį. Tokiu būdu, Šry Čaitanjos atėjimas – tai savotiškas paties autoriaus komentaras savo žaidimams, panašiai kaip po sudėtingo turinio spektaklio į sceną išeina režisierius ir aiškina žiūrovams tai, ką jie tik ką matė.

Žodžius čaitanja-čaritamrita Šryla Prabhupada verčia kaip „gyvybinės energijos pobūdis nemirtingumo būklėje“ (čaitanja – gyvybinė energija, čarita – žaidimas ir amrita – nemirtingumas). Kitaip sakant, Viešpats Čaitanja ateina parodyti, kas tai yra gyvenimas amžinybėje.

Namo maha-vadanyaya krišna-prema-pradaya te / krišnaya krišna-čaitanya-namne gaura-tviše namah – o gailestingiausia Dievo inkarnacija! Tu esi Pats Viešpats Krišna, nužengęs kaip Šry Čaitanja Mahaprabhu. Tavo oda aukso spalvos kaip Šrymati Radharani, ir Tu dosniai dalini tyrą meilę Krišnai. Pagarbiai Tau lenkiuosi.

Kai Absoliuti Tiesa, persiėmusi gailesčiu, Pati ateina pas pačius nuodėmingiausius žmones, Ji vadinama Šry Krišna Čaitanja.

Bhaktivinoda Thakuras savo nepaskelbtame rankraštyje Amnaja-sutrah kalba apie tai, kad Absoliuti Tiesa, Aukščiausias Dievo Asmuo, Save išreiškia trimis formomis: audarya-madhuryaišvarya-bhedena tat svarupam api trividham – Aukščiausias Dievo Asmuo apsireiškia trimis pavidalais: audarja (kilniaširdiškumas), madhurja (nektaras) ir aišvarja (didingumas).

Viešpats Čaitanja – tai audarja-avatara, Aukščiausio Dievo Asmens gailestingumo ir kilniaširdiškumo įsikūnijimas. Vienoje savo dainoje Vasudeva Ghošas Viešpatį Čaitanją lygina su valdovu, kuris pasigėręs dalina savo turtus visiems, kas netingi ištiesti ranką. Būtent tokioje nuotaikoje būna Viešpats Čaitanja. Apgirtęs iš meilės, Jis dosniai dalina dvasinio pasaulio turtus visiems, kas tik nori, o tie turtai – tai tyriausia, nesuteršta jokiu materialiu egoizmu meilė Dievui, arba raga-bhakti.

Labai svarbu iš karto suprasti, kuo meilė Dievui (raga-bhakti) skiriasi nuo religijos įprastine šio žodžio prasme. Religija – tai instrumentas, kuriuo žmogus naudojasi, norėdamas gauti kažkokius juslių objektus, turtus ar išsivadavimą. Komentuodamas Čaitanja-čaritamrita Adi-lilos ketvirto skyriaus 41-ąjį tekstą, Šryla Prabhupada rašo: „Viešpats Čaitanja neišradinėjo kokios nors eilinės religijos, kaip dabar manoma. Religijos reikalingos įrodymui, kad Dievas yra, o įrodžius – išnaudoti Jį savo asmeniniams tikslams. Kaip taisyklė, Dievas žmonėms reikalingas tik kaip pajėgiausias jų norų vykdytojas. Transcendentinė Viešpaties Čaitanjos misija – išvystyti mumyse glūdinčią meilę Viešpačiui“.

Mylėti Dievą – reiškia stengtis Jį pažinti, nesiekiant jokio atlygio, neperšant Jam savo nuomonės apie Jį ir būti pasiruošusiems tokiems pokyčiams, kokius Jis nori mumyse matyti.

Vadindami Dievą tėvu, mes tikimės, kad Jis pasirūpins savo vaikais, duos jiems pastogę ir maisto. Tačiau kai mes mylime Dievą, tada matome Jį ne tokį, koks Jis mums reikalingas, o tokį, koks Jis iš tikrųjų yra. Štai tokią meilę Viešpats Čaitanja ir siūlo mums.

Religija pirmiausia siūlo patirti Dievo didingumą ir galybę, taigi aišvarją, ir tai yra dievobaimingumas, kuris trukdo pasireikšti meilei. Aišvarya-jnanete saba jagat mišrita / aišvarya-šithila-preme nahi mora prita – atmindamas Mano didybę, visas pasaulis į Mane žvelgia su pagarba ir baimingu virpuliu, kurie tačiau neleidžia pilnai pasireikšti atsidavimui ir meilei, todėl Manęs netraukia (ČČ, Adi-lila, 4.17). Dievobaimingumas, kurį žmogui skiepija religiniai ritualai, yra svetimas spontaniškos meilės jausmui, kurį mums siūlo Viešpats Čaitanja.

Kaip Šry Čaitanja Mahaprabhu propagavo meilę Dievui? Šrimadbhagavatam (11.5.32) minimos Viešpaties Čaitanjos astros, arba ginklai. Pirmiausia – tai Jo grožis, sundara-rupa; antra – šventų vardų giedojimas, kupinas krišna-premos: kai žmonės matydavo dievišką Viešpaties Čaitanjos pavidalą, Jo neapsakomai gražų veidą, paėjusį ašaromis, ir klausydavosi, kaip Jis gieda, – jų širdis užliedavo meilė.

Viešpačiui Čaitanjai reikėjo užtvirtinti Savo misiją, todėl Jis perdavė ją Vrindavano Gosvamiams. Jie turėjo paruošti sistemą, kuri įvestų žmogų į be galo išaukštintą būklę – meilę Dievui. Vien tik taisyklėmis ir apribojimais neįmanoma pakylėti žmogų iki spontaniško atsidavimo lygio. Norint duoti bhavą, reikia kažko daugiau. Vrindavano Gosvamiai garbingai susidorojo su šia užduotimi, – išeidami jie paliko neįkainuojamos vertės knygas, aprašančias atsidavimo tarnystės procesą. Be to, savo išvadoms jie sukūrė tvirtą filosofinę ir teologinę bazę.

Mums prieinamuose šventraščiuose tyra bhakti, arba šudha-bhakti, pasitaiko labai retai. Išimtis – Šrimadbhagavatam, kur viskas – nuo pradžios iki galo – gryniausias, niekuo neatmieštas atsidavimas. Kituose šventraščiuose bhakti daugiau ar mažiau atmiešta karma, gjana ar joga. Vrindavano Gosvamiai atskyrė bhakti nuo nereikalingų priemaišų, tokiu būdu įrodydami, kad Šrimadbhagavatam yra iškiliausias ir nepriekaištingiausias šventraštis. Jie ne tik naujai išaiškino dievybių garbinimo šventyklose aspektus, bet ir atidarė daugybę šventyklų bei įvedė jose Krišnos garbinimą sutinkamai su pančaratros principais. Be to, jie grąžino žmonėms tuo metu praktiškai prarastą Vrindavaną, suteikdami mums galimybę šiais laikais lankytis šventose vietose ir tuo pačiu apvalyti savo širdis.

Kartą Ramanudžačarja pasakė, kad kiekvienas vaišnavas, nepriklausomai nuo to, kokiai sampradajai priklauso, privalo aplankyti šimtą aštuonias šventas vietas. Jis išdėstė jas hierarchine tvarką, pirmą vietą skirdamas Šry Rangamui. Ir tikrai, Šry Rangamas – tai ta pati Vaikuntha, tik jau Žemėje. Ten galima rasti tam tikrą bhavą, bet tai – aišvarja bhava. Tokiu būdu, visos šventos vietos iki Gosvamių atėjimo apsiribojo aišvarja ir neatitiko Viešpaties Čaitanjos tikslų. Gosvamiai grąžino žmonėms Vrindavaną, atradę jame šventas vietas.

Lygindami Vrindavano Gosvamių ir Šrylos Prabhupados misijas, mes rasime daug ką bendro: Šryla Prabhupada taip pat steigė šventyklas, kur buvo garbinamos Dievybės, rašė knygas, grąžino bhaktoms Vrindavaną ir anksčiau neprieinamą Šrimadbhagavatam. Kaip ir Vrindavano Gosvamiai, jis davė mums bhakti-šastri. Žinoma, su tuo galima nesutikti, nes pirminė Bhagavadgyta, išdėstyta Mahabharatoje, nelaikoma bhakti-šastri, kadangi joje užtenka ir karmos, ir gjanos, ir jogos. Bhagavadgyta laikoma joga-šastra. Tačiau savo komentarais Šryla Prabhupada ją transformavo į bhakti-šastrą. Mokslininkai nevienareikšmiškai vertina tuos komentarus, bet jie visiškai teisėti, nes Bhagavadgytoje esančių žinių tikslas – bhakti. Tas pat ir su Šry Išopanišada – net prie geriausių norų jos negali pavadinti bhakti-šastra, tačiau Šrylos Prabhupados komentarai pakeitė ir jos statusą.

Bhadžaną, šlovinantį Vrindavano Gosvamius, Šrinivasa Ačarja pradeda žodžiais, kuriuose atskleista Viešpaties Čaitanjos misijos esmė:


krišnotkirtana-gana-nartana-parau premamritambho-nidhi.

 


Čia kalbama ne apie eilinį, o apie labai triukšmingą
kirtaną, prisotintą krišna-premos, šokių ir giesmių – gana-nartana-parau. Visa tai vyksta premamritambho-nidhi, premos vandenyno įtakoje, į kurį pasinėrę visi kirtano dalyviai.

 


dhiradhira-jnana-priyau priya-karau nirmatsarau pudžitau.

 

 

Vrindavano Gosvamiai neturi pavydo jausmo, todėl juos myli visi: dhiros ir adhiros, šventieji ir nusidėjėliai. Kai žmogus išrauna iš savo širdies pavydą, jis tuoj pat tampa visų mėgstamas. Pavydas – tai didžiausia anarthų apraiška. Pagal Višvanatha Čakravarti Thakuros apibrėžimą, pavydas susideda iš geismo, pykčio, godumo, iliuzijos ir beprotybės.

 

Raghunatha Bhata Gosvamis buvo vienas iš tų, kuriems Viešpats Čaitanja pavedė sustiprinti ir paskleisti Šrimadbhagavatam šlovę. Kai jis skaitydavo šį veikalą, susirinkdavo tūkstančiai žmonių, kurie, jo klausydamiesi, neįstengdavo sulaikyti ašarų. Kartą jis skaitė apie tai, kaip Krišna paliko Vrindavaną. Gopės blaškėsi kelio dulkėse, o Jašoda stovėjo, visa sustingusi ir palaužta sielvarto, kol tolyje galutinai išsisklaidė pakilusių dulkių debesis... Visi, klausydamiesi šio pasakojimo, verkė, išskyrus vieną žmogų. Raghunatha Bhata Gosvamis pastebėjo, kad jis nepastebimai išsiėmė iš kišenės žiupsnelį pipirų ir trinasi jais akis, kurios tuoj pat ėmė ašaroti.

Po lekcijos Raghunatha Bhata Gosvamis tarė tam žmogui: „Anksčiau aš tik skaičiau apie tai, kad akis, kurios neašaroja, klausantis Šrimadbhagavatam, reikia bausti, bet niekada nemačiau, kad kas nors tai darytų“. Po šių žodžių jis apkabino apsimetėlį, ir tam iš akių pasipylė šį kartą jau tikros ašaros. Taip žmogus, kuriam svetimas pavydo jausmas, gali ištirpinti ledą, sukausčiusį širdį.

Apie Sanataną Gosvamį pasakoja, kad jam net nereikėdavo pamokslauti. Jis ateidavo į kaimą ir kalbėdavosi su žmonėmis: „Kaip jūsų reikalai? Kaip laikosi vaikai? Kokios kainos turguje?“ Ir žmonės nuo tokių kalbų tiesiog tirpdavo iš meilės jam.

Šiose dvejose eilutėse sudėta labai gili filosofija: tokia išorinė veikla – šokiai, giesmės – padeda mums pažadinti savyje meilę Dievui. Pirma eilutė kalba apie sadhaną, antroji nurodo, ką reikia daryti, kad ta sadhana būtų sėkminga.

Satvata-tantroje aiškinama, kad žmogus praranda potraukį atsidavimo tarnystei ir apleidžia sadhaną, jeigu jis skaudina kitas gyvas būtybes. Himsa – štai kur tokio nuopuolio priežastis. Norint praktikos procese neprarasti potraukio atsidavimo tarnystei, tiesiog būtina sąmoningai išrauti pavydą iš savo širdies. Sekančioje eilutėje Šrinivasas Ačarja aiškina, kaip tai pavyko padaryti Vrindavano Gosvamiams:


šry-čaitanya-kripa-bharau bhuvi bhuvo-bharavahantarakau.

 

 

Viešpaties Čaitanjos malonės dėka Vrindavano Gosvamiai įgijo šias išaukštintas savybes, iš kurių nuostabiausia – sugebėjimas matyti žmonėse gėrį ir pakelti juos iki tokio lygio. Bet Viešpaties Čaitanjos malonę galima gauti tik vienu būdu, nurodytu toje eilutėje – bandant patiems duoti tokią malonę kitiems.

 

Kali-jugoje, kai žmogui labai sudėtinga laikytis religinių principų ir šventraščių nurodymų, mūsų praktikos esmę Viešpats Čaitanja nužymėjo trimis kategorijomis: nama-ruči, dživa-doja ir vaišnava-seva, tai yra, šventų vardų giedojimas, pamokslavimas iš gailesčio visoms gyvoms būtybėms ir tarnystė vaišnavams. Visi šie principai išreikšti pirmame Šrinivaso Ačarjos bhadžano posme.


nana-šastra-vičaranaika-nipunau sad-dharma-samsthapakau
.

 


Kaip jau buvo minėta, Vrindavano Gosvamiai išstudijavo šventraščius –
vičaranaika, pasiekdami šioje srityje aukščiausią tobulumą – nipunau. Trys pagrindinės mūsų intelekto funkcijos – tai atmintis (smriti), analizavimas (vičar) ir sugebėjimas daryti išvadas (viveka). Vrindavano Gosvamiai tobulai įsisavino šventraščius ir įtvirtino amžinuosius religijos principus – sad-dharma-samsthapakau, norėdami atnešti gėrį visų trijų pasaulių gyventojams – lokanam hita-karinau tri-bhuvane.

 

Kadangi jie linki laimės visoms gyvoms būtybėms – manyau šaranyakarau, – vadinasi, mes turime suvokti būtinybę kreiptis į juos ir prašyti jų prieglobsčio, prašyti būti mūsų dvasiniais mokytojais. Bet kam to reikia?


radha-krišna-padaravinda-bhadžananandena matalikau

 

 

Tam, kad pasinertume į Radhos ir Krišnos meilę.

 

Atrodo, kad Gosvamiai težino šventraščius, tačiau vidujai jie kupini meilės Dievui. Pasiekę tobulą pažinimą ir įtvirtinę sad-dharmą visos žmonijos labui, Vrindavano Gosvamiai paniro į Radhos ir Krišnos meilės būseną.

Kai Šryla Prabhupada atvyko į Ameriką, jis taip pat pamokslavo, kalbėjo apie šastras, ir tuo pat metu jis buvo sklidinas meilės Dievui. Pasakojama, kaip kartą, giedant Džaja radha madhava, Šryla Prabhupada pravirko. Tie, kurie ten buvo, sakė, kad ašaros ne sruveno jo veidu, o tiesiog tryško iš akių – kaip Viešpačiui Čaitanjai. Kai kurie bhaktos pajuto, kad Prabhupados ašaros netgi juos pasiekia.


šry-gauranga-gunanuvarnana-vidhau šradha-samridhy-anvitau

 

 

Čia teigiama, kad tikėjimas Viešpačiu Čaitanja kaip išgelbėtoju – didelė sėkmė. Kadangi Vrindavano Gosvamiai turėjo nepajudinamą tikėjimą, jie

 


papotapa-nikrintanau tanu-bhriritam govinda-ganamritaih –

 

 


sugeba išvaduoti visas sąlygotas sielas iš nuodėmingos veiklos pasekmių, praliedami ant jų savo giesmių, šlovinančių Govindą, lietų.

 


anandambudhi-vardhanaika-nipunau kaivalia-nistarakau

 

 

Dvasinis nektaras, kurį Vrindavano Gosvamiai lieja ant sąlygotų sielų, nuolatos stiprėja, todėl jie gali gelbėti žmones iš kaivaljos, impersonalaus išsivadavimo, nasrų. Kai žmogus jaučia vradža-premos palaimą, kaivalja jam tampa nuodais.

 

Vienas Gosvamių kartą pasakė, kad rakštis, įsmigusi kojon, einant į Vrindavaną, teikia daugiau palaimos, negu impersonalistiniai malonumai.


tyaktva turnam ašeša-mandala-pati-šrenim sada tučha-vat 

 

 


Turėdami neribotas valdas, jie visam laikui atsisakė materialių gėrybių, kaip kažko niekingo. Materialūs turtai neturi jokios vertės žmonėms, kurie jaučia begalinį potraukį dvasiniams malonumams ir gailestį visoms puolusioms sieloms, kurių labui jie dėvi
kaupinas ir kanthas.

 


bhutva dina-ganešakau karunaya kaupina-kanthašritau

 

 

Vrindavano Gosvamiai, norėdami pasauliui parodyti atsižadėjimo pavyzdį, savanoriškai pasišventė paprastam gyvenimui. Žmones svaigina materiali laimė, bet Vrindavano Gosvamiai pademonstravo, kad galima būti laimingais ir neturint jokių materialių gėrybių, kad būtent jos atitolina žmogų nuo tikrosios laimės. Materialaus pasaulio malonumai – tai kaina, kurią mes turime sumokėti, norėdami ištrūkti iš jo gniaužtų.

 


gopi-bhava-rasamritabdhi-lahari-kalola-magnau muhur

 

 

Tikrojo atsižadėjimo požymis – laimė, nes žmogus, atsisakydamas materialių malonumų, atranda kažką vertesnio. Šioje eilutėje sakoma, kad Vrindavano Gosvamiai nuolatos maudosi dvasinės meilės vandenyse.

 


kudžat-kokila-hamsa-sarasa-ganakirne mayurakule nana-ratna-nibadha-mula-vitapa-šry-yukta-vrindavane

 

 

Atsisakę materialaus pasaulio turtų, Gosvamiai atrado dvasinio Vrindavano lobius, kur visa žemė nusėta brangakmeniais, o oras sklidinas nuostabaus paukščių giedojimo.

 

Prabodhananda Sarasvati Thakuras rašo, kad tam, kuris atsikliuvo į Vrindavaną, nėra jokio reikalo lankyti kitas šventas vietas, o tam, kuris išgirdo Vrindavano povų šauksmus, nėra prasmės klausytis Vedų. O jeigu žmogus paprasčiausiai kartoja medžių, augančių Vrindavane, pavadinimus, jam nebereikia kartoti šventąsias mantras.

Svami Haridasas, Vrindavano Gosvamių amžininkas, buvo laikomas nuostabiu dainininku. Kai jis giedodavo bhadžanus, šlovinančius Krišną, jo balsas tiesiog verdavo širdį. Garsas apie dainininką plačiai pasklido ir pasiekė imperatoriaus Akbaro ausis. Trokštantis malonumų monarchas nusprendė žūt būt išgirsti Haridaso giedojimą. Jis atvyko į Vrindavaną, ir štai, kai tik jo širdį pasiekė pirmieji nuostabaus giedojimo garsai, kuriuose tiesiog ištirpo monarchą supantis pasaulis, jo akys paplūdo ašaromis. Baigėsi bhadžanas, monarchas atsipeikėjo ir žemai nusilenkė Svami Haridasui: „Tu puikiai giedi, ir aš noriu tau atsidėkoti“. – „Bet man nieko nereikia“. – „Ne, ne, aš labai turtingas ir galiu tave padaryti laimingu“. – „Ką gi, štai ghatos laipteliai. Matai, vienas įskilęs? Sutvarkyk jį, ir aš tau būsiu dėkingas“. – „Kuo tu mane laikai? Pataisyti! Aš galiu jį auksu iškloti!“ – „Tu taip manai?“ Ir Svami Haridasas lengvai prisilietė prie imperatoriaus. Prieš Akbaro akis staiga iškilo tikrasis Vrindavanas! Jis pamatė, kad visa ghata išklota filosofiniu akmeniu, o įskilęs laiptelis akinančiai žėri saulėje savo deimantais. Monarchas suprato, kad visų jo turtų neužteks užtaisyti tą menką įskilimą.   

Dieną ir naktį garbindami Radhą ir Krišną, Gosvamiai pasiekė Vrindavaną, tuo pačiu mums parodydami Krišnos sąmonės tikslą.


radha-krišnam ahar-nišam prabhadžatau dživarthadau yau muda

 

 

Rupa Gosvamis Bhakti-rasamrita-sindhu rašo, kad sadhanos tikslas – bhava, dvasinės emocijos. Visa mūsų veikla nukreipta būtent į tai.

 

sankhya-purvaka-nama-gana-natibhih kalavasani-kritau

nidrahara-viharakadi-vidžitau-čatyanta-dinau čayau

radha-krišna-guna-smriter madhurimanandena samohitau

 

Šiame tekste sakoma, kad nors Vrindavano Gosvamiai buvo visiškai pasinėrę į Radhos ir Krišnos meilę, jie griežtai laikėsi taisyklių ir nurodymų. Pavyzdžiui, Raghunatha das Gosvamis kiekvieną dieną du tūkstančius kartų lenkėsi vaišnavams ir tūkstantį aštuonis kartus – Govardhanui, Vrindavanui ir Krišnai. Jis tai darė todėl, kad nenorėjo nė akimirkai užmiršti apie vaišnava čaran, lotosines bhaktų pėdas. Jis kartojo šešiasdešimt keturis šventų vardų ratus, miegojo pusantros valandos, o likusį laiką skyrė knygų rašymui bei apmąstymams apie Radhos ir Krišnos žaidimus.

Tokios griežtos dvasinės praktikos išdavoje Vrindavano Gosvamiai nugalėjo alkį, miegą ir nuovargį, nes turėjo atyanta dinau, begalinio nuolankumo bei romumo savybes. Mums irgi reikia ugdytis tokias savybes, jeigu norime ištrūkti iš savo juslių vergijos.

Kai Raghunatha das Gosvamis, turtingų tėvų sūnus, atėjo į Purį, tėvai jam atsiuntė virėją, tarną-brahmaną ir keturis šimtus rupijų (tada tai buvo dideli pinigai), tačiau Raghunatha das Gosvamis jas eikvojo vien tiktai Viešpaties Čaitanjos ir Jo bhaktų vaišėms. Vėliau jis susirūpino, kad nepradėtų didžiuotis, jog Pats Viešpats Čaitanja pas jį pietauja, todėl nustojo ruošti tas šventes.

Du paskutiniai tekstai pavaizduoja, ką pasiekė Vrindavano Gosvamiai.


radha-kunda-tate kalinda-tanaya-tire ča vamšivate

premonmada-vašad ašeša-dašaya grastau pramatau sada

gayantau ča kada harer guna-varam bhavabhibhutau muda


he radhe vradža-devike ča lalite he nanda-suno kutah

šry-govardhana-kalpa-padapa-tale kalindi-vane kutah

ghošantav iti sarvato vradža-pure khedair maha-vihvalau

vande rupa-sanatana raghu-yugau šry-dživa-gopalakau

 

Jie pakilo iki vipralambha-sevos, o tai yra meilė Krišnai išsiskyrimo būsenoje.

Šryla Prabhupada sako (tai labai svarbus punktas mūsų filosofijoje), kad Gosvamiai nekrykštavo iš džiaugsmo, jog matė Krišną; atvirkščiai, jie sakė: „Krišna, kur Tu? Kodėl Tu mus palikai?“ Štai tokią tobulą nuotaiką – aistringą ir vis didėjantį troškimą atrasti Krišną – mes galime išsiugdyti, praktikuodami vaidhi-sadhana-bhakti. 

Kartą, pamokslaudamas Pietų Indijoje, Šryla Prabhupada užėjo į namus, kur gyveno maža mergaitė, vardu Sarasvati. Ir ten buvo nedidelis Krišnos paveikslas. Šryla Prabhupada paklausė, kas jame pavaizduota, ir mergaitė atsakė, kad tai – Krišna. Nutaikęs progą, Šryla Prabhupada paslėpė paveikslą. Mergaitė greit jo pasigedo ir ėmė visus klausinėti, kur dingo Krišna. Šryla Prabhupada nusijuokė ir pasakė: „Žiūrėkite, štai taip ir Vrindavano Gosvamiai bėgiojo, klausinėdami, kur Krišna“. Satsvarupa das Gosvami sako, kad Šryla Prabhupada atėjo, norėdamas duoti mums Krišną, bet tik tam, kad paskui mes Jo ieškotume.

Vipralambha-seva, meilė išsiskyrimo būklėje, yra pati aukščiausia rasa. Reikšdami pagarbą Vrindavano Gosvamiams, mes turime stengtis persiimti šia nuotaika. Mąstydami apie Gosvamių darbus, mes išreiškiame jiems pagarbą, ir tuo pačiu po truputį perimame jų savybes. Mes garbiname Rupa Gosvamį, Sanatana Gosvamį, Dživa Gosvamį, Gopala Bhata Gosvamį, Raghunatha Bhata Gosvamį, Raghunatha das Gosvamį ir galvojame apie jų veiklą, nes norime turėti tas savybes, kurias Šrinivasa Ačarja apgiedojo Šry šry šad-gosvami-aštakoje.

 

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis