Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Prarastasis rojus, arba karma-joga

 

„Aš nesu šio pasaulio šeimininkas. Aš tas, kuris teikia pasitenkinimą ir džiaugsmą Dievui. Aš Jo tarnas, todėl esu pasiruošęs gyventi visų žmonių labui. Mano gyvenimas – tai auka ant tyros meilės altoriaus. Viešpatie, duok man pakankamai proto ir jėgų, kad galėčiau pildyti Tavo valią. Suminkštink mano akmeninę širdį ir pasiimk ją kaip mano dovaną“.

Kai žmogus gyvena su tokiomis mintimis, jo veikla vadinama „niškama-karma“. „Kama“ – tai materialūs troškimai, o „niškama“ – nesavanaudiškumas, materialių norų nebuvimas. Pas nesavanaudišką žmogų labai greitai susibalansuoja psichika ir jis sutvirtėja kaip jogas. Jis ramiai sutinka tiek praradimus, tiek sėkmę. Tai ir yra joga. Kaip kasininkas banke: jis dažnai priima iš žmonių ar išmoka jiems dideles pinigų sumas. Bet jis išlieka ramus ir abejingas, netgi kai reikia atiduoti labai didelius pinigus. Įsivaizduokite, kaip atrodytų, jeigu jis dėl to jaudintųsi: „Šiam ponui aš turiu išmokėti milijoną litų! Baisu! Kaip man toliau gyventi?...“ Jis paprasčiausiai gautų nervinį priepuolį. Tačiau kasininkas supranta, kad visi pinigai priklauso bankui, todėl jis nesijaudina. Bet kaip gyventi žmogui, turinčiam didelius pinigus? Turčiai praranda ramybę ir be migdomųjų negali užmigti.

Žmogus turi žinoti, kad viskas priklauso Dievui. Jis turėtų galvoti, kaip savo turtus gražinti tikrajam jų savininkui, tada galės ramiai miegoti. „Kur jūsų turtai, ten ir širdis jūsų“. Tokia karma-joga.

Yra žmonių, kurie tik ir galvoja, kaip paimti, kaip gauti. Bet geriau galvoti, kaip duoti, nes būtent tokią sąmonę turi dvasinio pasaulio gyventojai. Šiaip jau mums atrodo, kad duoti – reiškia prarasti, bet tai nėra taip. Žmogus praranda, kai jis nesugeba teisingai naudotis tuo, ką turi. O duodant reikia stengtis, kad iš to būtų visiems kuo didesnė nauda, kas yra ne taip paprasta, kaip atrodo. Gali pasirodyti, kad mano dovana niekam nereikalinga. Pavyzdžiui, aš noriu pradžiuginti pasaulį muzikiniu šedevru, bet ar aš galiu jį sukurti? Visi nori nuveikti ką nors didingo, bet ne visi gali. Norint duoti, reikia turėti ypatingas savybes, talentą. Arba paprasčiausiai būti protingu. Kitaip sakant, reikia pasidaryti naudingu žmogumi, priešingu atveju mokėsime tik imti. Taip daro maži vaikai, bet suaugę gali duoti didesnę naudą. Taigi daugelis iš mūsų turi kaip reikiant subręsti, nes tuščiai prarasto laiko nesusigrąžinsime.

Kuo pavojinga vėžinė ląstelė? Ji tik eikvoja organizmo resursus, nieko jam neduodama, ir palaipsniui suryja sveikus, energiją teikiančius organus. Turi būti tam tikra medžiagų apykaita, nuolatinis nuosavybės perskirstymas. Tai vadinama „jagja“, arba aukojimu.

Aukojimas

Karma skirta aukojimui. Iš tikrųjų karma turi dvi priežastis. Tai sveiko gyvenimo būdo palaikymas ir aukojimas. Auka yra tai, kas atiduodama iš pareigos jausmo ar iš dėkingumo, iš meilės. Tai garantuoja žmogui ramybę ir klestėjimą. Reikia būti dėkingiems Dievui ir skirti Jam visą savo veiklą. Viešpačiui iš mūsų nieko nereikia, nes Jis yra savi pakankamas ir viskas priklauso Jam. Bet Jis neatstumia mūsų dovanų, siūlomų su meile, kurios Jis taip nori iš mūsų. Priimdamas Jam skirtą auką, Viešpats gražina tą meilę, kad ji užpildytų mus supančią atmosferą. Jis atlygina mums gerove ir klestėjimu. Todėl visa, kas siūloma Dievui, grįžta visiems žmonėms. Mažas vaikas kartais neša dovanų tėvams tai, ką jis pats iš jų gavo. Matydami vaiko meilę, tėvai būtinai priims tą dovanėlę ir širdingai atiduos ją visiems vaikams.

Jeigu mes išauginome gerus vaikus, vadinasi, atidavėme jiems viską, ką galėjome. Tokia tai tėvų auka. O vaikai, sulaukę brandaus amžiaus, rūpinasi susenusiais tėvais. Tai jau vaikų auka. Taip jie vieni kitus globoja. Aš paklausiau vieno induso: „Kokio dydžio pensijos Indijoje?“ „Nėra jokių pensijų“, – atsakė jis. „O tai kas išlaiko senelius?“ – nustebau. „Vaikai, aišku“, – ramiai atsakė pašnekovas. Žinoma, galima paprieštarauti, kad tik geri vaikai rūpinsis savo tėvais, ir ką daryti, jeigu vaikų aplamai nėra? Tačiau reikalas tame, kad visa, ką žmogus daro, jis turi atlikti kaip auką. Su tokia sąmone jis net vaikus turi pradėti. Tik tada galima tikėtis laimės šiame pasaulyje. Jagja daro žmones laimingais.

 Ant šaligatvio sėdėjo elgeta. Praeiviai jam retkarčiais numesdavo šiek tiek pinigų. Aš praėjau pro jį, o kai po valandos grįžau atgal, elgeta buvo visiškai girtas. Taigi jagja  turi būti atliekama su protu, kitaip jos rezultatai bus apverktini. Gailintis vargšų, galima juos aprūpinti būstu, pamaitinti ir aprengti, bet tik neduoti pinigų. Jie kaip lietus, palaistęs troškimų sėklas. Kurios gaus drėgmės, tos ir sudygs. Šiaip jau pats darbas ir net jo rezultatai neatneša žmogui laimės. Tam reikia atlikti aukojimus, nes tik jie sutrauko karmos pančius.

Laisvas žmogus

Yra pasakyta, kad visos gyvos būtybės, norėdamos palaikyti savo egzistenciją, maitinasi viena kita. Kiekvienai rūšiai skirtas tam tikras maistas. Yra tam tikra nustatyta tvarka. Jeigu visos gyvybės formos maitintųsi absoliučiai viskuo, tada praktiškai niekas negalėtų išgyventi. Tačiau pasaulyje, ačiū Dievui, palaikoma tvarka, ir kiekviena rūšis turi savo maistą ir gyvenimo trukmę. Žmogus tačiau turi didelį privalumą – pasirinkimo laisvę. Jis gali elgtis kaip gyvulis, ir tada visi jį taip ir vadins; gali elgtis kaip šventasis, ir tada jį vadins Dievo Sūnumi. Žmogus – tai poelgiai, o ne kūno forma. Pagal ją apibūdinami gyvūnai, o žmogus – pagal elgesį. Elgesys, savo ruožtu, priklauso nuo charakterio bruožų, šis – nuo auklėjimo, o auklėjimas – nuo prigimtinių savybių. Pastarosios yra tai, kas įvardinama kaip „guna-karma“.

Guna – savybės, būdingos mums nuo pat užgimimo. Nuo jų priklauso mūsų veikla, vadinama karma. Polinkis tam tikrai veiklai žmogui yra įgimtas, ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, ji tampa mūsų profesija. Aš mėgstu šitą darbą, jis man sekasi, – taip žmogus mėgaujasi savo prigimtimi.

Tačiau mes turime ir blogų savybių, nuo kurių kenčiame. Jos nebūdingos mūsų dvasinei prigimčiai, o yra kaip įpročiai, kuriuos suformavo gyvenimo būdas ir poelgiai. Pavyzdžiui, žmogui nebūdinga rūkyti, bet jis prie to gali priprasti. Rūkymas taps kaip ir natūralia nauja savybe. Taip poelgiai, karma tampa guna, žmogaus savybėmis. Naujos savybės atitinkamai įtakoja mūsų poelgius, dėl kurių atsiranda kiti nauji įpročiai, ir taip be galo. Guna ir karma visada viena kitą įtakoja. Pavyzdžiui, žmogus yra tingus, tokia jo guna, savybė, bet ją galima pakeisti, prisivertus dirbti. Keičiant veiklą, keičiasi ir savybės. Todėl iš tikrųjų žmogus yra savo likimo šeimininkas, bet jeigu jis neskiria, kas gerai, kas blogai, jeigu jis yra neišmanyme, kaip jis tada pasinaudos savo pasirinkimo laisve?

Norint būti tikrai laisvu, neužtenka vien pasiryžimo. Reikalingos ir žinios. Ar gali vairuotojas, nežinantis eismo taisyklių, laisvai važinėti miesto gatvėmis? Juk jis bijos kiekvienos sankryžos ir kiekvieno posūkio.

Taip, mes – laisvi žmonės. Vienintelė problema, kad niekas nežino, ką su ta laisve daryti. Mes netgi baiminamės, nes laisvas gyvenimas yra toks neprognozuojamas. Tačiau baimė dings, jeigu mes pažinsime Dievo įstatymus.

Karma – Dievo įstatymas

Polinkį į neteisėtą veiklą turi kiekvienas žmogus, tik ją kontroliuoja mūsų sąžinė. Jeigu ji neišvystyta, tai dar yra šalies įstatymai, kurių mes paprastai prisibijome. Pasitelkus baimę, vaiką galima priversti atsisakyti netikusių poelgių. Palaipsniui jis pripras tinkamai elgtis ir tada jo jau nebereikės bauginti bausmėmis.

Kartais nuodėmingiems žmonėms pasakojama apie pragaro pasaulius. Labai detaliai, siekiant, kad jis imtų baimintis savo netikusių poelgių. Baimė gali sustabdyti blogą karmą, ir tada prasideda pozityvūs pokyčiai – žmonių savybės keičiasi. Podraug keičiasi ir poelgiai. Taigi bausmė – būtina sąlyga progresui. Ir geriausia, kai baudžia šventa asmenybė, dvasinis mokytojas. Bet tai tinka tik tiems, kurie turi stiprų sąžinės jausmą, kurie iš principo bijo nuodėmės. Jeigu to nėra, reikia, kad jį baustų šalies įstatymai, kuriuos galima pavadinti išorine žmogiškos sąžinės išraiška. Tokie žmonės bijo ne nuodėmės, o bausmės. Praktiškai visi žmonės, esantys neišmanyme, bausmės stengiasi išvengti, net jeigu yra kalti. Ir daugeliui tai pavyksta, bet po fizinio kūno mirties jų laukia labai rūsčios bausmės, o dangiški įstatymai nulems jų sekantį gimimą. Tokiems žmonėms mirtis yra pati didžiausia bausmė. Žmogus tik tada nieko nesibijo, kai jo sąžinė yra visiškai švari. 

Už padarytas nuodėmes bausmės išvengti neįmanoma, nes karmos dėsnis aukščiau žmogaus proto. Kažkada vaikystėje upelyje mes gaudydavome mažas žuveles, pūgžlius. Norėdami pasislėpti, jie lįsdavo mums po padais, galvodami, kad ten ras išsigelbėjimą, ir belikdavo juos iš ten išsitraukti. Taip ir žmonės vengia nemalonumų ir veržiasi ten, kur geriau, tokiu būdu nulemdami savo likimą.

Šia tema yra pamokoma istorija. Nusiunčia žmona vyrą į turgų nupirkti daržovių. O jis ten už vieno prekystalio pamatė savo mirtį, kuri maloniai jam šypsojosi. Žmogus išsigandęs pametė pinigus bei krepšį ir vos gyvas parskuodė namo. Žmonai tepasakė, kad turi skubiai išvykti į kitą miestą aplankyti brolį, kuo skubiausiai susiruošė ir dingo. Žmona suprato, kad turguje kažkas atsitiko ir nedelsdama ten nuėjo. Ji taip pat pamatė mirtį, stovinčią už prekystalio, ir sušuko: „Tai tu išgąsdinai mano vyrą!“ „Labai atsiprašau, bet aš nieko nesiruošiau gąsdinti, – ramiai atsakė mirtis. – Aš tiesiog nusistebėjau, ką jis čia veikia? Juk rytoj aš jo laukiu kitame mieste, pas jo brolį“.

Visos žmogaus nuodėmės pasireiškia įvairiomis baimėmis ir stumia jį pasitikti savąjį likimą, kuris atrodo esąs vieninteliu prieglobsčiu, garantuojančiu laimingą gyvenimą. Mes galime užmiršti savo nuodėmes, bet jos primins apie save. Taip veršelis iš daugybės karvių atsirenka tik tą vienintelę, savo mamą.

Jeigu žmogų kažkas užmuša, mirties metu visa, kas susiję su šiuo įvykiu, labai stipriai užsifiksuoja jo prote: žudiko psichika, akys... Kitą gyvenimą žmogus to neprisimins, bet sutikęs savo žudiką jau kitame kūne, nedelsiant jį pažins, pajus nepaaiškinamą baimę ir neapykantą jam. Lygiai taip pat kažką galima greitai pamilti, iki tol beveik visai su juo nebendravus. Taip veršelis būtinai atranda savo mamą.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis