Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Praktiniai patarimai,
padedantys pakeisti savąjį laimės supratimą

 

Jeigu jūs maždaug susigaudėte, kaip išsivaduoti iš aistros ir neišmanymo gunų įtakos, tada tas žinias užtvirtinkime papunkčiui.

1. Reikia ieškoti dvasingų, šventų žmonių ir jų teirautis, kokių šventraščių nurodymais jie vadovaujasi (nesgi reikia įsitikinti, kad jie turi praktinę vertę).

2. Pasirinkus vieną ar kitą šventraštį, reikia pasirinkti ir dvasinius mokytojus, kurie padės mums perimti tų šventraščių žinias.

3. Nusprendę, kad šventraščiuose pateikiamos žinios nėra išsigalvojimai, patikėkite jomis bent jau teoriškai...

4. ... ir bandykite jomis vadovautis.

5. Įsitikinę šventraščių nurodymų teisingumu, prisiverskite keisti savo gyvenimą.

6. Neskubėdami ir niekam nesudarydami rūpesčių, eikite pasirinkta kryptimi.

7. Norint tvirtai jaustis šiame kelyje, reikia kuo griežčiau vykdyti visus nurodymus ir laukti palankių galimybių pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę.

8. Visos šios veiklos poveikyje būtinai atsiras potraukis dvasingesniam gyvenimui ir supratimas, kad toliau gyventi taip, kaip seniau, negalima. Norint neskausmingai persiorientuoti naujam gyvenimui, reikia mokytis, kaip tai daryti, nesukeliant problemų mus supantiems žmonėms.

9. Žmogus, praėjęs visus aukščiau paminėtus etapus, gali būti garantuotas, kad jo sąmonė bus įtakojama dorybės gunos, o jo gyvenimo sąlygos keisis: gerės santykiai su artimais žmonėmis, sveikata, darbo sąlygos ir santykiai kolektyve, o taip pat psichinė būklė.

10. Dar vėliau atsiras realios galimybės teigiamai įtakoti savo vaikus, giminaičius, bendradarbius ir pan.

11. Sutvirtėjus psichiškai ir fiziškai bei susiklosčius palankioms     aplinkybėms tolesniam progresui, būtinai reikia didinti dvasinės praktikos intensyvumą, ir kiekvieną naują žingsnį reikia aptarti su savo dvasiniu mokytoju, kurį šiame dvasinio gyvenimo etape jau pageidautina turėti.

Visos nurodytos permainos, kaip taisyklė, vyksta lėtai ir, svarbu pažymėti, tarytum savaime. Gali susidaryti įspūdis, kad tiesiog likimas tapo palankesnis, ir daugiau nieko. Tačiau iš tikrųjų už viso to slypi labai didelis darbas su savimi, ir būtent todėl sąmonę pradėjo įtakoti kitos gunos.

Skaitytojas: Ar ilgai truks tas sąmonės virsmas? Galbūt šiame procese yra kažkokie dėsningumai?

Autorius: Permainų greitis priklauso nuo proto užterštumo ir intelektualumo. Pagal šiuos požymius galima išskirti tris pagrindinius atvejus. Pirmasis – kai žmogus lengvai eina per visus aukščiau paminėtus etapus, atsikrato daugumos savo charakterio trūkumų ir jo likimas sparčiai keičiasi, vadinasi, jis tikrai labai protingas.

Skaitytojas: Kaip pažinti tokį žmogų?

Autorius: Nežiūrint į palyginti nedidelę dvasinę praktiką, jis ne tik klausosi vyresniųjų pamokymų, bet ir griežtai jų laikosi; taip pat jau sugeba vesti žmones su savimi. Antrasis atvejis: jeigu žmogus sunkiai atsikrato savo trūkumų, vadinasi, jį tebevaldo aistros guna, o intelektas gana silpnas. Todėl jis neturėtų tikėtis greitų pozityvių permainų savo gyvenime, bet stiprinti intelektą, nes tik su jo pagalba galima pakeisti savo mintis ir norus.

Skaitytojas: Kaipgi atlaikyti tokį ilgą kelią?

Autorius: Jeigu žmogus bendrauja su šventomis asmenybėmis, jam nėra ko nerimauti, sulauks jis dorybės gunos, ar ne. Svarbiausia – neprarasti tokios bendrijos.

Dabar – trečiasis atvejis. Jeigu žmogus negali pamesti savo blogų įpročių, jis yra visiškame neišmanyme, o jo intelektas – silpnutis. Vienintelė viltis šiuo atveju – nuolatinis bendravimas su šventais žmonėmis, kitaip tolesnė ir visiška degradacija tiesiog neišvengiama. Tačiau netgi esant tokiam bendravimui, jo gyvenimo sąlygos gali ilgai nesikeisti, vienok, kai ateis palankaus likimo metas, pokyčiai sąmonėje vyks gana greitai, maždaug pagal antrą atvejį.

Skaitytojas: Kaip sužinoti, kada likimas bus palankesnis?

Autorius: Reikia kreiptis į vedinį astrologą – jis pasakys. O šiaip jau svarbiausią rolę mūsų likime atlieka darbas su savimi.

Skaitytojas: Ką patartumėte nelaimėliui, pas kurį silpnas intelektas, o ir charakteris keičiasi labai lėtai?

Autorius: Jis turi apsiginkluoti kantrybe. Charakteris negali taip greitai pasikeisti, juk jis formavosi daugybę gyvenimų. Tiesiog reikia jį keisti, nežiūrint į nieką. Su likimu kovoti nereikia, reikia kovoti su savimi.

Skaitytojas: Savo laiku man atrodė, kad aš jau atsikračiau kai kurių netikusių bruožų, bet jie kartais visai netikėtai vėl pasireiškia. Kodėl?

Autorius: Kai kurie mūsų charakterio bruožai slypi labai giliai, todėl būva sunku suprasti, kad jie dar tebėra pas mus. Bet kuri charakterio savybė jėgų semiasi iš mūsų praeities poelgių, ir kol nesudeginsime visų nuodėmių, tie nepageidaujami bruožai vėl ir vėl pasirodys. Aiškus ženklas, rodantis, kad jie sukilo į paviršių, yra netikėtai mus užgriūvantys visokie įvykiai, kurie ir suaktyvina tuos netikusius bruožus.

Skaitytojas: O man atrodo, kad jie pas mane atsiranda kažkur iš šalies. Aš juk nesu toks sugedęs. Tereikia dar trupučio pastangų atstatyti teisingus santykius, ir viskas bus gerai.

Autorius: Taip atrodo ne tik jums. Žmogus, įtakojamas aistros gunos, visų savo problemų priežasčių ieško jį supančiame pasaulyje. Todėl jam sunku suprasti, kiek purvo yra mumyse pačiuose. Nors truputį pradėjus dirbti su savo charakteriu, galime lengvai pastebėti, kad blogi charakterio bruožai nyksta labai lėtai. Esant aistros gunos įtakoje, dar galima save kažkiek kontroliuoti, tik neįmanoma savarankiškai įsisavinti tą metodą, kuris leidžia greitai keisti savo charakterį. Todėl, nežiūrint didelio pasitikėjimo savo jėgomis ir užimtumo, žmogus, esantis aistros gunoje, turi atrasti jėgų, laiko ir noro kreiptis į dvasinį mokytoją ir prašyti jo globos. Žmogui, esančiam neišmanyme, tai nepasiekiama, jis negali savarankiškai kontroliuoti savęs ir lavinti intelektą. Susidurdamas su problemomis, jis nervinasi ir dar labiau komplikuoja situaciją, kol pagaliau prieina liepto galą. Tik tada jam atsiranda galimybė kažką pakeisti savo gyvenime.

Skaitytojas: O ką daryti tokiam žmogui, kuris supranta, kad gyvena neišmanyme, ne taip, kaip reikia?

Autorius: Protingiausia, ką jis gali padaryti – tai atgailauti už savo vaidybas ir pasistengti nuolankiai kreiptis pagalbos į tuos, kurie jau kažko pasiekė kovoje su gamtos gunomis. Bet dažniausiai jie, net atgailaudami, pasitiki tik savo jėgomis, todėl visos jų pastangos pasmerktos žlugti.

Skaitytojas: Kodėl žmonės neišmanymo gunoje būtent taip elgiasi?

Autorius: Priežastis paprasta – didžiulis egoizmas. Tai jis mus verčia pernelyg pasikliauti savo jėgomis kovoje su gunomis. Galvodami, kad visos problemos yra išorinio pobūdžio, mes dažnai kovojame su „blogomis gyvenimo sąlygomis ir netinkamu elgesiu mūsų atžvilgiu“. Neturėdami žalio supratimo apie mus įtakojančias gunas, mes dirbame iki pamišimo, galvodami, kad tai padės mums praturtėti, su visais pykstamės, skaudiname savo vaikus ir artimuosius, prikaišiodami jiems netikusius poelgius. Mes norime pakeisti žmonių santykius su mumis, bandydami juos visaip įtakoti, tačiau tai beviltiškos pastangos. Reikia keisti save, o ne kitus.

Skaitytojas: Paaiškinkite detaliau, kokiu būdu, keisdami save, mes pakeisime žmonių požiūrį į mus?

Autorius: Šiaip jau viskas priklauso nuo gunų. Kai tik pasikeis mūsiškis laimės suvokimas, mus tuoj pat pradės įtakoti kita, aukštesnė guna. O kai pasikeis mūsų sąmonė, savaime pasikeis ir žmonių požiūris į mus.

Skaitytojas: Šiuolaikinė psichologija tvirtina, kad tai galima pasiekti, keičiant savo elgseną. Dar daugiau, reikia labai gerbti save, tada ir aplinkiniai jus gerbs. Toks supratimas prieštarauja Vedų teiginiams.

Autorius: Jūs teisus. Jeigu mes dirbtinai keisime savo elgesį, nekeisdami sąmonės, tai ir žmonės mums dirbtinai šypsosis. Bet toks apsimetimas nei mums, nei jiems laimės daugiau nepridės. Visokie santykių gerinimo kursai, kurių metodika skirta didinti netikrą ego (laikyti save geresniu, nei esi), yra visiškoje aistros gunoje ir nepadės iš pagrindų pakeisti savo charakterį.

Skaitytojas: Nejaugi pakeisti savo charakterį galima, tik pakeitus savąjį laimės supratimą?

Autorius: Protas pats savęs nepakeis, tai gali padaryti tik intelektas. O intelektas priklauso nuo žinojimo, kas yra laimė. Jeigu žmogus galvoja, kad laimė – tai pinigai, jis negalės elgtis nesavanaudiškai ir bus visiškai įtakojamas aistros gunos. Todėl jis negalės išsiugdyti nei vieno dorybingo bruožo. Toks žmogus, kiek jis besistengtų, negalės tapti tikrai sąžiningu, geru, jautriu, kukliu ir nuolankiu, bet jis greitai išmoks imituoti šias savybes. Visas jo gyvenimas bus vienas didelis spektaklis, kuriame tetrūks vieno dalyko – laimės.

Skaitytojas: Vadinasi, tikėtis permainų savo charakteryje žmogus gali tik tada, kai supras, jog gyvenimo tikslas – ne materialios gerovės siekimas?

Autorius: Tokia Vedų išvada.

Skaitytojas: Tai perdaug revoliucingas teiginys. Jeigu iš tikrųjų yra taip, kaip jūs sakote, tai absoliuti žmonių dauguma nesugeba keisti savo charakterio į gerąją pusę.

Autorius: Taip ir yra. Bet nepamirškite, kad daugelis sugeba vaidinti dorybingus, ko ir mokina visokie kursai. Tačiau laimė yra harmonijos, o ne apgaulės plotmėje. Nuostabiausia, kad kai kuriems šio spektaklio eigoje iš tikro pradeda atrodyti, kad jie darosi vis labiau dorybingesni. Šitaip įsikvėpęs, žmogus aistros gunoje visiems apie tai didžiuodamasis pasakos. Bet tikrai dorybingas žmogus niekados nesigiria savo geromis savybėmis, nes neteikia joms ypatingos reikšmės ir nelaiko save labai pažengusiu šioje srityje.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad jis nesupranta, jog turi geras savybes? Bet tada pas jį kažkoks iliuzinis supratimas apie save.

Autorius: Dorybingas žmogus gerai supranta, kad kai tik jis pradeda galvoti apie savo gerąsias savybes, jį tuoj pat ima įtakoti aistros guna. Todėl jis daugiau stengiasi galvoti apie savo trūkumus ir nekreipti dėmesio į privalumus. Tokia sąmonės būsena vadinama kuklumu.

Skaitytojas: Jūs visada sakote, kad aistros gunos įtakoje sunkumai nuolatos didėja. Tačiau man atrodo, kad ir pas tokius žmones būna prošvaistės, argi ne?

Autorius: Taip, jų degradacija turi periodinį charakterį, todėl kartas nuo karto juos įtakoja pozityvios karminės reakcijos. Bet kas iš to, jeigu gyvenimas po to vėl tampa sunkus.

Vedos sako, kad gunos yra neįveikiamos, todėl jas nugalėti, kovojant su išoriniais sunkumais, neįmanoma. Tiems, kas tikisi materialios gerovės, bet nenori keisti savo mąstymo, viskas klosis sutinkamai su jų likimu aistros ir neišmanymo gunose. Todėl aplink tiek daug nevykėlių ir nusivylusių žmonių.

Ir taip, matom, kaip stipriai gunos mus prikausto prie savęs ir verčia gyventi pagal jų diktatą. Tačiau jeigu pas žmogų pasikeičia gyvenimo tikslai, jis gali pakeisti visą savo gyvenimą. Ne visi gali suprasti šiuos žodžius, bet pabandyti verta.

Skaitytojas: Sakykim, aš esu aistros gunoje, taip pat ir visi mano darbų rezultatai. Vadinasi, mano veikla sukuria vienas problemas. Aš nežinau, kaip elgtis dorybingai, o mano laimės koncepcija – neteisinga. Todėl, ką aš bedaryčiau, viskas baigsis nesėkmingai. Ką tokioje situacijoje daryti?

Autorius: Tai labai praktiškas klausimas. Kokiose gunose mes bebūtume, mes turime pildyti savo pareigas ir kęsti tas sąlygas, į kurias patekome. Reikia stengtis viską daryti teisingai, bet nesiverčiant per galvą. Mūsų veiklos rezultatai ne visada bus tokie, kokių laukiame, nes jie priklauso ne tik nuo mūsų pastangų, bet ir nuo mūsų mąstymo, nuo mus įtakojančių gunų. Todėl žmogus, esantis aistros ir neišmanymo gunose, neturėtų tikėtis labai gerų rezultatų, atlikdamas savo visuomenines ir šeimynines pareigas. Nežiūrint viso to, jas reikia atlikti, tuo pat metu palaipsniui keičiant savo sąmonę. Ir tik tada, kai ji palinks į dorybingumo pusę, žmogus pirmiausia pats prašviesės, o vėliau pasireikš ir išorinės permainos (pagerės santykiai darbovietėje ir namuose).

Skaitytojas: O ką daryti su nepasitenkinimu, kuris sukyla nesėkmių atveju?

Autorius: Žmogus aistros gunoje niekada nebus patenkintas savo materialiu gerbūviu. Bet tai suprasti labai ir labai sudėtinga. Visiems atrodo, kad tai, ką jie turi – tik minimalus būtinumas.

Skaitytojas: Vadinasi, didinti atlyginimą tokiam žmogui yra tuščias reikalas?

Autorius: Taip, mūsų darbo vaisius apsprendžia ne užmokestis, o mus valdančios jėgos. Sakykim, aistros guna visą mūsų atlyginimą gali per vieną dieną iššvaistyti beverčiams pirkiniams, kurie neužilgo pasirodys visai nereikalingi.

Tačiau nereikia galvoti, kad taip bus visada. Kai žmogus pasuka tobulinimosi keliu, greitai prasideda pozityvūs pokyčiai, ir kai dorybės guna persvers aistros guną, mūsų nepasitenkinimas esama padėtimi iš karto dings. Reikia pažymėti, kad materiali gerovė šiuo atveju nepasikeis, nors, galimas daiktas, laikinai netgi pablogės.

Skaitytojas: Kas liečia pinigus, tai atliekamų pas mane niekada ir nebūna. Bjauriausia, kad dažnai prarandi ir tuos, kurie labai reikalingi. Tai infliacija, tai įstatymai keičiasi... Panašu, kad pas mus tiesiog neįmanoma tapti doru žmogumi. Ar gali dorybės guna padėti žmogui išvengti, sakykim, infliacijos?

Autorius: Dorybingam žmogui pinigai yra šešioliktas reikalas, todėl visos finansinės peripetijos jį nelabai jaudina. Jis pakankamai laimingas, atlikdamas savo pareigas kitų atžvilgiu. Todėl, net jeigu jį ištiks nelaimė, jo aplinkos žmonės jam neleis nusiminti. Laikui bėgant, jo finansinė ir visuomeninė padėtis savaime pagerės.

Skaitytojas: Man su giminaičiais nepasisekė, todėl atlikti pareigas jų atžvilgiu labai sudėtinga. Vargu bau jie paremtų mane finansiškai sunkią valandą.

Autorius: Aistros guna dažnai sukuria tokias situacijas, kai daryk ką nedaręs, niekas nesiseka. Bet reikia atsiminti, kad viskas, ką mes turime ir gauname, priklauso nuo mūsų praeitų poelgių, ir aistros guna mums perneša atlygį už nedorus darbus, tuo pačiu sukurdama, regis, beviltišką situaciją. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu atveju belieka nuleisti rankas ir nustoti vykdžius savo pareigas. Pareigos niekur nedingsta, o jų yra, bendrai paėmus, trys: 1) pareiga Dievui; 2) visuomeninės pareigos; 3) šeimyninės pareigos. Jas vykdant, bet kuri, kad ir, atrodytų, absoliučiai beviltiška situacija, staiga pasidaro daugiau ar mažiau pakenčiama.

Skaitytojas: Bet jeigu gyveni kaip gyvenęs ir visai neturi laisvo laiko, – ar galima tokiu atveju, nei iš šio, nei iš to, patekti dorybės gunos įtakon ir su užsidegimu dirbti bendram labui?  

Autorius: Reikia paprasčiausiai teisingai atlikti tas pareigas, kurias jūs ir taip atliekate, o tam neprireiks ieškoti papildomo laiko.

Skaitytojas: Tada paaiškinkite, kaip jas teisingai atlikti. Gal tai ir bus išeitis iš susidariusios situacijos.

Autorius: Norint palaipsniui pereiti į dorybės guną ir savo pareigas atlikti jos globoje, reikia atkreipti dėmesį į sekančius principus:

1. Viską daryti iš pareigos jausmo, suvokiant, kad rezultatai priklauso ne tik nuo pastangų, bet ir nuo likimo palankumo. Nuolatos pratintis darbuotis vardan Dievo ir Jo įstatymų. Nelaukti už tai pagarbos.

2. Kiek įmanoma, savo veiklos rezultatus naudoti ne vien tik   asmeniniams reikalams, o kuo daugiau kitų labui. Ypatingai palanku dalį pajamų aukoti šventykloms.

3. Siekiant materialių rezultatų, nereikia persistengti, nes dėl to būva tik blogiau. Laisvą laiką skirti darbui su savimi. Tada gyvenimas ir dvasinėje, ir materialioje plotmėje bus laimingesnis.

4. Jeigu gyvenime kažkas nepatinka, arba nesiseka, ar rezultatai ne tie, – vadinasi, reikalingos papildomos pastangos, bet jos turi būti skirtos ne darbų apimčiai didinti, o šventraščių studijoms, bendravimui su šventais žmonėmis ir laimės koncepcijos peržiūrėjimui.

Jeigu žmogus išpildo minėtas sąlygas, jo gyvenimas palaipsniui ir savaime keičiasi, atsiranda taip trūkstamo laiko.

Skaitytojas: Ir vis dėlto aš netikiu, kad galėsiu normaliai gyventi, jeigu bandysiu be ypatingų pastangų gerinti savo materialinę padėtį.

Autorius: Jeigu žmogus susikoncentravęs į nesėkmes ir verčiasi per galvą, siekdamas materialių tikslų, anksčiau ar vėliau jis palūš ir greičiausiai pradės galvoti, kad geriau aplamai į viską numoti ranka. Be to, tokią stresinę būklę paprastai lydi širdies ir kepenų ligos, poliartritas, išvaržos ir kiti panašaus pobūdžio malonumai. O tai, savo ruožtu, mažina darbingumą.

Taigi apatija bet kokiai veiklai atsiranda iš nevilties, kurią pagimdo intensyvi ir neveiksminga kova su gunomis.

Skaitytojas: O aš puolu neviltin, kai bandau suvokti tai, ką jūs kalbate. Ką tai galėtų reikšti?

Autorius: Tai ne tas atvejis, kuris baigiasi neišmanymo guna. Jūsų neviltis – tai tik laikinas pasimetimas, kai supratote, kad toliau taip gyventi negalima. Tęskite Vedų studijas ir suprasite, kaip teisingai elgtis, o nevilties jausmas dings be pėdsakų. Sužinosite, kaip reikia vykdyti savo pareigas ir kad tam visai netrukdo pinigų stygius. O jau tada būsite pasiruošęs ieškoti dorybės gunos globos ir joje slypinčios dvasinės laimės. Materialia gerove rūpintis nereikia – šiuo atveju neužilgo ir savaime ateis ir ji.

Skaitytojas: Kodėl niekas iš mano pažįstamų taip nesielgia?

Autorius: Todėl, kad žemutinės gunos neleidžia mums suprasti, kaip teisingai elgtis. Jos pučia į akis miglą: „Viskas bus gerai, kai bus pinigų“.

Skaitytojas: Kokiu būdu jos tai daro?

Autorius: Gunos yra labai subtili energijos forma. Jos įsitvirtina žmogaus prote ir intelekte, kur atlieka dvi savo funkcijas: 1) pririša mus prie savęs ir 2) laiko mus iliuzijoje, tai yra, neleidžia įžvelgti tikrosios dalykų esmės. Galvodami, kad laimė pasiekiama tik materialios gerovės dėka, mes vėl ir vėl bandome kovoti su gunomis.

Išvada: norint pakeisti savąjį laimės supratimą, reikia gerai žinoti, kokios permainos vyksta sąmonėje, peržiūrint savo gyvenimiškas pozicijas, ir kiek laiko reikia jų laukti. Žmogui, ieškančiam dvasinės laimės, toks žinojimas labai sustiprina tikėjimą sėkme.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis