Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Pragare


 Mūsų festivalių programos Sidnėjaus regione tęsėsi su didžiuliu pasisekimu. Atvykau su dvidešimt aštuoniais bhaktais iš įvairių šalių, dauguma iš jų apsistojo Sidnėjaus šventyklos kambariuose. Ten taip pat gyveno ir bhaktai iš kitų Australijos vietų, atvažiavę į Kalėdų maratoną. Jie kiekvieną dieną išeidavo platinti knygų ir prasado arba giedoti šventųjų vardų.

Visi kambariai pastate buvo užimti, o rytinės programos buvo ypatingai mielos. Bhaktai kartojo Harė Krišna mantrą, šoko ir klausėsi paskaitos, ruošdamiesi dienai gatvėje.

Vieną rytą, kai visus apžvelgiau per džapą, suvokiau, kad esu du ar net tris kartus vyresnis už kitus. Kai per kirtaną pradėjo visi šokti, jaunuolis griebė už rankos.

- Na gi, Maharadža! – sušuko jis.

- Neįmanoma! – sušukau per garsų kirtaną, rodydamas į savo kelius. Lūpomis be garso ištariau žodį “pribaigti”. Jis leido eiti ir grįžo atgal į kirtaną, sukdamasis ir šokinėdamas aukštyn žemyn.

“Tos dienos jau praeity, - pagalvojau, - tačiau Viešpaties malone vis dar galiu išeiti į harinamą”.

Kai po prasado paruošėme savo harinamos autobusą, pasisukau į vietinį bhaktą.

- Kaip sekasi platinti knygas Sidnėjaus centre? – paklausiau.

- Šią savaitę tikrai daug žmonių, - pasakė jis, - ir visi labai aistringi. Kiekvienas skuba nusipirkti dovanų prieš Kalėdas. Pagrindinė parduotuvių dalis Pit gatvėje yra tirščiausia žmonių. Manau karštis daro žmones irzlius. Sunku juos sustabdyti.

- Pit gatvė, - sumurmėjau. – Giliai pragare (angl. the pits – pragaras). Nusišypsojau iš savo juokelio.

- Ką pasakėte, Maharadža? – paklausė bhaktas.

- Ai, nieko, - atsakiau. – Tai tiesiog toks posakis Amerikoje.

Truputį prieš vidudienį harinamos autobusas atvažiavo prie Pit gatvės parduotuvių rajono. Gatvėje buvo minios žmonių, ir mums beveik neliko vietos apsisukti. Kai išlipome iš autobuso ant betono, į mus plūstelėjo stiprus miesto karštis.

Vairuotojai pradėjo signalizuoti.

- Judinkitės, vaikinai! – sušukau. – Mes trukdome eismui!

Pradėjome giedoti eidami šonine gatve, vedančia į lauko parduotuvių rajoną, kai staiga penki augaloti jaunuoliai prisiartino prie moterų ir pradėjo šaipytis ir daryti nepadorias pastabas. Pažvelgiau į Gaura Hari das, kuris šalia manęs grojo mridanga.

- Geriausia nekreipti į juos dėmesio, - pasakė jis. – Jie pasitrauks.

Vaikinai ėjo su mumis per visą kvartalą, bet kai jau ruošiausi išeiti į priekį ir kai ką pasakyti, jie dingo bare.

Kai pasukome už kampo į Pit gatvę, pamačiau iškabą vyriškų drabužių parduotuvėje: “Santa – nustatyk, kas yra gera”. Tai buvo žodžių žaismas iš dainos apie Kalėdų Senį: “Jis žino, ar buvai geras, ar blogas, taigi dėl Dievo meilės, būk geras”. 

 “Tai bent, - pagalvojau, - Kalėdų dvasia kiekvienais metais tampa vis labiau pasaulietiška”.

Tą patį rytą perskaičiau vedančios mažmeninės prekybinės organizacijos prognozę: per šventes Australijoje daugiau žmonių pirks internetu, nei eis į bažnyčią.

Tačiau ši nuotaika neapsiribojo Vakarais. Pagalvojau apie šiųmetinį Divali festivalį Naujajame Delyje, kai bhaktai švenčia Viešpaties Ramačandros sugrįžimą į Ajodją. Daugiau žmonių išeidavo į gatves apsipirkti ir leisti fejerverkų, nei lankydavo šventyklą.

Kai mūsų grupė įsiliejo į tirštą minią, Šri Prahlada das paspartino kirtano ritmą. Iš pradžių žmonės buvo tiek pasinėrę į pirkinius, kad niekas mūsų nepastebėjo, bet po keletos minučių žmonės pradėjo šypsotis, o keli net pamojavo.

Po trisdešimties minučių bhaktai išseko. Tiesiog buvo per karšta. Taigi nuėjome dainuoti medžio šešėlyje, parduotuvių centro viduryje. Nedidelis būrelis žmonių nustojo pirkti ir stebėjo kaip giedame, daugelis priėmė kvietimus į kitos dienos festivalį.

Tada pamačiau policininką, per spūstį judantį link mūsų. „Ak, ne, - pagalvojau. – Jam turbūt pasiskundė vienas iš parduotuvių savininkų ir jis ruošiasi mus sustabdyti“. Tačiau jam braunantis link mūsų žmonės pradėjo švilpti ir šaukti ant jo:

- Palikite juos ramybėje!

- Leiskite jiems dainuoti!

- Juk dabar Kalėdos!

- Suteikite jiems galimybę!

Minia vėl pradėjo švilpti, ir policininkas pasuko atgal, įsiliedamas į pirkėjų siautulį.

Mūsų kirtano grupė greitai paliko pavėsį po medžiu ir pradėjo judėti aplink parduotuvių rajoną. „Čia gana karšta“, - pagalvojau, prisimindamas sankirtanos bhakto žodžius. Kai pažvelgiau tolyn į gatvę, pamačiau bhaktus platinančius knygas. Kitoje gatvės pusėje keletas bhaktų nuo staliuko pardavinėjo prasadą, o truputį tolėliau kiti bhaktai rinko aukas šventyklos maisto dalinimo programai. Atrodė, lyg mes būtume visur. 

Nusišypsojau. „Viešpaties Čaitanjos malonė“, - pasakiau sau.

Staiga pakilo audra. Mes nubėgome po banko stogine ir bandėme giedoti taip, kad girdėtųsi per liūtį. Kadangi lietus stiprėjo, nemažai žmonių pasislėpė po laiptatakio išsikišimu netoli mūsų. Už keletos akimirkų dauguma iš jų pradėjo ploti delnais kartu su kirtanu.

Staiga uniformuotas apsauginis išbėgo iš banko.

- Tai privati nuosavybė! – šaukė jis. – Neturite teisės čia būti! Judinkitės! Tuoj pat!

Kirtanas nutilo. Tuomet gražiai apsirengusi moteris išėjo iš banko, ji turėjo ženklelį, ant kurio buvo užrašyta „direktorė“.

- Tegu jie pasilieka, - pasakė ji sargybiniui. – Jie nedaro žalos bankui. Kol jie ramūs, leiskite jiems dainuoti. Jie atneša Kalėdų džiaugsmą.

Stebėtojai pradėjo ploti, o kirtanas vėl prasidėjo. Važinėjanti filmavimo grupė, fiksuojanti šventinius įvykius mieste, priartėjo ir nufilmavo kirtaną.

Kai lietus baigėsi, žmonės vėl suplūdo, ir mes prisijungėme prie jų, vingiuodami po platų parduotuvių rajoną. Batų valytojas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė dviejų dolerių monetą, kurią ištiesė Gaura Hari.

- Mums reikia jūsų čia, vaikinai, - pasakė jis. – Tikiuosi tai padės.

Harinamoje praleidome beveik tris valandas, ir autobuse pakeliui atgal į šventyklą bhaktai sumigo.

„Juos išvargino karštis, - pagalvojau. – Tikiuosi jų sunkus darbas pritrauks daug žmonių į festivalį“.

Kitą dieną gretimame rajone surengėme festivalį. Kai atidarėme duris, minia žmonių suėjo, greitai užpildydama penkis šimtus vietų. Mirktelėjau Šri Prahladui.

- Panašu, kad kirtanas Pit gatvėje atsipirko, - pasakiau.

Programa vyko sklandžiai, publika plojo po kiekvienos dalies. Renginio pabaigoje, kai žmonės sukiojosi aplinkui kalbėdami su bhaktais ir pirkdami knygas, pamačiau pagyvenusį vyriškį, žvelgiantį į mane. Priėjau prie jo ir prisistačiau.

- Puiki programa, - pasakė jis.

- Ačiū, - atsakiau. – Kuri dalis jums labiausiai patiko?

- Dainavimas, - pasakė jis. – Ir keista, kad aš tai pasakiau. – Jis šypsojosi.

- Kodėl? – paklausiau.

- Aštunto dešimtmečio pradžioje turėjau aukštos klasės baldų parduotuvę Pit gatvės parduotuvių rajone, - pasakė jis. – Jūs vyrukai ateidavote ir valandų valandomis dainuodavote priešais mano parduotuvę. Tai mane kankino. Kartais kviesdavau policiją, ir jie išvarydavo jus. Netgi užpildžiau oficialų skundą Miesto Taryboje. Jūsų dainavimo vakarėliai galiausiai baigėsi, ir tada matydavau vaikinus ir merginas pardavinėjančias mieste knygas.

- Tačiau niekuomet nepamiršau dainavimo. Man net mažiausiai pusę tuzino kartų per metus pasikartodavo sapnas, kuriame jūs dainuodavote savo dainą priešais mano parduotuvę. Kartais atsibusdavau pats dainuodamas tą dainą.

- Galiausiai išėjau į pensiją, tačiau vis sapnuodavau tą sapną. Po daugelio metų išdrįsau kreiptis į vieną iš jūsų vaikinų, platinančių knygas, ir paprašiau knygos apie tą dainą. Nusipirkau Bhagavad-gitą. Ji nepaprastai įdomi. Perskaičiau ją per keletą dienų.

- O vakar pirkau kalėdines dovanas, kai staiga pamačiau giedančią jūsų grupę. Buvau apstulbęs. Ir žinote, kas nutiko?

- Kas gi? – paklausiau.

- Ašaros ištryško man iš akių, – pasakė jis, akimirką patylėjęs. – O kai jūs visi ėjote pro mane, iš jaunos merginos paėmiau kvietimą į festivalį.

- Ir atėjote, – pasakiau aš.

- Taip, – atsakė jis. – Norėjau daugiau pasiklausyti dainavimo. Tai mane taip stipriai paveikė. Juk turėjau sapnuoti tą sapną šimtus kartų.

Jis paėmė mano ranką.

- Ir tikiuosi jį susapnuosiu dar daug kartų, - pasakė jis ir stipriai paspaudė mano ranką. – Tikrai esu labai dėkingas, kad vakar jus visus pamačiau. Tai buvo lyg senais laikais.

Jis pradėjo tolti nuo manęs, bet po keletos žingsnių apsigręžė.

- Ak, - pasakė jis, - dar vienas dalykas.

- Kas tai būtų? – paklausiau.

Jis šypsojosi.

- Prašau, - pasakė jis, - niekuomet nenustokite dainavę miesto centre.

Pakeliui į šventyklą pamokinau bhaktus gražios dainos, kurią neseniai išmokau pats. Ji atspindi mūsų kirtano nuotaiką Pit gatvėje ir džiaugsmą, kurį patyrėme dalindamiesi šventų vardų nektaru:

aju gora nagara kirtane
sajiya calaye priya parikara sane

“Apsuptas savo brangių bhaktų, Viešpats Gaura mieste gieda šventuosius vardus.”

angera su-besa bhala sobhe
nace nana bhangite bhubana-mana mohe

“Jo gražiai aprengtas pavidalas šlovingas. Šokdamas labai gracingai, Jis sužavi viso pasaulio žmonių širdis”.

prema barisaye anibara
bahaye ananda nadi nadiya majhara

“Jis be perstojo skleidžia ekstazinės dvasinės meilės palaimą. Jis priverčia Nadijoje tekėti dvasinės palaimos upę”.

deba-gana misa-i manuse
braise kusuma kata manera harise

“Pusdieviai gyvena tarp žmonių. Jų širdys džiaugiasi. Kiek gėlių lietaus jie išlieja?”

nagariya loka saba dhaya
manera manase goracandra guna gaya

“Žmonės bėga Jį pasveikinti. Visa savo širdimi jie apdainuoja Viešpaties Gauros šlovę”.

mudhegana suni simha-nada
ha-iya birasa mana ganaye pramada

“Kai kurie žmonės suglumę, jų širdys sudžiūvę iš baimės, jie galvoja, kad triukšmingas kirtanas – daugybės liūtų riaumojimas”.

lakhe lakhe dipa jwale bhala
upama ki abani gagana kare alo

“Šviečia milijonų milijonai spindinčių lempų. Su kuo galėčiau palyginti šviesą, kuri nutvieskia žemę ir dangų?”

narahari kahite ki jane
matila jagata ke-u dhairaja na mane

“Ką pasakys Narahari? Jis nežino. Visas pasaulis pašėlo apimtas palaimos. Nei vieno žmogaus širdis nėra rami”.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis