Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Pokalbio temų apibendrinimas

 

Autorius: Noriu paklausti, kaip jūs dabar žiūrite į gunas?

Skaitytojas: Daugiau mažiau, bet aš jomis tikiu. Iš kitos pusės, turės praeiti dar nemažai laiko, kol aš galutinai jomis patikėsiu. Vakar man į galvą atėjo stulbinanti mintis. Aš daug galvojau apie tas nelemtas gunas ir staiga man pasidarė aišku, kad jos ir yra tai, ką mes vadiname Dievu, nes jos viską valdo.

Autorius: Panašiai klydo daugelis žmonių, bet, aplamai paėmus, tai reiškia, kad jūs pakankamai gerai įsisavinote žinias apie gunas. Aš pats stengiuosi galvoti taip, kaip rašo laiko patikrinti pažinimo šaltiniai. Vedose pasakyta, kad Dievas yra Asmenybė, o gunos – Jo energijų apraiškos. Taigi gunų prigimtis yra dieviška, bet dėl to jų negalima laikyti Pačiu Dievu.

Skaitytojas: Jūs visada sakote, kad jūsų nuomonė sutampa su Vedų tiesomis. Panašu, kad jūs paprasčiausiai neturite savo nuomonės, o štai man atsivėrė tikrai kažkas nepaprasto. Aš supratau, kad pasaulis yra daug paprastesnis, o Dievas – tai energijos, valdančios pasaulį. Supratau, kad jos mus į laimę veda skirtingais keliais. Pažiūrėkite, kaip viskas gerai suderinta. Be abejonės, gunos veikia labai protingai, ir netgi man, silpnai susigaudančiam vediniuose raštuose, akivaizdu, kad jos yra dieviškos prigimties. Jūs pats daug kartų sakėte, kad jomis patikėję, mes atrasime visą būtiną gerovę.

Autorius: Gunos tikrai turi dievišką prigimtį, bet iš tikrųjų jos yra tik Viešpaties energijų pasireiškimas. Kaip ir žmogus – jis turi tam tikrą jėgą, bet tai yra tik jo savybė, o ne pats žmogus.

Skaitytojas: Kvaila lyginti Dievą su žmogumi.

Autorius: Viskas šiame pasaulyje turi savo analogijas. Pavyzdžiui, Vedose pasakyta, kad žmogaus kūno anatomija analogiška visatos struktūrai. Kaip Dievas dvasiniame pasaulyje turi dvasinį kūną, taip ir mes, gyvendami materialiame pasaulyje, turime materialų kūną. Dievas turi dvasines energijas – mes taip pat, tik materialias.

Skaitytojas: Man rodos, Vedose perdaug primityviai pavaizduojamas žmogaus ir Dievo panašumas.

Autorius: Toks panašumas yra dėlto, kad visas materialus pasaulis yra iškreipta dvasinio pasaulio kopija. Skirtumas toks, kad ten visi procesai vyksta viena kryptimi, o čia – kita. Todėl materialiame pasaulyje viskas sensta ir miršta ar kitaip sunyksta, o dvasiniame pasaulyje laikas veikia kitaip, todėl ten nėra mirties, o laimės su kiekviena akimirka darosi vis daugiau.

Skaitytojas: Visa tai panašu į fantastiką.

Autorius: Kompiuteriai prieš šimtą metų taip pat buvo fantastika. Savo pastangomis mes mažai ką galime suprasti, tačiau Vedos vis tiek stengiasi mums duoti esmingiausias žinias. Jos orientuotos į žmones, kurie palankūs naujoms idėjoms, o ne į tuos, kurie iš karto jas atmeta, pareikšdami, kad šventraščiai yra primityvas.

Skaitytojas: Aš ir neatmečiau. Susipažinau, apmąsčiau ir dabar jaučiu, kad Dievo Asmenybės egzistavimo idėja man yra ne visai priimtina. Viskas perdaug paprasta: Dievas panašus į žmogų, žmogus – į Dievą. O juk kitose planetose gyvena protingos būtybės, turinčios visai kitą kūno formą. Ten Dievas irgi išlieka panašus į žmogų?

Autorius: Ne, ten Dievas panašus į tų planetų gyventojus. Taip Jam geriau perduoti jiems dvasines žinias.

Skaitytojas: Bet kam toks spektaklis, kodėl Dievas pasireiškia įvairiuose kūnuose? Negi Jis negali mums pasirodyti Savo tikrajame, dvasiniame kūne? 

Autorius: Žmonėms, kurie to verti, Jis pasirodo Savo tikruoju pavidalu.

Skaitytojas: Vadinasi, Dievas keičia Savo kūno formą kaip tik nori?

Autorius: Nieko čia nuostabaus. Mūsų visatoje yra Sidhalokos planeta, tai visi jos gyventojai gali keisti savo kūnų formą. Ir netgi mūsų Žemėje yra tokių žmonių. Tačiau tokia savybė išsivysto tik daugelį gyvenimų paeiliui užsiimant tam tikra joga, ir dabar ją turi tik vienetai.

Skaitytojas: Nejaugi kiekvienas žmogus gali šito išmokti?

Autorius: Taip, bet tai būtų tuščias laiko švaistymas. Protingos gyvybės formos paskirtis – tobulėti dvasiškai, o ne kūno forma. Kam to mokytis, jei po materialaus kūno mirties mes ir taip turėsime kitą formą? Galų gale mūsų kūnas ir dabar keičiasi kiekvieną sekundę. Bet grįžkime prie savo temos, ir prisiminkime pagrindines gunų funkcijas: 1) jos pririša žmogų prie savęs; 2) sukuria įvairovę ir 3) įtakoja absoliučiai viską, kas tik yra šioje visatoje.

Panagrinėkime jas išsamiau. Pirmoji funkcija skirta nuslėpti nuo mūsų realybę ir vadinama sąlygojančia. Jausdami potraukį materialiai laimei, mes pradedame gyventi pagal jos principus, prisirišame ir galiausiai net neįsivaizduojame, kad gali būti kas nors geriau. Gyvename iliuzijoje. Antroji funkcija kuria kuo įvairiausias materialios laimės formas, kad kuo geriau patenkintų mūsų užgaidas. Trečioji labiau negu aiški – mes nerasime nieko, ko neįtakotų gunos

Skaitytojas: Man ne visai aiški pirmoji funkcija. Nejaugi, patiriant kažkokią laimę, sunku įsivaizduoti, kad gali būti dar didesnė laimė? Aš, pavyzdžiui, visada svajoju, kad kada nors būsiu daug laimingesnis.

Autorius: O tai ir yra pati tikriausia iliuzija. Mes vaikomės vis naujų ir naujų materialių malonumų, ir toks maratonas mus verčia užmiršti, kad yra tikroji, dvasinė laimė, kuri niekada nesibaigia, o tik tolydžio didėja.

Skaitytojas: Ką gi, atsidūrę dorybės gunos globoje, mes tuoj pat patirsime dvasinę laimę.

Autorius: Truputį ne taip. Dorybės guna duoda galimybę suprasti, kad yra dvasinė laimė, tačiau ją patirti galima tik išsivadavus iš visų trijų gunų, nes jos visos mus verčia gyventi iliuzijoje. Tačiau Vedose nurodyta, kad dorybės guna šiuo atžvilgiu yra pati geriausia, ir norint būti laimingu, reikia siekti jos globos. Pagrindiniai jos privalumai: ji apvalo sąmonę, padeda išvengti atpildo už nuodėmes, padarytas netgi šitame gyvenime, duoda tikrąjį pažinimą, dėl ko mūsų laimės jausmas didėja diena iš dienos, ir išvaduoja iš psichinių bei fizinių kančių.

Skaitytojas: Kaip suprasti tą faktą, kad net dorybės gunoje mes vis tiek dar būname iliuzijoje? Tuo pačiu ir degraduojame, taip?

Autorius: Kai žmogus, būdamas dorybės gunoje, ima neteisingai elgtis, pasijungia žemesnės gunos, kurios jį pririša prie materialių žinių ir materialios laimės.

Skaitytojas: Še tau, boba, ir devintinės! Per visą pokalbį jūs man įrodinėjote, kad reikia siekti dorybės gunos, o dabar išaiškėja, kad ir ten tyko pavojai. Ką daryti, kaip šiame pasaulyje užsigarantuoti visišką laimę?

Autorius: Paprastai – vadovaukitės dvasiniu laimės supratimu ir visa širdimi pamilkite Dievą. Tokia sąmonės būklė yra žymiai geresnė, nei būnant dorybės gunos globoje.

Skaitytojas: Panašu, kad jūs, pamilęs Dievą, tuo didžiuojatės ir giriatės, pabrėždamas savo išskirtinumą.

Autorius: Man dar toli iki to lygio, kurį jūs man pripaišote. Žmogus, pasiekęs laimės viršūnę, atrodo kiek kitaip, nei aš, ir niekada tuo nesigiria. Tačiau jeigu pokalbis apie Dievą jus kiek nervuoja, tai dar pakalbėkime apie dorybės guną. Aš visada galvojau ir dabar galvoju, kad būtų neblogai ją pasiekus.

Skaitytojas: Bet juk tik ką sakėte, kad ir joje slypi pavojus degraduoti.

Autorius: Norint išvengti tokios nemalonios perspektyvos, reikia žinoti visus pavojus, slypinčius dorybės gunoje. Tam reikia laiko, todėl jums ir atrodo, kad mano žodžiuose yra daug prieštaravimų.

Skaitytojas: Man jau visai galva susisuko. Sakykite tiesiai šviesiai, ar galima pasiekti tokį lygį dorybės gunoje, kai jau nebegresia nuopuolis į žemesnes gunas

Autorius: Galima, tik, atvirai kalbant, materialiame pasaulyje nėra absoliučios dorybės. Tai – dvasinio pasaulio atributas. Tačiau žmonės, su atsidavimu tarnaujantys Viešpačiui, gali ją pasiekti. Visi kiti, net ir esantys dorybės gunoje, dar turi savo sąmonėje kažkokių aistros ir neišmanymo gunų priemaišų, kurios ir verčia juos neteisingai vertinti dorybės gunos teikiamą gėrį.

Skaitytojas: Paaiškinkite, kaip dorybingas žmogus, turėdamas teisingą laimės supratimą ir pats būdamas laimingas, vis tik ima ir užsiteršia?

Autorius: Kai tik toks žmogus pernelyg prisiriša prie laimės, kurią patiria, jis nedelsiant patenka iliuzijon, kitaip sakant, praranda realybės jausmą. Pirmiausia pasikeičia pats laimės supratimas, o paskui ir tikrasis žmogaus gyvenimo tikslo suvokimas. Jis, pats to nepastebėdamas, pradeda pernelyg rūpintis savo visuomeninės padėties, savo prestižo išsaugojimu. Tačiau ateina senatvė su visomis jos negandomis ir paprasčiausiai viską atima. Taip, kovodamas už tai, ką jis turi, žmogus net nepastebi, kaip nusileidžia į žemesnes gunas.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad viskas, ką jis pasiekė dorybės gunoje, senatvėje bus prarasta? Kam tada tiek vargti, dirbant su savimi?

Autorius: Jeigu žmogus su savimi dirbo tik tam, kad užimtų visuomenėje geresnę padėtį, užsitarnautų visų pagarbą ir panašiai, tai senatvėje visi tie „turtai“ išnyks. Tačiau tada, kai jis senatvėje supranta, kad jo amžiuje svarbiausia atsižadėti materialių dalykų, jis tampa tikrai išmintingu žmogumi. Įdomu, kad tokio atsižadėjimo atveju jis nepraranda savo visuomeninės padėties nei nuopelnų.

Skaitytojas: Vėl sena dainelė – jeigu nori kažką turėti, reikia to dalyko atsižadėti. Kažkoks absurdas! Kaip galima tuo pat metu norėti ir nenorėti – tegu ir materialios laimės?

Autorius: Jeigu jinai jus lydi, geriau nekreipti į ją dėmesio. Tuo labiau jos siekti. Mūsų norai turi būti tik dvasiniai.

Skaitytojas: Kiek aš jus supratau, tai seni žmonės, norėdami išsaugoti užtarnautą laimę, turi visko išsižadėti ir likusias dienas praleisti vienuolyne?

Autorius: Nebūtinai, tiesiog jie turėtų nuolatos atminti, kad neužilgo turės palikti šią ašarų pakalnę. Kadangi į tą kelionę neįmanoma pasiimti kokių nors materialių turtų, tai ir rūpintis jais nėra jokios prasmės. Gerbs tave senatvėje ar ne – koks skirtumas? Svarbiausia, nežiūrint visų išbandymų, kad būtų potraukis užsiimti dvasine praktika.

Skaitytojas: Tai kuriems galams reikėjo visą gyvenimą kaupti tuos turtus? Nejaugi tik tam, kad senatvėje sužinotum, jog jie nereikalingi?

Autorius: Taip ir atsitinka: visą gyvenimą kaupdamas pinigus, išmintingas žmogus senatvėje pradeda suprasti, kad greitai jam jų nereikės. Vis dėlto dažniausiai būva kitaip. Dauguma žmonių net mirties akivaizdoje galvoja ne apie tai, kas jų laukia, o apie tai, kas atsitiks su jų materialiais turtais. Graužiami tokių rūpesčių, jie palieka savo kūną, iškamuotą materialių rūpesčių.

Skaitytojas: Nuo tokių kalbų norisi užsidaryti vienuolyne ir ramiai ten gyventi po Dievo sparneliu.

Autorius: Nesavalaikis atsižadėjimas dar blogiau, negu kęsti vedybinio gyvenimo sunkumus. Teisingiausia pozicija – nesiekti jokių materialių gėrybių, o paprasčiausiai užsiimti materialia veikla vien tik iš pareigos jausmo. Taip gyvendamas, žmogus senatvėje išsivaduoja iš visų problemų ir su atliktos pareigos jausmu ramiai atsižada nereikalingų dalykų ir pasišvenčia dvasinei praktikai. Bet kokiame amžiuje geriausiai siekti tik dvasinių dalykų, tačiau jokiu būdu neignoruojant materialių pareigų.

Skaitytojas: Įdomus dalykas: kalbėdamasis su jumis, aš kartas nuo karto prarandu nuovoką, kam aplamai gyventi. Atsidėsi dvasiniams dalykams – blogai, materialiems – dar blogiau. Ką daryti?

Autorius: Štai mes ir turime išsiaiškinti, koks mūsų gyvenimo tikslas. Ne taip paprasta susigaudyti, kaip teisingai derinti materialias ir dvasines pareigas.

Skaitytojas: Apart prisirišimo prie savo veiklos rezultatų, dar yra kokie nors kiti pavojai dorybės gunoje, užterštoje aistros ir neišmanymo gunų priemaišomis?

Autorius: Taip, tai pasididžiavimas savo žiniomis.

Skaitytojas: Nemanau, kad tokio dalyko reikėtų saugotis tiems, kurie jau eina dvasiniu keliu. Kas čia tokio, jeigu žmogus save gerbia už tai, kad suvokė Vedų išmintį? Negi jis neapsaugotas nuo puikybės, su kuria visą gyvenimą kovojo?

Autorius: Deja, didžiavimasis savo mokslingumu gresia netgi tada, kai žmogus pasiekia labai aukštą dvasingumo ir pažinimo lygį. Todėl, kultivuojant nuolankumą, visus pasiekimus reikia laikyti ne savo darbo rezultatais, o Viešpaties malone.

Skaitytojas: Tai negi mes jau nebeturime jokių nuopelnų?

Autorius: Galbūt ir yra, bet mintys apie tai neskatina tobulėjimo. Todėl geriausia sutelkti mintis į Dievą, kurio dėka atsiranda visi mūsų nuopelnai.

Skaitytojas: „Viskas iš Dievo malonės!” – labai dėkinga frazė; ji visada gelbsti, kai nebegali kažko paaiškinti. Tiek jau to, geriau pasakykite, kaip pažinti žmogų, kuris, būdamas dorybės gunoje, pajėgia atsilaikyti prieš aistros ir neišmanymo gunų įtaką?

Autorius: „Viskas iš Dievo malonės“ – ne retorinė frazė. Joje slypi gili prasmė. O kas liečia jūsų klausimą, tai tokį žmogų galima pažinti iš jo poelgių ir kalbos. Bhagavadgytoje (16.1 ir 12.13-20) nurodyta dvidešimt šešios savybės žmogaus, esančio dorybės gunoje, ir tiek pat savybių išminčiaus, kuris pasiekė dvasinį sąmonės lygį ir kurio aplamai neįtakoja gunos.

Skaitytojas: Tai negi man dabar stebėti visų dvasingų žmonių charakterio bruožus? Gal yra kokie paprastesni būdai nustatyti, kas labiau tobulėja, kas lėčiau?

Autorius: Yra, bet tam reikalingas patyrimas ir pastabumas. Vedose nurodytos keturios savybės, reiškiančios, kad jas turintis žmogus tvirtai laikosi dorybės gunoje:

Jeigu žmogus daug aukoja, o jo kalba kupina gerumo bei rūpestingumo, vadinasi, jo dorybė pakankamai švari.

Jeigu žmogus ryžtingas, bebaimis ir tuo pat metu pasižymintis kantrumu, vadinasi, savo tobulėjime jis daug pasiekė.

Jeigu žmogus, būdama labai turtingas, yra ir labai dosnus, tai rodo didelę jo sąmonės švarą.

Jeigu žmogų visi gerbia už jo žinias, bet jis tuo visai nesididžiuoja, tai rodo pačią aukščiausią sąmonės švarą,

Apibendrinus šiuos teiginius, galima pasidaryti paprastą išvadą: jeigu žmogus koncentruojasi į savo laimę, o ne į tai, su kuo ja pasidalinti, vadinasi jo sąmonėje dar tebėra aistros ir neišmanymo gunų priemaišų.

Skaitytojas: O kaip nustatyti, kad laimingas žmogus ne savanaudis, o tik ir galvoja, kaip savo laimę panaudoti kitų labui?

Autorius: Jeigu būdamas dorybės gunoje, žmogus, darydamasis vis laimingesnis, tuo pat metu atsipalaiduoja, darosi plepesnis, pradeda stokoti entuziazmo pareigų pildyme ir praranda atsargumą, reiškia, kad jis vis dar turi kažkiek savanaudiškumo. Ir tai reiškia, kad jis dar nevertas nuolatinės laimės, kad jį dar truputį įtakoja žemesnės gunos, ir ta įtaka bet kuriuo metu gali sustiprėti. Žmogus, tapęs bent kiek laimingesnis, nusiramina ir pradeda užmiršti savo pareigas, o jo laimės jausmas išvirsta į tingulį ir atsipalaidavimą.

Skaitytojas: Kaip tai būdinga man! Vadinasi, taip po truputį nuo manęs tolinasi dorybės guna, ir šiame tobulėjimo etape aš neišvengsiu netikėtų nuopuolių.

Autorius: Nebūtinai; viskas priklauso nuo to, su kuo bendrausite.

Skaitytojas: O kaip suprasti, kad mane vis labiau įtakoja žemesnės gunos?

Autorius: Jeigu pas mus netikėtai atsiranda kažkoks stiprus materialus noras, ar didelis prisirišimas prie to, ką turime, ir baimė tai prarasti, vadinasi, stiprėja aistros gunos poveikis. Tada protas, o paskui ir pats žmogus įsitraukia į labai intensyvią materialią veiklą.

Skaitytojas: O kaip tai susiję su prisirišimu prie to, ką turiu? Jeigu aš jau turiu, tai kam ta audringa veikla?

Autorius: Žmogui, kuris gyvenime susikūrė, sakykim, tam tikrą reputaciją ir prie jos prisirišo, reikia ją kažkaip išlaikyti, neprarasti, o tam tikslui prisieina sunkiai darbuotis.

Skaitytojas: Kaipgi be reputacijos? Ją reikia palaikyti.

Autorius: Žinoma, reputacija reikalinga, bet dorybingas žmogus jos nesiekia. Jis siekia pažinimo, ir už tai savaime pelno kitų pagarbą. Į prestižą jis žiūri kaip į jo dvasinės praktikos įvertinimo rodiklį. Taigi jei reputacija ne kokia, vadinasi jis per mažai skiria dėmesio dvasiniam tobulėjimui. O žmogui aistros gunoje prestižas yra viso gyvenimo tikslas. Jį pasiekęs, jis atsipalaiduoja ir nustoja dirbti su savimi, o tada prestižas, negaudamas palaikymo, pamažu sunyksta.

Skaitytojas: Aha! Vadinasi, dorybingas žmogus, siekdamas tobulėjimo, vis tiktai patyliukais siekia ir prestižo. Bet tai jau aistros guna!

Autorius: Taip, yra ir tokių. Dažnai jie net nesupranta šito ir save laiko labai pažengusiais. Tačiau tikrai dorybingi žmonės nuoširdžiai kovoja su savo išdidumu ir yra įsitikinę, kad jie neverti tos pagarbos, kurią jiems kiti rodo. Jie priima ją kaip Dievo malonę ir stengiasi rūpintis tais žmonėmis, kurie reiškia jiems pagarbą.

Skaitytojas: Pagaliau, pagaliau aš supratau, kaip atskirti dorybingą žmogų nuo aistruolio, pavadinkim jį taip. Jeigu žmogus, susikūręs prestižą, ir toliau rūpinasi aplinkiniais, vadinasi jis yra dorybės gunoje; o jeigu jis rūpinasi tik to prestižo palaikymu, tai yra aistros gunoje. Teisingai?

Autorius: Šaunuolis, geriau ir aš nepasakyčiau. Belieka pridėti, kad dorybingas žmogus pirmiausia rūpinasi aplinkinių dvasiniu tobulėjimu, o aistruoliai, kaip jūs juos vadinate, stengiasi padėti materialiai.

Skaitytojas: Brač, jūs mane vėl supainiojote. Anksčiau sakėte, kad dorybingas žmogus rūpinasi ne tik dvasiniu kitų žmonių gyvenimu, bet ir materialiu.

Autorius: Viskas labai paprasta. Dorybingas žmogus vykdo savo materialias pareigas artimųjų atžvilgiu, bet kartu ir labiausiai rūpinasi jų dvasine branda. 

Skaitytojas: Sunku suprasti visus šituos subtilumus. O kokie dar skirtumai tarp tikrai dvasiškai pažengusių žmonių ir tų, kurie, nors ir būdami dorybingi, bet dar nelabai pasivalę?

Autorius: Tikrai dorybingi žmonės niekada nelaiko save dvasiškai pažengusiais ir tuo pat metu labai atsakingai žiūri į rūpinimąsi kitais. Jie visada ir kuo nuoširdžiausiai stengiasi atlikti savo pareigas kitų atžvilgiu, o į aplinkinių reiškiamą pagarbą jie atsako nuolankumu. Žinoma, neapsieinama ir be veidmainių, kurie, apsimesdami nuolankiais, visiems kalba, kad jie yra labai puolę žmonės. Iš tikrųjų tokie žmonės yra dar didesnėje iliuzijoje, negu tie, kurie nuoširdžiai nesuvokia savo išdidumo. Paprastai jie nelabai atsakingai atlieka savo pareigas ir supantiems žmonėms nekelia didesnio pasitikėjimo.

Skaitytojas: Gerai jau, aš apie tai dar pagalvosiu. Jūs sakėte, kad aistros gunos poveikio sustiprėjimą pažymi netikėtas stiprių materialių norų atsiradimas ir labai padidėjęs prisirišimas prie to, ką žmogus turi. Kaip tai patvirtinama šventraščiuose?

Autorius: Bhagavadgytoje pasakyta (14.7):

Aistros guną, o Kunti sūnau, gimdo nežaboti geiduliai ir norai, ir dėlto įkūnyta gyva esybė priversta atlikti materialią karminę veiklą.

Prisirišimas prie veiklos dažnai reiškia didelį prisirišimą prie to, ką turime. Jis būna toks stiprus, kad žmogus pasineria į darbą taip, jog nemato dienos šviesos. To pasekmėje – fizinis ir psichinis išsekimas. Ką daro nežaboti troškimai...

Skaitytojas: Jiems nebūna pradžios nei galo.

Autorius: Taip ir yra: aistros guna nuolatos didina mūsų prisirišimus. Visa šita civilizacija remiasi aistros gunos stiprėjimu. Vedos sako, kad tikrai išsivysčiusioje civilizacijoje vyrauja dorybės guna. Dabar gi, vertinant valstybių išsivystymo lygį, kriterijumi laikoma materialinės žmonių gerovės ir pramonės išvystymo lygis.

Vediniais laikais pagrindinėmis vertybėmis buvo visa, kas padeda žmonėms dvasiškai tobulėti. Apie civilizuotumą liudijo aukšto dvasinio lygio šventikai, šventi karaliai, vegetarinė mityba, taip pat miestai, suplanuoti pagal ypatingus principus, kurie neleido užsiteršti žmonių sąmonei. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas dvasiniam vaikų auklėjimui. Visa tai skatino kultūros vystymąsi.

Skaitytojas: Taip, įdomu sužinoti skirtumą tarp šiuolaikinės ir buvusios civilizacijų. Tačiau, atvirai kalbant, aš, nors ir gerbiu vedinį pažinimą, linkęs manyti, kad anais laikais gyveno pirmykščiai žmonės.

Autorius: Daugelis taip galvoja, nes tai labai patogu. Tada galima įsivaizduoti, kad esame protingesni už savo protėvius, kad dabar nėra labai ypatingų problemų, nes mes sėkmingai progresuojame. Įsivaizduojant, kad dabartinis mokslas vertesnis už senovinį, pastarąjį galima atmesti, tokiu būdu atsižadant per amžius sukauptos išminties.

Skaitytojas: Geriau atsakykite, kaip nustatyti, kad sąmonę vis labiau įtakoja neišmanymo guna?

Autorius: Pirmiausia išvardinsiu pagrindinius neišmanymo gunos požymius – tai beprotybė, neapykanta, apgaulė, gobšumas, ištvirkimas, tingulys, pesimizmas, girtuokliavimas, narkomanija, mieguistumas, atbukimas ir neviltis.

Skaitytojas: Ir kaip visa tai atsiranda pas mus?

Autorius: Neišmanymas atsiranda, kai žmogus visiškai neturi jokių žinių apie laimę. Iš vienos pusės, neišmanymas gimdo neteisingą supratimą apie laimę, iš kitos pusės – neteisingas laimės supratimas sustiprina neišmanymo gunos įtaką. Užburtas ratas, kuris ir veda žmogų į degradaciją.

Skaitytojas: Atsimenu, kad visa tai jūs dar susiedavote su sąžinės balsu.

Autorius: Būdamas dorybės gunoje, žmogus išsaugo sąžinę ir sugeba pažvelgti į save iš šalies. Aistruoliams sąžinė sukelia prieštaringus jausmus: ji pageidaujama, kai kiti elgiasi neprideramai, ir nemaloni, kai pats pasielgi netikusiai. O neišmanymo gunai būdingas visiškas priešiškumas sąžinės balsui, dėl ko žmogus gyvenime daro labai dideles klaidas.

Skaitytojas: Vadinasi, pagrindiniai neišmanymo gunos rodikliai – tai visiškas sąžinės balso ignoravimas, tingėjimas ir agresyvumas? Gerai, bet iš ankstesnių pokalbių aš supratau, kad mes patys negalime teisingai įvertinti, ar pas mus sąžinės balsas užslopintas, ar ne. Tada nėra ko tikėtis, kad mes savo jėgomis atsilaikysime prieš degradaciją.

Autorius: Teisingai, jokiu būdu neatsilaikysime.

Skaitytojas: Tada negali būti ir kalbos, kad gėris nugalės blogį. Kam ta filosofija, jeigu iš anksto aišku, kad stabiliai tobulėti ir būti laimingam neįmanoma?

Autorius: Jums tik atrodo, kad Vedos nenurodo kelio į laimę. Tačiau tas faktas, kad netgi dorybingas žmogus pats savaime nėra apsaugotas nuo žemesnių gunų įtakos, kaip tik liudija gėrio pergalę prieš blogį. Savo bejėgiškumo suvokimas skatina nuolatos ieškoti paramos ir prieglobsčio, o tai ugdo nuolankumą – pačią didžiausią dorybę. Be jos stabiliai tobulėti tiesiog neįmanoma. Tokie dalykai įkvepia ir kalba apie pasaulį valdančių dėsnių tobulumą.

Skaitytojas: Ką čia tas nuolankumas padės! Neišmanymo guna vis tiek nepastebimai užvaldys protą, o mūsų bandymai ją ten aptikti nieko neduos.

Autorius: Viskas vyksta būtent taip, bet tai nereiškia, kad mes pasmerkti degraduoti. Nuolankus žmogus, klausydamas savo mokytojo nurodymų, užsitikrina nuolatinį kontaktą su savo sąžine, todėl jis visada apsaugotas nuo neišmanymo gunos poveikio, ko neįmanoma pasiekti, pasikliaujant vien tik savo jėgomis.

Skaitytojas: Manęs tai nenuramina. Vadinasi, tobulėti ir būti laimingam be dvasinio mokytojo tiesiog neįmanoma? Kur teisybė? Juk žmogus gali gyventi ten, kur nėra galimybės kalbėtis dvasinėmis temomis. Kaip tada?

Autorius: Galimybes tobulėti kiekvienas gauna pagal savo karmą. Tačiau jeigu pas žmogų teisinga sąmonė ir jis siekia dvasinio pažinimo, bloga karma nesutrukdys rasti reikiamą bendravimą. Tokiu atveju jam padeda pats likimas.

Skaitytojas: Man, sakykim, nelabai malonu savo dvasinėje praktikoje nuo kažko priklausyti.

Autorius: Ne visi pasaulio dėsniai mus žavi; kartais jie atrodo pernelyg griežti ir nesuprantami. Bet kas čia jums nepatinka? Argi jau taip bloga, sužinojus, kad svarbiausia gyvenime – susirasti gerą mokytoją?

Skaitytojas: Bet gal aš jo niekada ir nerasiu?

Autorius: Jeigu žmogus nuoširdžiai nori turėti tikrą dvasinį mokytoją, jį imasi globoti aukščiausios gėrio jėgos ir jis pradeda atrasti tiesą net savo artimųjų žodžiuose. Šventraščiuose Pats Viešpats visiems garantuoja Savo apsaugą. Jis sako, kad tas, kuris pasirinko kelią pas Jį, niekada nenuklys į šoną. Todėl tik laiko klausimas, kada žmogus, pasirinkęs dvasinį kelią, taps vertu turėti tikrą mokytoją. Apie tai kalbama Bhagavadgytoje (6.40):

Aukščiausias Dievo Asmuo tarė: Prithos sūnau, transcendentalistas, atliekantis gerus darbus, nepražus nei šiame, nei dvasiniame pasaulyje. Kas kuria gėrį, Mano drauge, to niekada neįveikia blogis. 

Skaitytojas: Ačiū, bet aš vis tiek nesuprantu, kaip žmogus, norintis tobulėti, bet dar neturintis mokytojo, gali išvengti žemesnių gunų įtakos.

Autorius: Aš jau sakiau – jis netgi eilinių žmonių žodžiuose gali pasirankioti teisingų nurodymų.

Skaitytojas: Ar galite pateikti atitinkamų pavyzdžių?

Autorius: Kiekvieno žmogaus gyvenime tokių pavyzdžių yra labai daug. Pavyzdžiui, Indijoje prieš kelis šimtus metų gyveno šventasis, vardu Bilvamangala Thakura. Jaunystėje, dar būdamas paprastu žmogumi, jis iki ausų įsimylėjo lengvo elgesio moterį, kuri gyveno kitoje upės pusėje. Vieną kartą, kaip tik tuo metu, kai siautė baisi audra, jis žūtbūtinai užsigeidė su ja pasimatyti. Rizikuodamas gyvybe, jis persikėlė per upę ir galiausiai susitiko su savo pasija. Pokalbio metu ji pareiškė, kad jeigu jis taip pasiaukojančiai siektų dvasinio tobulėjimo, kaip siekė susitikimo su ja, tai neabejotinai susilauktų nuostabių rezultatų. Bilvamangala Thakura šiuos jos žodžius palaikė nurodymu iš aukščiau ir, nustojęs jai asistuoti, aktyviai užsiėmė dvasine praktika. Po tam tikro laiko, pasiekęs labai gerų rezultatų, jis pripažino, kad pirmuoju jo mokytoju buvo lengvo elgesio moteris ir visą gyvenimą ją gerbė kaip asmenybę, nukreipusią jį į dvasinį kelią.

Skaitytojas: Tokie atvejai yra greičiau išimtis, o ne taisyklė.

Autorius: Žinoma, tokie atvejai reti, nes retas gali išsiugdyti tokį nuolankumo jausmą. Tačiau yra ir dėsningumas. Nuolankus žmogus lengvai atskiria tiesą nuo melo, jis ir be mokytojo gali išgirsti patarimą, padedantį jam tobulėti. O ilgainiui, kai jis bus to vertas, likimas jam ir mokytoją suras.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad tie, kurie dar neturi mokytojo, paprasčiausiai jo dar neužsitarnavo? Maloni išvada, nes suteikia tam tikrų vilčių. O dabar dar vienas, labai svarbus klausimas. Per kokias aplinkybes – reiškinius, įvykius, žmones – mus labiausiai įtakoja gunos? Jūs jau minėjote, kad jos labai keičia žmogaus sąmonę, pasitelkdamos klausos juslę ir bendravimą. Norėčiau žinoti visus svertus, kurių dėka gunos įtakoja sąmonę.

Autorius: Toks brandus klausimas rodo, kad jūs gerai įsisavinote mūsų pokalbio temą. Šrimadbhagavatam (11.13.4) nurodo dešimt faktorių, kurių dėka gunos mus labiausiai įtakoja.

1. Raštai, kuriais mes vadovaujamės gyvenime:

a) dorybės gunoje – Vedos, Biblija, Koranas, Tora;

b) aistros gunoje – knygos apie tai, kaip sėkmingai daryti biznį ir pasiekti materialią gerovę;

c) neišmanymo gunoje – tantrizmas, juodoji magija, satanizmas ir pan.

2. Vanduo ir maistas:

a) dorybės gunoje – vegetarinis maistas, pagamintas ir su meile pasiūlytas Viešpačiui;

b) aistros gunoje – skubomis pagamintas maistas, aštraus, rūgštaus, persūdyto, perkepinto ir perdaug saldaus maisto vartojimas. Arbata, kava, grybai, svogūnai, česnakai, krienai;

c) neišmanymo gunoje – mėsa, žuvis, kiaušiniai, apgedęs ar supykus pagamintas maistas. Alkoholio vartojimas.

3. Giminės, draugai, šiaip artimi žmonės:

a) dorybingiems žmonėms svarbiausia yra artimi santykiai su dvasiniais mokytojais ir kitais šventais žmonėmis;

b) aistros gunoje svarbiausi yra geri giminiški santykiai, taip pat biznio sferoje;

c) neišmanymo gunoje svarbiausi santykiai – su degradavusiais žmonėmis.

4. Gyvenamoji ir darbo vieta:

a) dorybės gunoje – šventykla, butas, kuriame yra altorius, miškas, žydinti gamta;

b) aistros gunoje – pramonės įmonių teritorijos, miesto gatvės, parduotuvės ir pan.;

c) neišmanymo gunoje – lošimo namai, naktiniai klubai, parduotuvės, kur prekiaujama alkoholiniais gėrimais ir t. t.

5. Laikas:

a) dorybės gunoje – rytas; senatvė; nuolatinis darbo ir poilsio režimo laikymasis;

b) aistros gunoje – dienos laikas; brandos amžius; nepastovus režimo laikymasis arba netinkamo režimo išsigalvojimas;

c) neišmanymo gunoje – vakaras ir pirmoji nakties pusė; vaikystė ir jaunystė; nėra jokio režimo.

6. Veikla:

a) dorybės gunoje – mokymasis, pamokslavimas ir bet kuri kita veikla, orientuota į sąmonės valymą;

b) aistros gunoje – darbas vardan pelno, malonumų ir juslių tenkinimo;

c) neišmanymo gunoje – nuodėmingas, beprasmis gyvenimas.

7. Gimimas:

a) dorybės gunoje – dvasingų žmonių šeimoje;

b) aistros gunoje – šeimoje, kur svarbiausias tikslas yra didinti savo materialinę gerovę;

c) neišmanymo gunoje – girtuoklių, banditų, narkomanų, veltėdžių šeimoje.

8. Meditacija:

a) dorybės gunoje – į Dievą;

b) aistros gunoje – į pinigus, prestižą ir malonumus;

c) neišmanymo gunoje – į priešingą lytį, smurtą, alkoholį.

9. Kalba, maldos:

a) dorybės gunoje – maldos ir mantros, skirtos Dievui, garsus šventraščių skaitymas, linkėjimai visiems būti laimingais;

b) aistros gunoje – dalykiniai pokalbiai, kalbos apie politiką, populiarių šlagerių dainavimas;

c) neišmanymo gunoje – anekdotai, apkalbos, keiksmai;

10. Apeigos, ritualai, ceremonijos:

a) dorybės gunoje – įšventinimo apeigos;

b) aistros gunoje – biznio pradžios pašventinimo ceremonija;

c) neišmanymo gunoje – bet kurios apeigos, kurių metu keikiamasi, vartojamas alkoholis ir valgoma mėsa.

Skaitytojas: Visa tai labai įdomu, bet aš noriu sužinoti pačius svarbiausius faktorius, labiausiai įtakojančius mūsų likimą ir galimybes išsivaduoti iš žemesnių gunų įtakos.

Autorius: Parašara Munis, didžiausias autoritetas astrologijoje, nurodo tris tokius faktorius. Tai karma, bendravimas ir auklėjimas. Anksčiau išvardinti dešimt faktorių yra šių trijų sudedamosios dalys.

Skaitytojas: Pirmame punkte figūruoja ir šventraščiai – Vedos, Biblija... Jūs sakėte, kad jie turi išvaduoti mus iš gunų įtakos, o dabar, pasirodo, jie irgi kaip rėtis, per kurį prasisunkia gunos. Nesuprantu.

Autorius: Aš neatsiimu savo žodžių – šventraščiai tikrai apsaugo žmogų nuo gunų įtakos. Tačiau realus rezultatas priklauso nuo mūsų požiūrio į šventraščius. Jeigu žmogus juos ignoruoja, reiškia jis yra neišmanymo gunos įtakoje. Jeigu jų nurodymus jis aiškinasi taip, kaip jam naudingiau, vadinasi, yra aistros gunoje. Jeigu žmogus laikosi šventraščių nurodymų, vedamas dvasinio mokytojo, tai jį vis labiau įtakoja dorybės guna, nors jis šito net nepastebi.

Skaitytojas: O štai antrame punkte pasakyta, kad valgantys mėsą yra neišmanymo gunoje. Bet kaip gali pilnavertis, turintis visas organizmui būtinas medžiagas maistas mus nuvesti į neišmanymo guną?

Autorius: Labai paprastai. Subtilus nužudyto gyvūno kūnas išlieka susijęs su grubiu kūnu, kurį mes ruošiamės valgyti. Kadangi gyvūnas patyrė smurtinę mirtį, tai tas ryšys yra stipriai užterštas žiaurumo ir neteisybės energetika, kuri įtakoja visus, vienaip ar kitaip besinaudojančius tuo negyvu kūnu, ir įtraukia jų sąmonę į neišmanymo guną. Kitaip sakant, mėsa kenksminga ne savo chemine sudėtimi, o energetinėmis charakteristikomis.

Skaitytojas: Kaip baisu! Vadinasi, aš neturiu nei mažiausios galimybės patekti dorybės gunos globon, nes gyvenime tiek mėsos surijau, kad neįmanoma apsakyti!

Autorius: Jeigu ir toliau taip atgailausite, be to, pereisite prie vegetarinės mitybos, tai ilgainiui apsivalysite, ir jūsų likimą imsis tvarkyti dorybės guna.

Skaitytojas: Vargiai aš spėsiu apsivalyti šitame gyvenime, o kitame vis tiek reikės atsakyti už visus gyvūnus, kurie pateko mano pilvan, ar ne?

Autorius: Taip, tačiau tiems, kurie pasuko dvasiniu keliu, dorybės guna tuoj pat duoda palaikymą, todėl jie tobulėdami lengvai įveikia visus sunkumus. Nesvarbu, kad butas prišnerkštas, svarbu, kad atsirado noras jį iškuopti.

Skaitytojas: Visa tai truputį paguodžia, bet man dar užkliūna šeštas punktas, apie veiklą. Jeigu žmonės, dirbantys fabrikuose ir gamyklose, yra aistros gunos įtakoje, tai norėdami iš jos išsivaduoti, jie turi mesti darbus ir pasiduoti į šventikus?

Autorius: Tiesiog bėda, kaip jūs viską užmirštate. Mes juk kalbėjome, kad tai, kokios gunos įtakoja žmogų, apsprendžia ne tiek darbo pobūdis, kiek jo sąmonė darbo metu. Jeigu žmogus darbo metu galvoja apie Dievą, arba skiria Jam dalį savo darbo rezultatų, tai jį tikrai iš visų trijų labiausiai įtakos dorybės guna.

Skaitytojas: Šaunu, žinoma, bet štai septintas punktas tikrai kvepia kažkokia diskriminacija. Vadinasi, mano vaikus įtakoja aistros ar net neišmanymo gunos tik todėl, kad jie gimė darbininkų, o ne šventuolių šeimoje.

Autorius: Jūsų išvada labai populiari tarp nacionalistų ir tų, kurie išpažįsta luominę diskriminaciją. Tad įsidėmėkite, kad priklausomybė „dvasiniam luomui“ nustatoma ne profesine veikla ar socialine padėtimi, o tuo, kiek laiko žmogus skiria dvasinei praktikai. Net eilinis juodadarbis gali įrengti savo namuose šventyklą ar net susikurti ją savo širdyje. Tokiam žmogui Dievas tikrai duos dorybingus vaikus.

Skaitytojas: Nejaugi tokiu atveju dorų vaikų gimimas garantuotas?

Autorius: Šimtaprocentinės garantijos nėra, nes pas žmogų dar gali būti užsilikusios negatyvios karmos, kuri sąlygos, sakykim, labai išdykusio vaiko gimimą. Tačiau vis tik dažniausiai pas žmones, einančius dvasiniu keliu, gimsta geri, kokybiški, jei taip galima išsireikšti, vaikai.

Skaitytojas: Dešimtame punkte jūs teigiate, kad alkoholio vartojimas labai stiprina neišmanymo guną, bet jeigu gerdami žmonės mini šventus vardus, tai kokia guna vyrauja?

Autorius: Sunku pasakyti. Matyt, žiūrint koks atvejis. Bet geriau šių dalykų nederinti – jei geri, neminėk Dievo vardo, o jei kalbi apie Dievą – negerk.

Išvada: gunos yra dieviškos kilmės. Tačiau nereikia galvoti, kad jos protingos, turi kažkokį intelektą ir kad jos – Pats Dievas. Gunos yra tik tam tikros Dievo energijos, kurios negali veikti atsietai nuo energijos šaltinio, nepriklausomai nuo Dievo valios.

Tik išminčiai gali įžvelgti tas nematomas permainas, kurias gunos įtakoja žmogaus sąmonėje priklausomai nuo jo karmos. Yra dešimt faktorių, kuriais pasinaudodamos gunos nepastebimai, bet labai stipriai įtakoja mūsų sąmonę.

Palaimintas, kuris suprato pavojingą gunų įtaką savo sąmonei, suprato jų galybę. Jis nustoja pasikliauti vien tik savo jėgomis ir ieško prieglobsčio pas šventą Dievo tarną. Nuolankiai jam tarnaudamas, jis yra patikimai apsaugotas nuo netikėto nuopuolio.

Tokiu būdu, kiekvienas žmogus turi susirasti tikrą mokytoją ir prašyti jo maloningos pagalbos kovoje už savo laimę. Tik taip jis gaus pilnutinę Dievo globą, ir jo pastangos, ieškant dvasinės laimės, būtinai apsivainikuos sėkme. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis