Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

PIRMINIAI SADHANA-BHAKTI PRINCIPAI

 

Pradedant studijuoti pirmuosius dešimt vaidhi-sadhana-bhakti elementų, norėčiau priminti pagrindinę šešiolikto Bhagavadgytos skyriaus temą – daiva-asura-sampad-vibhaga-joga, dieviškos ir demoniškos natūros. Kuo jos skiriasi? Krišna pateikia vienintelį kriterijų – noras arba nenoras gyventi pagal šventraščių nurodymus. Ir jeigu žmogus gyvenime vadovaujasi tais nurodymais, jis turi suprasti mūsų sadhanos tikslą ir dvasią – visada atminti Krišną ir niekada Jo neužmiršti. Sadhanoje neturi būti jokio mechaniškumo ir aklo instrukcijų vykdymo, žmogus turi gerai suprasti savo veiksmų prasmę. Viena iš Govardhana-lilos pamokų yra ta, kad mechaniški ritualai neduos laukiamų rezultatų. Kreipdamasis į Savo tėvą, Krišna sako: „Kai kurie žmonės supranta atliekamų aukojimų prasmę, kai kurie – ne, bet pasiseka tik tam, kuris aukojimus atlieka sąmoningai“. Jeigu mes taisyklėmis ir nurodymais naudojamės aklai, nesusimąstydami, kas už jų slypi, gauti rezultatai mus nuvils.

Reikia pasakyti, kad mes nesilaikome visų sadhanos reikalavimų. Kaip tai reikėtų vertinti? Jeigu mes prisilaikome pačių svarbiausių elementų: guru-pada-ašraja, guru-dikša-adi-šikša, višrambhena guroh-seva, nama-kirtana, bhagavata-šravana, mathura-vasa, šry-murti šradhaja sevan, sadhu-sanga, bet negalime apeiti aplink ašvathos medį, kuris pas mus neauga, tai Krišna mums atleis.

Pirmas principas

Guru-pada-ašraja – rasti prieglobstį pas bona fide dvasinį mokytoją.

Iliustruodamas šį principą, Rupa Gosvamis pateikia tekstą iš Šrimadbhagavatam. Prabudha Munis, kalbėdamasis su Maharadža Nimi, sako: tasmad gurum prapadyeta / džigjasuh šreya utamam / šabde pare ča nišnatam / brahmany upašamašrayam – kas rimtai siekia tikros laimės, turi ieškoti dvasinio mokytojo, o radęs prašyti jo prieglobsčio. Dvasinio mokytojo kvalifikacija tokia: jis kruopščiai išstudijavo šventraščius, įsisavino jų tiesas ir gali jas perduoti kitiems. Tokias didžias asmenybes, radusias Aukščiausio Viešpaties prieglobstį ir atmetusias materialistinę pasaulėžiūrą, reikia laikyti bona fide dvasiniais mokytojais (ŠB 11.3.21).

Šryla Prabhupada, aiškindamas šį tekstą, sako, kad ieškoti dvasinio mokytojo žmogų priverčia kančios: „O karaliau, tebūnie tau žinoma, kad materialiame pasaulyje laimės nėra. Galvoti, kad čia galima rasti laimę, yra klaidinga, nes šiame pasaulyje nėra nieko, išskyrus kančias“. Kai žmogus pagaliau tai supranta, jis supranta dvasinio mokytojo būtinybę. Nuotaika, reikalinga kreipiantis į guru – tai nusivylimas materialaus pasaulio vertybėmis ir didžiulis noras patirti aukščiausią dvasinio pasaulio laimę, džigjasuh šreja utamam.

Toliau Prabudha aiškina, kokias savybes privalo turėti dvasinis mokytojas: 1) šabde pare – tobulas šventraščių žinojimas (tai pasireiškia tuo, kad žmogus, radęs šabda-brahmano prieglobstį, mąsto šventraščių kategorijomis ir toliau nuolatos gilina savo žinias. Tai dar viena guru charakteristika – jis nesijaučia esąs tobulas šventraščių žinovas, todėl visą laiką tobulinasi šabdoje); 2) šabda-brahmani nišnata, para-brahmani-nišnata – visiškas pasinėrimas į Parabrahmaną ir Jo šventų vardų kartojimas; 3) upasamašrayah – abejingumas materialaus pasaulio pagundoms.

Knygoje Hari-bhakti-vilasa taip pat nurodomos dvasinio mokytojo savybės: paprastumas, sąžiningumas, visiška pavydo ir godumo jausmų atrofija, atsidavimas šventų vardų kartojimui ir nieko bendro su majavados filosofija.

Renkantis dvasinį mokytoją, reikia orientuotis į visas minėtas savybes. Be to, labai svarbu suprasti, kad šie santykiai labiausiai reikalingi mums patiems. Svarbiausia gero mokinio savybė – atidus klausymasis. Noras gauti aukščiausią gėrį pasireiškia mūsų pastangomis atrasti tiesą ir tarnauti. Hari-bhakti-vilasa sako, kad mokinys jokia galybe neturi būti tingus, kitaip jis nepasieks tikslo. Klausytis ir tarnauti – du svarbiausi tarnystės aspektai. Be to, mokinys turi norėti atsikratyti anarthų, glūdinčių jo širdyje.

Septintoje giesmėje (ŠB 7.15.22) Narada Munis kalba apie tai, kad geismą, pyktį, godumą, baimę, liūdesį, išdidumą, kančias, žemutinių gunų įtaką galima įveikti su guru-bhakti – tikėjimu į dvasinį mokytoją ir jam tarnaujant.

Pasakojama, kaip vienas žmogus, nusivylęs gyvenimu, patraukė ieškoti dvasinio mokytojo. Po kiek laiko jis susirado patį geriausią guru ir kreipėsi į jį: „Guru-dži, aš noriu būti jūsų mokiniu“. Guru atsakė: „Na, kurgi tu skubi? Jaunas esi, tai ir džiaukis gyvenimu“. Bet mokinys užsispyrė: „Viskas nusibodo, noriu užsiimti dvasine praktika“. Kitą dieną jie patraukė į kelionę, ir pačią pirmąją naktį smarkiai užlijo. Sadhu paklausė: „Kuris iš mudviejų šiandien bus vyriausias?“ – „Žinoma, jūs, – atsakė mokinys. – Jūs – guru, taigi vyriausias“. – „Gerai, tada tu sėdėk, o aš tau tarnausiu“. Ir guru visą naktį prastovėjo, laikydamas virš miegančio mokinio išskleistą uždangą nuo lietaus. Kai mokinys prabudo, jis pagalvojo, kad čia kažkas ne taip. Kai mokytojas sekantį kartą paklausė, kas bus vyriausias, mokinys tuoj pat atsakė: „Aš, šiandien aš!“, ir gavo atsakymą: „Gerai, tada pasėdėk, o aš atnešiu malkų“. Taip visos kelionės metu guru tarnavo mokiniui. Pastarasis galiausiai suprato, kad jis dar neturi reikiamos kvalifikacijos būti mokiniu, o ją parodo žmogaus pasiruošimas tarnauti guru. Jeigu mokinys jau subrendęs tarnauti savo dvasiniam mokytojui, jis jam tarnaus, nežiūrint į nieką.

Antras principas

Šry krišna dikša adi šikšanam – gauti dvasinio mokytojo iniciaciją ir klausytis jo nurodymų.

Šią atsidavimo tarnystės angą Rupa Gosvamis iliustruoja tokiu tekstu: tatra bhagavatan dharman / šikšed gurv-atma-daivatah / amayayanuvritya yais / tušyed atmatma-do harih – atsiduodamas dvasiniam mokytojui kaip pačiam brangiausiam garbinimo objektui, mokinys iš jo turi mokintis tyros atsidavimo tarnystės, bhagavata-dharmos. Aukščiausias Viešpats, Hari, visų sielų siela, linkęs apsireikšti Savo tyriems bhaktoms. Todėl mokytojui reikia tarnauti kuo nuoširdžiausiai, taip, kad Aukščiausias Viešpats būtų patenkintas mokiniu ir dovanotų jam Save. 

Bendravimas su dvasiniu mokytoju būtinas, norint įsisavinti atsidavimo tarnystės mokslą, išdėstytą Šrimadbhagavatam tekstuose. Tokiu būdu, nors šioje sadhanos angoje kalbama ir apie dikšą, ir apie šikšą, iniciaciją ir nurodymų gavimą, būtent šikša, o ne dikša, sudaro santykių su guru esmę. Dar daugiau, Dživa Gosvamis Bhakti-sandarbhoje tvirtina, kad apie iniciaciją jau kalbama prieš tai buvusiame tekste (tasmad gurum prapadyeta), o šitas tekstas pabrėžia, kad po iniciacijos būtinai reikalingi nurodymai. Ten pat jis cituoja šitą tekstą, norėdamas pailiustruoti sanga-sidha-bhakti, atsidavimo tarnystę, tobulėjančią bendravimo dėka. Kitaip sakant, bendravimas su dvasiniu mokytoju turi išvystyti polinkį tarnauti Šry Krišnai. Tai kaip savotiškas katalizatorius, sužadinantis mokinio širdyje bhakti.

Jeigu ankstesnis tekstas nurodė dvasinio mokytojo savybes, tai šitas akcentuoja mokinio santykius su dvasiniu mokytoju. Amajaja reiškia „nepaprastas nuoširdumas“, arba, kaip verčia Šryla Prabhupada, „rimtumas“. Sąžiningumas ir nuoširdumas – svarbiausios mokinio savybės.

Yra begalinė daugybė apgaulės ir saviapgaulės formų, kurių siela gali griebtis netgi savo santykiuose su guru. Viena iš jų – demonstruoti savo santykius su mokytoju, didžiuotis jais, šildantis jo aureolės spinduliuose. Todėl Hari-bhakti-vilasa cituoja tekstą iš Samhana-tantros: gopayed devatam ištam / gopayed gurum atmanah / gopayeč ča nidžam mantram / gopayen nidža-malikam – reikia slėpti savo išta-devą, Viešpaties pavidalą, kurį mes garbiname, reikia slėpti savo guru, savo mantrą ir maldos karolius. Protingas sadhaka nesididžiuoja ir nesigiria savo mokytoju. Laikydamas save puolusiu ir nevertu turėti guru, nuoširdus bhakta jo vardą laiko paslaptyje.

Anuvritja turi kelias reikšmes – „laikymasis, paklusnumas, pagarba“. Ir, pagaliau, guru-atma ir guru-daivatah. Šry Višvanatha Čakravarti aiškina, kad guru mokiniui turi tapti toks pat brangus, kaip jo paties gyvybė (atma), nes tikrasis mokinio gyvenimas prasideda tik sąlytyje su tikruoju guru. Tuo pat metu guru-daivatah – mokytoją reikia garbinti kaip Patį Viešpatį. Tas pat sakoma kitoje Šrimadbhagavatam vietoje: guru-devata-atma (ŠB 11.2.37). Mūsų jausmuose dvasiniam mokytojui turi derintis meilė tam, kas mums brangiausia (atma) ir šventa pagarba (daivata). Rupa Gosvamis tai dar kartą pabrėžia sekančioje sadhana-bhakti angoje.

Dvasinis mokytojas savo mokiniui – tai gyvas bhagavata-dharmos įsikūnijimas. Vertinti jį kaip save, sielą (atmą) – reiškia įžvelgti jame savo idealų ir vertybių, savojo alter ego įasmeninimą. Guru – tai aš pats, siela, tik pačiame tyriausiame, idealiausiame, palaimingame būvyje. Bet kuris sąžiningas žmogus jaučia savo netobulumą ir neatitikimą tarp to, kas jis yra dabartiniu momentu, ir to, kuo jis turėtų būti. Tokia žmogaus prigimtis – siekti tobulumo. Neišsipildęs noras būti tobulam verčia mus per daug save nuvertinti, ir tai sukelia daug problemų. Bandydami atsikratyti sąžinės graužimo, kai kurie apgaudinėja patys save ir kitus, apsimesdami tobulais žmonėmis, kiti, sąžiningesni, bando užgniaužti savyje turimas ydas, kas, savo ruožtu, tik sukelia įvairias psichologines problemas, o ydos kaip buvo, taip ir pasilieka. Dabartinė psichologija ir kai kurie sahadžijos filosofai šios problemos sprendimą mato visiškame žmogaus atsiribojime nuo idealų, maksimaliai susimažinant reikalavimus sau. Tada žmogus pradeda save pozityviau vertinti, sumažėja ar net visai dingsta sąžinės priekaištai. Tačiau nuoširdžiam ir ieškančiam žmogui tokia išeitis netinka. Vedinė kultūra šią problemą sprendžia kitaip, būtent akcentuodama guru būtinumą kiekvieno žmogaus gyvenime. Harmoningo ir laimingo žmogaus akivaizdoje nėra reikalo slopinti savo negatyviosios pusės, nes bendravimas su juo ir tarnystė jam leidžia palaipsniui įveikti atstumą, skiriantį mus nuo idealo. Tam, kad mokymasis vyktų sėkmingai, mokinys į guru turi žvelgti ne kaip į paprastą žmogų, o kaip į Paties Viešpaties atstovą, regimą Paramatmos, Pačio Dievo apraišką, kuris apsiėmė jį vesti per gyvenimą. Tai vidinės kovos ir meilės puoselėjimo kelias, prasidedantis nuo dikšos. Šitame kelyje mes labai nuoširdžiai, amajaja, stengiamės laikytis dvasinio mokytojo nurodymų, o jis mums aiškina Šrimadbhagavatam ir gyvena pagal Šrimadbhagavatam. Ir kai visas mūsų pastangas apvainikuoja sėkmė, Viešpats, patenkintas mumis, dovanoja mums Save, kaip Jis tai padarė Bali Maharadžai (atma-pradah hari).

Maharadžos Bali pavyzdys, kurį, komentuodami šį tekstą, pateikia Šridhara Svamis ir Višvanatha Čakravarti Thakuras, iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalus: juk Maharadža Bali pasiekė tobulybę ne todėl, kad laikėsi savo guru nurodymų, o todėl, kad pasielgė atvirkščiai – atsisakė jiems paklusti. Tačiau tai reiškia, kad laikydamasis guru nurodymų ir praktikuodamas absoliutų paklusnumą, mokinys neturi užmiršti dvasinės praktikos tikslo. Guru mus mokina, kaip užganėdinti Višnu. Jeigu jo nurodymai pradeda neatitikti šio tikslo, mokinys nesvyruodamas turi juos atmesti.

Dživa Gosvamis Bhakti-sandarbhoje nurodo rezultatus, gaunamus tarnaujant dvasiniam mokytojui. Žmogus, užsitarnavęs guru malonę, atsikrato visų ydų, kurias šiaip jau labai sunku pamesti (nana-pratikara-dustjadžana) ir gauna aukščiausią Viešpaties malonę (parama-bhagavat-prasada). Tai ir yra dvasinio mokytojo ir mokinio santykių esmė.

Trečias principas

Višrambhena-guroh-seva – tarnauti dvasiniam mokytojui.

Višrambha reiškia „artumas“. Geriausias būdas suprasti kitą žmogų – tarnauti jam. Tarnaujant dvasiniam mokytojui, mums persiduoda jo nuotaika. Višrambha taip pat reiškia būklę, kurioje būna mylintis žmogus: jame pulsuojanti gyvybė (prana), protas (manas), intelektas (budhi) ir kūnas (deha) tarsi susilieja su mylimo žmogaus kūnu ir tampa neatskiriami. Būdamas tokioje būklėje, mokinys pradeda jausti, ko nori jo dvasinis mokytojas. Kiekvieną dieną guru-pudžos metu mes giedame: guru-mukha-padma-vakya čitete koriya aikya – aš noriu, kad dvasinio mokytojo nurodymai susilietų su mano sąmone.

Artimi santykiai su guru nereiškia, kad mes nuolatos turime būti šalia jo. Be to, reikia atidžiai sekti, kad jie nevirstų familiarumu. Familiarumas gimdo anarthas, kurios iš mūsų atima bhakti. Apie tai gerai pasakė Čanakja Panditas: „Nereikia būti per daug arti karaliaus, moters, ugnies ir dvasinio mokytojo, nes galime nudegti; bet nereikia būti ir per toli, nes  negausime to gėrio, kurį jie gali duoti“.

Tarnystė dvasiniam mokytojui, atliekama su tikėjimu ir atsidavimu – tai natūrali pirmo ir antro principų pasekmė. Jeigu dvasinis mokytojas įkūnija viską, kas mums brangiausia, tai natūralu, kad pas mus atsiras noras suartėti su juo. Krišna sako: ačaryam mam vidžaniyan – dvasinis mokytojas nesiskiria nuo Manęs; navamanyeta karhičit – todėl tu niekada neturi pavydėti dvasiniam mokytojui; na martya-budhyasuyeta – negalvok, kad jis paprastas mirtingasis; sarva-devamayo guruh – dvasinis mokytojas įkūnija visus pusdievius.

Tai, kad dvasinis mokytojas nesiskiria nuo Paties Dievo, reiškia, kad mokinys turi jame matyti Aukščiausio Dievo Asmens įsikūnijimą. Tai – mokykla, reikalinga, norint, kad Krišna leistų mums prie Jo prisiartinti. Negalima savo guru laikyti paprastu žmogumi, bet ir sudievinti nereikia. Daugelis bhaktų pastebėjo: kai jiems iškyla kažkokie sunkumai ar abejonės, tereikia įsimesti į magnetofoną kasetę su mokytojo paskaitomis, ir jie išgirsta savo problemos išaiškinimą. Ar tai reiškia, kad guru žino, kas tuo metu vyksta mokinio širdyje, ir nukreipia jo ranką prie reikiamos kasetės? Žinoma, ne. Tai daro Paramatma, kuri mato nuoširdų žmogaus norą tarnauti Krišnai ir leidžia jam išvystyti meilę ir atsidavimą dvasiniam mokytojui. Tačiau ši meilė neturi užstoti Krišnos. Mes visada privalome atsiminti, kad mūsų praktikos tikslas – Krišna. Pats dvasinis mokytojas mus mokina būtent šito – mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti. Tuo pačiu negalima tvirtinti, kad dvasinis mokytojas yra visa žinantis ar kad jis – Pats Aukščiausias Viešpats, nes tai būtų sahadžija. Meilė dvasiniam mokytojui ir meilė Viešpačiui turi vystytis lygiagrečiai, tik tokiu atveju mes galime tikėtis dvasinio progreso.

Ketvirtas principas

Sadhu-vartma-anuratmantam – eiti didžiųjų ačarjų pėdomis.

Mes neieškome savų kelių, mes einame ačarjų pėdomis.

Atsakydamas į Jakšos klausimą, kaip reikia eiti, norint pasiekti tikslą, Maharadža Judhišthira pasakė: tarko`pratišthah šrutayo vibhina / mahadžano yena gatah sa panthah – logika nepadės pasiekti tikslo; šventraščiai tokios didelės apimties, kad juose lengva pasimesti; visi muniai prieštarauja vienas kitam; tikrąją dharmą suprasti labai sunku; todėl turime susirasti tikrą mahadžaną ir laikytis jo nurodymų.

Čia minimi mahadžanai – tai tie, kurie, eidami šiuo keliu, pasiekė tikslą, – praeities ačarjos. Pirmiausia mums reikia surasti gyvą guru, pažiūrėti, kokiu būdu jis eina keliu, kurį nurodė sadhu, ir kiek tas kelias atitinka šventraščių nurodymus. Bendrai paėmus, viskas remiasi šastromis, tik sadhu įrodo jų teisingumą savo gyvenimu, demonstruodamas, kaip reikia pritaikyti šventraščius praktikoje.

Šruti-smriti-puranadi-pančaratra-vidhim-vina / aikantiki harer-bhaktir utpatayaiva kalpate. Šis tekstas smerkia fanatišką nurodymų vykdymą, aikantika–bhakti. Mums kartais prisieina susidurti su tokio pobūdžio „bhakti“. Ji nesiremia šastromis, ir daugumoje atvejų tai galima įvardinti kaip asmenybės kultą. Paprastai ta asmenybė pasiskelbia esanti dvasinis mokytojas. Šiuo tekstu Rupa Gosvamis mus perspėja: kai tik užmiršime, kad guru mokina mus šastrų, tapsime aklais fanatikais. Reikia žengti paskui sadhu, kuris jau praėjo šitą kelią iki pat galo, ir tik jis sugebės apsaugoti mus nuo asmenybės kulto ir atves į norimą tikslą.

Kitas svarbus šio teksto aspektas – pirmoje eilutėje: šruti-smriti... Vardindamas įvairias šventraščių rūšis, Rupa Gosvamis demonstruoja jų įvairovę, tuo pat metu nurodydamas, kad nebūtina vadovautis jais visais: dvasinis mokytojas, atsižvelgdamas į mūsų kvalifikaciją, atrinks tuos šventraščius, kurie mums bus suprantami. Pagrindiniai mūsų šventraščiai – tai Bhagavadgyta, Šrimadbhagavatam, Čaitanja-čaritamrita. Jeigu mes galvojame, kad esame verti aukštesnių sferų ir nukrypstame nuo Šrylos Prabhupados knygose nurodyto kurso, tai pažeidžiame ketvirtą principą ir tampame sahadžijais.

Penktas principas

Sad-dharma pričha – klausinėti apie amžinuosius religijos principus

Bhaktivinoda Thakuras sako, kad priklausomai nuo vietos, laiko ir aplinkybių, tikroji religija gali įgauti įvairias formas. Jis nurodo penkis požymius, skiriančius vieną religiją nuo kitos, kurie tačiau neleidžia daryti išvados, kad kažkuri iš jų autentiška, o kitos ne (asat-dharma).

1. Sadhu-bheda – aš laikausi vienos religijos nurodymų, tu – kitos, bet tai nereiškia, kad mano religija tikra, o tavo – ne. Bhaktivinoda Thakuras sako, kad dėl šio skirtumo kyla dauguma religinių konfliktų ir karų. Reikia gerbti bet kurios tradicijos šventuosius ir nepropaguoti kitose konfesijose savo šventųjų išskirtinumo ir pranašumo.

2. Pagarbos išraiškos skirtumai, susiję su skirtingu mentalitetu. Pavyzdžiui, krikščionys į šventyklos vidų eina su batais, bet tai nereiškia, kad jie savo šventenybių atžvilgiu elgiasi įžeidžiamai.

3. Garbinimo metodų skirtumai – arčana.

4. Garbinimo objektų skirtumai. Priklausomai nuo gunų, skirtingai vaizduojamas Dievo pavidalas.

5. Skirtingi šventi vardai. Mes pripažįstame, kad Dievą galima vadinti Alachu ar Jehova, nors esame įsitikinę, kad Jam labiau patinka Jašodanandanos ar Gopidžanavalabhos vardai.

Visi šie tarpreliginiai skirtumai nėra adharmos požymiai. Tačiau yra penkios netikros dharmos rūšys, kurios gali pasireikšti autentiškose tradicijose.

1. Vidharma – ateizmas, visiškas Dievo nepripažinimas.

2. Čhaladharma – netikra dharma: materializmas, politeizmas, panteizmas, įvairios mokslinės teorijos.

3. Dharma-avasa – atspindys, savo forma labai primenantis dharmą, bet neturintis svarbiausio jos elemento – Dievo asmens. Tai majavada, budizmas, džainizmas.

4. Upadharma – religijos naujadarai: sajentologija, mormonai.

5. Paradharma – kitų religija (para – „kita“). Kokia nors religija gali būti autoritetinga, tačiau mes nepajėgūs laikytis jos reikalavimų (aštanga-joga).

Jeigu mokinys užduoda klausimus su teisinga sąmone, tai jau savaime yra atsidavimo tarnystė, nes parodo rimtą nusiteikimą dirbti ir gilų šastrų tiesų apmąstymą. Šis punktas pabrėžia, kad klausimai turi būti susiję su sad-dharma, nes būtent tokie klausimai žmogui padeda pasiekti atsidavimo tarnystės tikslą. Mūsų atveju sad-dharma – tai sadhana, ir todėl visi klausimai dvasiniam mokytojui turi atspindėti vieną, svarbiausią klausimą: kaip man pagerinti savo atsidavimo tarnystę?

Šeštas principas

Vardan Krišnos atsisakyti materialių dalykų.

Žmogus, savo gyvenimą pašventęs atsidavimo tarnystei, vardan dvasinių dalykų atsižada visko, kas materialu, dėl krišna-prasadam atsisako bhogos. Rupa Gosvamis tai patvirtina tokia citata iš Padma-puranos: „To, kuris atsisakė materialių malonumų ir laikosi bhakti principų, laukia Višnulokos turtai“.

Valgyti prasadą, ypatingai švenčių metu – reiškia, įsitraukti į dvasinį gyvenimą, naudojantis Krišnos siūlomų turtų prabanga. Pasninkai skirti tam, kad žmogus jų metu pasistengtų giliau suvokti, kodėl jis atsisako materialių malonumų, o po to prisimintų Krišnos maloningumą, kurį jis patiria, pagerbdamas krišna-prasadą.

Septintas principas

Tirtha-vasah – gyventi šventoje vietoje.

Krišnos žaidimų vietos nesiskiria nuo Paties Krišnos, todėl jos yra šventos. Indijoje yra septynios pagrindinės šventos vietos: Ajodhja, Kaši (Benaresas), Kanči, Mathura, Majapuras, Dvaraka ir Avanti. Svarbiausia laikomas Majapuras, nes būtent tenai Viešpats Čaitanja apreiškė Švetadvipą.

Gyvendamas bet kurioje iš šių vietų, žmogus apsivalo nuo nuodėmių. Bet jeigu jis neturi galimybės ten gyventi, apsivalyti galima paprasčiausiai galvojant apie vietas, kur Viešpats apreiškė Savo žaidimus. Padma-puranoje yra didžiulis skyrius, Tirtha-mahatmja, kuriame šlovinamos įvairios šventos vietos. Kai mes klausomės pasakojimų apie tai, kaip jos pasiima žmonių nuodėmes, atsiranda noras patiems tenai gyventi, o tai reiškia, kad mes būtinai gyvensime tose šventose vietose, kai ateis tam skirtas laikas.

Aštuntas principas

Javad-arthanuvartita – tenkintis tuo, kas būtiniausia.

Šryla Prabhupada įdomiai komentuoja tekstą, kurį Rupa Gosvamis paėmė iš Skanda-puranos: „Jeigu žmogus rimtai ir atsakingai užsiima atsidavimo tarnyste, jam nereikia imtis kažko daugiau, negu jis gali“. Tai reiškia, kad reikia vadovautis atsidavimo tarnystės principais, išskyrus tuos, kurių mes dar nepajėgūs laikytis. Žmogus, prisiimantis nerealius įžadus, vadovaujasi netikru ego. Tokios sadhanos rezultatai, kaip taisyklė, būna apverktini. Todėl Šryla Prabhupada išmintingai mus perspėja saugotis netikro ego, sprendžiant, kurių principų mes jau galime laikyti, o kurių – ne.

Dar viena šio principo prasmė nurodo, kad jeigu mes siekiame tai, kas mums nereikalinga, atsiranda nereikalingi prisirišimai, galintys tapti mūsų nuopuolio priežastimi.

Devintas principas

Harivasaro-sanmano – pasninkauti per ekadašį.

Ekadašis – tai diena, kurią mes skiriame Dievui. Pasninkaudami mes susimąstome, kodėl, kokiu tikslu atliekame tokią askezę. Kiekviena mūsų gyvenimo diena užpildyta reikalais, į kuriuos mes linkę pasinerti su visa galva. Net jeigu esame įsitikinę, kad užsiimame atsidavimo tarnyste, vis tik kartais reikia stabtelėti ir atidžiau pažvelgti į savo širdį. Ekadašio dienos ir skirtos tokioms kontempliacijoms.

Panašios dienos yra visose tradicijose. Pavyzdžiui, judaizmo išpažintojai šeštadieniais nedirba, tą dieną jie pašvenčia apmąstymams apie Viešpatį.

Hari-bhakti-vilasoje nurodytos septynios maisto rūšys, kurios nepertraukia pasninko ekadašio dieną: 1) vaisiai ir daržovės; 2) sezamas; 3) pienas; 4) vanduo; 5) lydytas sviestas, ghi; 6) panča-gavja; 7) oras. Visa tai liečia ir Džanmaštamį, Nrisimha-čaturdašį, Rama-navamį ir Gaura-purnimą. Jeigu tomis dienomis mes negalime pasninkauti patys, galima paprašyti, kad mus pavaduotų sūnus arba koks nors brahmanas. Toks pasninkas taip pat užskaitomas. Anot Mahabharatos, pasninko nepertraukia vanduo, šaknelės, vaisiai, pienas, lydytas sviestas, brahmano ar dvasinio mokytojo nurodymas bei vaistai.

Kodėl mes pasninkaujame būtent ekadašio metu? Mes žinome, kad mėnulis turi didelę reikšmę žmogaus psichikai. Vienuoliktą mėnulio dieną mes būname labai priklausomi nuo savo juslių, patirdami didžiulį išorinių pagundų poveikį. Pasninko paskirtis – padėti tą dieną protui išlikti normos ribose. Ekadašį vadina atsidavimo motina: jeigu tą dieną mes galvojame apie Krišną ir tarnaujame Jam, gauname žymiai daugiau malonės, negu paprastai. Bet ir už nuodėmes, padarytas ekadašio metu, būna skaudesnis atpildas. Sakoma, kad grūdinio maisto vartojimas tą dieną prilygsta jautienos valgymui – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Dešimtas principas

Dhatri-ašvatha-adi-gauravam – reikšti pagarbą banjano medžiui.

Šis principas turi žymiai gilesnę prasmę, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žodis adi nurodo, kad pagarba turi būti reiškiama ne tik banjanui, bet ir amalakos bei tulasi medžiams, o taip pat karvėms, brahmanams ir vaišnavams. Šiuos tokius skirtingus objektus vienija bendras principas – jie visi kuo nors susiję su Krišna ir Jo bhaktomis. Rupa Gosvamis teigia, kad garbinant tai, kas betarpiškai susiję su Krišna ir Jo bhaktomis, išnyksta mūsų nuodėmių pasekmės.

Sakoma, kad Krišnos garbinimas, sėdint po amalakos medžiu, tolygus ašvamedha-jagjai. Šis medis kupinas dorybės gunos. Jo vaisiai sudaro dabar labai populiaraus ajurvedinio preparato „Čavanpraš“ pagrindą.

Bhagavadgytoje Krišna sako: „Tarp medžių Aš – ašvatha“. Tai viena iš banjano atmainų, turinti baltą žievę ir ilgus lapus. Ašvatha auga Vrindavane, ir Krišna labai jį mėgsta. Laikoma, kad šis medis apsaugo žmogų ir jo namus nuo dvasių bei vaiduoklių.

Tulasi – unikalus vaistinis augalas, bet mums svarbesnė kita jos savybė – ji valo žmonių širdis.

Karvės duoda pieną, vadinamą skysta dharma. Jis saugo žmogų nuo aistros ir neišmanymo gunų įtakos. Madhvačarjos tėvai, norėdami pradėti šventą asmenybę, penkis metus maitinosi vien pienu. Sakoma, kad karvės visuomenėje saugo ir globoja religiją. Tarp daugelio senovės Graikijos mitų yra pasakojimas apie Devą, teisingumo deivę, kuri Aukso amžiuje, Satja-jugoje, gyveno tarp žmonių, o Sidabro amžiuje, Treta-jugoje, išėjo į kalnus, tik retkarčiais pasirodydama žmonėms. Dvapara-jugoje ji galutinai išnyko kažkur dangaus sferose, nes tada žmonės pirmą kartą paragavo karvių mėsos.

Kai kurie žmonės, nesuprasdami šios pagarbos prasmės, juokiasi: „Jūs garbinate karves!“ Tačiau būna įvairios garbinimo formos. Šiuo atveju, ką tai reiškia – garbinti karvę? Šastros sako: duoti kuokštą žolės, pakasyti paausius ar paprasčiausiai tris kartus apeiti aplink ją. Dvasinį mokytoją mes garbiname kitaip – klausomės jo nurodymų ir juos vykdome.

Skirtingų garbinimo formų ir rezultatai skirtingi. Pavyzdžiui, tulasi garbinama keliais būdais: žiūrint į ją, lenkiantis, liečiant, sodinant, laistant... Žiūrėdami į tulasi, mes vaduojamės iš nuodėmingų poelgių pasekmių; lenkdamiesi gydomės ligas; liesdami valomės kūną; laistydami atsikratome mirties baimės; sodindami artinamės prie Viešpačio. Visa tai vyksta dėl to, kad tulasi krišna preyasi – tulasi Krišnai brangesnė už viską.

Brahmanus vadina bhusurais – žemiškais dievais. Jie laikosi religinių principų ir saugo žmones nuo nuodėmių. Mes žinome, kad patys geriausi brahmanai yra vaišnavai. Šventraščiuose pasakyta, kad jie užima aukštesnę padėtį, negu Brahma ar Šiva. Nors Šrimadbhagavatam Šivą vadina vaišnavu, bet jis, kaip ir Brahma, negali dalyvauti rasa-lilose. Todėl tokių vaišnavų, kaip Rupa ar Sanatana Gosvamiai, padėtis laikoma aukštesne. Yra pasakyta, kad tie, kurie įžeidinėja vaišnavus, netenka religingumo, turtų, šlovės ir savo vaikų, o tas, kuris muša vaišnavą, nepagarbiai elgiasi, pyksta ar tiesiog nesidžiaugia, jį pamatęs, keliauja tiesiai į pragarą.

Dešimt pradinių atsidavimo tarnystės principų vadinami vartais į bhakti. Kiekvienas žmogus materialiame pasaulyje stengiasi įsirengti savo asmeninį jaukų urvelį, nesvarbu iš ko – akmens ir plytų, ar fantazijos ir svajų. Instinktyviai giname atsikariautą vietą po saule ir savo teisę būti laimingais. Bet šie pirmieji principai iš pagrindų sugriauna mūsų materialų sąlygotumą ir atkelia vartus į kitą realybę – bhakti.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis