Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Mielas skaitytojau!

Jeigu jūs šioje knygoje atrasite kokių nors keistumų, prašau, vis tiek perskaitykite ją iki galo. Mano Pašnekovas dialogą taip suplanavo, kad jo eigoje aš netikėtai gaučiau siurprizą. Galbūt jums tai nebus siurprizas, tačiau tai nuolankus jūsų nevertos tarnaitės prašymas.

 

-1-

 

Čia joks stebuklas. Tu tik girdi vidinį balsą,

nei daugiau, nei mažiau. Tūkstančiai žmonių

girdi tokius balsus. Tai visiškai normalus ir

plačiai paplitęs reiškinys.

(Vidinis balsas)

 

Skaičiau Tavo „Pokalbius“ ir jaučiu, kad ten sakoma tiesa. Žinau, kad atrodau kaip kvailė, nes rimta atsidavusioji niekada neskaitytų nieko, išskyrus šventraščius. Bet iš kur toks stiprus jausmas, kad ten kalbama tiesa?

Man sunku patikėti, kad „Pokalbių“ autorius gal dešimt metų įtemptai darbuotųsi, rašydamas visokias nesąmones.

Aš nežinau, kas Tu (dėl visa ko rašau iš didžiosios raidės), bet kad ir kas Tu bebūtum, sakyk – ar Uolšo „Pokalbiuose“ viskas tiesa?

Žinau, kad tu bijaisi bet kokio Mano atsakymo, bijaisi patirti skausmą. Tačiau nebijok, prašau. Pažadu, kad viskas bus gerai. Ir taip, atsakau. Tu pasiruošusi?

Uolšo „Pokalbiuose“ viskas tiesa.

O Viešpatie!

Kas atsitiko?

Tai galas...

Galas kam?

Mano tikėjimui... Į Tave... Į Krišną.

Kodėl?

Nes tada peršasi išvada, kad „Šrimadbhagavatam“ meluoja.

Nusiramink. Tavo širdis daužosi kaip pasmerktojo sušaudyti, kuris laukia komandos „Ugnis!“

„Šrimadbhagavatam“ – Absoliuti Tiesa.

Palauk, ar aš teisingai užrašiau?

Teisingai.

Kai Tu atsakei, aš pajutau, tarytum Tu norėtum, kad žodžius „Absoliuti Tiesa“ aš parašyčiau iš didžiosios raidės.

Tu teisingai pajutai.

Tada Uolšo „Pokalbiai“ – tiesa iš mažosios raidės.

Palikim tas raides ramybėje. Mano atsakymas toks – abu mokymai yra teisingi.

Ar gali du vienas kitą paneigiantys mokymai būti teisingi?

Dabar tu palietei didžiausią kūrinijos paslaptį. Nesistebėk, tu žinai ją. Štai, vienas žmogus sako: „Kambaryje yra pianinas“. Kitas žmogus sako: „Kambarys tuščias“. O trečias tvirtina, kad jie abu teisūs. Pasakyk, ar tai įmanoma?

Vienas iš jų kvailas. Tas, kuris... Ne, palauk... Pirmieji du kalba apie skirtingus kambarius.

Taip. Matai, žinai atsakymą.

O kodėl tai yra didžiausia kūrinijos paslaptis?

Paslapties esmė ta, kad nėra jokių „prieštaravimų“.

Bet tai netiesa! Didžiausias prieštaravimas, kuris mane labiausiai kankina – tai pragaro idėja. Uolšo „Pokalbiuose“ sakoma, kad pragaro nėra, o „Šrimadbhagavatam“ detaliai aprašo visus jo siaubus. Ir dar. „Pokalbiuose“ sakoma, kad Dievas neužsiima įvardijimais. Bet šventraščiuose jų pilna – visi tie vaizdingi palyginimai su kirminais išmatose, na, ir kiti... Ką Tu į tai pasakysi?

Manai, kad Aš negalėsiu paaiškinti? Tu abejoji Mano sugebėjimais?

O ką Tu pasakei „Bhagavadgytoje“?

„Kvailiai iš Manęs juokiasi, kai Aš apsireiškiu žmogaus pavidalu“. Tu šituos žodžius turi omenyje?

Taip... Argi tai ne nuosprendis?

Tai diagnozė.

Gerai, tiek to. Bet „Pokalbiuose“ Tu sakai, kad nenustatai žmonėms jokių įstatymų, kad duodi visišką pasirinkimo laisvę. Bet juk yra Manu įstatymai, Vedos... Argi tai ne iš Tavęs? O aparadhos? Tu gali įsižeisti?

Viskas yra iš Manęs ir Manyje. Ir Mane kartais galima įžeisti.

Aha, vis tik ir Tu įžeidus! Bet tai akivaizdus neatitikimas „Pokalbiams“. Ir Tu negali to paneigti.

Prisimink pavyzdį apie kambarius ir žodžius, kad jie abu teisūs. Didžiuliame Mano name yra be galo daug kambarių. Viename stovi pianinas, kitame lova, trečiame spinta. Žmogus, esantis viename iš tų kambarių, sako tai, ką jis mato. Ir jis teisus. Kaip ir visi kiti.

Aš vienas, bet kartu ir ne vienas. Aš esu begalinėje daugybėje variantų, ir visi jie skirtingi. Todėl, kai tu klausi apie kokią nors Mano savybę, Aš savo ruožtu paklausiu, apie kokį Mano variantą tu kalbi. Iš Mano pusės žiūrint, visos savybės priklauso Man, bet tavo matymas yra kitoks. Ir tai – didžiausia kūrinijos paslaptis.

Bijau, kad aš nesuprantu.

Aš myliu tave, todėl kalbėsiuosi su tavimi. Tačiau pamatysi, kad visa, ką Aš pasakysiu, tau jau žinoma. Aš išsklaidysiu visas tavo abejones žiniomis, kurias tu turi.

Kaip, aš jau žinau atsakymą? Žinau, kaip atsikratyti prieštaravimų? Kodėl man tada taip negera?

Tu paprasčiausiai nesusigaudai savo žiniose. Nusprendei, kad negali susigaudyti. Tai netiesa, ir dabar tu viską išsiaiškinsi. Pati.

Bet Tu man padėsi, taip?

Na, Aš visada tai darau. Kiekvienam.

Tai kodėl sakai, kad aš pati išsiaiškinsiu?

Nes tokia tavo valia. Žmogus, norintis kažką suprasti, būtinai supras. Tas, kuris nori kažką užmiršti, būtinai užmirš. Aš visada esu šalia ir žinau visus sielos norus. Ir Aš visada padedu juos išpildyti.

Tu pasirinkai norą išsiaiškinti šį klausimą, todėl Aš tau padedu, tačiau iniciatyva tavo rankose. Visada. Taigi klausinėk, o Aš pasiruošęs pašalinti bet kokias tavo kančių priežastis. Atidžiai klausau.

Palauk, Tu nori pasakyti, kad štai dabar su manimi kalba Pats Dievas?

Kiekvienam žmogui kada nors sukyla šis klausimas – ar kalba Dievas su manimi? Ar Jis man padeda? Ar tikrai aš toks vienišas ir nelaimingas, kaip man norisi galvoti? Kiekvienas ras savo asmeninį atsakymą ir atitinkamai eis per gyvenimą.

Tai, kas dabar vyksta, yra niekuo neišsiskirianti situacija. Tu ieškai atsakymų savyje ir, kad būtų aiškiau, tuos atsakymus užrašai. Štai ir viskas.

Ir man atsakinėja Dievas?

Aš atsakau lygiai tiek, kiek nuoširdūs tavo klausimai, kiek tu nesistengi apgaudinėti save. Aš visada su tavimi kalbėjau, ir tu visada tai žinojai, tik ne visada norėjai klausytis ar girdėti tai, ką Aš kalbu. O dabar tu nori.

Dabar savyje aš girdžiu kažkieno balsą. Tai suvokiu labai aiškiai. Jis skiriasi nuo mano proto. Taip anksčiau niekada nebuvo. O Tu sakai, kad visada kalbėjai su manimi.

Aš darau tą patį, ką ir anksčiau, tik dabar truputį „padidinau garsą“.

Kodėl būtent dabar?

Nes būtent dabar tu pati „padidinai garsą“. Aš padedu žmogui lygiai tiek, kiek jis deda pastangų pasiekti Mane. Niekada nebuvo ir nebus taip, kad besikreipiantis į Dievą negautų atsakymo.

Taip, dabar aš tikrai “padidinau garsą“, nes man dar niekada nebuvo taip blogai.

Tai ir kalbėk, išsakyk Man savo vargus.

Bet jeigu Tu esi Dievas, tai juos ir taip žinai. Kam dar rašyti?

Žinau, bet tu rašai sau, kad turėtum galimybę ne kartą viską perskaityti. Tu pasirinkai būtent tokį mūsų bendravimo būdą, ir jis visai neblogas.

Pirmą savo klausimą Tau aš užrašiau tik todėl, kad taip darė Uolšas. Šis metodas tikrai geriausias, nes aš galėsiu analizuoti mūsų pokalbį.

Tai štai, „Pokalbiuose“ duota galinga filosofija. Tai nėra eilinės dogmos, kurias reikia aklai priimti. Kiekvienas teiginys su geležine logika išplaukia iš ankstesnio. Jų neįmanoma sugriauti, bent jau man. Tačiau reikalas net ne logikoje.

Visa ši filosofija persmelkta meile. Iš tų knygų liejasi meilės srautas, nukreiptas į mane. Ir tai yra Tavo meilės srautas. Skaitydama tas knygas, aš jaučiu, kad Dievas tikrai mane myli, todėl negaliu jų atsižadėti.

Tai ir neatsižadėk.

Tačiau tose knygose aš vis labiau įžvelgiu neatitikimus su vaišnaviška filosofija, ir jie gana dideli. Neatitikimai pačioje esmėje. Jeigu aš nuspręsiu, kad „Šrimadbhagavatam“ kažkoks postulatas neteisingas, tai gali reikšti, kad ir visa kita bus ne visai teisinga. O čia jau netoli iki išvados, kad ir Šryla Prabhupada ne visada buvo teisus. Jaučiu, kad mano gyvenimas griūva, praranda prasmę. Labai bijau, kad paliksiu Krišnos sąmonę, nes nustoju tikėjimo.

„Pokalbiuose“ sakoma, kad nereikia laikytis jokių principų, kad nėra jokio pragaro, kuris taip detaliai pavaizduotas „Bhagavatam“. O aš negaliu dalį Krišnos sąmonės filosofijos priimti, dalį atmesti, visa kita pasiimdamas iš „Pokalbių“. Todėl jaučiu, kad jeigu aš ir toliau skaitysiu Uolšo knygas, tai prarasiu Krišną.

Jeigu tu nenori Jo prarasti ir žinai, ką tokiu atveju reikia daryti, tai taip ir daryk!

Aš negaliu... Jau sakiau, kad „Pokalbiai“ nėra vien tik filosofija. Ten didžiulė Meilė. Kartais man atrodo, kad ten jos daugiau, negu „Bhagavatam“. Atleisk... Tiesiog nežinau, kaip dar Tau paaiškinti.

Tu aiškini ne Man, bet sau. Nes Dievas – ne ta Asmenybė, kuriai reikia kažką aiškinti. Dabar tu bandai kuo aiškiau suformuluoti savo problemą ir rasti jos sprendimą.

Taip, Tu teisus.

Šia tema aš kalbėjau su daugeliu atsidavusiųjų. Juos galima suskirstyti į tris grupes. Vieni aklai atmeta viską, kas neturi ryšio su vaišnaviška filosofija, ir skaito tik Šrylos Prabhupados bei ačarjų knygas. Kiti sako, kad patys negali susigaudyti. Jiems taip pat sunku, kaip ir man. Dar kitiems „Pokalbių“ filosofija visiškai priimtina, jinai jiems netgi atrodo tobulesnė už Vedų filosofiją. Šios grupės atstovai, kaip taisyklė, Krišnos sąmonėje neužsibūna. Jie į šipulius sudaužo mano argumentus, kuriais aš ginu „Šrimadbhagavatam“, ir aš nieko negaliu padaryti. Atvirai kalbant, man ir pačiai atrodo, kad jie teisūs.

Puiku. Mano nuomone, problema suformuluota gana konkrečiai, o tai jau pusė sprendimo. Dabar, kai mes žinome, kaip ji atrodo, išsiaiškinkime, kaip ji atsirado. Pradžiai prisimink, kaip pas tave pateko Uolšo knygos.

Gerai. Tuo metu pas mane buvo dideli materialiniai sunkumai – neturėjau pinigų. Ir štai viena draugė pasiūlė paskaityti „Pokalbius“, sakydama, kad tos knygos ištaisys mano finansinę padėtį.

Iš pradžių aš perskaičiau pirmą knygą ir nieko dorai nesupratau. Tačiau draugė su pavydėtina kantrybe man stengėsi viską paaiškinti, ir pagaliau aš supratau, kokiu būdu galima susikurti savąją realybę.

Man tai buvo didelis atradimas. Pasirodo, aš galiu gyventi taip, kaip noriu, nebūdama fataliste.

Tau pasisekė susitvarkyti su finansinėmis problemomis?

Taip. Pasinaudojus „Pokalbiuose“ duota metodika, pas mane atsirado pinigų. Labai Tau ačiū.

Bet paskui atsirado kita problema. Pamačiusi, kad „Pokalbių“ metodika veikia, aš rimtai susidomėjau šiuo mokymu. Uolšo knygas skaičiau dieną ir naktį. Vėliau palaipsniui pradėjau pastebėti didžiulius neatitikimus su vaišnaviška filosofija. Ir dabar aš nežinau, ką daryti. Juk „Pokalbiai“ nėra kažkokios pasakos! Aš praktiškai tuo įsitikinau. Todėl noriu Tavęs kai ko paklausti. Sakyk, kam Tu suruošei visą tą „tragediją“? Nejaugi mano finansinės problemos nebuvo galima sutvarkyti kaip nors kitaip? Aš juk neprašiau dar kažkokios filosofijos.

Tikrai ne? Atseit, Dievas nežino, ką daro?

Žinoma, tu tiesiogiai neprašei filosofijos, tiesiog pasirinkai kitą realybę. Vieną realybę pakeitei į kitą. Šie žodžiai geriausiai nusako tai, ką tu padarei. nori daryti, tu sprendi pati, o kaip tai daryti – jau Aš.

Panašūs pasirinkimai vyksta visur ir visada, kiekvieną akimirką, nes pasirinkimas – tai dinamika, pats gyvenimas. Tu negali nesirinkti, kaip negali nustoti gyventi. Gyvenimas – tai begalinė pasirinkimų virtinė.

Net jeigu tavo paskutinis pasirinkimas yra labai geras, tu negali jame apsikasti ir atsipalaiduoti, nes ir toks sprendimas – atsipalaiduoti – bus tik eilinis pasirinkimas, po kurio seks kiti. Kiekvieną akimirką tu sprendi, kur eiti – priekin ar atgal, aukštyn ar žemyn, kairėn ar dešinėn. „Tragedijoje“ aktorius tu, o Aš – tik žiūrovas. Aš stebiu tavo pasirodymą ir sąžiningai parūpinu tau reikalingas dekoracijas ir organizuoju garsinius efektus. Dėl šios priežasties žmogus gyvenime susiduria su viena ar kita filosofija, kurios argumentus jis laiko neatremiamais. Mano dispozicijoje visada yra didelis filosofijų pasirinkimas ir galybė jas palaikančių argumentų.

Visos Mano filosofijos labai gilios ir harmoningos, visos jos realiai veikiančios. Kitaip Aš nebūčiau Dievas.  

Nejaugi tu manai, kad Man sunku sugalvoti eilinį didingą mokymą? Aš jau šimtus jų sukūriau, kai kuriuos iš jų kažkada pripažino autoritetingais.

Ir Aš visada esu Meilė. Todėl tu ir jauti jos alsavimą „Pokalbiuose“. Nes kiekvienas, kuris išsirenka kokį nors Mano mokymą, visada renkasi Meilę. Nors įvairiais atvejais tai ne viena ir ta pati Meilė.

Gal manai, kad tie, kurie regėjo Budą, nejautė Jo meilės? Gal sakysi, kad Šankaračarja nemylėjo žmonių? Ar kad Datatrėja buvo tik žiaurus skūpuolis?

Bet aš niekada negalvojau Tave palikti. Kam Tu man davei tas knygas?

Negalvojai... bet padarei viską, kad taip atsitiktų. Aš tiesiog įvykdžiau tavo užsakymą.

Aš girdėjau, kad Dievo žodžiais reikia paprasčiausiai tikėti, bet dabar aš taip negaliu. Bandydama susitvarkyti piniginius reikalus, aš galvojau, kad Tu man padedi per šitas knygas, ir pradžioje nemačiau jokių prieštaravimų. O kai pamačiau, jau buvo vėlu.

Iš tikrųjų viskas buvo ne taip. Tiesiog tu nori kai ką užmiršti. Ir nesiginčyk – teisūs būsiu Aš.

Taigi tau vakare atnešė pirmą „Pokalbių“ knygą. Tu užvirtai ant sofos, įsijungei toršerą ir pasinėrei į skaitymą. Po kurio laiko tau užkliuvo frazė: „Aš apsireiškiu iš neišreikšto būvio ir į jį sugrįžtu“. Tu pagalvojai: „Viskas aišku, ir čia kalbama apie beasmenį išsivadavimą. Taip aš ir maniau“. Tokiu būdu tu jau pirmą vakarą supratai, su kuo turi reikalą.

Tu dar pagalvojai: „Ko gero, nereikia jos skaityti“. Padėjai knygą ant taburetės ir ėmei žiūrinėti kilimo raštus. Tau buvo nuobodu. Pagaliau tu vėl paėmei knygą ir pradėjai ją tingiai vartyti. Greitai tu perskaitei tokius žodžius: „Neegzistuoja tai, kuo tu negali būti... Per amžių amžius žmonės negalėjo patikėti Dievo pažadais dėl neįtikėtinos priežasties – jie buvo pernelyg geri, kad būtų teisybė...“ Ir tu pagalvojai: „O! Būtent šito man ir reikia“. Skaitei knygą visą naktį, ir užmigai tik septintą valandą ryto. Tu juk nesigini, kad viskas buvo būtent taip? Puiku.

Tu sakai, kad neprašei Manęs kitos filosofijos. Tačiau Aš matau tavo tikruosius norus, ir kaip visada daviau tai, ko norėjai, nes tu likai patenkinta: „O! Būtent šito man ir reikia“. Štai šitaip dirba Dievas.

Bet kokiu atveju Aš tavęs nesmerkiu. Neturiu jokio noro tave kažkuo apkaltinti, priremti prie sienos. Tu turi visišką laisvę pasirinkti bet kurį Mano aspektą, ir Aš pažadu, kad visaip tau padėsiu, bet kokioje situacijoje, atsižvelgdamas į tavo pasirinkimą. Aš niekada nepaliksiu tavęs. Ir niekada nepiršiu kito Savo aspekto vietoj to, kurį tu pasirinkai pati. Ar supranti?

Taip, aš matau, kad pati pasirinkau bendravimą su kitu Tavo pavidalu.

Mano variantu, aspektu, versija, apsireiškimu, bet tik ne pavidalu. Nes Dievo aspektas, su kuriuo bendrauja Uolšas, neturi pavidalo. Savo pirmapradėje formoje Jis – visa, kas egzistuoja. Bet tik ne pavidalas ir ne asmenybė. Jis „visada apsireiškia iš neišreikšto būvio ir visada į jį sugrįžta“.

Viešpatie, koks siaubas! Kur aš įlindau...

Neapsimesk, kad pirmą kartą girdi apie tai.

Aš neapsimetu, man tikrai baisu.

Tau sunku suprasti. Tu pažeidi visas atsidavimo tarnystės rekomendacijas, o paskui imi plyšoti: „Krišna, nepalik manęs! Kur Tu dingai?“ ir žliumbi naktimis. Argi ne keista – žmogus pjauna šaką, ant kurios sėdi, o paskui stebisi, atsidūręs ant žemės?

Iš kitos pusės, vėlgi – tu taip ryžtingai veržiesi pasitikti beasmenę Meilę, o paskui išsigąsti, pamatęs, kad artėji būtent prie jos! Nesunku suabejoti tavo psichine būkle... Tu gyveni kaip rūke, tačiau tokį gyvenimą pasirinkai pati. Ir dabar Dievas tavęs klausia – ko tu nori?

Aš noriu pas Krišną.

Galbūt. Bet šis tavo noras toks silpnas, kad Aš vos galiu jį įžiūrėti. Ir tik iš meilės tau Aš stengiuosi jį įžvelgti.

Apie noro stiprumą galima spręsti pagal tai, kiek žmogus laikosi pasirinktojo proceso principų. Šis kriterijus nepriklauso nuo to, kokį Mano aspektą žmogus pasirenka. „Pokalbiuose“ irgi yra tam tikras procesas. Taip pat aštanga-jogoje, islame... bet kuriame kelyje į bet kokį Mano aspektą.

Nori gauti draugišką patarimą? Tai štai, visada orientuokis į mokymo, su kuriuo susidūrei, tikslą. Ir tik paskui į jo filosofiją bei metodus tą tikslą pasiekti. Pirmiausia apsispręsk, ar tave tenkina tikslas, ar jis atitinka tai, ko tu sieki. Jeigu tikslas ne tas, tai kam kalbėti apie metodus? Bet tu tiek daug dėmesio skyrei metodui, sąmoningai norėdama užmiršti tikslą, kuris juo pasiekiamas.

Man buvo labai sunku suprasti, apie ką ten kalbama. Tose knygose galutinis tikslas minimas daug kartų ir vis skirtingai. Iškart ir nesusigaudysi.

Tuo labiau, kad tu labai norėjai to tikslo nematyti.

Tuo metu man reikėjo pinigų, o ne išsivadavimo. Jeigu aš einu pas daktarą, manęs nedomina, budistas jis, ar majavadis, ar dar koks... man tik įdomu, ar jis pagydys mane. Negi aš turiu ieškoti gydytojo vaišnavo? „Pokalbiuose“ aš ieškojau būtent...

Gydytojo kabinete nekalbama apie filosofiją, ko nepasakysi apie „Pokalbius“. Aš Dievas, todėl žinau, kad tave domino būtent filosofija. „Džiaugsminga, nuostabi ir kupina meilės“. Tai tavo mintys.

Och, atleisk man! Aš nenoriu tarnauti Tau. Aš noriu tik mėgautis.

Net jeigu tu nenori tarnauti kažkokiam vienam Dievo aspektui, tu neišvengiamai tarnausi kitam. Tu negali netarnauti Man. Toks jau Aš esu. Ir tavo prigimtis tokia – tarnauti. Bet kokioje būklėje, bet kur, bet kada...

Neatsiprašinėk, nes Aš visada „gausiu iš tavęs naudos“. Tu iš Manęs – taip pat. Aš pritariu bet kokiam tavo pasirinkimui. Tik Aš padedu tau, kad tas pasirinkimas būtų sąmoningas ir konkretus. Toks Mano darbas.

Aš noriu, kad tu būtum laiminga. Bet tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu tu nustosi apgaudinėti save. Taip tu padėsi sau, o tada ir Aš galėsiu tau padėti.

Sakyk, dabar tu supratai, koks galutinis tikslas nurodytas „Pokalbiuose“?

Taip. Galiu net perskaityti atitinkamas citatas:

Tai nirvana, neapsakoma ekstazė, „vienumos su Viena“ potyris, kurį daug kas labai trumpai patiria medituodamas.

Kai prabėgs begalybė laiko-nelaiko, Vienovės potyris liausis, nes neįmanoma patirti Vienovės kaip Vienovės, jei kartu nėra (arba kol nėra) Nevienovės. Suprasdamas tai, dar kartą sukursi atskirumo, arba nevienovės, idėją ir potyrį.

Tada leisies keliauti Kosminiu Ratu, vis eisi, vis suksies, amžinai, per amžius amžinuosius ir dar amžiniau.

Tu daug kartų grįši į Vienovę – begalybę kartų ir kiekvieną kartą begaliniam laikui... Net ir ekstazė nebebus ekstazė, jei nebus laiko, kai ekstazės nepatirsi.

...tu susiliesi su Vienove ir tapsi Mano dalimi, neturinčia individualumo. Šį susiliejimą kai kurie žmonės vadina nirvana. Tai norų ir individualios sąmonės išnykimas... Kai būsi Vienovėje, neturėsi jokių norų, nes būsi tuo, ko norėtum norėti... Tai tyriausia palaima, aukščiausias dangus. Ten tu tampi harmoningas ir daraisi Pirminės Vibracijos, garso „om“, gyvybės šauksmo dalimi. Veikiamas šios vibracijos, tu vėl pradėsi atsiskyrimo nuo Vienovės procesą, palaipsniui darydamasis ypatinga individualia Visumos dalimi.

Ir būtent tai tu pasirinkai? Ką gi, Aš nieko prieš.

Bet aš nenoriu šito!

Tai kodėl tu ir toliau giliniesi į šio tikslo pasiekimo metodus?

Aš nežinau. Mane traukia meilė...

Kartoju – Man priimtinas bet kuris tavo pasirinkimas. Bet Aš įsitikinęs, kad tu supranti, su kuo turi reikalą.

Dabar ir Aš kai ką pacituosiu. „Aš tau duodu tik patį mažiausią supratimą apie beribę meilę... Tačiau tu ir jį sunkiai aprėpi“. Taip Aš pasakiau Uolšui.

Taip, atsimenu. Pačiame pirmos knygos gale.

Ir dar Aš pasakiau: „Aš esu kūrėjas visa ko, ką tu dabar žinai ir patiri, o jūs – Mano vaikai... lygiai kaip ir Aš esu Kito vaikas“. Tu atkreipei dėmesį į šiuos žodžius, kai rinkaisi?

Taip. Aš supratau, kad tai reiškia, jog tas Tu, kuris kalbėjosi su Uolšu, yra tik dalis Tavo aukštesnio aspekto.

Būtent. Ir ta dalis duoda tik patį mažiausią supratimą apie Meilę. Toks yra tas aspektas.

Vadinasi, aš ne ten ieškojau meilės...

Žiūrint kokios meilės ieškojai... Kokio aspekto.

Krišnos, kokio daugiau!

Tada tikrai ne ten.

Aš turiu klausimą. Kodėl Tu toks žiaurus su Uolšu? Negi jis nenusipelnė šito žinojimo? Juk jis Tavęs konkrečiai klausė:

Ar taip ir neteks pailsėti? Ar niekada nepabūsime nirvanoje, nepasiliksime joje? Ar mes amžinai pasmerkti šiam „atėjimui ir išėjimui“, šitai „dabar tu matai, o dabar nematai“ nuobodybei? Nejaugi esame amžinoje kelionėje į niekur?

Žinau, kad pamokslautojai visada laukia būtent tokio klausimo, tik jie užduodami labai retai. Taip ir norisi atsakyti:

avyakto ‘kšara ity uktas     tam ahuh paramam gatim

yam prapya na nivartante    tad dhama paramam mama

 

„Tai, ką vedantistai apibūdina kaip neišreikštą ir tikrą, kas vadinama aukščiausiuoju tikslu, į kurį atėjus niekada negrįžtama atgalios, yra Mano aukščiausioji buveinė“. (Bhagavadgyta 8.21)

Aš pasakiau jam teisybę. Pagal tą variantą, kurį jis pasirinko. Aš nemelavau. Tie, kurie pasiekia Vienovę, sugrįžta.

Kodėl Tu jam nepasakei apie Savo buveinę? Apie Vaikunthas, Goloką Vrindavaną?

Kodėl Šankara apie tai nekalbėjo? Arba Buda?

Toks Tavo, taip sakant, ilgalaikio poveikio sumanymas.

Mano planas – kurti Save. Tam reikalui Aš duodu sieloms tas realybes, kuriose jos nori gyventi. Pažiūrėk, kokia daugybė majavadžių yra jūsų planetoje. Daugybė budistų. Ir daugybė „Pokalbių“ pasekėjų. Kodėl? Todėl, kad jie tai pasirinko.

Aš tau štai ką pasakysiu. Uolšas skaitė „Bhagavadgytą“, bet jinai jo nepatraukė. Priešingu atveju nebūtų jokių „Pokalbių“.

Tokia buvo Tavo valia? Tu norėjai, kad „Bhagavadgyta“ jam nepatiktų?

Tai buvo jo paties valia. Aš tik noriu, kad kiekvienas turėtų teisę laisvai išreikšti savo valią. Uolšas ieškojo tokios realybės ir tokio Mano aspekto, kurio nerado nei krikščionybėje, nei „Bhagavadgytoje“. Daug metų jis Mane meldė apsireikšti jam ypatingu būdu, nes tai, su kuo jis susipažino, jo netenkino. Ir pagaliau Aš patenkinau jo prašymą – apsireiškiau jam tokiu aspektu, kokio jis norėjo ir kokio norėjo daugelis (tarp kitko, tai milijonai žmonių).

Aš galiu būti įvairiu – Man tai reikalinga. O jūs galite rinktis įvairiausius Mano aspektus, nes tai reikalinga jums. Taip Meilė randa galimybes kurti Save. Tai žaidimas, kuriame kiekvienas gauna tai, ko nori – ir jūs, ir Aš. Ir mes.

„Pokalbiuose“ Aš smulkiai pavaizdavau santykius su tuo Savo aspektu, kuris vadinasi Aš esu visuma. Taip, Aš tikrai toks esu (Bhagavadgyta 9.15), bet tai toli gražu ne vienintelis Mano aspektas. Viskas gali atrodyti kitaip, pasirinkus kitą realybę, kitą aspektą. Ir tame nėra jokio prieštaravimo.

Kartą mažasis Krišna įsigavo į svetimą rūsį, norėdamas pasivogti sviesto savo draugams ir beždžionėms. Tačiau Jį netikėtai užklupo rūsio šeimininkė. Spėjęs pasislėpti, Krišna nepastebimai prasmuko už jos nugaros į vidinius namo kambarius, kur aptiko lopšyje gulintį šeimininkės sūnų. Krišna ėmė jį skaudžiai žnaibyti, ir vaikiūkštis pratrūko garsiai rėkti. Tai išgirdusi, motina greit nubėgo prie vaiko, o Krišna tuo metu vėl prasmuko rūsin. Supykęs, kad Jam nepavyko įgyvendinti Savo sumanymo, Jis sudaužė kelis ąsočius su sviestu, o į kitus nusišlapino. Ar gali Dievas šitaip elgtis?

Atsakymas bus teigiamas, jeigu į Dievą žiūrėsime kaip į piemenėlį Krišną, ir – neigiamas, jeigu kalbėsime apie jaunąjį Viešpatį Ramą. Viešpaties Nrisimhadevos atveju klausimas nesuprantamas, nes pas Jį nebuvo vaikystės žaidimų. Ir galiausiai, jeigu imame Dievo aspektą, kuris yra visuma, klausimas visiškai praranda prasmę, nes šiuo atveju Manyje yra viskas, taigi ir tas sviestas. Man nėra jokio reikalo jį vogti. Jeigu Aš esu visuma, Mane neįmanoma įžeisti, todėl Aš nekeršysiu, tuo labiau, nemyžčiosiu į puodus su pienu.

Tokiu būdu, nėra jokių prieštaravimų, tiesiog įvairūs Mano aspektai veikia skirtingose realybėse. Didžioji Meilė, tai yra Aš, amžinai apsireiškia nesuskaičiuojamais būdais, kurdama begalinę daugybę nepakartojamų realybių.

Sakyk, prašau, kokią prasmę Tu įdedi į žodį „realybė“?

Būties srautas... Pasaulis, sukurtas tavo proto. Televizijos kanalas, kurį tu pasirenki savo gyvenimui. Teritorija, supanti tris būties kategorijas – pasaulėžiūrą, metodus ir tikslą. Vaišnavizmo terminais tai būtų sambandha, abhidhėja ir prajodžana.

O, atsimenu! Bhakti-šastri kursai Maskvoje...

Kas čia nuostabaus, jeigu Dievas su kiekvienu kalbasi jo kalba?

Sambandha – esamos žinios apie pasaulį, apie tai, kaip tarpusavyje sąveikauja jo objektai. Suformavęs savo požiūrį į pasaulį, kiekvienas žmogus formuluoja savo tikslą ir pradeda kryptingą judėjimą. Tas judėjimas, kitaip sakant, taktika, metodika – yra abhidhėja, o numatomas tikslas – prajodžana.

Pas kiekvieną sielą šios trys kategorijos yra grynai asmeninio pobūdžio. Jos priklauso nuo individualybės ir sąmonės išsivystymo lygio.

Ar šias kategorijas mes patys susiformuojame, ar Tu jas mums įperši? Kas pirmiau – mūsų noras matyti tam tikrą Tavo aspektą, ar Tavo noras apreikšti Save vienaip ar kitaip?

Ir viena, ir kita – amžina, ir vienas su kitu nesikerta. Neaišku?

Kiekvieno žmogaus pasaulėžiūra sukuria jo asmeninę realybę. Tos smulkios individualios realybės sudaro stambesnes. Jos, savo ruožtu, sudaro dar stambesnes realybes. Ir taip toliau. Pačias stambiausias realybes kuriu Aš. Tačiau Aš niekada jų nebruku prievarta. Dievas taip nesielgia.

Realybių įvairovė, net kalbant tik apie esančias materialiame lygyje, yra begalinė net vienos visatos ribose. O juk be šitos dar yra begalinė daugybė kitų visatų. Ir nėra dviejų vienodų. To net Brahma negali suprasti. Kartą Aš jam parodžiau, kad egzistuoja be galo daug kitų Brahmų – su dešimčia galvų, su šimtu, tūkstančiu..., valdančių kitas realybes. Mano būtis be galo įvairiapusiška, ir jūs galite rinktis bet kurį iš nesuskaičiuojamų tos būties variantų.

Palauk, juk manasis Dievo įvaizdis gali būti tiesiog kliedesių lygyje, o Tu sakai, kad tai amžina.

Taip, jeigu kūriniją skirstysime į materialią ir dvasinę, tada ne kiekvienas Dievo įvaizdis yra amžinas. Tačiau tavo teisė turėti bet kokį Dievo įvaizdį yra amžina. Tame tarpe ir teisė manyti, kad Dievo iš viso nėra. Kai kuriose Mano realybėse Manęs tikrai nėra, ir kiekvienoje yra paaiškinimas, kokiu būdu Aš galiu neegzistuoti.

Aš amžinai apreiškiu nesuskaičiuojamas realybes. Jūs amžinai turite galimybę rinktis bet kurią iš jų. Be to, jūs nuolatos kuriate savąsias mažas realybes, kurios egzistuoja didesnį ar mažesnį laiko tarpą.

Jeigu aš teisingai supratau, visas realybes galima suskirstyti į dvi grupes – vienas kuri Tu, kitas – mes.

Kažkuria prasme taip. Tačiau jūsų sukurtoms realybėms pradines koncepcijas užduodu Aš. Bent jau toms realybėms, kurios apima dideles žmonių grupes. Visiškai apsieiti be Manęs negali niekas.

Aišku. Mano kliedesiai kuria atitinkamą realybę.

Visos gyvos būtybės gyvena savo realybės viduje – paukščiai, žvėrys, vabzdžiai, žmonės, dievai, Brahma...

 Bet kurios sielos realybė – tai jos įvaizdis apie gyvenimą?

Taip. Plius jos patyrimas. Ir gyvenimo tikslas (arba jo nebuvimas).

Ir Tu Uolšui padėjai sukurti realybę, apie kurią jis svajojo?

Aš padėjau sukurti realybę, apie kurią svajojo labai daug žmonių.

Kokiai grupei priklauso „Pokalbiai“? Ar tai realybė, sukurta Tavo noru, ar atsiradusi dėl to, kad jos norėjo daug žmonių?

Šiaip jau visas realybes sukuriu Aš, bet, kad tau būtų aiškiau, pasakysiu, kad ši yra vienoje iš Mano didesnių realybių. Aš ją daviau Uolšui, matydamas jo ir daugelio kitų žmonių norą.

Atrodo, kad man dar labiau susisuko galva...

Viena iš Mano realybių yra Beasmenė Būtis. Tai amžinas Mano aspektas, vadinamas Brahmanu. „Pokalbiai“ – viena iš mažesnių realybių, esanti Mano amžinoje Brahmano realybėje.

Kodėl tai mažesnė realybė?

Nes yra kai kurios priemaišos. Šiaip jau švarus Brahmano aspektas nejuokauja ir neužsiima talkomis, kai kažkam prireikia susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Tie, kurie savo tikslu pasirenka Brahmaną, nesuka galvos, kaip praturtėti ar pasitaisyti sveikatą. Jų nedomina, kaip Dievą priversti vykdyti jų norus. Priešingai, jų vienintelis noras – atsikratyti bet kokių norų.

Vadinasi, „Pokalbiai“ yra neo-majavada?

Nieko naujo. Ir karma-kanda, ir gjana-kanda visada buvo ir bus. Man tereikėjo jas apjungti viename mokyme, kad kiekvienas norintis galėtų „ilgai ir laimingai gyventi, o po mirties gauti išsivadavimą“. Šis Mano mokymas senas kaip pasaulis, kaip ne mažiau senas ir noras jį gauti.

Dabar vienas labai svarbus momentas: nereikia kryžminti Mano realybes. Tavo problemos atsirado, kai tu vienos realybės dėsnius pabandei taikyti kitai realybei.

Kalbant apie Mano aspektą „Aš esu visuma“, tai, žinoma, kad Aš jame nedarau vertinimų, nesu šališkas ir nekuriu įstatymų. Bet tai visai nereiškia, kad Aš esu toks pat kitoje Savo būties realybėje. Viešpats Rama kaip karaliaus privalėjo leisti įstatymus ir bausti tuos, kurie jų nesilaikė. Viešpats Nrisimhadeva buvo toks šališkas, kad suteikė prieglobstį vienam ir žiauriai susidorojo su kitu.

Viešpaties Ramos tarnui tereikia apsiašaroti, ir Ramačandra tuoj prie jo pripuola: „Mano brangus bhakta, kas tave nuskaudė? Kuo galiu tau padėti?“ O Krišna pasirodo tik tada, kai Jo bhakta  atsiduria paskutinėje nevilties stadijoje, kęsdamas nepakeliamą išsiskyrimo jausmą.

Pasirinkdami žaidimą, kartu gaunate ir jo taisykles. Ir čia jūs dažnai darote vieną klaidą. Pasirinkę kažkokį žaidimą, jūs bandote jame naudotis kitomis, ne jo taisyklėmis ir todėl labai nusiviliate.

Jeigu jūs pasirinkote kažkokią realybę, neieškokite joje Dievo iš kitos realybės. Jų sintezė nepasiteisins, nes jeigu kai kurie dėsniai jose tie patys, tai kiti – jau ne. Jeigu tu gyveni, sakykim, realybėje „Dievas yra visuma“, tai nesitikėk ten sutikti Mane iš realybės „Dievas – tai mažas piemenėlis“.

Jeigu aš turiu pasirinkimo laisvę, tai kodėl negaliu iš kiekvienos realybės pasiimti tai, kas man patinka? Juk tai draudimas, mano pasirinkimo laisvės pažeidimas.

Tu gali pasirinkti kokį nori Mano aspektą, netgi tokį, kur Manęs nėra. Tačiau kiekvienas iš jų turi savo bruožus, charakterį ir gyvena pagal savo nepakartojamą dėsnių komplektą. Kiekvienos realybės dėsniai nesiskiria nuo jos pačios, nes sukuria ją būtent tokią. Krišna nebūtų Krišna, jeigu Jį būtų galima pasiekti tomis pačiomis pastangomis, kaip Ramą. Viešpats Ramačandra nebūtų Viešpačiu Ramačandra, jeigu Jį būtų galima pasiekti, pasirinkus beasmenį Mano aspektą. Kiekvienos realybės žaidimo taisyklės yra būtent to Dievo aspekto charakterio pasireiškimas. Bent kiek pakeitus tą charakterį, minėtas aspektas nustoja būti savimi.

Jeigu tu myli kažkokį vaikiną, tu turi mylėti jame viską, priešingu atveju rinkis kitą. Tu negali pasakyti: „Man patinka jo išvaizda, tačiau ne charakteris“.

Kai tu pasirenki vieną ar kitą Mano aspektą, tu pasirenki jį visą, nieko neatmesdama. Kitaip bus kažkokia nesąmonė. Taigi, keisdama kažkokias pasirinkto aspekto taisykles, tu jį paprasčiausiai sunaikini.

Vieni Mano žaidimai niekaip vieni su kitais nesusiję, kiti vietomis persipina. Yra žaidimai, apimantys kelis žaidimus, taip pat žaidimai žaidimuose...

Mano aspektai bei realybės, Mano žaidimai ir jų taisyklės susipina į sudėtingiausią raštą, kurio perprasti negali net Brahma ir Šiva. Kai kurie Mano aspektai idealūs, kai kurie turi nedidelius „trūkumus“, o kiti tiesiog „siaubingi“. Ir tu savo valia pasirenki vieną iš tų aspektų ir atsiduri jo realybėje.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis