Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

 

 

Mes kalbėsime apie vedinę kultūrą, kurioje, pagal idėją, turėtume gyventi, apie tai, ką ji duoda žmogui, ir kodėl jos dabar vis tiktai nėra. Šryla Prabhupada mums davė nuostabią filosofiją ir pravėrė duris į šią kultūrą. Dabar viskas priklauso nuo mūsų, nuo to, kaip mes sugebėsime ją atkurti, įsisavinti ir propaguoti. Tačiau norint į ją įsilieti, tapti jos atstovais, pradžiai reikia bent jau žinoti, kas tai yra – vedinė kultūra. Tai labai plati tema, ir mums vargu ar užteks penkių paskaitų, norint ją gerai nušviesti, bet tikiuosi, kad mums pavyks išsiaiškinti kai kuriuos šios kultūros aspektus, ir kad šios žinios padės mums geriau susigaudyti, ką gi mes čia, ISKCON‘e, veikiame.

Pradėsiu nuo nedidelės istorijos. Kartą į Peterburgo dvasinės seminarijos absolventų išleistuves pakvietė paprastą vienuolį. Jis buvo neraštingas ir gyveno kažkur ar tai miške, ar tai dykynėje. Tai buvo gerbiama asmenybė, ir jo paprašė pasakyti kalbą, paaiškinti jauniems žmonėms, ką jie turi daryti ir kaip gyventi. Vienuolis pradėjo nuo labai paprasto klausimo, kuris tačiau visus suglumino:

- Kas yra gyvenimas? 

- ...?

- Kas yra gyvenimas?

- Kančia.

- Kančia... Ar yra dar kokie nors atsakymai?

Atsakymų buvo daug, tačiau dauguma žmonių nesuprato, ko tas vienuolis iš jų nori. Kažkas pasakė, kad gyvenimas – tai ištisinė kova už tam tikrus idealus. Kitas galvojo, kad gyvenimas – tiesiog žaidimas, arba spektaklis, kuriame mes visi dalyvaujame. Buvo nuomonė, kad gyvenimą sudaro vieni nusivylimai. Vienuolis nužvelgė visą publiką užuojautos kupinu žvilgsniu ir pasakė, kad gyvenimas – tai laimė, ir žmogus, kuris gyvenime pajuto Dievo artumą, atranda ramybę ir palaimą. Tai nėra mėgavimasis gyvenimu, susijęs su grubiu, kūnišku pasitenkinimu. Palaima šio vienuolio lūpose reiškė visai ką kita. Tai pojūčiai, kurie turi lydėti žmogų visą gyvenimą ir kurių, deja, mes praktiškai nepatiriame. Užtat turime visa kita – žaidimus, kovą, aistras, kančias, grubų pasitenkinimą, askezes...

Neseniai aš skaičiau Bhakti Vikašos Svamio knygą Pažintis su tradicine Indija. Pagrindinis knygos leitmotyvas, tai, kas dvelkia iš jos – ta pati palaima. Ten vaizduojamas paprastas tradicinio Indijos kaimo gyvenimas, tačiau jis kupinas meilės, pagarbos, ramybės, džiaugsmo, Dievo malonės. Ten nėra jokios skubos... Kažkas gali pasakyti: „Kam čia ta Indija, visa tai galima rasti ir mūsų kraštų kaime“.

Tokį tradicinį gyvenimą Indijoje dar buvo galima rasti prieš dvidešimt-trisdešimt metų, kol ten neatsirado televizija. Knygoje pateikti pokalbiai su įvairiais žmonėmis, kurie gyveno ir dalinai dabar gyvena, prisilaikydami tradicijų. Jų gyvenimas buvo persiėmęs nepaprastu dvasingumu. Kiekviename kaime, kur gyveno, atrodo, visiškai neraštingi žmonės, buvo įvairių lygių tradicinės kultūros nešėjai – brahmanai, panditai. Jie ne be reikalo buvo taip vadinami.     

Patys žymiausi dabartiniai mokslininkai, rašantys knygas, nė iš tolo negali lygintis su panditais, mintinai žinančiais visas Vedas. Viename kaime gyveno panditas, taip vadinamas šatavadhani. Šata reiškia „šimtas“, vadhani – „tas, kuris gali atsakyti“. Šatavadhani-panditas ateidavo ten, kur rinkdavosi žmonės ir kurie jam galėdavo užduoti šimtą klausimų, paprastų ir sudėtingų. Jis išklausydavo juos visus iš karto, įsimindavo, o paskui duodavo atsakymus ta pačia eilės tvarka, kuria buvo užduodami klausimai. Kaimiečiai gausiai rinkdavosi paklausyti, kaip išminčius atsakinėja į visus klausimus.

Knygoje taip pat pasakojama, ką žmonės Indijos kaimuose veikdavo vakarais. Prieš keturiasdešimt-penkiasdešimt metų ten nebuvo jokios elektros. Temdavo maždaug septintą valandą, ir žmonės rinkdavosi kur nors po banjano medžiu, kur giedodavo bhadžanus bei kirtanus. O anksti ryte, maždaug ketvirtą valandą, jie budindavosi ir pradėdavo naują dieną. Visa knyga persiėmusi tokio harmoningo, gražaus, tyro ir paprasto gyvenimo žavesiu.

Vakar aš viešėjau Maskvoje gyvenančių indusų šeimoje. Šeimos galva – Indijos pasiuntinybės karinis atašė. Pas jį namuose altorius, murti, kuriam jis siūlo prasadą. Jo žmona pavaišino mus tradiciniais valgiais. Kiekvieną savaitę jie būtinai kviečiasi į svečius kokį nors pamokslautoją. Jis sako: „Aš kitaip negaliu, aš taip įpratęs. Kiekvieną savaitę į mūsų šventyklą ar namus ateidavo koks nors brahmanas ir pamokslaudavo“. Ir dabar kartą per savaitę pas jį būtinai ateina bhakta iš šventyklos, o jis visada kažką paaukoja mūsų pamokslautojams. Jis dalinosi prisiminimais apie tai, kaip jie gyveno namuose. Kai aš atėjau, pas juos jau buvo svečių – indusų šeima, šry vaišnavai, priklausantys Šry sampradajai. Jiems labai patinka ISKCON‘as, todėl visur jį propaguoja ir dažnai atsiveda savo bendradarbius iš pasiuntinybės pas mus, į šventyklą. Jie prisiminė, kad dabar yra palankus metas, maghos mėnuo, kurio metu, sutinkamai su Šry sampradajos tradicijomis, žmonės kiekvieną rytą turi giedoti himnus Andalai. Andala – didi asmenybė, atsidavusi Viešpačiui, kuri savo laiku ištekėjo už Viešpaties Ranganathos. Kiekvieną rytą, visą mėnesį, jie gieda tuos himnus. Ir dabar sutuoktiniai su įkvėpimu ėmė giedoti ir pasakoti man himnų turinį. Jie įsitikinę, kad jeigu žmogus maghos metu nešlovina Andalos, tai jo gyvenimas yra beprasmis. Nuo viso to į mane padvelkė kažkuo... tai buvo man visiškai nepažįstamas gyvenimas. Moteris, kuri man visa tai pasakojo, buvo kilusi iš Kanči, tradicinio miesto, kuris tuo pačiu yra ir viena iš šventų vietų Pietų Indijoje, ir vienas iš Šry sampradajos centrų. Jame yra tūkstantis nuostabiausių šventyklų. Pasakodama moteris apsiašarojo. Kanči padalintas į dvi dalis – Šiva-Kanči ir Višnu-Kanči. Ji gyveno Višnu-Kanči, kur stovėjo Višnu šventyklos, o kitoje miesto dalyje, aišku, buvo išstatytos Šivos šventyklos. Moteris pasakojo, kad jų namuose buvo labai griežta tvarka. Senelis visiems namiškiams draudė netgi vaikščioti į Šiva-Kanči, todėl jie lankė tik Višnu šventyklas. Ir tik visai susenęs jis pasakė: „Na, gerai, dabar galite eiti kur tik norite“. Šiame epizode yra kažkas tokio, kas mums visai nepažįstama, tai, kas glūdėjo minėto vienuolio atsakyme: „Gyvenimas – tai palaima“. Palaima, kurios mes savo skubriame, įtampos kupiname gyvenime, deja, praktiškai nepatiriame. Mūsų gyvenimas susideda iš skandalų, isterijos, beprotybės, iš televizijos laidų protarpiuose tarp isterijų ir barnių, iš skyrybų, suardytų šeimų, suluošintų vaikų ir mėtymosi tarp kraštutinumų... Kai žmogus sensta, jis turėtų darytis protingesnis, bet mūsų gyvenimas praeina nesuprasi kaip. Tai liečia ne tik pasauliečius, bet, deja, ir mus. Mes atėjome į ISKCON‘ą, ieškodami laimės, norėdami pajusti Dievo artumą, bet mūsų veikloje kažko trūksta, ir daugelis tai suvokia. Mes vadovaujamės filosofija, kurią davė Viešpats Čaitanja. Jis pasakė: „Vairagja vidja nidža bhakti-joga“, tai yra, Jo filosofijos prasmė – atsižadėjimas. Jis davė atsižadėjimo filosofiją.

Bet mes gyvename ganėtinai keistoje kultūrinėje terpėje, ir kadangi tai nėra tikroji kultūra, mūsų atsižadėjimas darosi vis sausesnis ir pagaliau virsta nežinia kuo. Tuo tarpu vedinėje kultūroje atsižadėjimas kupinas palaimos. Šių paskaitų tikslas – padėti susigaudyti, kokiu būdu pasiekti tokią būklę, kai žmogus atsižadėdamas būna laimingas. Kaip gyventi, būnant visiškoje harmonijoje su visu pasauliu ir palaipsniui vystant savyje vairagjos sąmonę. Ko mes tikrai nesuprantame – tai pusiausvyros tarp atsižadėjimo ir prisirišimų. Mes neturime blaivaus proto ir saiko jausmo, kurie mums leistų, iš vienos pusės, būti šiame pasaulyje, o iš kitos – palaipsniui vystyti savyje meilę Dievui, kuri pasireikš natūraliu atsižadėjimu nuo šio pasaulio. Būtent šito mums ir trūksta.

Žmonės skirtingai apibūdina mūsų organizacijos problemas. Vieni sako, kad viską gadina ribojamas seksas, kiti – kad mes nepraktikuojame raganuga-bhakti. Vieni sako, kad dėl visko kalta GBC (Tarptautinės Krišnos sąmonės bendruomenės valdymo organas – Vert.), kiti problemų priežasčių ieško dar kažkur kitur. Kas liečia mane, tai aš galvoju, kad mes neturime reikiamos kultūrinės terpės.

Šryla Prabhupada mums davė tobulą filosofiją, kurioje yra atsakymai į visus klausimus. Deja, normaliai funkcionuoti ji gali tik tam tikroje kultūrinėje terpėje. Kai filosofiją pradeda praktikuoti žmonės, svetimi šiai kultūrai, atsiranda įvairūs ekscesai, tai, ko neturi būti. Mano nuomone, tai ir yra daugelio mūsų problemų priežastis. Todėl šiame seminare aš noriu kalbėti apie kultūrą ir prisirišimus.

Dabar madinga kalbėti apie varnašramą. Bet varnašrama – tai, pirmiausia, kultūra, teisingų prisirišimų kultūra. Norint jogos praktikoje pasiekti aukštumas, žmogui reikia turėti mažiau prisirišimų ir tuo pačiu nebūti per daug atsižadėjusiu. Varnašrama žmogų mokina, kaip gyventi šiame pasaulyje ir būti prie jo teisingai prisirišusiam. Būtent šito mums ir trūksta. Kodėl daugelis vakariečių, tarp jų ir pirmieji Šrylos Prabhupados klausytojai, taip noriai sutiko jo filosofiją „vairagja vidja nidža bhakti-joga“? Todėl, kad jis tiems hipiams kalbėjo apie tai, kad reikia atsižadėti visų prisirišimų, ir jie sakė: „Dieve mano, taigi aš jau seniai atsižadėjęs!“

Kas dabar vyksta pasaulyje, ypatingai Vakaruose? (Nors panašu, kad ir Rytuose dedasi panašūs procesai, tik galbūt šiek tiek lėčiau). Trūkinėja žmonių tarpusavio santykiai. Jie gyvena visuomenėje, bet neturi jokių ryšių su ja. Žmonės darosi vis labiau ir labiau izoliuoti, jaučia vis didesnį vienišumą ir aplamai nežino, kam jie gyvena ir kas su jais darosi. Trūkinėja natūralūs, mus visus vienijantys ryšiai. Kokia to priežastis, kodėl žmonės izoliuojasi?

(Auditorija: Kančios... Prisirišimai prie nuodėmingų poelgių...)

Teisingai. Tikroji žmogaus izoliacijos priežastis – nuodėmė. Tai sinonimai – nuodėmė ir izoliacija. Kuo daugiau žmogus daro nuodėmių, tuo labiau trūkinėja ryšiai, jungiantys jį su kitais. Labiausiai izoliuoti pasaulyje žmonės, patys vienišiausi yra nusikaltėliai. Jie patys išstūmė save iš visuomenės. Jeigu mes jiems propaguosime „vairagja vidja nidža bhakti-joga“, jie pagalvos: „Tai aš jau, tikriausiai, paramahamsa! Aš jau atsižadėjęs šio pasaulio“.

Kodėl vakariečiai taip lengvai priėmė šią filosofiją? Todėl, kad jie neturi šaknų, o prisirišimai labai susilpnėję. Išskyrus vieną – prisirišimą prie materialių malonumų. Dvyliktoje Šrimadbhagavatam giesmėje pažymėta, kad Kali-jugoje išliks tik šeimyniniai santykiai, o kiti sunyks. Ir tikrai, mes galime pragyventi daugiabučiame name daug metų, nepažinodami savo laiptinės kaimynų. Tai nepilnavertiškumo požymis, nesugebėjimas mylėti. Mes bandome praktikuoti šią atsižadėjimo filosofiją, bet kadangi tebesame prisirišę prie kūniškų malonumų, tai mūsų atsižadėjimas išvirsta nežinia kuo, kažkokiais abejotinais dalykais. Kai Krišna, mus tikrindamas, duoda tam tikrus išbandymus, mes nesugebame jų išlaikyti. Tikroji kultūra – tai teisingi prisirišimai prie šio pasaulio, teisingi žmonių tarpusavio santykiai, teisingas mėgavimasis malonumais. Ir – neskubi, žingsnis po žingsnio, vairagjos saviugda.

Šryla Rupa Gosvamis nurodo, kokie žmonės gali užsiimti atsidavimo tarnyste. Trečias Atsidavimo nektaro skyrius aprašo savybes, kurias turi ugdytis žmogus, norintis praktikuoti atsidavimo tarnystę. Kas žino šias savybes? Niekas nežino? Visi užsiima atsidavimo tarnyste, ir niekas negali atsakyti, kokios savybės reikalingos, norint tai daryti teisingai? Šryla Rupa Gosvamis cituoja tekstą iš vienuoliktos Šrimadbhagavatam giesmės (11.20.8): yadrčhaya mat-kathadau jata-šradhas tu yah puman na nirvino nati-šakto bhakti-yogo `sya sidhi-dah. Čia pasakyta, kad bhakti-joga duoda rezultatus tik išpildžius vienintelę sąlygą. Sakykit, nuo ko žmogus pradeda atsidavimo tarnystę?

(Auditorija: Šravanam.)

Teisingai, nuo klausymosi. Yadrčhaya – „žmogui pasisekė“, mat-kathadau – „jis klausosi pasakojimų apie mane“. Jata-šradhas reiškia, kad šie pasakojimai žmogaus širdyje išvysto tikėjimą. Na, mums to įrodinėti nereikia, tai patikrinta. Žmogus klauso tyro bhaktos pasakojimų apie Krišną arba skaito Šrylos Prabhupados knygas, kitus šventraščius, ir jo tikėjimas Krišna stiprėja. Bet įdomiausia šiame tekste toliau, bhakti-yogo `sya sidhi-das bhakti-joga mums duoda tobulumą. Kokiu atveju? Na nirvino – kai žmogus nei per daug atsižadėjęs, nei per daug prisirišęs. Kitaip sakant, tobulumas pasiekiamas, einant pačiu šio kelio viduriu. Mes tai patyrėme. Jeigu mes pamokslausime žmogui, kuris per daug prisirišęs prie šio pasaulio, tai nieko nebus. Jis per daug priklausomas, todėl pasistengs greičiau mumis atsikratyti, nieko nesupratęs ir net neišgirdęs. Net jeigu toks žmogus pradeda atsidavimo tarnystę, jo gerus norus nuslopina prisirišimai. Kitas kraštutinumas – nati-šakto – per didelis atsižadėjimas, taip pat neleidžia pasiekti aukščiausio tikslo.

Pirmiausia atsiranda tikėjimas, bet norint pasiekti tikslą, reikalingos tam tikros savybės. Turi būti išlaikoma pusiausvyra tarp atsižadėjimo ir prisirišimų. Jeigu mes per daug prisirišę, tai, žinoma, negalėsime tarnauti Krišnai. Per didelis atsižadėjimas neleis užsimegzti asmeniniams santykiams su Krišna, mes nesuprasime, kas yra meilės santykiai su Juo. Jeigu nėra natūralaus prisirišimo prie žmonių, draugų, šeimos, tai mes niekaip nepajusime prisirišimo prie Krišnos. Jis ir liks mums kažkokia abstrakcija. Mes tiesiog nežinome, ką tai reiškia – prisirišti.

Mes daug prisiklausėme apie atsižadėjimą. Įvairumo dėlei aš kalbėsiu apie prisirišimus, apie tai, kad prisirišimai geras dalykas, jeigu jie teisingi. Iš esmės, varnašramos kultūra – tai teisingų prisirišimų kultūra. Gerai įsigilinę, kas tai yra varnašrama – keturios varnos, keturi ašramai – matome, kad tos varnos yra bet kurioje visuomenėje. Yra mokslininkai, kurie tarytum užima brahmanų vietą, yra vaišjos, kšatrijai ir šudros – atitinkamai prekijai, valdininkai ir paprasti darbininkai. Yra ir ašramai – gyvenimo pradžioje mokymosi laikotarpis, paskui šeimyninis gyvenimas, dar vėliau – pensija... Tai patiria kiekvienas žmogus.

Yra senovinė pasakėčia apie tai, kaip arklys, jautis, asilas ir šuo nutarė atsilyginti savo šeimininkui už tai, kad jis gerai juos prižiūrėjo. Kiekvienas jam padovanojo po dvidešimt penkis savo gyvenimo metus, todėl žmogaus gyvenimas skirstomas į keturis laikotarpius. Pradžioje jis šėlsta ir išdykauja kaip žirgas, paskui aria kaip jautis. Sulaukęs penkiasdešimties, žmogus pradeda filosofuoti kaip asilas, o senatvėje jis gyvena kaip šuo, tenkindamasis išmalda. Taigi kiekvienoje visuomenėje yra keturios varnos ir keturi ašramai, ir žmogus nori nenori viena ar kita forma turi visa tai pereiti.

Ant kokių kertinių akmenų laikosi varnašrama ir kuo ten grindžiami žmonių santykiai? (Mes jau kalbėjome, kad varnašramos esmė – teisingi žmogiški santykiai). Tai – abipusė meilė ir pagarba. Tai suvokimas, kad viskas turi dvasinę prigimtį. Tai tarnystė vieni kitiems. Tai ir bendras tikslas, ir mūsų veiklos įprasminimas. Bet jeigu jau mes kalbame apie varnašrama-dharmą, apie socialinę diferenciaciją, tai norint, kad vystytųsi teisingi santykiai, atsižvelgiant į užimamą visuomenėje padėtį, žmonių tikslai turi būti grindžiami nurodytomis pareigomis. Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo savo visuomeninės padėties, turi unikalų, tik jam vienam skirtą pareigų spektrą. Jeigu jis atlieka savo pareigas, tai ryšiai, siejantys jį su kitais visuomenės nariais, būna teisingi. Paskutiniu metu aš dažnai girdžiu tokias mintis, kad mes priversti ISKCON‘e kentėti, nes nėra varnašramos. Tokiose kalbose figūruoja tipiškas rusiškas gyvenimo supratimas. Dostojevskis rašė, kad kiekvienas rusas savo rašomojo stalo stalčiuje turi visiško socialinio visuomenės pertvarkymo projektą. Kiekvieną rusą apsėdę panašaus pobūdžio idėjos ir planai. Todėl ir ISKCON‘e mes nepaliaujame galvoti, kokį čia perversmą padarius, galgi dekretu įvesti varnašramą? Tačiau revoliucijos paprastai baigiasi tuo, kad normalūs, teisingi santykiai tarp žmonių dingsta. Bet kokie socialiniai visuomenės pertvarkymai griauna nusistovėjusius žmogiškus santykius. Leninas turėjo nepaprastą planą, kaip pastatyti komunizmą vienoje atskirai paimtoje šalyje. Tai štai, dabar pas mus bandoma sukurti varnašramą vienoje atskirai paimtoje šventykloje. Tačiau iš tikrųjų varnašramą galima sukurti ir viename atskirai paimtame žmoguje. Ji prasideda nuo to, kad žmogus atlieka savo pareigas. Tai darydamas, jis atitinkamai bendrauja su kitais žmonėmis, ir taip prasideda varnašrama. Nėra reikalo laukti, kada GBC duos atitinkamą nurodymą, kada visi susiskirstys į brahmanus, kšatrijus, vaišjas ir šudras ir darniomis gretomis žygiuos statyti varnašramą. Ne, varnašrama prasideda, kai kiekvienas žmogus suvokia savo dharmą, savo realią padėtį ir atlieka pareigas, būdingas jo visuomeninei padėčiai. Iš čia išplaukia visa kita. Jeigu mes kažkuo nepatenkinti, jeigu gyvenime kažko trūksta, pirmiausiai reikia savęs paklausti: o ar aš atlieku savo pareigas? Sutinkamai su mūsų filosofija, laimė lydi tą žmogų, kuris teisingai atlieka savo pareigas. Būtent tokioje situacijoje ir ateina nusiraminimas bei palaima.            

Dživa Gosvamis pasakoja pamokančią istoriją, kuri gerai pailiustruoja tai, ką aš dabar kalbėjau.

Kai Krišnai sukako penki meteliai, vieną dieną Nanda Maharadžas nusprendė, kad jo sūnus pakankamai suaugęs ir gali imtis piemenėlio dharmos. O kokia gi piemens dharma? Na, taip, ganyti karves. Tačiau piemenukas dar, galima sakyti, po stalu stačias vaikščiojo, todėl jam patikėjo ganyti veršelius. Ir taip, ta proga buvo suruošta didelė šventė, susirinko visi piemenys, Nanda Maharadžas asmeniškai iš bandos išrinko pačius geriausius veršelius ir padovanojo sūnui ragelį, fleitą, lazdą ir virvę. Atėjo brahmanai atlikti aukojimo apeigas... Ir čia atbėgo Jašoda, mylinti ir gailestinga mama: „Kaipgi mano sūniukas, mano mažasis, ganys kažkur? Vaikščios, saulės kepinamas, ir kas gi čia bus? Dagiai kojeles subadys!“ Ji nusprendė padovanoti sūnui medines klumpeles ir skėtį, o Balaramai prisakė: „Tu laikysi virš Krišnos skėtį, kad Jis, gink Dieve, nenudegtų saulėje, o šitos medinės klumpaitės apsaugos Jo padukus nuo dyglių“.

Tai štai, Krišna jos paklausė: „O mano veršeliams tu irgi duosi po keturias klumpaites, po skėtį ir po palydovą, kuris laikys tą skėtį?“ Paskui jis ištarė labai svarbius žodžius: dharmo rakšati rakšati ha – tas, kas saugo dharmą, pats gauna jos apsaugą. Jeigu žmogus atlieka jam priklausančias pareigas, tai yra, rūpinasi savo dharma, tai ir dharmos dėsnis su visomis jį palaikančiomis energijomis imasi saugoti tokį žmogų. Tada jam nėra ko bijoti. Žmogus tampa absoliučiai laimingas. Taigi, varnašrama-dharmos esmė ta, kad žmogus imasi pildyti savo pareigas ir tokiu būdu tampa laimingas. Viskas taip paprasta.

Ar mums reikalinga varnašrama? Galima niurzgėti: „Kažkokia varnašrama-dharma, kažkokie brahmanai, kažkokia indiška religija ir nesuprantamos, keistos pareigos. Kodėl būtent jos, o ne kitos, galų gale, viskas reliatyvu“. Tačiau varnašrama-dharmos sistema sudaryta pagal vidinę žmogaus konstituciją ir neturi nieko bendro su kokia nors išorine atributika, apeigomis. Šio seminaro metu mes pasistengsime išsiaiškinti, kokiu būdu varnašrama-dharma atitinka žmogaus prigimtį ir, pirmiausia, jo psichologiją. Pareigos varnašrama-dharmos sistemoje – tai idealios nuorodos, ką turi daryti žmogus, kad galėtų gyventi harmonijoje su visuomene ir pasauliu, niekam neperžengtų kelio ir galiausiai pats taptų laimingu. Artimiausiomis dienomis mes kalbėsime apie grihasthų, vedusių žmonių, pareigas – labai įdomi tema. Nagrinėdami vyrų ir moterų veiklos sferas, mes naudosimės šiuolaikinės psichologijos darbais, tarp jų ir tais, kurie parodo priešingų lyčių smegenų veiklos skirtumus. Pastarieji darbai pelnė Nobelio premiją psichologijos srityje. Mes pamatysime, kaip idealiai skirtumai tarp vyro ir moters pareigų atitinka jų organizmų funkcionavimo skirtumus. Skirtinga smegenų veikla sąlygoja skirtingas kūnų funkcijas, bet jų savitarpio ryšys tiesiog idealus. Visa varnašrama-dharma – tai įvairių sąmonės lygių, kokie tik gali būti visuomenėje, ir juos atitinkančių veiklos formų sistematizacija. Ir ši sistema – tai žmogaus visumos dalis, o ne kažkokios jam primestos taisyklės. Kiekviena iš jų idealiausiai atitinka pasaulį, kuriame mes gyvename, ir pirmiausia mūsų vidinį mikrokosmą. Kiekviena nurodyta pareiga puikiausiai koreliuoja su kažkokia mūsų vidine savybe.

Vedinė literatūra nurodo penkis sąmonės lygius: ana-maja, prana-maja, gjana-maja, vigjana-maja ir ananda-maja. Būtent į juos atsižvelgiama varnašramos sistemoje.

Ir taip, kas yra ana-maja? Ana reiškia „maistas“. O kas gi yra maistas? Akims – tai, ką mes matome, lytėjimui – prisilietimas. Ana-maja – tai juslinio suvokimo lygis, kada būtis įprasminama pojūčių sąveika su pasauliu, kūniškų poreikių tenkinimu, susivedančių į valgį, miegą, seksą ir saugumą. Tai juslinis, arba pojūčių lygis.

Labai įdomus sekantis lygis, prana-maja. Tai reiškia, kad aš suvokiu, jog aš gyvenu ir tą gyvybę įžvelgiu kituose. Ana-majos lygyje manęs tai nedomina, ten man vienodai rodo, ar kiti gyvena, ar ne, aš nevertinu gyvybės kaip tokios, svarbiausia, ar ji valgoma ir su kuo. Prana-maja – aukštesnis lygis, kai žmogus pradeda suprasti, kad gyvena ne jis vienas, kad ir kitiems reikia gyventi, ir tada jis užmezga santykius su aplinkiniais. Ana-majos lygyje santykiai pasireiškia tuo, kad mes paprasčiausiai ryjame vieni kitus, o prana-maja – tai jau siekimas tuos santykius teisingai sureguliuoti. Šiame lygyje yra materiali teisėtvarka, įstatymai – visa, kas reguliuoja žmonių bendravimą.

Trečias lygis – gjana- arba mano-maja. Kokiu būdu visuomenėje pasireiškia šitas sąmonės lygis? Hipotezės, juslinių malonumų išgyvenimas mintyse.

(Auditorija: Menas.)

Menas... Dalinai. Žiūrint koks. Menas yra ir ana-majos lygyje, visokie amatai... Mano-maja – vis tik aukštesnis lygis.

(Auditorija: Tuščias filosofavimas, visokios proto spekuliacijos.)

Na, taip, dalinai. Mano-maja pasireiškia moralinėmis nuostatomis. Protui pirmiausiai reikia kažkokio pagrindo, kitaip jis blaškysis kaip laivas be vairo ir burių. Žmogus šiame lygyje jaučia būtinumą laikytis kažkokių taisyklių, principų, nes tai ramina protą. Dharma, moralinė, pasaulietinė religija, filosofija – tai mano-majos lygis.

Toliau – vigjana-maja. Tai pakankamai aukštas dvasinės realizuotos filosofijos, Brahmano suvokimo lygis. Žmogus supranta, kad jis – ne kūnas, o siela. Bet dar nežino, kad jis – Viešpaties tarnas. Šiame lygyje jau yra džiaugsmas ir prašviesėjimas.

Pagaliau – ananda-maja, kai žmogus pagaliau supranta esąs Dievo tarnas ir stengiasi Jam tarnauti. Viskas atsiremia į sąmonę. Ji daro žmogų brahmanu, kšatriju, vaišja, šudra arba vaišnavu. Žmogaus padėtį kaip visuomenėje, taip ir evoliucijos eigoje apsprendžia jo sąmonės išsivystymo lygis.

Ana-maja – tai šudrų lygis asura-varnašramoje. Vaišjės yra prana-majos lygyje. Mano-maja – dharma – kšatrijų lygis. Vigjana-maja – brahmanų, siekiančių išsivadavimo, buveinė. Yra trys brahmanų kategorijos: dvidža, vipra ir vaišnavai. Pirmieji dar neturi žinių, bet turi pirminę kvalifikaciją, reikalingą žinių įsisavinimui. Vipra – tai brahmanas, gerai įsisavinęs kokią nors vedinių žinių sritį, kitaip sakant, tos srities specialistas. Vaišnavas žino vedinės išminties tikslą ir jau savaime yra brahmanas.

Varnašrama būna dvejopa. Asura-varnašrama numato tam tikrų taisyklių ir principų laikymąsi, bet šioje sistemoje, dar vadinamoje pravriti-marga, Dievo vietą užima kūniški malonumai. O dar yra daivi-varnašrama, arba nivriti-marga. Svarbu matyti skirtumus tarp šių dviejų visuomeninių sistemų. Asura-varnašrama – tai Viešpaties visatos forma, kur vienos Jo kūno dalys yra svarbesnės už kitas. Prana-maja geriau negu ana-maja, vaišjos užima aukštesnę visuomeninę padėtį, negu šudros, o kšatrijai yra aukščiau vaišjų. Brahmano suvokimo lygis dar aukštesnis. Gyvenantys šioje sistemoje nežino, kad visa jų veikla turi būti skirta Viešpačiui. Tačiau bhaktos visada tai prisimena, todėl daivi-varnašrama yra transcendentinė Viešpaties forma, kur visos Jo kūno dalys nesiskiria viena nuo kitos ir yra vienodai transcendentinės.          

Atrodytų, jeigu daivi-varnašramoje viskas yra vienodame lygyje, kam tada skirstyti žmones į klases? Užtektų skirstymo į kaništhas, madhjamas ir utamas. Kitaip sakant, jeigu žmogus yra realizuotos filosofijos lygyje, jeigu jis žino vedinės teologijos tikslą, tai kam reikalinga varnašrama?

(Auditorija: Kad būtų galima rodyti pavyzdį kitiems.)

Tai yra, mes apsimetame? Mes, žinoma, aukščiau viso to, tačiau dėl visa ko, kad kiti žiūrėtų į mus, apsimetame šudromis ir sąžiningai vykdome savo pareigas, taip?

(Auditorija: Kad galėtume sukurti harmoningą visuomenę.)

Na, tai tas pat. Mes tiesiog susitariame... Nors mes vaišnavai ir viską suprantame, tačiau, norėdami, kad visuomenė funkcionuotų, mes nusprendžiame susitarti, ar ne?

(Auditorija: Kad galėtume vykdyti nurodytas pareigas.)

O kam jas vykdyti, jeigu aš jau vaišnavas ir esu aukščiau visų šitų minimų dalykų? Jeigu man aiškus viso žinojimo tikslas ir aš jau tarnauju?

(Auditorija: Kad galėtume tapti vaišnavais.)

Na, tapome, štai jau ir kanthi-malos pas visus. Reikalas tas, kad išlieka sąlygotumas. Štai, jeigu mes būtume tokie, kaip Šukadevas Gosvami! Jam užteko išgirsti šventojo žodžius, ir viskas, jis tuoj pat tapo vaišnavu. Arba keturi Kumarai. Jie viso labo užuodė tulasi lapelių kvapą ant lotosinių Krišnos pėdų ir iš karto atvirto į vaišnavus. O mes uostom, uostom, ir jokios naudos. Maharadža Parikšitas septynias dienas klausė Šrimadbhagavatam, ir to jam pilnai užteko. Mes gi klausom metų metus, ir vėl jokio efekto. Tai vis todėl, kad tyra atsidavimo tarnystė yra labai aukštame lygyje. O mes turime sąlygotą kūną, kuris visaip mums trukdo. Varnašramos taisyklės atitinka mūsų vidinę prigimtį, jos nurodo, kokie prisirišimai ir pareigos mums reikalingi, todėl jos padeda mums išeiti iš tos sąlygotos būklės ir suprasti, kad mes nesame nei šudros, nei vaišjos, nei brahmanai, nei sanjasiai, nei brahmačariai, nei grihasthos... esame Viešpaties tarnai.

Šryla Prabhupada pasakodavo gerą istoriją, kuri paaiškina varnašramos mechanizmą. Kambaryje dirbo stalinis ventiliatorius, ir čia pat sukiojosi mažas berniukas, kuriam labai norėjosi įkišti į jį pirštą. Jis vis pribėgdavo prie ventiliatoriaus, tikėdamasis realizuoti savo ketinimą, bet jį visad paskutiniu momentu sulaikydavo suaugusieji, sakydami, kad negalima, kad skaudės. Galų gale kažkas susiprato duoti berniukui pamoką. Jis išjungė ventiliatorių, pasišaukė berniuką ir pasakė: „Na, kad jau taip nori, kyštelk pirštą, kol niekas nemato“. Tas įkišo pirštą į dar besisukantį ventiliatorių, klyktelėjo, ir viskas, daugiau jam nebesinorėjo to daryti. Varnašramos taisyklės dirba panašiu metodu. Mes norime išbandyti viską, kas tik yra materialiame pasaulyje ir patirti jo teikiamus malonumus. Todėl Krišna sugalvojo didelį varnašramos ventiliatorių, kuris sukasi tik iš inercijos ir yra visiškai saugus. Žmogus įkiša į jį pirštą... ir sako: „Okey, didelis ačiū, buvo labai malonu, aš viską sužinojau ir dabar einu pas Krišną“. Varnašrama leidžia neskausmingai pereiti per šio pasaulio siūlomas pagundas, taip pat neskausmingai atsiriboti nuo visų prisirišimų ir sugrįžti namo, pas Krišną.

Iš savo liūdno patyrimo mes žinome, kaip skirtingai kaništha- ir madhjama-adhikariai žiūri į varnašramą. Kaništha-adhikari nejaučia saiko ir pradžioje fanatiškai laikosi visų taisyklių, o vėliau taip pat fanatiškai viską atmeta ir dar pasako, kad visa tai nesąmonės. Madhjama-adhikari žino tikslą ir gali rasti aukso vidurį, jis supranta, kad varnašrama – tai praktika, kuri įgalina išsivaduoti iš sąlygotos sąmonės būsenos.

Varnašrama griauna mūsų materialistinę pasaulėžiūrą, tačiau laikantis jos taisyklių, principų, nurodytų pareigų, reikia gerai suvokti, kodėl mes tai darome ir kaip tai daryti teisingai. Apie tai kalbėsime sekančioje paskaitoje, o dabar užtvirtinsime tai, ką kalbėjome šiandien. Aš pradėjau nuo teiginio, kad gyvenimas – tai palaima. Žmogus netgi šitame pasaulyje gali būti laimingas, ir net labai, jeigu jis gyvena su Dievu. Visi mūsų vargai ir kančios – dėl to, kad nors mes ir turime filosofiją, bet neturime ją atitinkančios kultūros. Filosofija mus mokina atsižadėti, o kultūra siūlo teisingus prisirišimus. Tačiau mes neturime saiko jausmo, todėl kultivuojame arba sausą, niekam nereikalingą atsižadėjimą, arba viską atmetame ir grįžtame prie savo gimtųjų netikusių prisirišimų.

Dar mes kalbėjome apie būtinumą laikytis taip vadinamo aukso vidurio, turėti saiką. Norėdamas pasiekti tobulumą jogoje, žmogus neturi būti nei per daug atsižadėjęs, nei per daug prisirišęs. Teisingi prisirišimai formuojasi pas tą žmogų, kuris atlieka savo pareigas. Tada jis gauna dharmos globą ir apsaugą. Mes pasidarėme išvadą, kad varnašramą kiekvienas žmogus turi kurti savyje, kad yra skirtingi sąmonės lygiai ir žmonių priskyrimas vienai ar kitai socialinei grupei pagal varnašramos sistemą idealiai atitinka jų sąmonės būseną.

Varnašrama – tai ypatingas mechanizmas, specialiai sukurtas tam, kad žmogus, nepriklausomai nuo socialinės padėties ir sąmonės lygio, pildydamas savo pareigas, galėtų išsivaduoti iš sąlygotos būsenos ir nebetapatintų savęs su kūnu.             

 

Klausimai ir atsakymai

 

Klausimas: Jūs minėjote vienuolį, kuris nebuvo varnašramoje, bet pasiekė dvasines aukštumas. O mes, vadinasi, norėdami pasiekti tokį lygį, privalome naudotis varnašramos sistema?

Atsakymas: Žmogus gali pasiekti palaimingą būseną, jeigu jis gyvena nepažeidinėdamas gamtos dėsnių. Kitų religijų žmonės tai irgi žino. Gyvendami pagal dėsnius, kurie atitinka žmogiškąją prigimtį, jie irgi tampa laimingi, jie pradeda jausti tylų vidinį džiaugsmą. Jeigu žmogus teisingai atliks savo pareigas ir nuolatos atmins gyvenimo tikslą, jis bus visiškoje harmonijoje su pačiu savimi ir su visu pasauliu. Tada jis galės pajusti Dievo buvimą ir tikrąją laimę. Aš turiu pažįstamų, kurie yra labai laimingi. Vienas iš jų – Radhanatha Maharadžas. Neseniai, ruošdamasis paskaitai apie nuolankumą, aš mąsčiau, ar įmanoma jį kaip nors įžeisti. Aš prisigalvojau visokių fantazijų, ką turėčiau daryti ar kalbėti, kad jis įsižeistų, bet taip nieko ir nesugalvojau. Aš visą laiką regėjau, kaip jis nuolankiai ir džiaugsmingai šypsosi ir sako: „Ačiū“.

Visų mūsų nelaimių ir problemų priežastis yra ta, kad mes nesuprantame savo veiksmų ir neteisingai atliekame pareigas, jeigu iš viso jas atliekame. Ne gana to, prisigalvojame visokių filosofijų, kuriomis pateisiname visas savo piktadarybes. Ar gali žmogus vienas atlaikyti adharmos spaudimą? Ar neužslopins jo tokia visuomenė, kurioje, pavyzdžiui, netgi teisėtu bizniu negalima dorai užsiimti?

Auditorija: Viskas priklauso nuo žmogaus tikėjimo gilumo.

Bet pas mus visus pradžioje tikėjimas labai silpnas. Tačiau ir su tokiu tikėjimu žmogus gali gauti kažkokį patyrimą, kuris jį įkvėps. Tik reikia viską daryti teisingai, ir tada tikėjimas tolydžio stiprės. Pagaliau, mes visi gyvename adharmos sąlygomis, bet jeigu tvirtai laikomės dharmos taisyklių, tai galų gale pajuntame, kad mes gauname gėrį.

Kartą pas mane atėjo vienas apsukruolis ir ėmė pasakoti, kokius baisius pinigus galima uždirbti, prekiaujant cigaretėmis. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad praturtėti galima tik tokia prekyba. Aš pasakiau, kad visa tai reikalinga, bet tai nėra gerai. Vieną dieną jis subankrutavo ir buvo priverstas pripažinti, kad aš buvau teisus. Paskui jis ėmėsi kitokio pobūdžio biznio, ir jam ėmė sektis. Viskas priklauso nuo tikėjimo. Jeigu mes patikėsime, kad dharmo rakšati rakšitahdharma saugo tą, kuris ir ją saugo, tai taip ir bus. O jeigu netikime ir pradedame nuo dharmos atsiriboti, tai nieko gero nebus. Daug kas priklauso nuo žmogaus intelekto.

Visa tai galima pailiustruoti liūdnais mūsų visuomenės gyvenimo pavyzdžiais. Jeigu žmonės pradeda pažeidinėti savo ašramo dharmą, tai nors jie kurį laiką ir gauna kažkokią naudą, bet vėliau jiems viskas išlenda per pakaušį. Tiesiog reikia apsidairyti ir pažiūrėti, kuo baigiasi atsiribojimas nuo dharmos. Jeigu žmogus nuoširdžiai stengiasi pildyti dharmos reikalavimus, jis visada bus savo vietoje. Man teko stebėti tuos, kurie paliko mūsų bendruomenę, ir aš juos lyginau su bhaktais. Tai žinokit, netgi labiausiai užskurdęs šventyklos brahmačaris atrodo geriau už juos. Jis turi kažkokią formą, bruožus, jis toks vientisas. O tie žmonės, kurie jau nesivadovauja jokiomis taisyklėmis, – jų akys žiūri į skirtingas puses ir eisena visai ne ta.

Griežtas principų laikymasis suteikia žmogui formą. Į jį malonu žiūrėti. Tačiau užtenka jam palikti bendruomenę, ir viskas keičiasi... Tai pastebėjo ir Čechovas, jis sakė, kad pavydas daro žmogų žvairiu.

 

Klausimas: Kokiu būdu materialios gamtos gunos įtakoja žmogų?

Atsakymas: Šį dalyką Krišna aiškina Udhavai vienuoliktoje Šrimadbhagavatam giesmėje. Jis sako, kad yra dešimt tarpininkų, kurių dėka gunos įtakoja žmogų. Šį sąrašą Krišna pradeda nuo šventraščių. Yra šventraščiai dorybės gunoje, yra aistros gunoje, na, taip pat ir neišmanymo gunoje. Paskui Jis kalba apie vandenį. Vanduo dorybės gunoje – tai šaltinio vanduo. Aistros ir neišmanymo gunose – alkoholiniai gėrimai. Na, ir toliau, poveikio silpnėjimo tvarka. Apeigos, maistas, kvapai... Krišna nurodo, ką turi daryti žmogus, norėdamas išsivaduoti iš blogos įtakos. Jis turi pasistengti, kad jį supančioje aplinkoje būtų visa tai, kas yra dorybės gunoje, nes ji skatina žmogų laikytis religinių principų. Šventraščiai, kuriuos mes skaitome, turi būti dorybės, o ne aistros ar neišmanymo gunoje. Man pasakojo, kad pas mus atsirado kažkoks „naujo“ tikėjimo propaguotojas, kuris visiems siūlo knygą apie tai, kaip užsiiminėti seksu, neprarandant sėklos. Atseit, tai labai naudinga ir visiškai neprieštarauja varnašramos principams. Galima sakyti, kad tai irgi šventraštis – atitinkamoje gunoje. Žmogus skaito tą knygą, ir per ją jį pasiekia tam tikra guna.

Dar vienas tarpininkas – tai laikas. Sakykim, vėlus laikas tarpininkauja neišmanymo gunai. O kai žmogus anksti keliasi, jis duoda galimybę pasireikšti dorybės gunai. Ir tai yra moksliškai pagrįstas principas. Ankstyvas kėlimasis vis labiau aktyvina dorybės guną, ir ji vis daugiau įtakoja žmogų. Šis poveikis galiausiai pasireiškia tuo, kad žmogaus širdyje atsiranda vietos religiniams principams. Viskas labai paprasta, tereikia anksti atsikelti ir skaityti Bhagavadgytą.

 

Klausimas: Ar yra kokia nors metodika, padedanti nustatyti savo varną ir ašramą?

Atsakymas: Tai sudėtingas reikalas, ir čia yra daug šio klausimo aspektų. Visko nepasakysi, bet yra kažkokie pagrindiniai principai. Nėra ypatingo reikalo leistis į spekuliacijas ir aptarinėti, kas vaišja, kas brahmanas ir t. t., nors tai irgi svarbus dalykas, kurį turėtume išsiaiškinti patys sau. Reikia atsižvelgti į savo polinkius, kokius nors ypatingus požymius. Mes kalbėsime apie ašrama-dharmą, apie tai, kaip žmogus turi elgtis įvairiuose ašramuose ir apie tai, kas gi yra tie ašramai. Bet viskas susiveda į tai, kad jeigu žmogus pradeda teisingai laikytis tam tikrų nurodymų, tai rezultatus jis gauna labai greitai. Gal būt, jis ne viską iš karto supras... Čia glūdi astrologijos prasmė. Neseniai aš kalbėjau su viena astrologe. Ji dirbo Krišnalokos radijo stotyje, o ir dabar kartais skaito lekcijas pas mus. Tai labai protinga moteris ir išmani astrologė. Jos nuomone, žmonės neteisingai supranta astrologijos paskirtį, jie galvoja, kad ji reikalinga nuspėti ateitį, pasakyti, ko mes turime vengti, kaip užsidirbti pinigų. Ji sako, kad tai pats kvailiausias astrologijos įsivaizdavimas. Iš tikrųjų, astrologijos paskirtis – padėti žmogui susigaudyti savyje, suvokti savo gyvenimo misiją, patarti, ką ir kaip jis turi daryti. Tai labai teisingas ir gilus požiūris. Žmogus, pirmiausia, turi suprasti savo dvasinę prigimtį, kad jis yra siela, Krišnos tarnas. Paskui reikia įvertinti kitą savo prigimties pusę – sąlygotą ir materialią, kad galėtume teisingai gyventi šiame pasaulyje, nepažeisdami savo vidinės harmonijos.        

 

Klausimas: Bhagavadgytoje pasakyta, kad vykdant savo pareigas, atsiranda atsižadėjimas, paskui žinojimas ir galiausiai religingumas. Kurioje vietoje čia būtų prisirišimai, apie kuriuos jūs kalbėjote?

Atsakymas: Pareigų pildymas prasideda nuo teisingų prisirišimų. Kai žmogus atlieka savo pareigas, palaipsniui jis pradeda suprasti, kas ir kaip – pasireiškia ventiliatoriaus efektas. To pasekmėje vis labiau stiprėja atsižadėjimo nuotaikos, vystosi žinojimas, kuris tam tikrame lygyje perauga į savęs pažinimą. Pradėti reikia nuo prisirišimų, o ne nuo atsižadėjimo.

Yra keturi ašramai, tačiau realiame gyvenime brahmačaris gyvena namuose, grihastha – šventykloje, nes jo šeima – vieni demonai. Taigi, atsiranda kažkokie tarpiniai ašramai... Brahmasthos, grihačariai... Visa tai – adharma. Tačiau mūsų situacijoje nesvarbu, kur gyvena žmogus, tiesiog jis privalo vykdyti tam tikras pareigas, atitinkančias jo padėtį, ir nesivadovauti savo išsigalvojimais apie tai, kas yra gerai ir kas blogai. Tai nėra paprasta, ir norint kažką šioje srityje nuveikti, reikia maždaug žinoti, kokios pareigos mums priklauso. Tuo labiau, kad ačarjos ir, žinoma, Šryla Prabhupada, daug ką supaprastino, palikdami tik tai, kas būtina. Visa, kas nereikalinga, jie išmetė. Jeigu mes bandytume daryti tai, kas privalu pindoms, šradhoms ir taip toliau... Tai būtų beviltiškas reikalas. Bet ačarjos paliko tik tai, kas reikalinga. Ir mes kalbėsime tik apie tai, kas reikalinga ir praktiška, ir kiekvienas iš to galės kažką sau gauti.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis