Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

- 5 -

 

Aš kelis kartus perskaičiau mudviejų pokalbį. Kol kas, atrodo, viskas aišku. Tačiau yra vienas momentas, kuris griauna visą mano tikėjimą. Pragaras. Ką su juo daryti?

Nieko. Tiesiog atsiribok nuo jo. Beje, kiekvienas gali rinktis.

Nejuokauk, tai pernelyg svarbus klausimas man.

Aš nejuokauju. Tu lengvai gali išvengti visko, kas vienaip ar kitaip susiję su pragaru. Tiesiog pasirink kitą realybę, kur nėra pragaro. Jų daugybė. Kokie dar sunkumai?

Pirmą kartą girdžiu, kad galima išvengti atpildo už nuodėmes, paprasčiausiai pasirinkus kitą realybę!

Kiekvienas veiksmas kaipo toks nėra nei geras, nei blogas. Viskas priklauso nuo to, su kokia sąmone (kokioje realybėje) jis atliekamas. Išsirinkti kitą realybę – tai nereiškia, kad nuo jamadutų galima pasislėpti daugiamačių erdvių labirintuose. Tavo realybė – tai ne tam tikra vieta, kurioje būva tavo kūnas, tai – tavo vidinis pasaulis. Daugiamatės erdvės taip pat egzistuoja, bet ne jos apsprendžia realybę. Nes vienoje ir toje pačioje vietoje, tame pačiame išmatavime, vienas šalia kito gali gyventi žmonės, esantys visiškai skirtingose realybėse. Jų gyvenimas gali būti labai panašus, jie gali atlikti tuos pačius veiksmus, tačiau skirtinga motyvacija nulems skirtingas pasekmes ir tuo pačiu skirtingas vietas, į kurias jie pateks.

Aš suprantu, kad tie, kurie yra tyros atsidavimo tarnystės realybėje, niekada nepateks į pragarą. Tačiau ten pateks kiti...

Nebūtinai.

Na, taip, dar galima patekti į rojų ar lakstyti po visą visatą. Aš ne apie tai. Vis dėlto yra ir tokie, kurie patenka į pragarą.

Taip, atsiranda ir tokių.

Taigi mano klausimas lieka be atsako. Nejaugi Dievas toks įžeidus ir smulkmeniškas, kad Jam neįtikusius gali pasmerkti baisioms kančioms? Tos baisios scenos „Šrimadbhagavatam“... Nejaugi visa tai sukūrė Dievas? Dievas – Aukščiausias Piktavalis! Netikiu. To negali būti. O jeigu tai tiesa, aš nenoriu turėti nieko bendro su tokiu Dievu!

Puiku. Neturėk nieko bendro su tokiu Dievu, jeigu jau įsigudrinai Jį kažkur suieškoti. Bendrauk su Manimi!

Kaip tai? Tokiu atveju, kas esi Tu?

O kokiu tu norėtum Mane matyti? Amžinas klausimas...

Vėl tavo juokeliai... Toks vaizdas, kad Tu tyčiojiesi iš manęs. Oi, atleisk!

Nieko tokio. Aš tik žaidžiu su tavimi.

Argi nematai, kad man dabar ne žaidimai rūpi?

O man visada jie rūpi. Beje, kaip ir tau. Matai, Aš žaidžiu su visais. Viskas, ką tu matai, yra Mano žaidimai. Kad ir kaip tu norėtum, kad ir ką bedarytum, tu negali nedalyvauti Mano žaidimuose. Viename iš jų...

Tačiau Aš suprantu tavo klausimą. Tau nepriimtina pati pragaro idėja, pati jo egzistavimo galimybė. Ir dabar Aš noriu tau kai ką pasakyti. Tai gali tavyje sukelti emocijų audrą, todėl iš karto prašau apsiginkluoti kantrybe ir nusiraminti. Pradėsime naują temą, kuri būtina, kad tu visiškai ir galutinai atsipeikėtum.

Sakyk, ar Dievas – tai meilė?

Žinoma! Kitaip ir būti negali.

Visiškai teisingai, Dievas yra meilė. Tačiau tu ir Aš šį apibūdinimą suprantame visiškai skirtingai. Meilė yra žymiai sudėtingesnis reiškinys, negu tu įsivaizduoji. Ir žymiai nuostabesnis.

Taip, Dievas yra meilė, bet tai nereiškia, kad pragaro nėra. Tai reiškia, kad pragaras egzistuoja vardan meilės.

Kažkoks absurdas. Visiškas. Negali būti tokių baisių kančių vardan meilės.

Taip, negali, jeigu vadovausimės tavuoju meilės įvaizdžiu. Tačiau yra būtent taip, jeigu matysime meilę tokią, kokia ji iš tikro yra.

Mano žaidimų su juose esančiomis realybėmis įvairovė – tai begalinė daugybė žaižaruojančio brangakmenio, vadinamo meile, briaunų. Jos gražiai paryškina viena kitą, pabrėždamos nepakartojamą kiekvienos grožį.

O Aš esu Didysis Juvelyras.

Dabar tu nori šį daugiabriaunį brangakmenį taip apdoroti, kad jis virstų idealiai apvaliu rutuliu su lygutėliu paviršiumi. Švytėjimas išliks, bet jau nebepanašus į ankstesnį.

Aš matau, kad tavo norą suformavo dvasinis nebrandumas. Tu nesupranti, kad tamsesnės briaunos pabrėžia ir sustiprina kitų briaunų spindesį, todėl nori visai jas pašalinti. Tačiau visur turi būti harmonija, patikėk.

Tikroji meilė kuria, stiprina ir transformuoja pati save. Šviesa išryškina tamsą ir šitaip darosi ryškesnė. Meilė sukuria baimę ir šitaip darosi stipresnė. Visiškoje tamsoje net degtuko liepsna prilygsta saulei. Ir todėl didžiausias siaubas tampa Aukščiausios Meilės matu!

Aš žinau, kad tau sunku su tuo susitaikyti, tačiau yra būtent taip, nes kitaip ir būti negali.

Pamėginsiu paaiškinti. Sakyk, kol nebuvai perskaičiusi „Pokalbių“, ar tie pragaro aprašymai kėlė panašias emocijas?

Ko gero, ne...

Tu dešimt metų skaitei „Šrimadbhagavatam“, ir visą tą laiką pragaras tau buvo savaime suprantamas dalykas. Ir staiga... Įdomu.

Anksčiau aš neturėjau su kuo palyginti, o „Pokalbiuose“ radau fantastiškai mylintį, kilniaširdį ir nepaprastai gailestingą Dievą, kuris nebaudžia mus už klaidas. Jis paprasčiausiai besąlygiškai mus myli, kaip tėvas mažus vaikus, kurie dar tik mokosi vaikščioti. Kartais jie daro klaidas, tačiau mylintis tėvas niekada jų nebaudžia, tuo labiau taip baisiai. Perskaičiusi „Pokalbius“, aš supratau, kokia absurdiška pati pragaro idėja.

Jeigu Dievas tave nebaudžia pragaro kančiomis, vadinasi, Jis yra nepaprastai kilniaširdiškas, ar ne? Bet tai reiškia, kad pragaras tiesiog būtinas!

Argi nematai, kad pasaulio matymą įtakoja palyginimai? Atsirado, su kuo palyginti, ir Dievas staiga pasidarė žiaurus. Atsirado, su kuo palyginti, ir kitas Dievas staiga pasidarė tiesiog fantastiškai mylintis. Beje, o kodėl būtent fantastiškai?

Nes tai prieštarauja viskam, ką aš anksčiau girdėjau apie Dievą.

Kiek Aš suprantu, žodis „fantastiškas“ apibūdina tai, kas nerealu. Fantazija. Ar taip?

Aš šį žodį panaudojau šiek tiek kita prasme.

Tu pasakei tai, ką pasakei. Tu lygini du Dievo įvaizdžius. Pirmąjį susidarei, eilę metų skaitydama „Šrimadbhagavatam“, ir jo realumas tau nekėlė jokių abejonių – iki paskutinių įvykių, kai staiga atsirado antras įvaizdis, kuris pradžioje tau atrodė nerealus, tai yra fantastiškas. Galiausiai naujas Dievo įvaizdis tau taip patiko, kad tu nusprendei padaryti jį realiu. Taip mirė pirmasis įvaizdis, o „pirmąjį Dievą“ tu dabar vadini fantastiškai žiauriu.

Aš tau stengiuosi parodyti, kaip vyksta realybės pasirinkimas. Mano aspekto, meilės aspekto pasirinkimas.

Žmogui, gyvenančiame konkrečioje realybėje, kitos realybės atrodo neegzistuojančios, tai yra fantastinės. Tačiau tam, kad tavoji realybė galėtų egzistuoti, reikalingos kitos realybės. Tam tikra prasme, jos reikalingos būtent tam, kad tavo pasirinktoji realybė galėtų jas nuneigti ir tokiu būdu kurti save.

Tu „kuri“ savąjį Dievą, atmesdamas kitus Jo aspektus, kurie tau jau nepriimtini, kuriais tu jau nebetiki. Tačiau tie kiti aspektai irgi reikalingi, nes be jų dings ir tavo pasirinktasis.

Tu buvai sužavėta, aptikusi Dievą, kuris yra toks gailestingas, kad nebaus tave pragaro kančiomis, nors tu ir labai nusidėtum. Tačiau pragaras vis tiek kažkur turi būti, kitaip – kaip pasireikš tavo Dievo gailestingumas bei didžiausias kilniaširdiškumas?

Štai toks didysis kūrinijos paradoksas. Bet kokia Dievo savybė egzistuoja tik kartu su savo priešybe. Kurdama priešybes, meilė kuria save. Tokiu būdu, didžiausias siaubas yra aukščiausios meilės matas.

Prisiminkime pasakojimą apie dulkes ant gopių pėdų. Ši istorija vyko ne kartą ir vis skirtingai, tačiau jos esmė tokia. Kartą Krišnai ėmė skaudėti galvą. Pamatęs savo Viešpatį tokioje apverktinoje padėtyje, Narada Munis paklausė Jo, kuo galėtų padėti. Tu žinai šią istoriją?

Krišna atsakė, kad Jam padėti gali tik dulkės nuo Jo atsidavusiųjų pėdų, kai Jis pasibarstys jomis galvą. Narada pagalvojo, kad tai labai paprasta – atrasti tokį bhaktą ir paprašyti pas jį tų dulkių.

Iš pradžių jis pagalvojo: „Galbūt aš? Bet koks iš manęs atsidavusis, mano dulkės nepadės“.

Užduotis pasirodė ne tokia paprasta. Visi atsidavusieji, į kuriuos jis kreipėsi, atsisakė duoti savo dulkes. Jie sakė: „Brangusis Narada, argi tu nežinai, kad tas, kuris išdrįs savo pėdų dulkėmis pabarstyti Viešpaties galvą, nedelsiant keliaus į pragarą“.

Ir kuo viskas baigėsi?

Galų gale Narada atsikliuvo pas gopes, ir jos iš karto sutiko duoti savo dulkių.

Narada buvo priblokštas. Jis paklausė: „Brangiosios mergaitės, argi jūs nežinote, kad Krišna yra Aukščiausia Absoliuti Tiesa? Kai tik dulkės nuo jūsų pėdų palies Jo galvą, jūs nedelsiant atsidursite pragare?“

„O, ir tu apie tai kalbi! – atsiliepė mergaitės. – Mes ir anksčiau girdėjome, kad mūsų Kana yra Pats Narajana, bet kažkaip netikėjome. Bet jeigu ir tu taip sakai, vadinasi, taip ir yra“.

„Nėra jokių abejonių, – atsakė Narada, – Krišna yra Bhagavanas Šry Hari“.

„Puiku, bet jeigu tokia kaina Jam praeis galvos skausmas, mes būsime visiškai laimingos net pragare“.

Tai labai paprasta istorija, bet joje atsiskleidžia aukščiausias meilės pasireiškimas. Visiškas pasiruošimas didžiausioms kančioms dėl minutinio Govindos džiaugsmo. Tu supranti?

Man toli iki tokios meilės.

Kitą kartą Didžiausias Gailestingumas Save apreiškė per Šry Vasudevą Datą Mahaprabhu žaidimuose.

Žinoma, daugumoje atvejų pragaras figūruoja ne kaip realus patyrimas, o kaip abstrakti sąvoka. Tačiau bet kuri sąvoka visada atspindi kažkokią realybę, todėl pragaras kaip reiškinys turi kažkur realiai egzistuoti, kitaip meilė tebus tuščias gražbyliavimas.

Palauk, aš jau nieko nesuprantu. Kokiu būdu Tu išreiški Savo meilę vieniems, kankindamas kitus? Vieniems Tu sakai: „Žiūrėk, štai meilė!“, o kitus meti į verdantį aliejų. Labai abejoju, kad pirmieji alpės nuo Tavo meilės, matydami ar tik žinodami apie kitų kančias.

Dievas, kuris visus verčia Save garbinti, priešingu atveju – keliauk į pragarą. Juk tai absurdas! Senovėje taip elgėsi Kaligulos tipo despotai, bet kad ir tobulasis Dievas tuo užsiimtų...

Matau, kad tavo liga pernelyg toli pažengė. Todėl siūlau pasiimti „Pokalbius“ ir išrašyti iš jų visus argumentus, kuriuos norėsi Man pateikti. Aš paskui juos pakomentuosiu. Tada mudviejų dialogas taps labiau konstruktyvus. Kitaip tu tik tuščiai eikvosi popierių, nuolatos keisdama pokalbio kryptį ir išmušdama Mane iš vėžių.

Gerai... Įdomus vaizdas susidaro. Krišnaitė sėdi, apsivertusi impersonalia lektūra, ir kruopščiai ją studijuoja. Kokia laimė, kad niekas to nemato! Aš jau nekalbu apie tai, kad ji galvoja, jog iš tikrųjų susirašinėja su Dievu. Idiotė...

 Tačiau apie tavo naują susidomėjimą žino daugelis atsidavusiųjų. Juk neįmanoma nuslėpti tragediją, kuri vyksta sielos akyse. Bet šioje kovoje tu atrasi aiškumą, kurio Manęs prašei. Nebijok, tavo kelias teisingas, eik juo toliau.

O aš neprarasiu Krišnos?

Aš nepaleisiu tavęs. Tavo ašaros vis tik sujaudino Mano širdį. Dievo širdis žymiai minkštesnė, negu tu manai.

Tačiau mes nukrypome nuo temos. Imk knygas ir pradėk.

Taigi pragaro idėja atrodo absurdiška, nes...

Štai kas apie pragarą sakoma "Pokalbiuose":

Taigi žmonės teigia, jog Aš suteikiau jums laisvą valią, bet tie patys žmonės sako, kad Aš nudanginsiu jus pragaran, jei Man nepaklusite. Tad apie kokią laisvę čia kalbama? Ar tai nėra pasityčiojimas iš Dievo – taip iškraipyti Mano ir jūsų tarpusavio santykius?..

Bet pragaro nėra ten, kur jūs jį įsivaizduojate esant. Tai nėra ta vieta, kurioje jūs spirgate amžinojoje ugnyje, kurioje jūsų laukia nesibaigiančios kančios. Kam Man tai būtų reikalinga?

Net jei Aš turėčiau ypatingų nedieviškų minčių apie tai, kad jūs „neverti“ dangaus, argi galėčiau trokšti dėl tokios nesėkmės jums keršyti ir bausti? Argi Man nebūtų paprasčiau jūsų tiesiog atsikratyti? Kokia kerštingoji Mano dalis galėtų reikalauti, kad Aš pasmerkčiau jus amžinai ir su niekuo nepalyginamai kančiai?

O jei atsakysite, kad to reikalauja teisingumas, tai argi atsisakymas Mano draugijos danguje nėra pakankama bausmė? Ar dar reikia amžinosios kančios?

Sakau jums: nėra tų dalykų po mirties, apie kuriuos jūs kalbate savo bauginančiuose religiniuose pasakojimuose.

...kodėl Dievas galėtų teisti Paties Dievo kūrinį ir vadinti jį blogu? Jei Man reikėtų, kad būtumėte tobuli ir elgtumėtės nepriekaištingai, būčiau palikęs jus absoliutaus tobulumo būsenoje, iš kurios jūs atkeliavote.

Ar Aš galėčiau jus bausti už tai, kad pasinaudojote galimybėmis, kurias Pats jums ir suteikiau? Jei nenorėčiau, kad jūs spręstumėte patys, tada būčiau pasitenkinęs Savąja tiesa.

Štai ko turėtumėte savęs paklausti, kai ketinate suteikti Man kerštingojo Dievo vaidmenį.

Nuostabu! Aš tiesiog sužavėtas! Gerai sugalvota, argi ne? Beje, kaip ir viskas, ko Aš imuosi. Atleisk, kad pertraukiau, bet šios citatos Man sukėlė malonius prisiminimus.    

Tu taip pat jauti nostalgiją?

O kaip manai, iš kur ji atsirado pas tave?

Aš abejoju, ar Tu galėsi visa tai nuneigti...

Tai čia ir yra visas malonumas! Įrodyti, paskui paneigti, paskui paneigti paneigimą... Kartais Aš mėgstu taip pažaisti.

Gerai, cituoju toliau, juokeliai bus paskui. 

Ir jokiu būdu neužduoti logiško klausimo: „Jei Dievas nori tikslaus Savo dėsnių vykdymo, kodėl Jis sukūrė galimybę tiems dėsniams nusižengti?“ Ak, mokytojai tau paaiškino – kadangi Dievas nori, kad tu galėtum „laisvai rinktis“. Bet kokia gi čia pasirinkimo laisvė, jei suteikus pirmenybę vienam, o ne kitam dalykui, sulaukiama pasmerkimo? Kaip „laisva valia“ gali būti laisva, jei tai nėra jūsų valia, bet kažkieno kito nurodymas, kurį būtina vykdyti? Tie, kurie jus taip moko, Dievą paverčia apsimetėliu.

Dievybė neturi poreikių. Visa Tai, Kas Yra, yra būtent tai: visa tai, kas yra. Todėl Ji nieko neprašo, Jai nieko netrūksta – tai yra apibrėžimas.

Jeigu jūs nutariate tikėti Dievu, kuris kažko pageidauja – ir būna toks nepatenkintas, jog negavęs to, ko pageidavo, baudžia tuos, iš kurių tai tikėjosi gauti – vadinasi, nutarėte tikėti dievu, daug mažesniu už jus.

Kam Aš galiu įsakinėti? Ir ką Aš bausčiau, jei Mano įsakymai nebūtų įvykdyti? Nebent Save.

Man atrodo, kad pradžiai užteks. Tuo labiau, kad pradedi pasikartoti.

Palauk, aš dar turiu svarbiausią kozirį!

Ko nors tikėtis iš kažko – tai reiškia manyti, kad tas žmogus turi atitinkamai pasielgti, kad jis turi pasirodyti esąs toks, kokiu jūs jį laikote ar kokiu jis, jūsų manymu, turi būti...

Ko nors tikėtis iš kažko yra laisvės suvaržymas, o laisvė yra esminis meilės momentas.

Kai tu myli kitą žmogų, suteiki jam visišką laisvę būti tuo, kuo jis yra, ir tai yra didžiausia dovana, kurią tu jam gali duoti, o meilė visada duoda didžiausią dovaną.

Aš duodu jums šią dovaną, tik jūs negalite tuo patikėti, nes neįsivaizduojate, kad meilė gali būti tokia didi. Todėl nusprendėte, kad Aš suteikiau jums laisvę elgtis tik taip, kaip Aš noriu.

Taip, jūsų religijos sako, kad Aš suteikiau jums pasirinkimo laisvę. Tačiau Aš tavęs dar kartą klausiu: jeigu Aš tave prakeiksiu ir kankinsiu už tai, kad tu pasirinkai ne tai, ką Aš norėjau, ar galima sakyti, jog Aš tau daviau laisvę? Žinoma, ne. Aš daviau tau sugebėjimą pasirinkti, ir tuoj pat jį suvaržiau...

Jūs sukūrėte tokią schemą: Aš garantuoju jums atlygį danguje, bet už tai jūs turite elgtis taip, kaip Aš noriu, ir pavadinote ją Dievo meile. Lygiai taip pat jūs kažko viliatės vienas iš kito, ir vadinate tai meile. Bet nei pirmu, nei antru atveju meilės nėra, nes meilė nieko nesitiki, išskyrus tai, ką duoda laisvė, o laisvė nepripažįsta jokių suvaržymų, iš kurių vienas – kažko tikėtis iš kitų. („Draugystė su Dievu“)

Ar čia jau visi argumentai? Aš galiu pasisakyti?

Kiek žmonių paliko Krišną per Tavo bendradarbiavimą su Uolšu?

Atrodo, mes jau aptarėme, kad Krišną jie paliko dėl kitų priežasčių.

Man tai labai svarbu. Pragaro idėja... Tu žinai, kiek naktų aš dėl to praverkiau! Aš vos neišprotėjau!

Tai ne visai taip, tačiau tavo būklė buvo tikrai sunki.

Supranti, širdis man sako, kad „Pokalbiuose“ viskas tiesa. Dievas – ne sadistas!

Dievas tikrai ne sadistas.

Jeigu Jis ne sadistas, tai nėra jokio pragaro. Tada peršasi išvada, kad „Šrimadbhagavatam“ nėra galutinė tiesa. O jeigu taip, aš prarandu Krišną, ir toliau gyventi nematau prasmės.

Dievas tave prašo – nusiramink.

Bet „Pokalbių“ argumentai tokie, kad jų neįmanoma atremti!

Dievui nėra nieko neįmanomo. Ar jau viską pasakei?

Įsivaizduok, kad Tu pasiūlai sielai dviejų rūšių obuolius – raudonus ir geltonus. Jeigu ji išsirinks geltoną obuolį, bus nubausta. Ar ne paprasčiau būtų nesiūlyti jai geltonų obuolių?

Geras pavyzdys. Tik Aš iš karto perspėju sielą, kad geltonus obuolius negalima imti.

Bet vis tik pasiūlai. Kodėl? Juk jie atrodo tokie skanūs. Galimas tik vienas atsakymas – Dievui patinka bausti, todėl Jis suteikia sielai galimybę nusidėti. Įsivaizduok tėvą su sadistiškais polinkiais. Beje, mūsų laikais tai ne retenybė. Ir štai jis paberia ant stalo saują šokoladinių saldainių, o vaikui pasako: „Nemėgink bent vieną paimti!“ Po to išeina iš kambario ir patyliukais stebi situaciją pro rakto skylutę. O vaikas eina ratais apie stalą, ryja seiles, pagaliau neiškenčia, čiumpa vieną šokoladuką ir greitai įsimeta į burną. Čia į kambarį su trenksmu įsiveržia tėtušis: „Tai štai koks tu! Na, aš tave perspėjau. Maukis kelnes!“

Kaip vaizdinga! Pasaulis tavyje neteko didžios rašytojos.

Dievas toks, taip? Nejaugi Tu mus sutvėrei tik tam, kad galėtum su malonumu stebėti mūsų kančias? Vaikystėje aš turėjau draugą, Seriogą, kurio mėgiamiausias užsiėmimas buvo „labirintas su tarakonais“. Iš vaikiško konstruktoriaus jis surinko labirintą, uždengė jį stiklu, o į vidų paleido tarakonus. Vargšai bėgiojo klaidžiais praėjimais, kol netekdavo jėgų, o Serioga su malonumu tai stebėjo. Labirinte tarakonams būdavo paruoštos visokios žabangos – kai kur jie įpuldavo į vandenį, kitur – į ugnį, o pasirinkusius tam tikrą kelią Serioga nudurdavo adata. Du keliai vedė į laisvę. Tarakonus, kurie sugebėdavo išeiti iš labirinto, Serioga vaišino uogiene ir paskui paleisdavo. Taigi Dievas – tas pats Serioga, tik didelis!

Tai štai, Aš niekada tuo nepatikėsiu! Mylintis ir visa žavintis Viešpats niekada nesukurs tokių dalykų. Ir Tu manęs neįtikinsi!

Nuostabu! Tu metei iššūkį Dievui! Koks drąsus žingsnis. Aš sužavėtas! Mane iki širdies gelmių sujaudino tavo atkaklus noras matyti Dievą tik tokį – mylintį ir visa žavintį.

Bet pragaras vis tik egzistuoja.

Niekada nepatikėsiu.

Aš priimu tavo iššūkį.

Gal Tu dabar nusiųsi mane į pragarą, kad aš įsitikinčiau praktiškai?

Ne, Aš pasielgsiu kitaip. Nors, jeigu paklausyčiau tavo patarimo, Aš žymiai pasilengvinčiau Savo užduotį. Matai, tu esi ypatingas priešininkas – šventraščiai tau absoliučiai nieko nereiškia. Todėl nėra prasmės juos cituoti. Gaila, žinoma, yra daug gerų citatų šiam atvejui, tačiau tu su jomis susitvarkysi vienu mostu. Tavoji liga labai jau užleista, ir dabar Aš turėsiu pirštais aiškinti tau tiesas, kurios savo didingumu pranoksta visas visatas kartu paimtas.

Ką gi, pamėginsiu...

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis