Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Tai paskutinė paskaita apie varnašramos kultūrą, žmonių bendravimo kultūrą idealioje visuomenėje. Žinoma, realybė visada bus kitokia, ypatingai dabar, Kali-jugoje, vaidų ir veidmainystės epochoje, kai tarp žmonių toks didelis priešiškumas. Bet jeigu mes trokštame laimės, taikos ir harmonijos, jeigu bandysime įgyvendinti principus, apie kuriuos čia kalbėjome, tai didžiausius reikalavimus kelkime patys sau. Nes kitiems reikšti pretenzijas nėra jokios prasmės, o su savimi dar galime kažką padaryti. Jeigu mes pradėsime nuo savęs, rezultatų ilgai laukti nereikės. Mes kalbame apie paprastus (nors gal ir ne visai) principus, kuriuos reikia ne tik išgirsti, bet ir apgalvoti, idant pritaikytume juos gyvenime ir tokiu būdu išspręstume daugelį problemų.

Deja, dabar mes gyvename visuomenėje, kuri toli nuklydo nuo pirmapradės kultūros ir kurioje visa vertybių skalė apversta aukštyn kojomis. Sunku gyventi, jaučiantis balta varna, bet jeigu pamėginsime pasikeisti, tai gausime labai gerus rezultatus. Ateidami į ISKCON‘ą, iš buvusio gyvenimo mes atsinešame daugybę netikusių įpročių, o paskui stebimės, kodėl čia viskas taip blogai? Kaip tik šituo ir nereikėtų stebėtis. Stebėtis reikia, kad mūsų organizacija dar vis nesubyrėjo, kad kažką darome, laikomės kažkokių principų. Tai tiesiog stebuklas iš Šrylos Prabhupados malonės. O kad mes netobuli, nieko nuostabaus.

Vienas iš karminės visuomenės principų, kuriuos mes čia atsinešėme, – tai antagonizmas. Dar Leninas patikino, kad antagonizmas yra varančioji bet kurios visuomenės jėga: žmonės pykstasi, pykstasi, ir kai jiems tai įgrįsta, įvyksta kokia nors revoliucija, ir taip visuomenė po truputį varosi į priekį. Marksas, kuris išgalvojo šią nuostabią teoriją, tyrinėjo ir taip vadinamas patriarchalines visuomenes. Jis prisikasė ir iki senovės Indijos, bet tuometinėje jos visuomenėje niekaip negalėjo aptikti kokių nors antagonizmo apraiškų. Galop jis pripažino, kad čia kažkas ne taip, nes neatitinka jo teorijos. O juk buvo tokia, palyginti, harmoninga visuomenė, kuri egzistavo daug tūkstančių metų, ne taip, kaip dabartinės visuomenės, kurios teištveria dešimt ar dvidešimt metų, o paskui pragaišta dėl daugybės vidujinių prieštaravimų. Ta visuomenė rėmėsi išmintingais principais, atitinkančiais vidinę žmogaus prigimtį. Apie tai byloja istoriniai objektyvūs amžininkų liudijimai. Reikia suprasti, kad tokią visuomenę sukurti įmanoma, vadovaujantis tam tikrais dėsniais.

Antagonizmą visuomenėje sukelia pavydas, pagrindinė varomoji žmogaus jėga materialiame pasaulyje. Vedinėje visuomenėje pavydo apraiškos yra minimaliausios, ten pagrindinis principas – visuotinė pagarba. Antagonizmas ir pavydas atsiranda tada, kai žmonės galvoja, kad kažkas yra geresnis, kažkas blogesnis, kad visi lygūs, bet yra lygesnių už kitus, kai kiekvienas naudojasi savo padėtimi, kad galėtų išnaudoti kitus ir tokiu būdu patirti kuo daugiau malonumų. O visuotinė pagarba grindžiama supratimu, kad mes visi esame unikalūs vieno organizmo sraigteliai, visi reikalingi ir svarbūs, nors ir atliekame skirtingas funkcijas, kad visi esame asmenybės su savo silpnybėmis ir trūkumais. Tokia pagarba atsiranda, kai kiekvienas stengiasi atlikti savo pareigas, niekam nejausdamas pavydo.

Mūsų organizacijoje turi įsitvirtinti pagarbos principas. Įsisąmoninkime, kad pas mus nėra aukštesnių ar žemesnių, išnaudotojų ir išnaudojamųjų, o yra žmonės, kurie gerbia vienas kitą ir atlieka įvairias funkcijas. Viskas susitvarkys, kai suvoksime šias paprastas tiesas. ISKCON‘e dabar vyksta konfliktai tarp skirtingų ašramų atstovų, tarp vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų, ir tai – neišmanymo požymis. Kai kas nors imasi visus ir viską kritikuoti, tai reiškia, kad tie trūkumai yra jo paties širdyje.

Padma-puranoje yra pasakojimas apie brahmaną ir laisvo elgesio moterį. Jie gyveno šalimais. Brahmanas, stebėdamas pas kaimynę einančius klientus, labai pergyveno dėl tokio jos nuopuolio. Galiausiai, neapsikęsdamas, jis ėmėsi tokio žaidimo: kas kartą, kai į kaimynės duris belsdavosi eilinis klientas, jis išeidavo į kiemą ir jo viduryje padėdavo akmenį. Ilgainiui susidarė didžiulė akmenų krūva, kuri buvo kaip gyvas priekaištas pasileidėlei. Brahmanas, į ją žiūrėdamas, mintydavo: „Kokia ji netikusi! Aš esu visiška jos priešingybė – doras, geras“. Kaimynė galvodavo lygiai taip pat: „Kokia aš nuodėminga, o jis toks šventas“. Kai jie abu paliko kūnus, jamadutai brahmaną su visomis kaimynės nuodėmėmis nusitempė į pragarą, o ji sugrįžo pas Krišną.

Visas mūsų pavydas ir priekaištai kitiems bumerangu sugrįžta pas mus. Tas pat atsitinka, kai mes šloviname bhaktas – mes kaip ir pasikviečiame jų savybes į savo širdį. Vedose sakoma, kad jeigu po saulės laidos kalbama apie vaiduoklius, tai jie netrunka prisistatyti. Lygiai taip pat, kai žmogus kalba apie kitų trūkumus, jis tarytum šaukiasi juos pas save. Tradicinėje vedinėje visuomenėje, kur vyrauja visuotinė pagarba, nėra konfliktų, būdingų mūsų laikams. Mes bandome kažką vaidinti, neįsisavinę pagrindinių principų. Čia, Maskvoje, yra grupelė emancipuotų mata-dži, kurios nemėgsta sanjasių, kai kurių tiesiog nekenčia. Ypatingai, kai jie kalba apie atsižadėjimą. Vedinėje visuomenėje tokie dalykai neįmanomi. Kai ISKCON‘o sanjasis, indusas Navajogendara Svamis, gavo šį įšventinimą, jis tą pačią dieną atėjo į šventyklą, nusilenkė kiekvienai mata-dži ir paprašė jų palaiminimų: „Tik jeigu tu mane palaiminsi, aš galėsiu išsilaikyti sanjasoje“. Štai jums kultūra. Ji pasireiškia mūsų sugebėjimu gerbti kitus žmones, matyti jų geras savybes ir už tai vertinti. Tokią kultūrą žmogus gauna kartu su motinos pienu.

Mes jau kalbėjome apie vyrų ir moterų psichologijos skirtumus, o dabar pasižiūrėkime, kokiais principais auklėjami vaikai. Visos savybės lavinamos nuo pat mažens, ir pirmoji, kurią įsisavina vaikai kultūringoje visuomenėje – tai pagarba vyresniems. Šis principas vedinėje visuomenėje turi absoliuto rangą ir pasireiškia visuose lygiuose. Šiuolaikinės visuomenės tendencija – atsisakyti tokio principo aplamai, atmetant visus autoritetus. Nėra vyresnių, nėra jaunesnių, nėra jokios pagarbos. Ši demokratinės, karminės visuomenės liga, kurią mes irgi gavome su motinos pienu, pasireiškia ir ISKCON‘e. Tačiau taip kultūros nesukursi, ji prasideda pirmiausia nuo pagarbos vyresniems, kokie jie bebūtų. Tai pagarba tėvui, motinai, jų giminėms, pagarba mokytojui. Pirmutinė vaiko pareiga Indijoje, prabudus ryte, – nusilenkti motinai, paliesti jos pėdas. Paskui jis lenkiasi tėvui. Toks štai principas. Pirmasis mokytojas – motina, ji – guru numeris pirmas. Antrasis guru – tėvas. Vaikas privalo tai daryti, todėl natūralu, kad jis išsiugdo pagarbos jausmą. Jis lenkiasi kiekvieną dieną ir šią pagarbą išsaugo visam gyvenimui.

Aš išaugau Uzbekistane ir ten pažįstu daug šeimų, saugančių senas tradicijas. Ten šis pagarbos principas labai matomas. Vaikai tėvų, gink Dieve, netujina, ir jau vien tai keičia santykius šeimoje, jie nepalyginamai tauresni, negu pas mus. Arba Bengalija. Kai vyresnis kreipiasi į jaunesnį, tas atsako: „Age“, kas reiškia – aš tavo paslaugoms, aš pasiruošęs padaryti viską, ko tu paprašysi. Vyresniam įėjus į kambarį, jaunesnis visada atsistoja. Jis neturi teisės ginčytis su vyresniu ir jam prieštarauti. Netgi pasiskųsti galima, tik leidus vyresniam. Dar ir šiandien ten toks etiketas.

Gerai pasigilinus į istoriją, susidaro įspūdis, kad mūsiškė mlečhų ir javanų civilizacija atsirado dėl to, kad buvo pažeistas vienas vienintelis principas. Mes esame ainiai žmonių, kurie atsisakė klausyti vyresniųjų. Vedos sako, kad mlečhai ir javanai – tai Maharadžos Jajati sūnų palikuonys. Kai Maharadža Jajati visai suseno, jam buvo pasakyta: „Jeigu kas nors tau atiduos savo jaunystę, tu atgausi jėgas ir vėl galėsi kiek tinkamas džiaugtis gyvenimu“. Jis iš karto susikvietė sūnus, kurių, ačiū Dievui, buvo net penki, ir pradžioje kreipėsi į patį vyriausią, prašydamas atiduoti jam savo jaunystę ir pasiimti jo senatvę. Sūnus atsakė, kiti trys taip pat, ir tik jauniausias, Puru, sutiko. Tuos keturis išvijo iš Indijos. Kodėl? Pažiūrėti, jie buvo teisūs – kas gi nori be laiko susenti? Tačiau jie pažeidė pagrindinį moralinį principą – atsakė vyresniam, todėl jiems nebeliko vietos tokioje moralioje visuomenėje. Jie apleido vedinę civilizaciją, ir davė pradžią visokiems graikams, turkams, rusams ir kitiems. Taigi, dėl subordinacijos principo pažeidimo atsirado vis labiau progresuojanti degradacija, kurios liudininkais mes esame.

Dar mes truputį kalbėjome apie moterų ir brahmačarių globą vedinėje visuomenėje. Jeigu ši žmonių kategorija neturi reikiamos globos, jie nebus dorybingi ir tuo pačiu nesukurs dorybingų šeimų. Tokios šeimos neišaugina gerų vaikų, ir taip susidaro užburtas ratas.

Vaikams reikia įskiepyti tam tikrus principus. Berniukams – du pagrindinius: sugebėjimą kontroliuoti savo jusles bei sugebėjimą rūpintis kitais. Kadangi vyrai iš prigimties labai egoistiški, tai berniuką ypač reikia prižiūrėti, kad jis išmoktų būti rūpestingas kitiems bei gerbtų jų jausmus ir poreikius. Dar jis turi mokėti kontroliuoti savo jusles bei jausmus ir egoizmą.

Mergaitei svarbiausi du principai: dorumas ir pasitenkinimas tuo, kas yra. Iš esmės, tai vienas principas – būtent, dorumas. Tai nėra toks paprastas dalykas, kaip gali pasirodyti, tai – ištisa kultūra, ir ji turi du aspektus: tai ištikimybė vyrui ir vaikams bei sugebėjimas tenkintis tuo, kas yra. Moteriškas egoizmas pasireiškia godumu ir pavydu, jai visko norisi.

Jeigu aukščiau minėti principai įsisavinami, jie suteikia žmogui nepaprastą galią. Puranose yra pasakojimas apie moterį, kuri sustabdė saulės judėjimą dangaus skliautu. Ji buvo be galo ištikima savo vyrui, kuris buvo visiškas invalidas. Ir atsitiko taip, kad jis pamilo laisvo elgesio moterį. Kadangi pats pas ją vaikščioti negalėjo, tai įsiropštė pintinėn ir liepė žmonai nešti jį pas savo pasiją. Kažkoks senolis, pamatęs, kaip žmona tempia savo paralyžuotą vyrą pas prostitutę, labai pasipiktino ir pasakė: „Svieto pabaiga! Gerai, kai tik nusileis saulė, tu numirsi už savo nuodėmes!“ Žmona atšovė: „Na, jeigu taip, tai tegu saulė niekada nenusileidžia, nes tai mano vyras“. Jos nepaprastas dorybingumas šiems žodžiams suteikė tokią galią, kad saulė tikrai sustojo.

Kitas pavyzdys iš Šrimadbhagavatam. Kad nesijaustų pranašesnė už savo aklą vyrą, ištekėjusi Gandhari visą laiką buvo užsirišusi akis, todėl turėjo tokią galią, jog vienu savo žvilgsniu ji galėjo žmogų sudeginti arba padaryti jį nemirtingu. Toks dorybingumas sanskrite vadinamas satiti-dharma. Moteris turi būti sati, dorybinga ir niekada neieškoti malonumų pašaliais, o tenkintis tuo, kas yra po nosimi. Mahabharatoje irgi yra tokių pavyzdžių. Nala buvo didis karalius, jis turėjo žmoną, Damajanti, ir atėjo diena, kai jie baisingai nuskurdo, taip, kad teturėjo vieną apklotą abiems. Ir nors Damajanti galėjo palikti vyrą, ji liko su juo.

Šryla Prabhupada pasakodavo vieną gatvės scenelę, kurią jam teko stebėti Kalkutoje. Tai buvo gal trisdešimt penktais metais. Gatvėje jis pastebėjo aklą vyrą labai sužalotu veidu. Jis prašinėjo išmaldos, o greta sėdėjo gražutė jauna moteris, jo žmona. Šryla Prabhupada atkreipė dėmesį į vyro drabužius – jie buvo švarūs ir išlyginti. Tada jis suprato, kokia dorybinga ši moteris – ji gyvena su tuo aklu skurdžiumi, rūpinasi juo, ir jai nė į galvą neateina mintis pasiieškoti ko nors geresnio. Tokia sąmonė suteikia žmogui nepaprastą stiprybę ir dvasios jėgą. Ir tai vienas iš daugelio principų tos kultūros, kurią mes užmiršome.

Pirmapradė kultūra mokina žmogų tenkintis tuo, ką jis dabar turi, ir nesistengti didinti savo materialių atsargų iki begalybės. Vedinėje kultūroje yra dar vienas – aukojimo – principas. Dabar jis irgi beveik užmirštas. Tikras brahmanas, tikras grihastha visa, kas jiems atlieka, tuoj pat kažkam atiduoda. Tokių žmonių gyvenimas tampa labai paprastas ir išaukštintas. Dorybinga žmona turi būti patenkinta tuo, ką į namus parneša vyras, suprasti, kad jam asmeniškai, iš esmės, nieko ir nereikia. Tokia vyrų prigimtis – jie ir ant grindų gali išsimiegoti. Žmona sanskrite vadinama stri – ta, kuri praplečia. Ji yra materialaus progreso variklis, ta, dėl kurios viskas daroma. Taigi, kai vyras apsiveda ir pradeda viską į namus nešti, žmona privalo suprasti, kad jis tai daro ne sau, o jai – savo brangiausiai. Ji turi tai įvertinti ir būti patenkinta bei dėkinga. Jeigu jos širdyje glūdi godumas, nepasitenkinimas, kad vyras per mažai stengiasi, tai iš tokių vedybų gero nelauk. Tik tada, kai vyras bus pakankamai atidus ir patenkins pačiutės poreikius, o ji, savo ruožtu, už tai jam jaus dėkingumą, bus doringa, ištikima ir sugebės tenkintis tuo, ką turi, tik tada galima tikėtis sėkmingo šeimyninio gyvenimo. Bhakti Vikaša Svamis pasakoja, kaip jis Bangladeše svečiavosi pas pagyvenusią šeimą. Vyras buvo labai senas ir nesveikas, todėl svečias išsikalbėjo su jo žmona. Jis paklausė, ar jie garbina Krišną. Moteris su meile ir gailesčiu pažvelgė į savo vyrą ir atsakė: „Žinoma, mes labai mylime Krišną, bet mano Dievas – tai mano vyras. Jis rūpinosi manimi visą gyvenimą, o dabar jau neužilgo keliaus pas Krišną. Aš irgi noriu patekti tenai, bet tik kartu su vyru“. Toje šeimoje karaliavo meilė ir abipusė pagarba. Jeigu mes trokštame tokios šeimyninės laimės, turime išmokti susikurti ją savo rankomis. Tam tikslui reikalinga vadovautis atitinkamais principais.

Septintoje Šrimadbhagavatam giesmėje Narada Munis nurodo keturias doringos žmonos pareigas. Pirmoji – tarnauti savo vyrui. Antroji – nesiginčyti su juo. Trečioji – gerai elgtis su jo giminėmis. Ketvirtoji – laikytis vyro duotų įžadų, tai yra, jeigu vyras davė įžadą kartoti šešiolika ratų, tai to įžado turi laikytis ir žmona. Jeigu visos tos pareigos bus pildomos, tai daugiau nieko ir nereikia, visa kita savaime bus gerai.

Čanakja Panditas yra pasakęs: „Pati sėkmės deivė ateina ir apsigyvena toje vietoje, kur niekas negarbina kvailių, kur gerai saugomas derlius ir kur žmona nesibara su vyru“. Atsimenu, kaip mes kartą, pamokslaudami kažkokiam valdininkui, pradėjome jam pasakoti, kokia turi būti tikra žmona. Jis klausėsi, o jo akyse žiebėsi vis didesnis entuziazmas ir pagarba Krišnos sąmonei. Galų gale jis sušuko: „Duokit greičiau man knygą! Aš parodysiu tai kvailei, kaip ji turi elgtis!“

Trečioje Šrimadbhagavatam giesmėje pavaizduojami Kašjapa Munio ir Devahuti santykiai. Juos komentuodamas, Šryla Prabhupada sako, kad žmona turi pripažinti vyro viršenybę, nes jo tokia prigimtis, jis nori vadovauti, o ji turi tenkintis priklausoma padėtimi, paklusti vyrui. Jeigu vyras viską kontroliuoja, pasikliaudamas grubia jėga ir kvailumu, tai protinga moteris jį valdo savo nuolankumu. Vienas indusas man pasakojo apie savo brolį, kuris visiems gyrėsi, kad nei viena moteris jam nekomanduos. Dabar jis vedęs ir pildo visas savo žmonos užgaidas. Nuolankumas – tai tikrai protingos moters ginklas. Pats Viešpats Višnu apie tai kalba devintoje Šrimadbhagavatam giesmėje. Kai Durvasa atsidūrė Vaikunthoje ir atbėgo pas Višnu, pastarasis pradėjo šlovinti savo bhaktas. Jis pasakė, kad yra pasiruošęs išpildyti bet kokį jų prašymą, panašiai kaip vyras pildo visus nuolankios žmonos kaprizus. Bhakta užkariauja Viešpatį savo nuolankumu. Ir lygiai taip pat žmona valdo vyrą savuoju nuolankumu.

Trečioje Šrimadbhagavatam giesmėje kalbama apie kitus du principus – višrambhą ir gauravą. Pirmasis reiškia, kad tarpusavio santykiai turi būti labai artimi. Tačiau reikia išlaikyti ir tam tikrą distanciją – gauravą. Bendravimas neturi virsti familiarumu. Kad santykiai būtų geri, reikia laikytis savotiško aukso vidurio.

Būti laimingu – tam tikras menas, ir tradicinėse visuomenėse jo mokina nuo pat mažens. Yra daug laimingų šeimų, įvaldžiusių šį meną. Nors skyrybos Indijoje jau irgi leidžiamos, bet jų būna gal tik kokie pusantro ar du procentai nuo tuoktuvių skaičiaus. Palyginimui – Rusijoje skyrybos pasiekė garbingą septyniasdešimties procentų ribą, o Amerikoje per pirmuosius tris vedybinio gyvenimo metus išyra septyniasdešimt penki procentai šeimų. Vienas jaunas bengalas pabuvojo Amerikoje ir netrukus grįžo spjaudydamasis. Jis pasakojo: „Kai vyras nuveža žmoną į darbą, atsisveikindamas jis ilgai ją bučiuoja, kad visi matytų jų nepaprastą meilę. O paskui skiriasi – taip pat lengvai, kaip ir bučiuojasi“. Rusijoje ta pati situacija, visur baisi meilė – filmuose, knygose... Ir taip pat kuo lengviausiai skiriasi. Indijoje nepamatysi, kad vyras viešai bučiuotų savo žmoną, bet ten tarp jų vyrauja meilė ir parama.

Varnašramos sistemoje vedybos organizuojamos. Tai labai svarbus principas, kurio vakariečiai niekaip negali suprasti. Jie klausia: „Kaip galima vesti moterį, kurios niekada net nematei?“ Tačiau Indijoje tai įprasta situacija – vaikinas ir mergina savo vestuvėse matosi antrą kartą. Vienas žurnalistas paklausė kaimiečio, kaip jie organizuoja vedybas be meilės, ir tas atsakė, kad jūs, vakariečiai, apsivedate su tuo, kurį mylite, o mes mylime tą, su kuriuo apsivedame“. Kai jaunuoliai iki vedybų susitikinėja, jų santykiai nebūna labai tvirti ir stabilūs, nes jų pagrindas – sukilę hormonai, ypač pavasarį. Jų įtakoje jaunuoliai galvoja, kad jų meilė amžina, bet kai hormonai nurimsta, jie žiūri vienas į kitą visai kitaip: „Ko jai iš manęs reikia? Ko jis iš manęs nori?“

Jeigu žmogus vadovaujasi tik savo jausmais, tai tik retais atvejais, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, rezultatai gali būti neblogi. Bet jeigu vedybas organizuoja žmonės, kurie puikiai žino abiejų jaunuolių polinkius ir savybes, tada žymiai daugiau šansų, kad jos bus sėkmingos. Parenkant poras, reikia atsižvelgti į interesų bendrumą bei vidujinį artumą. Astrologijoje yra dešimt kriterijų, kurie apsprendžia lyčių suderinamumą, ir vienas iš jų nurodo, kad jaunavedžiai turi priklausyti tai pačiai grupei, o jų yra trys: žmonės, rakšasai ir devai, arba pusdieviai. Bet kokie derinukai čia labai nepageidaujami. Kai santykiuose svarbiausią rolę vaidina hormonai, mes prisirišame, o iliuzijoms išsisklaidžius, mes liekame nežinia su kuo ir kodėl. Kodėl visos pasakos baigiasi tuo, kad jie apsivedė? Romantika trunka ilgiausiai šešis mėnesius, kol veikia hormonai, o paskui viskas praeina, tu žiūri į šalimais esantį žmogų ir galvoji: „Nejaugi aš dabar visą gyvenimą turėsiu su ja gyventi?“ Todėl nieko nuostabaus, kad šeimos išyra taip lengvai ir greitai.

Jeigu tarpusavio prisirišimą palaiko tik emocijos, tai norint jį išsaugoti, reikia, savo ruožtu, kažkaip palaikyti ir pačias emocijas, kad jos nenuslūgtų. Reikia kuo daugiau džiaugtis vienas kitu ir šalinti visas kliūtis, kurios tam trukdo, pavyzdžiui, vaikus. Juos reikia kam nors atiduoti – tėvams ar darželiui, o patiems mėgautis savo bendrija iki sąmonės netekimo. Tokioje šeimoje vaikai įsisavina vienintelę taisyklę: svarbiausia – ne pareiga šeimai ir visuomenei, svarbiausia – mano malonumai. Taip atsiranda egoistinių, juslinių malonumų kultūra, individualizmas, kur viskas persmelkta mus draskančiu savanaudiškumu. Tokia kultūra pasmerkta žūčiai.

Į vedybas reikia žiūrėti labai atsakingai, nes nuo jų tvirtumo priklauso, kokie bus vaikai. Juk būtent jie kurs būsimą visuomenę. Todėl vediniais laikais šeimos kūrimui ir vaikų auklėjimui buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Tada vedybos tarp skirtingų kastų atstovų buvo griežtai reglamentuotos. Buvo trys atvejai: leistinos, palankios ir draudžiamos vedybos. Leistinos vedybos – kai vyras priklauso aukštesnei kastai, nei moteris, ir tai buvo daugiau ar mažiau normalios vedybos. Kai sutuoktiniai priklausydavo vienai kastai, tai buvo laikoma palankiausiomis vedybomis. Tuo atveju, kai moteris priklausydavo aukštesnei kastai, vedybos buvo kategoriškai draudžiamos.

Varna-sankara, nepageidautini palikuonys, gimstantys iš mišrių vedybų, buvo skirstomi į keturiolika tipų, ir žemiausią padėtį ten užėmė čandalai – moterų brahmanių ir vyrų šudrų. Vaikai yra santuokos rezultatas, ir apie juos reikia galvoti. Kad jie užaugtų kaip normalūs žmonės, santuoka irgi turi būti normali. Žmonės galvoja, kad vaikas automatiškai gauna sutuoktinių savybes, ir jeigu moteris yra brahmanas, vadinasi, ir vaikas toks bus. Nieko panašaus, jeigu jos vyras šudra, tai vaikas bus čandalas.

Kartą Bernardui Šou, kuris buvo labai jau neišvaizdus, pasipiršo garsi gražuolė: „Misteri Šou, aš daug apie jus girdėjau ir žinau, kad jūs labai protingas. Įsivaizduojate, kokie būtų mūsų vaikai? Jie turėtų mano išvaizdą ir jūsų protą“. Rašytojas atsakė: „Visa tai labai kilnu, bet įsivaizduojate, kokie bus tie vaikai, jeigu turės mano išvaizdą ir jūsų protą?“

Mes žinome, kad vaikas perima sąmonę iš tėvų, ir tokią, kokią jie turėjo pradėjimo metu. Panašiai, kaip mes visą gyvenimą ruošiamės svarbiausiam išbandymui – mirties momentui, taip ir šeimyniniame gyvenime visada reikia ruoštis vaiko pradėjimui ir auklėjimui. Jeigu mes tai darome teisingai, tai ir vaikai būna geri, ir atvirkščiai. Pavyzdžių daug. Šrimadbhagavatam yra pasakojimas apie idealius sutuoktinius – Diti ir Kašjapą. Tai buvo labai išaukštintos asmenybės, tiesioginiai Viešpaties Brahmos palikuonys. Ir vis tik jiems gimė didžiausias demonas – Hiranjakašipu. Kodėl? Todėl, kad Kašjapa Munis pradėjimo metu juto geismą, o Diti – pavydą. Vyrą ji suviliojo tik iš pavydo savo seseriai, todėl šios sueities rezultatas buvo vaikas, kupinas pavydo, garbės troškimo ir geismo.

Dar viena istorija, apie Prahlado gimimą, irgi perspėja, kad pradėjimo metu reikia būti labai atsargiu. Kaip pas didžiausią visatos demoną galėjo gimti toks sūnus, kaip Maharadža Prahladas? Kartą Hiranjakašipu ėmėsi didelių askezių. Pusdieviai, aišku, labai susirūpino ir ėmė galvoti, ką daryti. Narada Munis juos nuramino: „Nesijaudinkite, aš pasistengsiu, kad jam nieko neišeitų“. Jis pasikalbino savo gerą draugą Parvati Munį, abu pasivertė žvirbliais ir nuskrido ten, kur Hiranjakašipu stovėjo ant vienos kojos šalia liepsnojančio laužo. „Žvirbliukai“ įsitaisė medyje šalia jo, pasivalė plunksneles ir ėmė čirškauti: „Om namo narajanaja, om namo narajanaja...“ Galite įsivaizduoti demono savijautą, kuris atlieka rūsčias askezes, o šalia kažkas kartoja jo pikčiausio priešo vardą. Pradžioje jis tik piktai žvalgėsi į „žvirblius“, bet kai tas nepadėjo, griebė akmenį ir šveitė jį į medį. „Žvirbliai“ nuskrido, bet askezė buvo sugadinta. Hiranjakašipu taip susinervino, kad jau nebegalėjo viską pradėti iš naujo. Jis grįžo į rūmus, tačiau ir ten nerado vietos. Ausyse nuolatos tebeskambėjo nekenčiamas vardas – om namo narajanaja... Galiausiai jis nusprendė užsimiršti žmonos glėbyje, bet veltui. Net sueities metu jam iš galvos neišėjo ta nelemta mantra, ir dėl to jiems gimė Maharadža Prahlada.

Tai labai didelė tema, aš paliečiau tik kai kuriuos jos aspektus. Tačiau esmė ta, kad mes pagaliau turime tapti civilizuotais žmonėmis.

Kas liečia rasą, santykius su kitais žmonėmis, reikia pasakyti, kad tai svarbiau už bet kokius materialius dalykus. Rupa Gosvamis sako, kad meilė pasireiškia tarpusavio pokalbiuose, kartu pagerbiant prasadą, apsikeičiant dovanėlėmis. Bet visada pirmoje vietoje turi būti santykiai. Nesvarbu, ką jūs valgote, kalbate ar dovanojate, – visa tai tik priemonės išreikšti savo meilę ir pagarbą. Tačiau šiuolaikinėje kultūroje didžiausias dėmesys skiriamas būtent priemonėms, o ne patiems santykiams bei jų pobūdžiui. Todėl dabar jie tokie trumpalaikiai.

Krišna sako, kad Jam reikalingas tik pats atsidavimas, su kuriuo Jam kažką siūlome, o ne tai, ką siūlome. Jis Pats užsiima įvairia veikla ne todėl, kad Jam to reikėtų, bet tik tam, kad galėtų keistis santykiais su Savo bhaktomis. Krišnai nesvarbu, ką mes darome, Jam svarbu, kaip mes tai darome.

Dostojevskis kartą pasakė: „Kuo labiau aš myliu visą žmoniją aplamai, tuo labiau nemėgstu kiekvieno atskirai paimto individo“. Mes dažnai atsiduriame analogiškoje situacijoje, ir mūsų lekcijose suskamba patetiškos frazės apie gailestingumą, žmonijos gelbėjimą ir panašiai. Bet kai reikalas liečia konkrečius žmones, ir dar tuos, kurie yra šalia, mūsų antipatija jiems darosi tokia pat didelė, kaip ir noras vaduoti žmoniją.

Mūsų filosofija apeliuoja į asmenybes, ir kai tapsime asmenybėmis, kai atsiras asmenybiniai tarpusavio santykiai, viskas atsistos į savo vietas. Tada mes turėsime tikrąjį gailestingumą ir suprasime savo pareigas patiems sau, Šrylai Prabhupadai ir Viešpačiui Čaitanjai. Ir nereikės kalbėti apie varnašramą. Dabar tie pokalbiai reikalingi todėl, kad mes niekaip nerealizuojame tos paprastos tiesos, jog nesame kūnai. Tapę žmonėmis, mes pajėgsime įgyvendinti ir didesnius dalykus, ne tik reikšti normalius žmogiškus jausmus ir vienytis siekiant bendro tikslo – Krišnos sąmonės. Tik tada, kai visa tai bus, mes galėsime atlikti savo misiją kaip organizacija ir paskleisti Krišnos sąmonę. Dabar tai daro tik pavieniai didvyriai, kiti užsiima neaišku kuo. Tie didvyriai, nepaisydami audrų bei revoliucijų, kovoja toliau, duodami žmonėms knygas. Kartu mes turime jiems akivaizdžiai parodyti, koks gėris yra tose knygose, kitaip jų net dorai platinti negalėsime. Todėl reikia susikišti savo egoizmą į kišenę, būti žmonėmis ir viskas palaipsniui susitvarkys. Ir jokia galybe neužmiršti aukščiausio tikslo. Atminkime, kad mes ne kūnai ir kad Šryla Prabhupada mus išgelbėjo, duodamas patį aukščiausią, koks tik gali būti, žinojimą. Pasistenkime perduoti jį kitiems. Mūsų pareiga – būti laimingais ir stengtis, kad kiti taip pat būtų laimingi. Neužmirškime šito, tada viskas bus gerai, o gyvenimo pabaigoje mes būtinai prisiminsime kokią nors mantrą, kad ir om namo narajanaja.

 

Klausimai ir atsakymai

 

Klausimas: Kodėl žūsta civilizacijos, kurios tikėjo į Dievą?

Atsakymas: Kol tikėjo – gyveno. Žuvo, kai nustojo tikėti. Toks visų civilizacijų gyvenimo ciklas. Pradžioje būna tikėjimas, askezės, paskui pradeda vyrauti materialūs malonumai. Pavyzdžiui, amerikiečiai. Jų protėviai čia atkako, gelbėdamiesi nuo religinių persekiojimų. Tai buvo nuoširdžiai tikintys žmonės, todėl ir ant dolerio užsirašė: „Mes pasikliaujame Dievu“. Jie susikūrė civilizaciją, gerą karmą ir dabar tuo mėgaujasi. Bet kažkuriuo metu ta karma išseks ir geras gyvenimas pasibaigs. Civilizacijų žūtis susijusi su tuo, kad žmonės užmiršta Dievą ir panyra į materialių malonumų kupiną gyvenimą.

 

Klausimas: Moteris gali keisti vyro smegenų darbo režimą, juslinį mąstymą perjungdama į loginį. O jeigu žmogus neturi savo moters?

Atsakymas: Reikia įsitaisyti kitą perjungėją. Juo gali būti vediniai šventraščiai. Knygos, kurias mes skaitome ir platiname, turi įsikūnyti mumyse, tapti realizuotu žinojimu. Tada nepateksime į jokias materialias pinkles ir nepasiduosime aistroms. Jeigu viso to nėra, tada, žinoma, sunku vienam. Reikia susirasti žmoną, ir jai išaiškinti, kaip ji turi mane perjunginėti. Norėdama teisingai atlikti tokią užduotį, ji taip pat turės skaityti knygas. Šeimoje sutuoktiniai turi savuosius, specifinius vaidmenis. Vyras yra šeimos galva, savo intelektu bei turima agresija jis tempia paskui save visą šeimą. Moters pareigos – neleisti pasukti atgal, todėl ji eina paskui. Kai vyras bando pasukti šeimos vežimą atgal, moteris įsispiria ir sako: „Na, jau ne, atgal – nei žingsnio“. Kai vyras yra vienas ir nelabai stiprus, jis deda vieną žingsnį pirmyn, vieną – atgal, ir čia jam reikalinga dharma-patni, religinga žmona.

 

Klausimas: Kaip pajusti potraukį atsidavimo tarnystei?

Atsakymas: Įvairiai, pavyzdžiui, dalyvaujant kirtanuose. Jeigu juos veda žmogus, turintis tą potraukį, tai jis persiduoda ir kitiems. Potraukį šventraščių skaitymui gausite iš žmogaus, kuris pats mėgsta juos skaityti. Tiesiog atsiverkite jam, ir tas potraukis persiduos jums.

 

Klausimas: Ką daryti tiems bhaktoms, kurie kenčia nuo savo anarthų ir kartu bijosi apsivalymo proceso?

Atsakymas: Yra toks pastebėjimas: „Bijai vilko – neik į mišką“. Jeigu mes bijome apsivalyti, tai tuo užsiimti nereikėtų. Pas žmogų turi būti karštas troškimas ir supratimas, kad tai būtinas dalykas. Apsivalymas vyksta skausmingai, bet kitos išeities nėra, ir atsidavimo tarnystė – tai pats neskausmingiausias būdas, tuo labiau, jeigu žmogus viską daro teisingai. Baimė atsiranda tada, kai jis įsivaizduoja, jog be gimtųjų anarthų bus labai nuobodu. Jis myli savo anarthas, atseit gyvenimas be jų – tai kaip sriuba be druskos. Prėskas gyvenimas. Galų gale, ar labai jau kas nori būti teisuoliu? Žmonių nuomone, tai visiškai neįdomu, gyvenimas praranda savo žavesį. Štai kodėl mes nenorime išsiskirti su anarthomis. Bet kai jos žmogų tiek nukamuoja, kad jis praranda viltį, tada jau galima pakovoti. Viskas priklauso nuo noro. Jis stiprėja, kai žmogus skaito atitinkamas knygas. Ir ne tik skaito, bet ir duoda jas kitiems, pasakoja, ką perskaitė, – vienu žodžiu, pamokslauja. Geriausia, ką čia galima padaryti, – tai kiekvieną dieną išeiti į gatvę ir bandyti aiškinti žmonėms, kas tose knygose yra. Tada ir pats daugiau pradedi suprasti, ir potraukis dvasinei praktikai sustiprėja. Kuo daugiau žmogus pamokslauja, tuo lengvesnis apsivalymo procesas, tuo saugesnis jis jaučiasi, nes kai mes pamokslaujame, tai pirmiausia pamokslaujame sau.

 

Klausimas: Krišna sako, kad iš Savo bhaktos, kuriam Jis palankus, Jis paima viską. Žinot, kai skaitai tokį tekstą ir lauki, kad Krišna neužilgo viską iš tavęs atims... Bet gal aš neteisingai suprantu šiuos žodžius?

Atsakymas: Žinoma, neteisingai, nes Krišna sako: „Aš taip elgiuosi su tais, kuriems esu labai palankus“. Taigi, nepergyvenkite, iki tokio lygio jums dar toli. Ne taip paprasta jį pasiekti. Sakoma, kad tam, kuris patinka Krišnai, Jis duoda, o iš to, kurį Jis myli – viską atima. Malaizijoje yra daug indusų, ir visi jie garbina Ganešą. Krišnos jie prisibijo dėl Jo fleitos, nes tiki, kad Krišnai ją pučiant, dingsta visos materialios gėrybės, fleita jas išpučia.

 

Klausimas: Kaip reikėjo pasielgti tam brahmanui, kuris akmenimis skaičiavo kaimynės klientus?

Atsakymas: Jam reikėjo užeiti pas ją į svečius ir pasakyti: „Turiu įdomią knygą, Bhagavadgyta vadinasi. Ten viskas pasakyta. Nori?“

 

Klausimas: Ką reiškia žodžiai „sekti savo vyro pėdomis“?

Atsakymas: Tai reiškia, kad žmona turi padėti vyrui, turi vadovautis jo principais. Jai nereikia atlikinėti tokias pačias askezes, nes gali būti per sunku, bet jos pareiga – laikytis vyro principų kiek tik įmanoma. O kai neįmanoma – padėti jam jų laikytis. Taip ji gaus tuos pačius rezultatus. Moteriai lengviau, jai užtenka susirasti gerą vyrą ir paskui jam tarnauti. Daugiau nieko nereikia.

 

Klausimas: O ar ji, betarnaudama vyrui, neapleis kelio dėl takelio, tai yra, ar neužmirš tikslo?

Atsakymas: Tradicinėje vedinėje visuomenėje žmona į vyrą žiūri kaip į Krišnos atstovą. Jeigu vyras tikrai tarnauja Krišnai ir kartu su savimi veda žmoną, tai jos tarnystė vyrui niekuo nenusileidžia jo tarnystei. Ir tikslas niekur nedingsta. Ji kartu su vyru nori grįžti pas Krišną, kas čia blogo? Lygiai kaip Devahuti, kuri tarnavo vyrui ir pagimdė Patį Krišną – Kapila Munį, kuris vėliau jai davė Savo pamokymus. Asmeniniai sielos ir Krišnos santykiai užsimezga tarnaujant kitai sielai. Tarnystė kitiems žmonėms, tarnystė guru – tai pagrindinis varnašramos sistemos principas.

Septintoje Šrimadbhagavatam giesmėje pasakyta, kad žmona turi tarnauti vyrui ir išvardinti atitinkami principai, o toliau nurodyta, jog tuo atveju, kai vyras yra puolęs žmogus, moteris neįpareigojama jam tarnauti. Bet šis nurodymas nėra privalomas. Vyresniosios Šrylos Prabhupados sesers vyras buvo beviltiškas girtuoklis ir mėsėdis, jis pažeidinėjo visus principus. Ji ištekėjo, nieko apie tai nežinodama, bet atsidūrusi tokioje padėtyje, visą gyvenimą nuolankiai jam tarnavo. Šryla Prabhupada sakė, kad iš jų trijų (dar buvo jaunėlė sesuo) mano vyresnė sesuo – labiausiai atsidavusi Dievui. Ji pildė savo pareigas, nekreipdama į nieką dėmesio. Nirandžana Svamis pasakojo apie indę, gyvenančią Amerikoje, kurios vyras taip pat nesilaikė jokių principų. Ji parašė Maharadžui, kad dabar, kai jos vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas, likusį gyvenimą ji pašvęs Krišnos tarnystei. Ši mata-dži kartoja šešiasdešimt keturis ratus, lankosi mūsų šventyklose ir jaučiasi labai laiminga. Ji atliko savo pareigą.

Jeigu mes nuolankiai pildysime savo pareigas tokiose sudėtingose situacijose, o jų rezultatus atiduosime Krišnai, tai labai paspartins mūsų dvasinį progresą. Ir pirmiausia didės nuolankumas. Tai sudėtinga, bet mums prieš akis – gyvi pavyzdžiai.

 

Klausimas: Kodėl atsitinka, kad dvasinėje bendruomenėje žmonės praranda ir tikėjimą, ir pagarbą autoritetams?

Atsakymas: Priežastys būna įvairios. Viena iš jų – mūsų anarthos. Arba didelis prisirišimas prie materialaus pasaulio. Mes juk įpratę nieko negerbti, arba galvojame, kad gerbti reikia tik tuos, kurie nusipelnė mūsų pagarbos. Tačiau gerbti reikia visus ir pirmiausia vyresnius. Tada atsiranda apsauga. Tokioje visuomenėje, kur vyrauja visapusiška pagarba, žmogus yra gerai apsaugotas. O gyvenant tarp tų, kurie tik ir ieško ydų kituose, visada norisi ką nors sukvailinti.

Kodėl taip darosi? Todėl, kad mes netinkamai išauklėti ir neturime supratimo, kas yra pagarba. Bet pagrindinė priežastis tikriausiai – tai nuolankumo trūkumas. Mes daugiau mažiau didžiuojamės savimi, bet norint gerbti kitus, reikalingas kažkoks nuolankumo minimumas. O dabar? „Aš gerbiu tik savo mokytoją, visi kiti – tiek jau to, patylėsiu“.

 

Klausimas: Ar protas – realus dalykas, ar tik kažkokia iliuzija?

Atsakymas: Aišku, realus. Septintame Bhagavadgytos skyriuje Krišna sako, kad šis pasaulis sudarytas iš aštuonių materialių elementų. Tai penkios stichijos – vanduo, ugnis, oras, eteris ir žemė, bei trys subtilūs elementai – protas, intelektas ir netikras ego. Nors tie subtilūs elementai ir sunkiau apčiuopiami, bet priklauso tai pačiai materialiai substancijai. Jautresni žmonės juos netgi jaučia. Protas net per daug realus, būtų gerai, jeigu jis būtų tik iliuzija, tada su juo būtų galima lengviau susidoroti.

 

Kai žmogų visiškai kontroliuoja karma, protas tarnauja juslėms. Jogos praktika stiprina protą, ir tada jau jis valdo jusles. Pas normalų, dvasingą žmogų taip ir turi būti. Bet paprastai juslės pariša protą.

 

Klausimas: Kaip rasti tą aukso vidurį – per daug neatsižadėti ir neprisirišti?

Atsakymas: Bhagavadgytoje Krišna aiškina, kad joga – tai judėjimas kelio viduriu. Taip eidamas, žmogus būna laimingas, nes išvengia kraštutinumų. Čia nieko sudėtingo, tereikia lavinti savo intelektą, ir jis mus išves, kur reikia. Dar daugiau, kai žmogus tarnauja Krišnai, tai Jis Pats  veda tokį žmogų ir duoda jam intelektą, kuris padeda laikytis to aukso vidurio. Nereikia nieko išradinėti, tereikia atsiduoti Krišnai. Tada viskas vyks natūraliai. Žmogus ramiai ir nesimėtydamas eis per gyvenimą, vedamas intelekto.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis