Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

PENKIOS GALINGOS ATSIDAVIMO TARNYSTĖS FORMOS

 

Iš visų šešiasdešimt keturių bhakti angų penkios paskutinės: tarnystė Šry Murti pėdoms, Šrimadbhagavatam skaitymas, bendravimas su išaukštintais vaišnavais, švento vardo kartojimas ir gyvenimas Mathuroje, – yra pačios galingiausios.

Atsidavimo nektaro trylikto skyriaus pradžioje Šryla Prabhupada rašo: „Šios penkios atsidavimo tarnystės formos tokios galingos, kad net neofitui, teturinčiam menkiausią potraukį kuriai nors iš jų, gali sukelti atsidavimo ekstazę“. Tai reiškia, kad jos netgi materialistą gali pakylėti į bhavos lygį.

Faktiškai visas ISKCON‘as remiasi šiais principais: mes kiekvieną dieną klausomės Šrimadbhagavatam, su didžia meile ir prašmatnumu garbiname šventyklose Dievybes (mūsiškiai garbinimo standartai pasaulyje patys aukščiausi), kartojame ir giedame šventus vardus. O šventyklas Šryla Prabhupada pagrindinai statė Vrindavane ir Majapure.

Šešiasdešimtas principas

Šry murter-anghri-sevane arba šradha-purvaka-murti – tarnystė Šry Murti pėdoms.

Ši utama-bhakti forma nuo kitų angų, liečiančių Dievybių garbinimą, skiriasi tuo, kad yra atliekama su ypatinga meile. Bhakta taip prisirišęs prie Šry Murti pėdų, kad nenori nieko kito, tik joms tarnauti. Jeigu žmogus Dievybėms tarnauja be įžeidimų, jis, nepriklausomai nuo sąmonės būklės, iškart pasiekia labai aukštą lygį ir pajunta didelį prisirišimą prie Viešpaties, bhavą. Tai patvirtina daug pavyzdžių.

Kai Ramanudžačarja buvo ištremtas iš Šry Rangamo, jis atėjo į Jadavadri miestą, kur atrado labai gražią Višnu Dievybę, Jadavadri-pati, kurią pudžariai kažkada paslėpė nuo musulmonų. Surastą Dievybę Ramanudžačarja įkurdino vietinėje, labai prabangioje šventykloje, ir visi tuo labai džiaugėsi.

Bet kartą Jadavadri-pati atėjo pas Ramanudžačarją sapne ir pareiškė: „Aš negaliu išeiti pasivaikščioti. (Prie kiekvienos Dievybės yra maža Dievybė – utsava-murti, kurios pavidalu didžioji Dievybė eina pasivaikščioti). Man čia nuobodu, nes Aš neturiu Savo mažojo draugo. O jis yra Delyje, sultono rūmuose, ir ten Mane vadina Rama-prija. Prašau, nuvyk tenai ir atgabenk Mane Man“.

Nepaisydamas, kad Delis tuo metu buvo musulmonų valstybės sostinė, Ramanudžačarja nesvyruodamas išvyko. Gavęs sultono audienciją, jis jam pasakė: „Aš atvykau pasiimti Rama-priją“. Sultonas atsakė, kad yra didžiulė patalpa, prikimšta visokiausių Dievybių, ir svečias gali pasirinkti kokią tik nori.

Tačiau Ramanudžačarja Rama-prijos ten nerado ir paklausė, gal rūmuose dar kur nors yra Dievybių. Sultonas prisiminė, kad jo duktė Bibi Lančimar visą laiką praleidžia su kažkokia lėle – ją rengia, migdo, na, kaip tai paprastai daro visos mergaitės. Kai jie įėjo į sultono dukters apartamentus, Ramanudžačarja tuoj pamatė Rama-priją, labai apsidžiaugė ir pasakė: „Imu!“ Sultonas tik pečiais patraukė: „Imk“.

Tačiau kai sultono duktė pasigedo savo „lėlės“, ji visiškai prarado gyvenimo džiaugsmą, ir sultonas suprato, kad, ko gero, padarė lemtingą klaidą. Jis tuoj pat pasiuntė žmones vytis Ramanudžačarją. Su jais išvyko ir Bibi Lančimar kartu su savo sutuoktiniu Kuvera. Jie ilgai vijosi Ramanudžačarją, bet jis, numatydamas, kad gali būti gaudynės, ėjo niekam nežinomais keliais. Kai persekiotojai suprato, kad Ramanudžos pagauti jiems nepavyks, jie nusprendė grįžti į Delį. Bibi Lančimar prisirišimas prie Rama-prijos buvo toks stiprus, kad ji vos nemirė iš sielvarto, kai sužinojo tokį sprendimą. Kuvera, matydamas, kas darosi su jo sužadėtine, pasiūlė jai toliau ieškoti Rama-prijos, šįkart dviese.

Kai jie pasiekė Jadavadri miestą, Bibi Lančimar tuoj pajuto, kad Tas, kurio ji ieško, yra čia. Vedina savo meilės, ji surado Jadavadri-pati šventyklą, o joje kambarį, kuriame buvo Rama-prija. Ramanudžačarjai neliko nieko kito, kaip tik pasiūlyti mergaitei būti pudžare šioje šventykloje. Bibi Lančimar džiaugsmingai sutiko, bet jau po dviejų savaičių ji gavo vastu-sidhi ir grįžo į dvasinį pasaulį. Jos meilė Rama-prijai buvo tokia didelė, kad pas ją nebebuvo jokių kitų prisirišimų. Jos sužadėtiniui-musulmonui tai padarė tokį stiprų įspūdį, kad jis pasiliko šventykloje giedoti bhadžanus, šlovinančius Rama-priją.

Dar ir dabar daugelyje pietinės Indijos šventyklų, apart altoriaus, skirto Višnu, yra dar du altoriai – Jo žmonai ir musulmonų sultono dukrai, kuri taip pat laikoma Jo žmona. Be to, Šry Rangame Ranganatho šventės metu žmonės puošiasi musulmoniškais rūbais, kviečiasi musulmonų muzikantus ir kelia musulmoniškas vestuves Ranganathui ir Jo sužadėtinei-musulmonei. Kiekvieną rytą Ranganathui šventykloje siūlomi čapačiai (musulmoniški paplotėliai), tokiu būdu paminint Delio sultono dukters meilę.

Norėdamas pavaizduoti, kaip šry murter-anghri-sevanos dėka ateina bhava, Rupa Gosvamis padeklamuoja: „Mano drauguže, jeigu tu dar nori džiaugtis savo draugų materialiame pasaulyje bendrija, tai nežiūrėk į Krišną, stovintį ant Jamunos kranto prie Keši-ghatos. Tai kerinčių akių Govinda. Jis pūčia Savo fleitą, Jo galvą puošia povo plunksna, ir visa Jo figūra užlieta mėnesienos šviesa“.

Šios Rupa Gosvamio eilės vaizduoja virakti, abejingumą materialiam pasauliui. Jis parodo, kas vyksta su žmogumi, pradėjusiam su meile tarnauti Dievybei. Tarp kitko, jis išskiria Govindos formą, kuriai pats ir tarnavo.

Šešiasdešimt pirmas principas

Šry bhagavat-artha-asvadah – mėgavimasis Šrimadbhagavatam veikalu.

Ši atsidavimo tarnystės forma – tai ne įprastinis Šrimadbhagavatam klausymasis, tai gėrėjimasis jos slaptingiausia prasme, bhagavata-artha-asvadah. Rupa Gosvamis ją iliustruoja tekstu iš pačio veikalo: nigama-kalpa-taror galitam phalam / šuka-mukhad amrita-drava-samyutam / pibata bhagavatam rasam alayam / muhur aho rasika bhuvi bhavukah – o patyrę ir mąslūs žmonės, ragaukite Šrimadbhagavatam, nunokusį vedinės literatūros troškimų medžio vaisių. Jis iškrito iš Šry Šukadeva Gosvamio lūpų, todėl tapo dar skanesnis, nors jo sultyse esantis nektaras ir anksčiau teikė begalinį pasitenkinimą visiems, įskaitant ir išsivadavusias sielas.

Mums labai svarbu gerai suprasti, ką tai reiškia – mėgautis slaptinga Šrimadbhagavatam tekstų prasme. Aiškindamas aukščiau pateiktą tekstą, Dživa Gosvamis Šrimadbhagavatam lygina su prinokusiu mango vaisiumi be žievės ir kauliuko. Jis sako, kad Šrimadbhagavatam veikale yra tiktai rasa ir nieko daugiau, išskyrus rasą, o todėl ją reikia gerte sugerti. Gerti vėl ir vėl, muhur, nes Šrimadbhagavatam išpildo bet kokius žmogaus norus, nigama-kalpa-taru. Žodis nigama reiškia visus vedinius šventraščius, kuriuose esančių nurodymų vykdymas įgalina pasiekti arthą, kamą ir mokšą. Klausantis Šrimadbhagavatam, galima gauti premą – aukščiausią visų nigamų tikslą. Sakydami, kad Šrimadbhagavatam veikale nėra nieko, išskyrus rasą, mes turime galvoje, kad ten nėra nieko, išskyrus tyrus santykius su Krišna. Apie tai, kad Dievas – tai rasa, kalba įvairūs šventraščiai. Pavyzdžiui, Taitirja-upanišadoje sakoma: raso vai sah – Jis yra tiktai rasa. Kai žmogus skaito Šrimadbhagavatam, jam palaipsniui atsiveria giluminė Viešpaties ir Jo bhaktų santykių prasmė, ir kartu jis pajuntą to prasmingumo žavesį. Šis susižavėjimas gali vis labiau stiprėti ir tęstis iki pat mirties, nes Bhagavatam esanti išmintis beribė. Ja gali mėgautis netgi alajam, išsivadavusios asmenybės.

Šiame tekste taip pat sakoma, kad Šrimadbhagavatam gali suprasti tiek rasikos, tiek bhavukos, sentimentalūs žmonės. Čia kalbama ne apie eilinį materialistinį sentimentalumą, o apie motyvacijos nebuvimą, kurią Rupa Gosvamis mini Bhakti-rasamrita-singhu mangalačaranoje. Neverta Šrimadbhagavatam supratimui taikyti logiką. Yra kai kas pranašesnio už ją, o tikrasis dvasingumas randamas toli už mūsų intelekto ribų.

Lyginant Šrimadbhagavatam su prinokusiu mango vaisiumi, taip pat kalbama apie metodą, kurio dėka šis vaisius patenka pas žmogų. Kad vaisiai nenukentėtų, krisdami nuo medžio, juos renka, atsargiai perduodami iš rankų į rankas. Panašiai ir Bhagavatam esantis žinojimas perduodamas paramparos būdu, kuris jį apsaugo nuo gunų poveikio ir neleidžia užsiteršti netikromis motyvacijomis. Taip pat sakoma, kad dėl to, jog papūga Šuka (Šukadeva Gosvamio forma dvasiniame pasaulyje) palietė Bhagavatam savo snapu, šis vaisius pasidarė dar saldesnis.

Visoje indiškoje tradicijoje yra tik du kūriniai, neturintys vėlesnių variantų; visi kiti atkartojami daugybėje redakcijų. Pavyzdžiui, iš visų Puranų nėra nei vienos (išskyrus Šrimadbhagavatam), kuri iki dabar būtų išsaugojusi savo pirminį pavidalą. Bhagavata-purana – vienintelė, pasiekusi mus tokia, kokią ją prieš penkis tūkstančius metų parašė Šryla Vjasadeva. Mūsų ačarjos pateikia daugybę citatų iš Padma-puranos, bet jų nėra nei viename šiuolaikiniame šios Puranos leidinyje. Kitas šventraštis, išlikęs nepaliestas – tai Bhagavadgyta, nors yra daugiau kaip šimtas įvairiausių Mahabharatos variantų. Kai Vjasadeva Madhvačarjai pavedė parašyti Mahabharatai komentarus, tas iš visų variantų atsirinko vienintelį tikrąjį, ir toliau jis buvo perduodamas parampara.

Bhakti-rasamrita-sindhu veikale Rupa Gosvamis pateikia tekstą, kuris pailiustruoja Šrimadbhagavatam klausymosi sukeltą efektą: „Mano brangus neišmanėli, man regis, tu jau esi klausęsis palaimingosios Šrimadbhagavatam, išjuokiančios karminės veiklos rezultatų, ekonominės gerovės ir išsivadavimo troškimą. Dabar, tikiuosi, jau niekas nesutrukdys Dešimtos giesmės tekstams, vaizduojantiems Viešpaties žaidimus, palaipsniui įeiti į tavo ausis ir pasiekti širdį“.

Žmogų, kuris klausosi Šrimadbhagavatam, Rupa Gosvamis vadina sanskrito žodžiu, kuris verčiamas kaip „kvailelis“ arba „mažas vaikas“. Kaip ir tas vaikas, žmogus ne visada supranta užslėptą Dešimtos giesmės prasmę, tačiau jos klausydamasis, jis jau nesidomi kitų šventraščių siūlomais dalykais – dharma, artha, kama ir mokša. Kaip ir šradha-purvaka-murti atveju, Rupa Gosvamis išskiria Govindos pavidalą. Bet čia jis mūsų dėmesį nukreipia į Dešimtąją giesmę, kuri padaro žmogų abejingu materialiam pasauliui, o tai yra tas pats bhavos požymis, kaip ir pirmuoju atveju – virakti.

Šrimadbhagavatam, kaip viena iš aštuoniolikos Puranų, formaliai priskiriama smriti kategorijai, tačiau iš tikrųjų (ir Dživa Gosvamis tai įrodo sandarbhose) ji yra šruti. Šruti nuo smriti skiriasi tuo, kad pirmoji atspindi amžiną realybę ir prilyginama Paties Viešpaties kvėpavimui. Šrimadbhagavatam sakoma, kad kai Krišna išėjo, po Savęs Jis paliko Šrimadbhagavatam. Tačiau yra pagrindas ją priskirti dar aukštesnei kategorijai, negu šruti. Vediniai raštai skirstomi į tris kategorijas: 1) šruti, Vedos; 2) smriti, Puranos; 3) kavja, poetiniai kūriniai apie Krišnos žaidimus. Kiekviena kategorija saviškai perteikia žinias. Sakoma, kad Vedos mokina kaip karalius, žarstantis įsakymus, Puranos – kaip draugas, įkvėpdamas savo pasakojimais, ir kavjos – kaip mylimasis, pajungdamas savo grožiu ir viliodamas būsimu atpildu. O Šrimadbhagavatam mus mokina visais šiais būdais: kaip karalius, kaip draugas ir kaip mylimasis.

Šešiasdešimt antras principas

Sadžatija-snigdha šry bhagavad-bhakta-sanga – bendravimas su bhaktomis.

Svarbiausia atsidavimo tarnystės forma teisėtai laikoma nama-anukirtana, švento vardo giedojimas. Gyvenimas Mathuroje apibūdinamas kaip sadhana-bhakti tikslas. O sadhu-sanga, bendravimas su bhaktomis, vadinama tyros atsidavimo tarnystės pagrindu.

Tam, kad toks bendravimas duotų mums bhavą, būtina išpildyti šias sąlygas: 1) bhaktos, su kuriais mes stengiamės bendrauti, turi būti aukštesnio lygio, negu mes; 2) sadžatija-ašaja – jų būsena turi atitikti mūsiškę; 3) sneha (švelnumas) – mūsų santykiai turi būti artimi. Artimi santykiai ir vienodi polinkiai suteikia žmogui galimybę greitai pakilti į bhavos lygį.

Trečioje giesmėje Devahuti kalba apie bendravimo svarbą, jo principą: kaip bendravimas su žmonėmis, turintiems prisirišimą prie moterų, labiau griauna mūsų dvasinį gyvenimą, negu tiesioginis bendravimas su moterimis, taip ir bendravimas su tais, kurie prisirišę prie Krišnos, mums palankesnis, negu bendravimas su Pačiu Krišna. Priežastis, dėl kurios mus taip stipriai įtakoja bendravimas, – skonis, kuriuo mes užsikrečiame nuo jį turinčių žmonių. Žmogaus protas lyginamas su kalnų krištolu, nes pirminėje savo būsenoje jis yra toks pat skaidrus. Jeigu šalia krištolo padėsime raudoną gėlę, jis visas nusišvies raudonai. Panašiai ir mūsų sąmonė, – liesdamasi su žmogumi, esančiu aistros gunoje, ji perima šios gunos savybes. Bendraudami su žmogumi, mes persiimame jo norais. Gerai, jeigu jis turi didelį norą tarnauti Krišnai, – tada mes užsikrečiame jo entuziazmu. O jeigu tokio noro nėra, tada mes ir savąjį, kiek ten jo buvo, prarandame. Perėmę iš Viešpaties bhaktos jo potraukį atsidavimo tarnystei, mes greitai įveikiame atstumą, skiriantį mus nuo bhavos.

Mūsų judėjimas nuolatos auga, įtraukdamas vis naujus ir naujus žmones. Deja, toks dinamizmas mūsų bendravimą kartais paverčia asat-sanga. Norėdami apsisaugoti nuo degradacijos, mes turime rasti nors vieną žmogų, kuris mums būtų artimas ir kartu autoritetingas dvasiniame gyvenime. Mes visada turime galvoti apie tą žmogų ir bent jau mintyse, jeigu nėra kitos galimybės, bendrauti su juo. Kalbėdami apie bhagavad-bhakta-sangą, mes pirmiausia turime galvoje bendravimą su savo dvasiniu mokytoju, kurį pasirenkame, vadovaudamiesi šiais kriterijais: jis yra aukštesniame lygyje, negu mes patys; jo polinkiai atitinka mūsiškius polinkius; mus jungia artimi tarpusavio santykiai. Norėdami, kad mūsų bendravimas su kitais būtų tikra sadhu-sanga, mes turime vystyti artimus tarpusavio meilės santykius, nes būtent jie išaukština žmogų. Jeigu žmonės abejingi vienas kitam, tai tarp jų bus tiktai asat-sanga.

Bhakti-rasamrita-sindhu knygoje Rupa Gosvamis pabrėžia, kad bendravimas turi paskatinti žmogų siekti tokių savybių, kurias turi tas, su kuo jis bendrauja. „Nuo tada, kai pamačiau žmogų, verkiantį iš ilgesio Krišnai, aš netekau ramybės. Šio pasaulio malonumai manęs jau nebetraukia. Daugiau čia negaliu pasilikti, turiu eiti paskui tą žmogų“. Jeigu anksčiau Rupos Gosvamio tekstai buvo skirti virakti, tam abejingumui materialaus pasaulio malonumams, kuris atsiranda klausantis Šrimadbhagavatam arba tarnaujant Dievybėms, tai dabar mes matome bhavos požymį, samutkanthą, karštą troškimą, kuris atsiranda žmogaus širdyje, išvydus išaukštintą bhaktą, net jeigu tai būtų visai atsitiktinis susitikimas.

Kas gi tas vaišnavas? Su kuo mes turime ir neturime bendrauti? Bhaktivinoda Thakuras sako, kad vaišnavas – tai žmogus, kuris įkvepia kitus atsidavimo tarnystei ir stiprina jų tikėjimą. Pagrindinė vaišnavo savybė – šaralata, paprastumas ir nuoširdumas be jokio apsimetinėjimo. Žmogus gali nemokėti kalbėti gražių žodžių, bet mus įkvepia jo nuoširdus noras tarnauti Viešpačiui. Vis dėlto reikia atminti, kad yra trys netikrų vaišnavų kategorijos, vaišnava-abhasa. Tai žmonės, kurie: 1) išpažįsta Krišnos sąmonės filosofiją, bet nesilaiko jos principų; 2) rengiasi kaip vaišnavai, bet irgi nesilaiko dvasinių principų; visa jų praktika – apsiribojimas išorine atributika; 3) gimė vaišnavų šeimose ir kažkokių dvasinės praktikos elementų laikosi tik iš tradicijos, be nuoširdumo. Mūsų organizacijoje tokių „vaišnavų“ taip pat gali greitai atsirasti. Turėdami su jais artimesnius santykius, mes užsikrėsime jų silpnybėmis. Vis tik su jais reikia elgtis pagarbiai. Tačiau yra dar trys žmonių kategorijos, kurių bendrijos mes turime vengti kaip ugnies. Jie: 1) rengiasi vaišnavų drabužiais, bet filosofijos nepripažįsta ir nesilaiko jos principų (miegantį žmogų nesunku išbudinti, o prisimetantį miegančiu pribudinti neįmanoma); 2) prisistato kaip ačarjų-vaišnavų pasekėjai, bet propaguoja majavadą; 3) tampa vaišnavais dėl prestižo, pinigų ar materialių malonumų. Tokiems žmonėms geriau visai nepamokslauti. Mes pamokslaujame nekaltiems žmonėms – jie gali mus išgirsti. Vystantis religiniam judėjimui, jame atsiranda apsimetėlių. Galbūt pas mus jų dar nėra, bet laikui bėgant jie gali apsireikšti.

Šešiasdešimt trečias principas

Šry nama-sankirtana – šventų Viešpaties vardų giedojimas.

„O karaliau, tą, kuris turi spontanišką prisirišimą prie maha-mantros kartojimo, reikia laikyti pasiekusiu aukščiausią tobulumo pakopą“. Cituodamas šį Šrimadbhagavatam posmą, Rupa Gosvamis nurodo labai svarbų principą: švento vardo kartojimas vienu metu yra ir tikslas – meilė Viešpačiui, ir priemonė tam tikslui pasiekti. Šry-nama-sankirtana skirta ir tiems, kurie yra vaidhi-sadhana-bhakti lygyje, ir tiems, kurie jau pasiekė tobulumą. Savo dvasinį kelią žmogus pradeda nuo švento vardo kartojimo ir baigia, kai šventas vardas visiškai jam atsiveria. Nama – universalus dvasinio tobulėjimo metodas, tinkamas visiems. Yra bhakti formos, kurių pradiniuose atsidavimo tarnystės etapuose neįmanoma praktikuoti, bet nama universali, ji tinka visiems, todėl yra pats saugiausias ir patikimiausias atsidavimo tarnystės būdas.

Etan nirvidyamananam / ičhatam akuto-bhayam / yoginam nripa nirnitam / harer namanukirtanam – o karaliau, nuolatinis švento Viešpaties vardo kartojimas, sekant didžiais vaišnavais, išvaduoja nuo baimės ir abejonių, nešdamas visiems sėkmę: ir tiems, kurie neturi jokių materialių troškimų, ir tiems, kurie trokšta materialių malonumų, ir netgi tiems, kurie jau turi pilnutinį dvasinį žinojimą“ (ŠB 2.1.11).

Kodėl namanukirtanam, garsus šventų vardų giedojimas, turi tokią galią? Šios knygos pradžioje buvo minėta, kad į švento vardo girliandą Viešpats Čaitanja įpynė premą ir uždėjo ją ant viso pasaulio. Garsiai ir kolektyviai giedamas šventas vardas prasiskverbia į protą, palikdamas jame ryškią samskarą. Kodėl, sakykim, smaranam nelaikoma universaliu metodu? Todėl, kad pradiniuose atsidavimo tarnystės etapuose smaranam neįmanoma – trukdo anarthos. Atminti Krišną galima tik su švariu protu, kai jame įsispaudžia dvasinės samskaros, pakeisdamos materialias. Ir tik kirtanas gali palikti tokį įspaudą, kuris vėliau padės praktikuoti smaranam. Be kirtanam neįmanoma užsiimti smaranam. Būtent kirtanas atveria žmogui kelią į nuolatinį Krišnos atminimą.

Sakoma, kad iš visų šešiasdešimt keturių atsidavimo tarnystės angų trys yra pačios galingiausios: šravanam, kirtanam ir smaranam. O iš jų efektyviausia – kirtanam. Iš visų kirtano rūšių (guna-kirtanas, nama-kirtanas ir lila-kirtanas) stipriausias – nama-kirtanas, o iš visų jo rūšių – anukirtanas, nepertraukiamas švento vardo kartojimas, nepriklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Norėdamas pailiustruoti švento vardo giedojimo galią, Rupa Gosvamis pateikia du posmus iš Padma-puranos. Pirmasis: nama čintamanih krišnaščaitanya-rasa-vigrahah purnah-šudho nitya-mukto‘bhinatvan nama naminoh (1.2.108). Šventas vardas, kaip Čintamani akmuo, gali išpildyti bet kokius gyvos būtybės troškimus ir dovanoti bhukti, mukti ar bhakti. Priklausomai nuo to, kaip žmogus kartoja šventus vardus, tai gali būti bhukti-nam, materialūs malonumai, mukti-nam, išsivadavimas ar bhakti-nam, meilė Dievui. Nama-aparadhos lygyje žmogus dažniausiai gauna bhukti, nama-abhasoje – bhukti ir mukti, tačiau bhakti galima gauti tiktai šudha-namos lygyje. Nebaisu, jeigu dvasinio kelio pradžioje mūsų švento vardo giedojimą lydi materiali motyvacija. Žmogus praeis visus etapus, jeigu jis aiškiai žino savo tikslą. Pradžioje šventą vardą jis kartoja liežuviu, materialiomis juslėmis, ir šiame etape jam norisi ir bhukti, ir mukti. Toliau kartojant šventą vardą, atsiranda skonis, sudvasinamos juslės – purna šudho ir nitja mukto – šventas vardas apvalo ir sudvasina žmogaus jusles, todėl jis nesiskiria nuo Paties Dievo. Antrasis posmas: atah šry krišna-namadi na bhaved grahyam-indriyayh sevonmukhe hi jihvadau svayam eva sphuratyadah (1.2.109). Šiame tekste sakoma, kad šventą vardą neįmanoma kartoti materialiomis juslėmis. Šventas vardas pats apvalo ir sudvasina jusles. Labai svarbus žodis – sevonmukhe, noras tarnauti, kuris paaiškina, kokiu būdu žmogus atsikrato bhukti ir mukti troškimų šventų vardų kartojimo procese. Jeigu pas jį yra noras tarnauti Krišnai, tai būtent tas noras ir apvalo jo namą. Tokį norą galima išsiugdyti, bendraujant su išaukštintais vaišnavais. Tokiu būdu, nors nama ir nepriklauso nuo nieko, norint teisingai kartoti šventą vardą, reikia bendrauti su sadhu, kuris įdės mūsų širdin norą tarnauti, ir kai tas noras subręs, Krišna Savo valia apsireikš mums.

Šešiasdešimt ketvirtas principas

Mathura-mandala sthitih – gyvenimas Mathuroje.

Žodis sthitih reiškia, kad žmogus grįžta namo. Jis sugrįžta ir supranta, kad tai yra jo amžina buveinė. Kiekviena šventa vieta apdovanoja žmogų kokiu nors palaiminimu, bet mes turime stengtis apsigyventi būtent Mathuroje, nes tik čia galima gauti premą. Mathura pranašesnė net už Vaikunthą.

Tačiau už Mathurą pranašesnis Vrindavanas, nes jame Krišna šoko rasos šokį, o aukščiau Vrindavano – Govardhano kalva, nes Viešpats pakėlė ją Savo rankomis, tačiau ir Govardhanas – žemiau Radha-kundos, nes ji sklidina prema-rasos. Premos savybės, kylant nuo Mathuros iki Radha-kundos, darosi vis labiau intensyvesnės ir iškilesnės, tai – pati didžiausia dvasinio pasaulio brangenybė. Todėl paskutinė sadhana-bhakti anga nurodo visų mūsų pastangų tikslą. Rupa Gosvamis pateikia tekstą, bylojantį apie tai: „Menu Viešpatį, stovintį Jamunos pakrantėje. Jis toks gražus tarp kadambos medžių, o aplinkui soduose čiulba pulkai paukščių. Tas įspūdis man leidžia suvokti transcendentinį grožį ir palaimą“. Iš tikrųjų šiame tekste kalbama ne apie Viešpatį, o apie Mathurą. Galvodamas apie ją, žmogus girdi melodingą juodųjų bičių dūzgimą. Tos bitės – tai Pats Krišna, grojantis fleita, o kvepiantys geltoni kadambos medžio žiedai įkūnija gopes. Visa tai prisimindamas, žmogus pasineria į Krišnos ir gopių santykių atmosferą. Taip jis regi pilnutinį Mathuros vaizdą. Jis mato bites, Jamuną, girdi fleitą, ir tokiu būdu persikelia į dvasinę realybę, kur jam atsiveria transcendentinis grožis ir palaima. Šiuolaikiniai psichologai, apibūdindami pojūtį „su manimi tai jau buvo“, vartoja terminą deja vu (tariasi „dežaviu“), kurio prasmė – „kažkur kažkada matyta“. Žmogus, kuris bent akimirkai patenka į Mathurą, pergyvena kažką panašaus: jam sekundės daliai prasiskleidžia jo svarupa, ir jis supranta: „Taigi čia mano gimtinė!“

Šešiasdešimtoji ir šešiasdešimt pirmoji angos mums primena du kelius, kuriais mes turime naudotis mūsų praktikoje – tai pančaratrika-vidhi ir bhagavata-marga. Sekantis sadhu-sangos punktas sudaro dvasinio gyvenimo pagrindą. Nama-sankirtana – pati svarbiausia bhakti forma, efektyvi bet kokiame dvasinės praktikos lygyje. Ir mathura-mandala-sthiti – visų mūsų pastangų tikslas, prajodžana, kurią būtina visada atminti.

Šryla Prabhupada sako, kad visos minėtos atsidavimo tarnystės formos yra tokios galingos, kad netgi nedidelis prisirišimas prie vienos iš jų net neofitui gali sukelti atsidavimo ekstazę. Kodėl jos tokios galingos? Todėl, kad jose įsikūnijęs pats Krišna. Dievybė nesiskiria nuo Krišnos, Šrimadbhagavatam nesiskiria nuo Krišnos, sadhu savo širdyje nešiojasi Krišną ir bet kada gali mums Jį duoti, šventas vardas – tai Pats Krišna, ir Mathura – vieta, kur nuolatos gyvena Krišna. Visur Krišna, ir kai žmogus susiliečia su tais dalykais, jis susiliečia su Krišna.

Kyla klausimas: kaip visa tai suderinti? Iš vienos pusės, Rupa Gosvamis sako, kad užtenka ir nedidelio prisilietimo prie kokios nors bhakti formos, kad net neofitas patirtų bhavą, iš kitos pusės, jis nurodo daugybę sąlygų, reikalingų teisingam Dievybių garbinimui, Šrimadbhagavatam skaitymui ir švento vardo kartojimui. Ar čia nėra prieštaravimo? Taip, neofitas tikrai gali patirti bhavą, ir tikriausiai tai patyrė kiekvienas iš mūsų, sutikęs sadhu ar išvydęs Dievybes. Pačioje pradžioje žmogus gali kažką pajusti, bet paskui tos emocijos užsimiršta ir viršų ima širdyje esančios anarthos. Kai Rupa Gosvamis šias atsidavimo tarnystės formas iliustruoja savo posmais, jis kalba būtent apie pirmąjį susitikimą su Krišna. Tačiau, gavęs avansą, pirminę bhavą, žmogus turi stengtis ją puoselėti.

Dar vienas klausimas – kokiai formai reikėtų teikti pirmenybę? Rupa Gosvamis atsako: tai, kuri tau labiausiai patinka. Jeigu žmogus jaučia polinkį kokiai nors formai, jis turi ją kultivuoti, iki pasieks tobulumą, tuo pat metu neignoruodamas likusių angų. Reikia stengtis prisirišti prie visų atsidavimo tarnystės formų, bet jeigu vyrauja potraukis prie Dievybių, tai reikia tuo ir užsiimti.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis