Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

PENKI FAKTORIAI, NULEMIANTYS ŽMOGAUS ATEITĮ

 

Kai kurie žmonės galvoja, kad jų gyvenime jau viskas nulemta. Jie mielai diskutuoja apie likimo neišvengiamumą, apie tai, kad „viskas jau seniai numatyta, ir įvyksta tik tai, kas turi vykti; taigi viskas Dievo rankose“. Kiti, atvirkščiai, laikosi nuomonės, kad absoliučiai viskas priklauso tik nuo jų pačių planų, valios pastangų ir poelgių. Patekę į nemalonias situacijas, jie sako: „Jeigu aš būčiau ėjęs kita gatvės puse, jeigu būčiau spėjęs į savo autobusą, būtų nieko neatsitikę“.

Aštuonioliktame Bhagavadgytos skyriuje Krišna aiškina, kad mūsų ateitis priklauso nuo penkių faktorių: prarabdha-karmos (dabartiniu laiku besirutuliojančios gyvenimo programos), dharma-karmos (nurodytų pareigų vykdymo), manasa-karmos (rezonansinių faktorių), budhi-karmos (savo valios) ir bhagavata-karmos (Dievo valios).

Prarabdha-karma – tai dabartinio gyvenimo scenarijus, kurį praeituose gyvenimuose susikūrėme mes patys. Būdami materialiame pasaulyje, mes – sąmoningai ar ne – nuolatos ko nors trokštame. Visi norai – geri ir nelabai, kurie atsiranda prote, juslėms kontaktuojant su jų objektais, sukuria įvairius elementalus. Jie, iš esmės, yra kaip sėklos, iš kurių išsivysto įvairios karminės programos (samskaros). Pastangos pakartoti gautus pojūčius – tai, vaizdžiai kalbant, tų sėklų laistymas, nes jeigu mes kažko užsimanome, tai susikurtą elementalą palaipsniui užpildome savo energija (šakti), ir taip jį priverčiame įkūnyti mūsų norą. Protas įsimena mūsų norus, nepriklausomai nuo to, ar jie sąmoningi, ar ne, ir naktimis, kai mes miegame, juos sistematizuoja. Nei viena mūsų mintis nepasilieka bevaisė. Atkakliai ugdydami vieną ir tą patį elementalą, mes po truputį „laistome“ sėklą, ir ji pradeda dygti. Jeigu mes užmirštame savo norą, elementalas gana greitai sunyksta.

Kas būtent ir kaip greitai išaugs iš tos sėklos, iš anksto, kaip taisyklė, mes nežinome. Kai kurie norai įsikūnija greitai, kitų reikia palaukti šimtus ir tūkstančius metų. Gyvenimo gale jie susiformuos į tam tikrą nerealizuotą programą, kuri ir bus sekančio įsikūnijimo priežastis.

Kartais mes bijomės, kad kas nors gali atsitikti su mumis, mūsų artimaisiais, ir ši baimė tuoj pat kuria negatyvius elementalus, pripildydama juos mūsų pačių energija. Kuo labiau bijomės, tuo labiau stiprėja tie elementalai, ir tuo greičiau įsikūnija nepageidaujamos mintys.

Visi mūsų norai, susikaupę per daugelį gyvenimų, gali tapti kūnu konkrečiomis sąlygomis, gimus tam tikroje vietoje, tam tikromis aplinkybėmis. Mirties metu visi mūsų norai bus peržiūrėti, o realizuosis labiausiai paruošta programa. Mes patys ją susikūrėme, ir dabar mūsų užduotis – evoliucionuoti pagal šios programos nuorodas, įveikiant visas kliūtis ir iliuzijas, išlaikyti paskutinį egzaminą – deramai numirti, ir pereiti į sekantį lygį.

Prarabdha-karmą galima palyginti su valtimi, plaukiančiai pasroviui upe, kuri kartais labai verpetinga, o kartais labai rami. Jūs sėdite toje valtyje ir netgi nežinote, ar galima ją vairuoti, kur nors sustoti, išlipti į krantą ar plaukti prieš srovę. Tai, kas su mumis atsitiks šiame kelyje, visiškai priklauso nuo mūsų buvusių norų. Ir neturi jokios reikšmės, suvokiate jūs tai, ar ne.

Dharma-karma – tai taisyklių ir sąlygų sistema kiekvienam įsikūnijimui. Kažkuria prasme ją galima pavadinti žmogaus likimu. Materialus pasaulis taip sutvertas, kad mes jokiomis aplinkybėmis neprarastume savo individualybės. Kiekvienam augalui, gyvūnui ar žmogui skirtas individualus likimas. Gimus žmogaus kūne, reikia atlikti tam tikras užduotis, norint kažką suprasti ir pasikelti truputį aukščiau savo dvasinėje evoliucijoje. Užduotys gali būti ne visai malonios, o kartais netgi skausmingos, tačiau jų neatlikus, tolesnis vystymasis neįmanomas.

Mūsų gimimas tam tikroje šeimoje, gyvenamoje vietoje, valstybėje, tautoje ir planetoje, kai mus lydi tam tikros asmenybės, nėra atsitiktinumas. Pusdieviai (ypatingai Dharmaradžas) kuo atidžiausiai seka, kaip mes realizuojame mums duotus sugebėjimus įvairiuose evoliucinio vystymosi etapuose.

Jeigu žmogui pasiseka išpildyti savo programą, jis patiria didelį pasitenkinimą iš savo socialinės veiklos ir gyvenimą baigia, sukaupęs daug išminties. Priešingu atveju jis palaipsniui degraduoja, jį kamuoja depresija, ligos; kartais visa tai užsibaigia senatvišku marazmu.

Dharma-karmos įtaką praktiškai neįmanoma įveikti, nes ji sukuria neišvengiamas aplinkybes, leidžiančias mums įgyti neįkainuojamą evoliucinį patyrimą. Žmogus, kuris to nesupranta, gali patirti didžiules kančias ir baimę dėl savo ateities. Dharma-karma panaši į slenksčius sraunioje upėje, neleidžiančiais mums likti pasyviais valties keleiviais ir nesuteikiančiais kitos išeities, kaip tik imtis veiklos. 

Manasa-karma žmogaus gyvenimą įtakoja kaip rezonansinis faktorius. Mes visi turime savo psichikos ypatumus, ir tai kažkiek susiję su prarabdha-karma. Priklausomai nuo mūsų išsivystymo lygio ir tos padėties, kurią mes užimame dabartiniame evoliucijos etape, išsivysto tam tikras stereotipinis mąstymas, nuo kurio priklauso mūsų elgsena. Visus tuos stereotipus sąlyginai galima skirstyti į nuodėmingus ir dorybingus. Kiek jie pasireikš, priklauso nuo aplinkos, kur augs ir bus auklėjamas vaikas, kur jis suaugęs mokysis ir dirbs, su kuo bendraus ir iš ko ims pavyzdį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus, turintis kriminalinius polinkius, atsidurs tarp nusikaltėlių, jis lengvai pažeidinės įstatymus ir taps tokiu pat, kaip ir jo bendrai. Patekus tarp dorų žmonių, jam, nepaisant savo kriminogeninių polinkių, bus sunku nusikalsti; o jeigu tai atsitiks, jis labai kankinsis dėl to, ir, greičiausiai, anksčiau ar vėliau įveiks negatyvias savo natūros puses.

Žinant manasa-karmą, galima apytikriai numatyti žmogaus elgseną vienose ar kitose aplinkybėse. Vedinė vaiko auklėjimo ir mokymo sistema visada atsižvelgia į jo manasa-karmą, numatydama priemones jo psichikos ir vidinės programos įtakojimui. Pusdieviai (angelai sargai), išminčiai ir protingi valdovai žmogaus manasa-karmą naudoja jo paties labui. O piktadariai, juodieji magai ir bhutai, žinodami konkrečių žmonių stereotipus, gali jais manipuliuoti, siekdami asmeninės naudos.

Manasa-karma panaši į mūsų kelyje pasitaikančius pakeleivius, nurodančius mums teisingą ar neteisingą gyvenimo kryptį.

Astrologija ir numerologija įvertina ir nusako tik šių trijų aukščiau minėtų faktorių poveikį. Sekantys du priklauso nuo žmogaus ir Dievo valios.

Budhi-karma – tai žmogaus sugebėjimas intelektu įtakoti savo likimą. Intelektas žmogui duotas tam, kad jis galėtų kontroliuoti jusles bei protą, ir tokiu būdu įgyvendintų konkrečius taktinius ir strateginius tikslus. Dažnai net labai stiprius norus galima įveikti, pasinaudojant kažkada turėtomis žiniomis, patyrimu bei ryžtu. Sakykim, kažkam didelis malonumas išgerti kavos puodelį. Vienok, žinodamas, kad šis prašmatnus gėrimas slopina savireguliacijos centrą, kenkia inkstams, kepenims, lytinei sistemai bei virškinimo traktui, žmogus gali jo atsisakyti. Arba kitas pavyzdys, kai studentui tingisi ruoštis egzaminui, tuo labiau, kad jį kviečia į pikniką. Tačiau, gerai suvokdamas, kuo tai gali baigtis, jis vis tik stveriasi už knygų.

Intelektas duotas visoms gyvoms būtybėms, tik nevienodai. Pavyzdžiui, Brahmalokos gyventojai turi tiesiog nepaprastai išvystytą intelektą, o kas liečia žmones, jų intelektualinis išsivystymas priklauso nuo jų sąmonės lygio, nuo to, kokioje dvasinės evoliucijos pakopoje jie yra. Įvairių įsikūnijimų ir likimo išbandymų dėka žmogus kaupia žinias apie visatos sandarą ir jos dėsnius, lavina individualią valią ir tokiu būdu tobulina savo intelektą, kuris kaskart gali vis geriau kontroliuoti mūsų jusles ir protą. Jo dėka galima keisti prarabdha-karmą ir tinkamiau sutikti likimo išbandymus. O įvaldę astrologiją ir numerologiją, mes netgi be išankstinio patyrimo galime suprasti, kaip geriau atskleisti ir realizuoti mūsų sugebėjimus dabartiniame sąmonės evoliucijos etape.

Reikia pažymėti, kad budhi-karma įtakoja manasa-karmą. Gaudami patarimus nuo kokių nors autoritetingų žmonių arba „iš aukščiau“, mes šią informaciją turime suderinti su savo asmeniniu patyrimu bei supratimu ir tik tada priimti galutinį sprendimą. Nors ir tada mes nesame visai apsaugoti nuo klaidų, vis tik nereikia ignoruoti budhi-karmos.

Tokiu būdu, šis faktorius yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenime. Jis gali konkrečiai įtakoti mūsų likimą, tiktai klausimas, ar ta įtaka visada išeis į gera. Atsimenate, kaip apaštalas Petras kreipėsi į Kristų: „Leisk man Tavo karalystėje sėdėti Tau iš dešinės“, o Kristus atsakė: „Tu nesupranti, ko prašai, bet – tebūnie!“ Ir Petrą savo laiku nukryžiavo, kaip ir jo mokytoją...

Kam gi tada materialaus pasaulio gyventojams duodamas intelektas? Juk jis panašus į peilį, kuriuo galima ne tik pašalinti votį, bet ir užmušti. Ir kuo stipresnis intelektas, tuo daugiau galimybių šiame pasaulyje turi žmogus. Istorija mena daug genijų, dėl kurių turėjo kentėti galybės žmonių. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi Dievo duotą pasirinkimo laisvę. Žinoma, kiekviename įsikūnijime esančios žaidimo taisyklės visaip mus ribos, bet nieko nepadarysi, tokios materialaus pasaulio realijos.

Bhagavata-karma reiškia Dievo kišimąsi į žmogaus gyvenimą. Vediniuose kanonuose sakoma, kad Viešpats lydi kiekvieną gyvą būtybę šiame „virtualios realybės“ pasaulyje, ir yra Tas, Kuris stebi, ir Tas, Kuris sankcionuoja visus mūsų norus ir poelgius. Švetašvatara Upanišadoje ir Bhagavadgytoje kalbama apie du paukščius medyje. Vienas iš jų lesa vaisius, o kitas jį stebi. Medis – tai kūnas, lesantis paukštis – dživa, siela, o tas, kuris stebi – Paramatma, Aukščiausias Viešpats.

Dievas mums suteikė galimybę prisiimti įvairiausius vaidmenis materialiame pasaulyje. Daugumoje atvejų savo likimą mes kuriame patys. Ir nors Jis nesikiša į mūsų gyvenimą ir stengiasi nepažeidinėti gamtos dėsnių, bet visada pasiruošęs ateiti į pagalbą ar duoti reikalingą patarimą. Žinoma, jeigu mes prašome tai, ką patys galime pasiekti, Viešpats tokių norų nepildo, norėdamas, kad mes įveiktume savo dvasinį infantiliškumą ir neprašytume degtukų pas prezidentą, bet su didžiausiu džiaugsmu padeda, kai mes į Jį kreipiamės, prašydami sukham, savo galimybių realizacijos, ar svasthjam, širdingumo ir meilės. Kai mes sąmoningai sukuriame negatyvius elementalus ir pripildome juos savo energija, tai galime paprašyti Dievo, kad Jis juos sunaikintų.

Kartais, esant ekstremalioms sąlygoms, Dievas įsikiša į nuoširdžių ir Jam atsidavusių sielų gyvenimą, pakeisdamas įvykių eigą. Žemiau pateikiama tai pailiustruojanti istorija, nutikusi su vienu amerikiečiu Indijoje.

Robertas iš Amerikos keletą metų buvo vienos iš vedinių religinių tradicijų pasekėju. Kartą jis nusprendė aplankyti garsųjį Vrindavaną – visoje pietryčių Azijoje pripažintą šventą žemę, kur kasmet apsilanko gal milijonas piligrimų. Vrindavane yra penki tūkstančiai šventyklų, kur garbinamas Viešpats Krišna. Ten galima sutikti daug šventų žmonių ir išminčių. Robertą tiesiog pritrenkė nepaprasta Vrindavano dvasinė atmosfera.

Prieš grįždamas į Niujorką, Robertas apsilankė pas vietinį astrologą. Pastarasis, sudaręs horoskopą ir palyginęs jį su delnų linijomis, labai susijaudino ir pareiškė, kad Robertui neilgai liko gyventi. Tas pradžioje buvo šokiruotas, bet paskui nusprendė, kad astrologas apsiriko ir tuoj pat nužygiavo pas aiškiaregį vardu Madhusudana das, kuris Vrindavane buvo laikomas labai gabiu pranašautoju. Tačiau ir jis, parodęs, kokia trumpa Roberto delne esanti gyvenimo linija, patvirtino liūdną prognozę.

Robertas paklausė, kokiu laiku jis mirs, ir astrologas atsakė: „Rytoj, tekant saulei“. „Viešpatie, ką dabar daryti? Juk man dar ir trisdešimties nėra! Nejaugi nieko negalima pakeisti?“ – grąžė rankas Robertas.

Madhusudana das daug patyrė savo gyvenime. Jis sudarė dešimtis tūkstančių horoskopų, garbino Krišną, ir kiekvieną kartą po rytinio arati kelias valandas praleisdavo ant šventosios Jamunos upės kranto, atlikdamas mantra-meditaciją. Jis žinojo, kad mirties nėra, todėl nejautė jokios baimės. Tačiau jo jaunasis pašnekovas aiškiai nebuvo pasiruošęs palikti šį pasaulį.

„Ką gi, viskas Dievo rankose. Jeigu tavo laikas atėjo, tai tu bent jau turi gerą šansą pasiruošti mirčiai. Milijonai žmonių miršta netikėtai, o tu dar turi dvylika valandų. Eik prie Jamunos, atsisėsk po banjano medžiu ir pradžiai prisimink praėjusį gyvenimą. Paskui pagalvok, ko tu norėtum sekančiame gyvenime. Atmink, kad Vrindavane visų norų energija padidėja dešimt tūkstančių kartų, o jeigu ko nors panorėsi mirties metu – tai milijoną kartų. Bet geriausia, ką tu gali padaryti, tai patikėti savo gyvenimą ir likimą Viešpačiui ir paprasčiausiai kartoti Jo šventus vardus...“

Robertas nuėjo į Krišna-Balaram šventyklą, o po vakarinio arati apsiplovė Jamunoje  ir pasinėrė į atsiminimus. Jis pamatė, koks tuščias buvo jo gyvenimas, ir kad jis nieko nepasiekė nei dvasinėje, nei materialioje srityse. Jis staiga suvokė, kad kai už poros valandų stos prieš Viešpatį, visiškai nežinos, ką Jam sakyti ir ko paprašyti. Visos jo taip vadinamos dvasinės praktikos buvo tik tam tikras ritualas, primenantis psichorelaksaciją. Ir vis tik paskutinius kelis metus jis jautėsi toks prašviesėjęs, kad kategoriškai mąstė apie kitų religijų ir tradicijų netobulumą...

Ne, jis visiškai nenorėjo mirti ir netgi nežinojo, kaip tai vyksta. Robertą vis labiau kaustė mirties siaubas...

Taip praėjo keletas kankinančių valandų. Pagaliau jau prieš pat aušrą Robertas pasinėrė į mantra-meditaciją, stengdamasis atverti savo širdį: hare krišna hare krišna krišna krišna hare hare hare rama hare rama rama rama hare hare.

Kai pasirodė pirmieji saulės spinduliai, jis pajuto malonią šilumą, iš širdies sklindančią po visą kūną. Robertas nusistebėjo, kad jį visiškai apleido baimė. Ją pakeitė ryžtas žengti į nežinią...

Saulė iš lėto kilo vis aukščiau, apšviesdama senovinių šventyklų kupolus, virš Jamunos sklaidėsi rūkas, oras pildėsi paukščių giesmėmis ir bičių dūzgimu... Jau gerai įdienojo, o Robertas vis dar buvo gyvas. Kurį laiką jis stengėsi suprasti, kas atsitiko, bet galvoje įkyriai tesisuko kažkokio senovės filosofo žodžiai: „Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju“. Jis neprisiminė šio aforizmo autoriaus, bet tai jau neturėjo jokios reikšmės. Suglumęs jis patraukė pas vakarykštį astrologą.

Madhusudana das buvo šiek tiek nustebintas. Sudarinėdamas horoskopus, jis niekada neklydo, todėl jį ir laikė aiškiaregiu. Dabar gi jis vėl sudarė astrologines mandalas, dar kruopščiau apžiūrėjo visus ženklus ant Roberto kūno, atsiduso ir pasakė: „Na, taip ir yra, tu mirsi rytoj“ – „Betgi aš jau šįryt turėjau mirti! Tu sakei, kad tai atsitiks auštant!“ – „Taip, taip... Tu numirsi rytoj auštant“.

Robertas daugiau nebesiginčijo, o sielos gilumoje pajuto astrologui dėkingumą už dar vieną padovanotą gyvenimo dieną. Dieną jis susitiko su vienu iš šventų žmonių, kuris pasakė, kad Vrindavane numirti ne taip lengva: tas, kuris čia palieka kūną, nepalieka šios vietos tol, kol anksčiau ar vėliau  nepasiekia dvasinio išsivadavimo. Jeigu tokia asmenybė buvo nuodėminga, tai vėl gimsta Vrindavane gyvūno ar paukščio kūne, kol galų gale šventos žemės, jos ypatingos atmosferos  dėka pasiekia Dievo buveinę.

Vakare Robertas vėl nuėjo prie Jamunos ir pasinėrė į meditaciją. Dabar jis jautė kažką panašaus į azartą... Bet ryto saulė ir šį kartą neatnešė jam mirties.

Madhusudana das buvo visiškai sutrikęs. Tačiau, dar kartą atidžiai apžiūrėjęs Roberto delnus, jis staiga pastebėjo, kad dešinėje rankoje gyvenimo linija truputį pailgėjo.

Sekančiomis dienomis ir savaitėmis viskas kartojosi. Robertas kiekvieną naktį traukė prie Jamunos medituoti, o ryte Madhusudana das konstatuodavo, kad jo gyvenimo linija ne tik dešinėje, bet ir kairėje rankoje dar truputį pailgėjo.

Taip praėjo daugiau dvidešimt metų. Robertas taip ir nepaliko Vrindavano. Visas naktis bei rytines valandas jis praleidžia prie šventosios Jamunos. Jo gyvenimo linija vis ilgėja, o jis pats atsižadėjo visko, kas materialu (sanjasa), ir tapo gyva šios vietovės legenda...

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis