Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

PAŽINIMO LYGIAI


Mes jau žinome, kad tikėjimas į Krišną pirminiuose atsidavimo tarnystės etapuose yra tikėjimas
šastromis. Tik jos mums padeda sutvirtinti ir pagilinti tikėjimą. Tačiau būna ir pasitaiko, kad bhakti vis tiek ima ir dingsta. Tai reiškia, kad ją išstūmė antraeiliai tikslai – bhukti ir mukti.

Kai Rupa Gosvamis rašė Bhakti-rasamrita-singhu, žmonės dar tikėjo šventraščių tiesomis. Vedinėje visuomenėje kiekvienas laikėsi šastrų nurodymų, atitinkančių jo luomą. Netgi dabar Indijoje praktiškai visi jos gyventojai turi savąsias šastras, kuriomis jie tiki. Kadangi Bhagavadgyta yra universalus šventraštis, jungiantis įvairias induizmo sroves, ji turi daug skirtingų išaiškinimų: majavadžiai teigia, kad joje propaguojama mokša, grihasthos nesutinka – ne, ne mokša, o šeimyninės vertybės, kiti irgi lenkia į savo pusę... Iš vienos pusės, tokia padėtis kaip ir sutvirtina visuomenę, iš kitos – trukdo bhakti plitimui.

Šventraščių tiesos skirstomos į penkis lygius: 1) empirinis pažinimas; 2) moralė; 3) žinios apie Dievą (vaidmenyje To, kuris pildo mūsų norus); 4) impersonalios žinios, brahma-gjana; 5) žinios apie Krišną, bhakti-gjana.

Žmogus, būdamas empirinių žinių lygyje, pasaulį bando pažinti juslių pagalba. Ilgainiui jis supranta, kad vien juslių ar manipuliacijų su materija nepakanka. Norint nejausti diskomforto, bendraujant su kitais žmonėmis, reikia laikytis visuomeninių taisyklių. Trečiame lygyje žmogus pripažįsta karmą kaip visų mūsų poelgių visumą. Šiuo atveju Dievas matomas kaip garantas, atsakingas už tai, kad būtų laikomasi karmos dėsnių. Sekančiame lygyje žmogus supranta, kad ir karmos dėsnis dar ne viskas, už jo yra bendras principas, brahma-gjana, – universali formulė, kurią svajoja atrasti šiuolaikiniai mokslininkai ir kuri apibūdina visų priežasčių priežastį. Bhakti-gjanos lygyje tampa aišku, kad pirminė priežastis – tai ne kažkoks abstraktus dėsnis, o visiškai konkreti asmenybė – piemenėlis Krišna.

Kiekvienai pažinimo formai būdingi tam tikri santykiai su Dievu. Empirinių žinių lygyje žmogus atsiriboja nuo Dievo ir mėgaujasi materialiu gyvenimu: „Mano paskirtis šiame pasaulyje – kontroliuoti materiją, ir kai aš atskleisiu visas jos paslaptis, būsiu laimingas“. Moralės lygis – tai ateizmas dorybės gunoje, dharma. Šis lygis nuo pirmutinio skiriasi tuo, kad žmogus jau nebenori laimės tik sau. Moralios visuomenės tikslas – visuotinė laimė. Bulatas Okudžava meldžiasi, kreipdamasis į jam neegzistuojantį Dievą: „Duok visiems po truputį, ir manęs neužmiršk“. Karmos lygis – tai, iš esmės, Paramatmos lygis, nes Jos paskirtis – užtikrinti karmos dėsnio veikimą. Šiame lygyje pas žmogų atsiranda supratimas apie visur esantį Viešpatį. Ketvirtas lygis – brahmanas, beasmenis Dievo aspektas. Bhakti lygyje yra dvi pažinimo formos – aišvarja bei madhurja, ir tuo pačiu dvejopi santykiai su Dievu: kaip su Narajana ir kaip su Govinda.

Priklausomai nuo pažinimo lygio, žmogus turi skirtingas vertybių skales. Pirmame lygyje – grubių juslių tenkinimas; moralės lygyje – dharma; karmos lygyje – artha ir kama, kaip dharmos rezultatas; brahmano lygyje – mokša; bhakti lygyje – prema. Sutinkamai su kiekvieno lygio vertybėmis ir tikslais yra ir atitinkami metodai juos pasiekti. Tokiu būdu, žmogaus veikla pirmajame lygyje – vikarmos pobūdžio; antrame ir trečiame – karma (tai varnašrama-dharma lygis); ketvirtame – gjana ir penktame – bhakti (vaidhi bei raga).

Žmogaus patiriama laimė šiuose lygiuose irgi skirtinga: pirmuose dvejuose – žemiška laimė; trečiame – laimė rojaus planetose; ketvirtame – išsivadavimo laimė ir penktame – Krišna.

Reikia pažymėti, kad įvairiuose pažinimo lygiuose esančių žmonių vertybės labai prieštaringos. Pavyzdžiui, moralė trukdo žmogui daryti ką tik nori; rojinių planetų laimė nepasiekiama tiems, kurie džiaugiasi žemiška laime; mokša netinka nei juslių tenkinimui, nei pusdievių garbinimui (didžiausiais Šankaračarjos priešais buvo karma-mimamsakai). Tokiu būdu, norint pasiekti vieną ar kitą puruša-arthą, reikia įveikti prieš tai buvusį tikslą. Toks bhakti priešas yra mukti. Būtent todėl visi vaišnavų ačarjos griežia dantį ant impersonalizmo. Bhaktisidhanta Sarasvati Thakuras sakė: „Bhakti negalės triumfuoti šiame pasaulyje, kol jame yra bent vienas majavadis“. Ir nors Šryla Prabhupada sako, kad gjaniai geriau (jie netapatina savęs su kūnu ir supranta, kad Krišna yra Aukščiausias Dievo Asmuo), jie geri tik tuo, kad pakeitę tikslą, gali tapti bhaktomis.

Būtina suprasti, kad mokša yra akligatvis. Neteisinga galvoti, kad bhakti pasiekiama tik palaipsniui kylant pažinimo pakopomis. Bhakti galima gauti bet kuriame lygyje. Išimtis – mokša, kai žmogus praranda supratimą apie bet kokią veiklą. Impersonalaus Brahmano lygyje praktiškai neįmanoma įsisąmoninti Dievą kaip asmenybę, ir tai yra tas akligatvis, į kurį patenka žmogus. Mokšą Šryla Prabhupada vadina paskutiniais majos spąstais. Teisingas perėjimas – suvokti Dievą kaip Paramatmą, kaip Narajaną. Kai mes sutinkame, kad yra materialus rojus, tada lengviau suvokti, kad yra dar geresnis dvasinis rojus, iš kurio nepuolama.

Bilvamangala Thakuras sako: „Kas liečia išsivadavimą, aš galvoju, kad jis stovi prie mano durų su maldingai sudėtomis rankomis ir laukia mano nurodymų“. Tai dar vienas patvirtinimas, kad praktikuodami bhakti, mes gauname išsivadavimą nepriklausomai nuo mūsų norų. Kai žmogus siekia aukštesnių tikslų, automatiškai pasiekiami ir visi žemesni tikslai, o užsibrėžus žemesnį tikslą, vargiai galima tikėtis gauti ką nors daugiau.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis